Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

TAUTŲ IŠLIKIMAS IR VIENETAI

Kiekvienas gyvas pavidalas skiriasi nuo, taip sakant, negyvenančio tuo, kad jis nė akies mirksnį nepasilieka tas pats. Nuolatai jis virsta kitokiu. Gyviejie pavidalai yra tarsi vagos, kuriomis gamta plaukia. Kiekvienas jųjų traukia gamtą su jos matere ir jos galybėmis į save ir vėl visa kitokį išleidžia.

Įžymus tame tarp visų yra žmogus. Nesą jis gyviausias, kadangi sąmoningiausias. Ir išmintingieji sako, jog milijonų metų bėgyje visa regima žemiškoji gamta yra tekėjusi per žmogaus prigimtį. Taip ji tapusi žmogaus asmenybės pasiekta ir prisunkta. Beveik galima sakyti, ji tuo žmonijos antspaudą yra gavusi.

Bet nėra tai jau atliktas dalykas. Nuolatai tat ir šiandien dar vyksta. Ir lengvai suprantama, jog, žmogui gyvenant, ta gamtos dalis, kuri jo prigimtyj su jo asmenybe susitinka, turi visai ypatinga pasidaryti5.( 5Pirm tūlų metų buvo moksliška visus pasidarančius kismus gamtos srityse laikyti aplinkybių vaisiais [2]. Ir nėra tai visiškai klaidinga. Tik aplinkybėse nebūtų judėjimo ir veikimo, kad tas nekiltų iš gamtos gilybių, kurios gyvių esmėmis apsireiškia. O tą daugiau išmanant, ir daugiau svarbumo dedama ant tų negu ant aplinkybių. Kad ne tose, bet žmonių asmenybėje gyvena prigimtį keičiančios jėgos, matyti ir iš šios žinios. Amerikoj tam tyčia sudarytas komitetas surinko mokslui žinias apie ten atkeliavusius žmones iš Sicilijos ir žydus iš Rusijos. Prof. Francas Boasas Kolumbijos universito tas žinias mokslui sunaudojo. Ir ištyrė, kad tų žmonių vaikai, gimę Amerikoj, labai skiriasi nuo tėvų ir senesnių brolių, gimusių tėvynėje. Skirtumas pasirodo su kiekvienu naujai gimusiu kūdikiu didesnis. Sicilijos gyventojų galvos yra ilgos, žydų trumpos, o abiejų vaikų galvos vidutinės. Aplinkybių veikimas tokiu trumpu laiku niekuomet nepadaro tokio kitimo. O vaikai jau gema su tokiomis galvomis. Kraujo maišymo tikrai nėra buvę. Lieka todėl vien aiškinimui tam dalykui užgemančių asmenybių apsireiškimas, kurs kūno pavidalą savaip taiso. Tos asmenybės turi būti visiškai kitos negu tėvų asmenybės). Iš jos turi tarsi spygsoti žmogaus asmenybė. Todėl žmogaus kraujas ir kitoks, negu šiaip kokio gyvio ant žemės6( 6  Ką reiškia gentiškumas žmogaus ir beždžionės kraujo, minėjau rašte Žmonijos   kelias [3]).  Ir žmogus taip nuolatai dirba, gamtą versdamas kitokia. Koks jis bus, tokia bus laiku ir gamta. Iš to matyti, kaip žmonija reikalinga gamtai, o koks galingas jis jai yra akstinas.

Bet pirm viso turi žmogaus ypatingumą kraujo žiedai, būtent diegai naujam žmogaus pavidalui. Tie jie tarsi pilni tų žmonijos ypatybių, kurios tik tuo skirtu krauju apsireikšti gali. Kaip kraujas atsirado pirm amžių, tų ypatybių vos numanyti buvo. Bet gamtos atsivėrimo bėgyje jos, atsidurdamos erdvės ir laiko siaurybėse, turėjo pasidaryti aiškesnės. Ir tuo tapo aiškesni ir kraujo skirtumai. O kadangi kraujas yra atskirų žmonių ir tautų gimtinė, žmonės ir tautos ir vis skirtesnės, žymesnės rodosi.

Taip tautos, arba, kitaip sakant, žmonių kraujas, per milijonus metų buvo auginamas savo ypatybėse. Ir tai negali būti dalykas lyg be vertybės, kurio nereikia pastebėti. Pasaulio gyvenime niekas nesidaro be reikalo.

Žmonija, apsireikšdama materiališkai, tai esti erdvėj ir laike, negalėjo tai kitaip daryti, kaip įvairiomis padermėmis ir tautomis. Per didis jos turtas, kad jį vienaip ir žygiu parodyti galėtų. O toliau nueidama, ji negali mesti į šalį, ką ji yra stačiusi. Pati ji aukštesniam kilimui yra pasidariusi sąlygas. Kiekviena tauta, kiekvienu žmogumi žmonija kyla. Todėl jai kiekviena tauta, kiekvienas žmogus yra reikalingas.

Rods, patsai kilimas teprasideda atskirame žmoguje. Jo viduje tas didysis dalykas vyksta. Cia pažanga veda aukštyn ir tautą, ir žmoniją. Bet tautoj paslėptos tam sąlygos.

Todėl tautos ir išlieka visą gyvenimo amžių. Atskiras žmogus – tik tas kelias dešimtis metų. Tad jo prigimtis pasklysta gamtoj, o jo asmenybė, jo žmoniškumas kyla sąmonybės sritin. Yra jis kaip saulės spindulys, kurs traukiasi atgal į saulę, daugiau sušvitęs, augindamas ant žemės visokius žiedus. Žmogaus asmenybė yra tapusi sąmoningesnė. O kad pareina, įstatymams veikiant, naujas laikas erdvinio ir laikinio gyvenimo, ji vėl apsireiškia regimame pasaulyje. Žmogus užgema.

Vienok, kas iš tėvų gema, nėra patsai žmogus. Pareina iš jų tik žmogaus kūnas, kraujas. Tasai tėra žmogui apsireiškimo prietaisas. Berods yra užgimęs kraujas prisunktas tėvų ypatybių ir yra dalis atskiros tautos. Bet jis ir yra artimiausiame santykyj su užgimusiu žmogumi. Nesą koks žmogus yra, toks jis ir tegali apsireikšti. Todėl jis ir vedamas įstatymų į ypatingą kraują, į „savo“ tautą. Ji jam tenka, nes jo asmenybės būtis ją atitinka. Ir todėl jis negal kitur užgimti, kaip čia, kur jam yra reikalinga gyventi pažangos tikslui, arba jeib jis gyvenimo uždavinį spręsti išmoktų. Todėl kartais tūli vienetai tarsi sau bausmei užgema ypatingoj tautoj.

Taip kiekvienos tautos išlikimas, jos tolimesnis gyvenimas yra vienetų dalykas. Kiekvieno žmogaus asmenybė, pareinanti į šį pasaulį, ar augina, ar žudo savo tautą. Destiesi, ar žmogus žengia tolyn ar atgal. Todėl ir tautos yra visai tokios, kokie žmonės gaminasi jų krauju. Tautoj užgemant prakilnioms asmenybėms, toji kyla. Atsirandant užlikusioms, ji žūva. Taip gali kartais visai nauja tauta atsirasti. Ypačiai kad užgemantys vienetai visai skiriasi nuo savo „tėvų“.

Kraujas negali jau todėl būti vadinamas gentišku, kad gentiško kraujo žmonės gaminasi iš kokios vienos poros, bet ir ne todėl, kad bet kokie žmonės gyvena viename krašte ir jaučia tą patį orą, šaltį, šilumą ir t.t., bet todėl, kad tuo krauju apsireiškia šiek tiek lygūs vienetai, viena ir ta pati dvasinė galybė arba – silpnybė. Ir kraujas, tauta todėl nepasilieka vis tokia pat. Žmonija stengiasi kiekviena tauta vis daugiau parodyti dvasinį savo lobį, apreikšti žmoniškumą ir tuo grožinti ir šventinti, net šviesinti visą žmoniškąją gamtą. Bet kada kokiame krauju j e susitvenkia tam visai priešingos galybės, tada jos atsiima ir jo gaminimo linkimą ir jėgą. Tauta nyksta. Aiškus žymis tautos augimo yra tat, kad jaunesnioji karta yra kilnesnė negu senesnioji, kad ji apreiškia daugiau žmoniškumo negu šitoji. Taip tautos gyvenimas, jos išlikimas visiškai dera iš vienetų kilimo. O tačiau tauta vėl yra tam ir sąlyga.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys