Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

GAMTOS SRIČIŲ SANTARA

Regimoji gamta yra pirmučiau materiališka. Ir, tokia būdama, ji pasirodo žemės, vandens, oro ir ugnies pavidalu. Bet visur pastebimas ir judėjimas. O kur tas yra, turi būti ir jėgos. Tik kaip materė sukyla, ir mokslininkams ne visai aišku. Tiktai žinoma tiek, kad ji pasilieka rami, jeigu jos ramybė netrukdoma. O kad tai kartais atsitinka, tad ji tarsi kiek tiktai įstengdama skubinas pasiekti vėl ramybės būtį. Ir ji tiktai taip ilgai svyruoja, kol nėra jai tat pasisekę. Tik kiekviena minėtų materės rūšių nelygiu lengvumu iš savo ramybės būties išverčiama. Ugnis, oras labai veikiai pajudomi, vanduo sunkiau, o žemė, akmuo vos ne vos pastumiami. Kas labiau atrodo materiališka, ir labiau užlaiko ramybės, stangumo būseną.

Šių dienų mokslas labai didis yra dėl žinojimo vieno gamtos įstatymo. Yra tai tas apie jėgos ir materės išlikimą. Jam veikiant, gamtoj nei jėga, nei materė nedaugėja ir nenyksta. Abi tik nuolatai kinta. Ir sakoma tą įstatymą valdant visą žinomąją materės sritį.

Vienok materės sritis tėra iš tikrųjų stangumo ir sunkumo šalis. Judėjimas negali iš jos pareiti. Tasai jai yra svetimas dalykas. Viskas, kas yra materiališka, turi tuo savyj vangumo, ramumo linkimą. Ir kur tačiau pasirodo materės judėjimas, čia jis įvyksta lyg nesąmoningai (mechaniškai) apsireiškiančiais įstatymais. Taip vanduo bėga žemyn, kadangi jis yra sunkus. Jis varo malūno ratus tuo pačiu sunkumu. O sunkumas nėra kita kas, kaip vangumas. Ir taip vienas judėjimas sukelia kitą. Bet nė vienas tos rūšies judėjimas neturi savyje judėjimo priežasties.

Todėl iš tikrųjų materės srityje nieko nedaugėja nė nemažėja. Ir minėtasis įstatymas galėjo būti suvokiamas. Bet jis nepasiekia visų judėjimų priežasčių. Ir kad juo remiamas, paveikslui, augmenų, gyvulių, žmogaus augimas, tad jau čia yra apsirikimas.

Augimu apsireiškia įstatymai iš kito, būtent gyvybės skyriaus. Jie tiesiog priešinas įstatymams materės srities. Kur šitiejie viršų gauna, nyksta gyvumas. Kur gyvybės įstatymai veikia, pasirodo visai naujas judėjimas. Yra tai, regimai, toks judėjimas, kurs turi savyje savo gimimo priežastį. Juo visi įstatymai, kurie valdo materės sritį, tarsi iš vėžių išverčiami. Gyvoji jėga gali prieš sunkumo įstatymą materę kelti aukštyn, gali ją iš jos ramybės išjudinti. Ir tik tuomet, kad gyvoji jėga viršų palaiko ant materės, ant sunkumo, tik tuomet tegali apsireikšti kitas, būtent gyvybės gyvenimas mūsų pasaulyje. Šiaip čia valdytų stangumas, nesąmonė, mirtis.

Augmenija yra pirmasis ir žemiausias gyvybės reiškinys. O tasai todėl ir pirmu stojasi prieš materės srities įstatymus. Iš to todėl aiškiausiai matyti skirtumas tarp gyvybės ir materės gyvenimo srities 2 (2Plačiai apie tai rašo Dr. Kleinschrodt savo raštuose: Die Eigen-gesetzlichkeit des Lebens, ir: Die Erhaltung der Lebenskraft. Abi knygi išleido Otto Salle, Berlin W. 57). Bet ta gyvenimo sritis, iš kurios augmenija kyla, tėra pradžia tų gyvenimo sričių, kuriose gyvybė valdo. Beveik toks jau skirtumas, kaip tarp mineralijos ir augmenijos gamtos skyriaus, yra ir tarp gyvybės ir geismų, ir tarp tų ir minčių pasaulio, ir pagaliau tarp paskutiniojo ir žmonijos srities. Tik tai ne taip žinoma, kadangi neatbojama taip, kaip reikalinga tam pastebėti.

Tai darant, veikiai pasirodo, kad judėjimo priežastis, kuri matoma gyvoj jėgoj, yra iš tikro dar giliau, būtent geismingume, toliau mintyse ir pagaliau esties, sąmony-bės, tai esti Visumos Priežastyj3(3  Žmogaus sąmonybė tėra tosios atspindinys). Ypačiai viename dalyke aiškiai skiriasi gyvybės ir materės judėjimas. Šisai praranda savo jėgą, kad jis sustabdomas. Sulaikyk bėgantį ratą, ir jo judėjimo jėga visiškai pranyksta.

Gyvybės judėjimo jėga auga, kuomet sutinka kliūtį. Jėgos ir materės išlikimo įstatymas visai neveikia, kur gyvybė apsireiškia. Jos jėga neišlieka tokia jau, bet auga. O kad kartą rodos, būk ji žuvusi, tad ji iš tikrųjų tėra susibranduliavusi. Ji auga, kad ji randa pasipriešinimą ir yra vartojama jam apveikti. Be to, ji pasilieka savo srityj ir neapsireiškia.

Tokie jau skirtumai pastebimi ir tarp aukštesniųjų gamtos sričių. Visuomet žemesniajame, jį palyginant su aukštesniuoju, įvyksta viskas varu, varžymu, spaudimu, o aukštesniame kilimu, nešimu, augimu. Yra tai tikri žemesnio ir aukštesnio gyvenimo žymiai. Bet iš to pasirodo ir svarbumas, kurį turi aukštesniam skyriui žemesnysis. Šis yra pirmajam apsireiškimo pagrindas, bet ir augimo sąlyga. Be apveikimo sunkumo, kurs priešinas gyvam judėjimui, tasai neaugtų. Ir taip turi kiekvienas gamtos skyrius ir pagaliau kiekviena gamtos sritis savo uždavinį. Viena tarnauja kitai.

O aiškus yra gamtoj toks linkimas: kas gyva, turi viršų turėti ant materės; kas geisminga – ant gyvybės (augmeniškos) ir materės. Ir t.t. Gyvybė stengiasi tarsi prisunkti materę savo gyvumo, ją gaivinti. Tame yra svarbusis augmenijos uždavinys ant žemės. Ji kitiems skyriams kelią tiesia. Vien tik gyvoji materė tinka gyvulijai apsireikšti. Gamta yra tarsi augmenijos tiek gaivinta, kad gyvulija gali atsirasti. Ir todėl rodosi, lyg toji kyla iš augmenijos. O iš tikrųjų toji tik padarė gyvulijos apsireiškimą galimą, gyvulijai vieną gamtos dalį priruošdama.

Be gyvybės negalėtų laisvas judėjimas pasirodyti, negalėtų būti geismų, baisėjimų, troškimų. Bet ir gyvulija tėra prietaisas dar aukštesnei gyvybei. Kuomet gyvulija yra gamtą pripildžiusi savo esmės, gali apsireikšti ir minčių gyvenimas arba kūrimo jėga ir pati žmonija. Gyvulija yra tad jai pagrindas ir kartu kliūtis, bet tuo ir kilimo sąlyga.

Taip vienas gamtos skyrius tarnauja kitam. Ir su gilesniu gyvenimu veržiasi nauji akstinai į materės sritį, randasi vis daugiau ir galingesnių judėjimo priežasčių. Ir taip vėl iš aukštesnių gamtos sričių pareina žemesniems pagalba ir kilimo akstinai. Ir, giliau žiūrint, galima vadinti žemesnįjį gamtos skyrių aukštesniojo pasiuntiniu ir tarnu. Bet aukštesnįjį, o pagaliau aukščiausiąjį, būtent žmoniją, – visų kitų valdytoju, aprūpintoju ir išvaduotoju.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys