Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

JAUNIAUSIŲJŲ METŲ TAUTINIS LIETUVIŲ GYVENIMAS

Po didžiojo karo daug kito lietuvių gyvenimas. Bet kas daugiau negu 10 metų atgal rašyta, nebus be svarbumo ir šiai dienai. Lietuvių tautoj tuokart rūgte rūgo. O kilo klausimas, ar bus iš to skaidraus gėralo? Nesą kartais beveik reikėjo abejoti, ar čia rūgimas, ar puvimas.

Lietuvių gyvenime ypačiai Didžiojoj Lietuvoj buvo labai gyvas draugijinis palinkimas. Žmonės susidėjo į visokias draugijas. Gal seniausios buvo tos su materiniais tikslais. Buvo tai luomo draugijos. Steigėsi darbininkų, vartotojų, ūkininkų, vargonininkų ir kitų draugijos ir – iro. Vis tiek jų skaičius buvo gana didis. Tautos žvilgsniu gal tos draugijos buvo tam svarbios, kad lietuviai čia pratinosi draugijose gyventi ir laikyties draugijos gyvenimo įstatymų.

Kitų draugijų tikslas buvo ir yra pasilinksminti. Jų vertybė visuomet guli tarsi ant svarstyklės vidurio. Gali pasidaryti labai naudingos tautos tarpimui, bet tiesiog ir pragaištingos. Kuomet tokių draugijų pasilinksminimo darbai žmogų žemina ir žmonišką pasijautimą silpnina, tuomet jos yra tautai tiesiog žudynė. Žmogaus žemumą penėti yra jį traukti į pražūtį. Linksmybė neturi žmogų tuštinti, bet pildyti. Džiaugsmas turėtų žmogų kelti aukštyn. Bet jis gali stumti jį ir į pragarą.

Su protu ir išmintimi dirbdamos, tos draugijos galėtų tapti tautos auklėtojomis. Ypačiai kad jos meną statytų į vidurį savo gyvenimo.

Jaunesnės draugijos buvo tos, kurios spietėsi apie mokslą, apie proto auginimą. Yra tai Mokslo draugija ir draugijos mokykloms steigti ir išlaikyti [13]. Labai jos svarbios lietuvių sąmonei skaidrinti, omynei šviesinti. Taip lietuviai įgavo tiesą stotis šalia vaikų kitų tautų. Jie išmoko savo protu manyti ir veikti. O kadangi su mokslu, nors būtų jis tik ir pradinis, rišasi ir kitų žmogaus galių stiprinimas, tos draugijos augino jėgas plačiausiam gyvenimui.

Giliau už jas siekė tos draugijos, kurios rinkosi aplink patį meną. Atsimindami to, kas sakyta apie tautos sielą ir menininko darbus, tai lengvai išmanysime. Kaip tikrasis menas kyla iš pačios žmoniškos esmės aukštumos, taip jis ir veikia žmones ir tautos gyvybę. O lietuvių tauta turėjo meno draugiją ir giedotojų draugijų [14], ir josios yra daug atskirų menininkų: poetų, muzikų, vaizdininkų, skaptininkų. Dar atvirai matyti, kad didžiausia jų dalis yra labai gabi. Vien tai kenkia gal tūliems, kad jie norėtų ūmai suteikti tautai, kas dar neregėta-negirdėta. Per daug jie ieško to, kas stebintų. O ir be tokio skaudaus ieškojimo, visai atsidėję apreikšdami giliausius savo jausmus ir slaptingiausius prityrimus, jie gamintų, kas neregėta-negirdėta. Jau vien todėl, kad jie kiti yra negu tie, kurie žmonijoj lig šiol meno veikalų gamino.

Bet lietuvių menininkai turėtų dar ir daugiau dirbti su kantrumu ir patvarumu.

Ant to paties svarbumo laipsnio stovi paprastai draugijos, kurios rūpinasi tautos doros skaidrinimu. Bet lietuvių tautoj tokių draugijų tiktai silpna pradžia tesirodo. Galėtume minėti bandymą moterų ir blaivininkų draugijų steigti. Ir taip pasilieka rūpesnis lietuvių tautos dorą kelti atskirų žmonių darbu ir kunigijos. Atskiri žmonės dirba gyvenimo inteligentijos, kunigai bažnyčios vardu. O jie veikia minėtomis draugijomis, laikraščiais ir raštais.

Bet jie nedirba vienširdžiai. Lietuvių tauta dalinasi tarsi į dvi partiji. Kur tik lietuviai gyvena, visur tai matyti. Vos pradėjo tauta atsigauti, kaip ji pradėjo skilti į dvi dali. Ir vis dar skyla. Iš abiejų pusių tūli bando tą skilimą pataisyti, bet, rodos, netikru būdu.

Pat prūsuose, kur beveik tokiu jau darbu ir draugijų steigimu tautos atsigavimas apsireiškė, buvo matyti tas skilimas. Tik čia viskas aiškiau pasirodo. Kunigas tautiniame skilime prūsuose nedaug tereiškia, kadangi beveik visai tik dirba už vokiečių tarpimą. Priešingumas kyla iš taip sakant „dievotų“ žmonių, kurie vadina tautinį judėjimą „pagonišku“, kenksmingu tikėjimui. Tik po Didžiojo karo jie pradėjo mažumą atsipeikėti [15].

Tuo iš tikro ir yra giliausio to tautos skilimo priežastis atidengta. Kuriems svarbesnis dalykas yra prisižinimas prie ypatingo mokslo negu doros auginimas, tiems turi nevertinimas to mokslo atrodyti netikusiu darbu. Bet tauta tegali atsigauti ne priimdama kokį mokslą, nors būtų jis ir kaži koks aukštas, bet augdama doroj. Mokslas teturi tą svarbumą, kad jis gali rodyti kelią dorai stiprėti.

O tame tūno ta minimo priešingumo priežastis, kuri gali būti sąmoningai pastebima. Gyvenimo inteligentija pažįsta skaidrią ir drumsčią sąmonę. Ir kiekvienam žinoma, kad žmogus su drumsta sąmone negali būti doras žmogus. Todėl, rodos, norint dorą auginti, vien reikia sąmonę skaidrinti. O tai tik iš dalies teisinga. Doros galybė randasi viršum paprastosios sąmonės. Ji kyla iš tikybos, tąją giliau išmanius. Todėl sąmonės skaidrinimo neužtenka žmogui dorinti.

Tikyba, be abejonės, rūpinasi bažnyčia. Ir yra visai regima, kaip ypačiai katalikų bažnyčia moka žadinti tikybinius jausmus. Todėl tuo būtų doros gyvybė gražiai aprūpinama. Vienok vėl sąmonė pasilieka apytamsoj. Ir taip dora negali apsireikšti. Jos galia pasilieka neatrišta.

Nesą dalykai tokie. Šiandien žmonių manymas yra visai kitoks negu tuomet, kaip tikybos mokslai buvo surašomi. Be to, kaip aiškinta, jie lietuvių sąmonei beveik visai nepritaikinti. Ir taip išeina, kad tikybos mokslai teapdrumsčia sąmonę. Žmonėms negalima teisingąją ir kilniąją tikybos mokslų prasmę nujėgti.

Negalima todėl nė gyvenimo inteligentiją užtarti. Abi per daug savo supratimą siaurina. Gero noro yra tikrai abiejų pusėje, bet ir stoka tikro išmanymo. Nei vieni, nei antri nėra tautai už vis naudingi arba kenksmingi. Bet, rodos, laikui tekant tikrai bus taip, kad tautai įsigalint silpnės tikybų mokslas šių dienų prasme daugiau negu gyvenimo mokslas.

Lietuvių tautos darbai ir gyvenimas apsireiškia pagaliau ir jos laikraštija bei raštija. O čia matome beveik visa, kas paskiau sakyta, lyg ant delno padėta. Laikraštija skiriasi į dvi dali. Viena stovi už senąjį tikybinį gyvenimo supratimą, antra už tokį, prie kurio veda šių laikų mokslas. O maža dalis ar svyruoja, ar nori tarpininkauti. Taip tad jųjų visų siekimai mažiau ar daugiau kenkia aiškiam tautos ir žmonijos reikalų supratimui.

Seniau lietuvių raštija susidėjo beveik vien iš bažnytinio turinio raštų. Iš lengvo priaugo ir pasaulinė raštija. Bet ji atrodė gana ypatinga, buvo vyriausiai verčiama raštai iš kitų kalbų į lietuvių kalbą. Radosi taip viena antra mokslo knygutė. Bet didžiausiu skaičiu mūsų žmonėms teko visokie niekai, paikumai ir kvailumai lenkų, rusų, vokiečių ir kitų. Taip dar pirm kelių metų atrodė lietuvių raštija. O tai labai daug reiškia. Nieko nebereikia apie tai bepasakyti. Vos suprantama, kad lietuviai rašytojai ir raštų leidėjai nejautė, kaip tokiais niekais gėdina bei žemina ir naikina savo tautą. Tik maža buvo naudingų, sąmonę skaidrinančių lietuvių raštų. O vos galėjai vieną ir antrą raštą rasti, kuriame radosi penas giliausiems žmogaus jausmams ir aiškiausiam supratimui ir manymui. Tų šiukšlių jie visai apgulti.

Po didžiojo karo raštijoj įvyko kitimų. Labai daug priviso visokių raštų. Yra ir dabar dažnai verčiama iš kitų kalbų į mūsąją, bet jau svarbesni raštai mokslo ir poezijos turinio. O ir pačių lietuvių yra daugiau viso ko gaminama negu lig šiol. Ypačiai daug dabar turime lyrikos poetų. Ieško tūli net naujų takų. O tik labai dažnai, kaip apskritai lietuvių darbuose, taip vyriausiai raštijoj apsireiškia diletantizmas, kaip gal niekur pasaulyj. Tai pradeda darbą ir, vos kiek užbaigę, meta. Bando tūli taip rašyti net dramas. Kiti vėl jas kritikuoti. O matyti iš kiekvienos eilės, kad nėra tam pašaukti ir neturi užtenkamai supratimo. Dažnai net taip yra, kad darosi kritiku, kurs pats nieko nemoka sumanyti ir nežino, kas kritiko uždavinys.

Tuo tarpu manoma, kad reikią parodyti, kas veikale negero. Tarsi tuo tautai ar gal ir rašytojui kas teikiama. Priešingai, reikėtų kiek įmanant pasistengti parodyti, kas yra gero ir gražaus viename antrame veikale. O jei to nėra, neverta dar ir ką kalbėti. Tada ir skaitytojai ir rašytojai savaime supras, kas nėra gera, kas negražu. Teikiamai reikia dirbti, o su patvarumu. Bet todėl yra ir būtina nesirinkti darbo, kam nėra nei gabumo, nei mokslo.

Mūsų tautai gresia pavojus. Pati ji sau gali kenkti. Per greit norima visa ką pasiekti. Ir politikos srityje. Labai atsargiai ir su rūpesningumu reikėtų tautos galias auginti. Lietuvių tautos padėtis yra labai ypatinga. Ilgais amžiais ji gyveno pavergta. Ir ilgėjosi su didžiu skausmu nepriklausomybės ir dykybės. Dabar ji jai teko. Bet tarsi dovanai. Tautos jėgos nebuvo įtemptos, jai pasiimti. Beveik vien pasyvus buvo jos pasistengimas. Yra toks ir dar šiandien. Tautos gyvenime yra kas nors tarsi praleista. Omai Lietuvai teko kurti savo valdžiavą. Visai netikėtai tūli lietuviai iš pavaldinių tapo valdytojais. Tauta turi savo tvarkomąjį organą, būtent savo valdžią. Bet tūliems dar neaišku, ką tai reiškia. Iš įpročio valdininkai ir valdžios žmonės negali tai atjausti. O žmogaus didybės dažnai nėra. Todėl visokių reiškinių pastebėti.

Kad tačiau yra tiek tvarkos, tiek visokio gero matyti kuriamoj Lietuvos valdžiavoj, tai, rodos, vien paeina iš sveikų tautinių ypatybių. Todėl ir matyti čia geresnių pasisekimų, kur einama tikslan tarsi instinktyviai. Žymu tai ypačiai politikoje.

Sąmoningesnių būdu galėsime žengti pirmyn vien tada, kad kuo daugiau pasistengsime kiekvienas žmoniškas savo kilnybes išauginti. O tam pirma bus svarbu manyti, geisti, jausti, kalbėti, rašyti ir dirbti teigiamai. Paveikslui, ne be labai svarbios priežasties žvelgti į viens kitą neigiamu žvilgiu. Taip tik vykinama kovos padėtis mūsuose. Ir netrukus tauta skiriasi į dalis, kurios viena kitą nuveikti nori.

Berods kol koks gyvis yra silpnas, tol jis turi kovoti. Kovojant auga jėgos. Vienok ne tik paties, bet ir priešo jėgos. Visuomet kovojant abi priešingi galybi stiprėja. Todėl kova gal mūsuose ir yra reikalinga. Bet kad iš jos išauga nekanta, tuomet tautos gyvybei gresia pavojus.

Nekanta yra visuomet silpnumo reiškinys. Todėl silpnasis ir vis pilnas nekantos prieš tąjį, kurį įveikti negali. O to nereikėtų. Gyvenimo įstatymai visuomet tą naikina, kurs pažangą trukina. Todėl netinkamos jėgos visuomet dingsta savaime. Bet prieš jas kovojant jos stiprinamos. O be to, dar pačių jėgos priešų pastiprinimui sunaudojamos. Išmintinga vien yra lenktyniauti kuo kilnesniu veikimu. Tik vien prieš tą reikėtų kovoti, ką norima tvirtinti, bet ir tuomet, kad pačiam reikia dar daugiau galios.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys