Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

ŽMOGAUS VEIKIMAS GAMTOJE

Kaip matėme, stovi regimoji gamta pirm gyvosios, toji pirm geismingosios ir toji pirm sąmoningosios. Pridėti galima dar, kad viskas pagaliau yra dvasinėje gamtoj. O kaip judėjimo, taip ir esties priežastis paslėpta tame, kas dvasiška. Žmogus toj eilėj nuo materės lig dvasios labai ypatingą vietą turi4 (4 Priminti reikia, kad materė ir dvasia nėra vienas kitam priešingi dalykai, bet vieno ir to paties skirti reiškiniai. Nebūtų visiškai neteisinga materę pavadinti sutirštėjusia dvasia).

Jis yra pirm viso dvasia. Ir tuo jis stovi viršum visų kitų gyvių eilės. Ir sulig ta jo vieta jam pasidaro gyvenimo uždavinys.

Žmogus iš viso, kas regimai apsireiškia, yra artimiausias pasaulio Priežasčiai. Jis yra tarsi pirmutinis jos įrankis gamtos gyvenime. Per jį veikia visi kiti žemesni gamtos skyriai. O tam veikimui jis neturėtų priešintis.

Savo prigimtyj jis suglaudžia visus gamtos skyrius. Be to, jis nuolatinėje santaroj stovi su tais. Todėl jam, kaip aukštesniam, pridera gamtoj vadovauti. Arba kitaip sakant: žmogaus prigimtis yra gamtos dalelė, tam kartui jam paduota. Toji nuolatai minčių, geismų, gyvybės ir materės srityse labai smulkiomis dalimis grįžta gam-ton ir iš jos vėl naujėja. O šitą nykstančią ir atsigaunančią prigimtį žmogus turi suvaldyti tarnybai tam, kas aukšta, taip kad judėjimas, šviesybė iš giliausių gyvybės gelmių galėtų ja apsireikšti.

Rods nėra taip, kad be žmogaus Aukštoji pasaulio Priežastis nepasiektų regimosios gamtos. Ji apsireiškia jau matere. Apsisako ja aiškiai, kad Ji „yra“. O augmenija ji prataria visai ypatingu būdu. Nėra žmogaus, kurs nebūtų pajautęs grožybės, kuri kyla tarsi iš amžinybės bedugnių ir žiedeliais bei tųjų kvapais, pavidalais bei var-sais, augmenų žalumu bei gaivumu apsireiškia. Tik ji lyg labai toli stovi už to, kas regima.

Gyvulijoj tarytai uždengtas šis grožybės apsireiškimas. Lyg būtų jisai aptemdintas. Vienok ir čia yra, kas pareina tiesiog iš pasaulio Priežasties. Yra ir čia gražumo. Tik tas nebėra taip paviršutiniškai regimas, pajuntamas. Jis veikiau išmanymu nuvokiamas. Augmenų grožybė gyvulijoj virsta kitokiu dalyku. Jėgų dailumas, jėgų žaidimas, judėjimas, tarsi veikimas, pasidaro pastebimas. Dar ir ypatingas linkimas pasirodo, prisirišimas vieno gyvio prie kito, gyvuliškų tėvų prie savo vaikų.

Bet visur jaučiamas tarpas, lyg tarp tolimo atspindinio ir jo šviesos versmės. Nėra to aukštojo gyvumo, kurs vien pasirodo spindinčioj sąmonybėje. O tas regimai rodosi vien iš žmogaus. Ir pavidalas, apstabs, ir spalva, jėgų judėjimas, tikrasis veikimas, o pagaliau pačios grožybės ir esimo vainikas: malonė, meilė, išmintis, sąžinė ir visų jėgų versmė – pati galybė, būtent manymas, – visa tai plūsta iš žmogaus – arba nors turėtų plūsti.

Vargas, kad nėra taip. Kad žmonija dar tekšo gyvulijoj. Arba, geriau sakant, kad ji savyj dar ir gyvuliją sudarkė ir darko. Žmonija nėra, kas ji būti turi, kas jai, kaip jos uždavinys, tiesiog ant kaktos parašyta. Didžiausias žmonių skaičius tarnauja gyvuliškumui. Ir todėl atrodo – lyg išgamos. Todėl nyksta žmonės, giminės, tautos. O nepridera tai žmogui. Jo uždavinys yra žmoniškumą apreikšti. Ir vien tuo jis tvirtina savo aukštybę, savo grožę ir galybę. Vien taip žmogus gali išlikti ir gyventi.

Rūpindamos vien kūnu, jo išlaikymu ir penėjimu, žmogus nieko nepasiekia. Tai augmenijos uždavinys jo prigimtyj. Pasiduodamas savo geiduliams, troškimams ir tųjų prižadantiems smagumams, jis vien padaro, kad gyvulija jame negamtiškai didžiai išaugo. O tai nėra jo uždavinys.

Tik tuose namuose yra pilna tvarka, graži harmonė, kur savininkas yra ir valdytojas. Žmoguje turi žmogus pirmauti. Tuomet žmogus pasilieka sveikas, gražus, malonus ir išmintingas. Žmogus vyriausiai tuo turi rūpintis.

Kitkas randasi savaime. Sąmonės skaistumą, išminties šviesybę, manymo galybę žmogus turi auginti. Taip jis tepalaiko viršų ant visa ko, kas žemiau stovi už jį. Taip ji. teišlieka. Taip jis atspėja gyvenimo mįslę. Ir iškopia iš pragaišties ir nykimo į patį esimą. Taip jis ir galingiausiai veikia gamtoj.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys