Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

Vydūnas. Raštai

I tomas Vilnius „Mintis“, 1990 m.

Žvelgiu aukštyn, ir erdvėse visur išvydau tik tą Patį Vieną. Žvelgiau žemyn į jūras. Ir čia bangavo bangose visur tik Jis Pats Vienas. Žvelgiau į širdį. Tai buvo jūros, pasaulių begalis ir nesuskaitomi sapnai. Bet ir juose išvydau tiktai Jį Patį Vieną. Iš Rytų šalių mokslo.

MŪSŲ UŽDAVINYS

LIETUVIŲ TAUTAI, tvirtinančiai savo nepriklausomybę /VYDŪNAS/

PASTABA

Pirm dešimties metų su viršum šis raštas pirmą kartą vos išėjęs ir buvo išpirktas. Nuo to laiko, vis dažniau prašomas jį naujai, leisti, rengiausi kelias veikalo dalis plačiau ir ryškiau išdėstyti. Bet vis man rodėsi kiti darbai reikalingesni, kol nepriėjo šis laikas. Ir taisiau veikalo kalbą, šen bei ten ką aiškiau pasakydamas ir šį bei tą dar ir prirašydamas. Bet, apskritai imant, palikau veikalą, koks jis buvęs, nors tūli dalykai man šiandien kitoj šviesoj rodosi. Per ilgai būtų nusitęsęs išleidimas. Tikiu, kad jis ir toks, koks jis yra, šiandien bus naudingas mūsų tautai.

Tilžėj 22.11.21.

Vydūnas


GAMTA IR ŽMOGUS

 


SFINKSA

 

Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas. Įvairių įvairiausi pavidalai randasi ir nyksta. Ant dangaus susitvenkia debesys ir išgaruoja. Jūrose sukyla bangos ir grimzta. Ateina dienos ir nueina. Taipo jau naktys.

O arčiau mūsų regėjimo: tai sunešamos smilčių kopos, tai vėl jos nuslenka. Per metų tūkstančius auga akmenys ir sutrūnija. Sprogsta augmenys, užgema gyvuliai ir žmonės ir tad dingsta. Susikuria draugijos, luomai, valdžia-vos ir irsta. Aušta žmonių, tautų amžiai ir pranyksta.

Toks tai gyvenimas. Bet jis nėra Visuma. Tėra neišmąstomų gelmių tiktai paviršius. Iš tųjų jis kyla. Iš jųjų gimsta visokie pavidalai. Į jas jie ir grimsta. Ir tos gelmės neišsemiamos. Kupinos jos gyvybės. O iš tosios pareina gyvenimas. Ir jai nenusenkant, gyvenimas nesibaigia.

Todėl ir atrodo, lyg būtų jis amžinas. Tačiau ne visai taip yra. Jis apsireiškia tik laikais. Lygus jis bangoms. Tik vilnelės gretinasi vilnims. Bangos kloja bangas. Ir gyvenimas beveik nuolatai nerimastauja.

Bet gyvybė, iš kurios jis pareina, yra rami. Ji iš tikrųjų yra amžina. Erdve ir laiku ji plečiasi j plotį ir ilgį. O abi, taip erdvė, kaip laikas, tyli. Ir iš to tylumo gyvybė stato priekin gyvenimo pavidalus. Į jį ji juos ir traukia atgal. Todėl gyvenimas kartais kiek daugiau yra sukilęs, kartais kiek daugiau atslūgęs. Gyvybė lyg arčiau yra atėjusi į mūsų padangius ir vėl toliau nuėjusi. Bet ji vis ta pati savo pilnybėje ir visatoj.

Kaip sfinksą Egipto žemėje į keleivį, taip žvelgia gyvybė iš gyvųjų pavidalų į kiekvieną žmogų. O tik vien sfinksą jam nuostabi. Ne gyvybė. Berods toji yra labai paprastas dalykas. Ir gyvenimas beveik nuobodžiai kartojasi. O sfinksa viena ten smiltynuose. Amžinai pučiantieji vėjai vargsta jau labai seniai, kad jį apklotų smiltimis. Gal dirba taip kelis šimtus tūkstančių metų. Tik vis jos dar neapdengė.

Ir kaip iš amžinybės seniai joje nugrimzdusi senovė, taip sfinksa iš smiltyno dar ir šiandien žvelgia į žmones visais gyvenimo amžių slėpiniais. O žmogus, pakeldamas žvilgį į opi, tegali nusistebėti ir tylėdamas savo manymu paskęsti gyvenimo amžių gilybėse.

Tikrai taip: sfinksa priverčia ieškoti gyvenimo slėpinių; sfinksa primena, jog žmogus, kurs nusileisti gali į tas gilybes, yra patsai savo giliausiame viduje nepragaištamoji estis, kuri vis iš naujo kyla iš pragaišimo srovės, kol pagaliau nebus visa šviesinusi visiškai savo šviesa.

Pasakodavo apie sfinksą žmonės senais laikais ypatingą pasaką. Būk čia koks galingas gyvis užduodąs keleiviams mįslę. Ir kas tos neatspėjąs, tas sfinksos praryjamas. Aiškinimo žodžiais: kas neišmoksta gyventi (gyvenimo mįslę atspėti), tas gyvenime žūva.

Ar ne nuostabus išmanymas! Ir šiandien dar jisai teisingas. Ir šiandien gal dar labiau gyvenimas žudo žmones kaip ta motina, apie kurią pasaka skelbia, kad pati praryjanti savo pačios kūdikius. Žudo žmones ir – tautas, kurios negali atspėti gyvenimo mįslės, neįstengia spręsti jo uždavinio.

Bet, žmogui tai darant, gyvenimas liaujasi žudęs, nyksta pati pragaištis, sfinksa dingsta amžinybės gilybėse. Amžinybė pati pasilieka žmogaus amžių. Taip sako senovės pasaka.

Atspėdamas gyvenimo mįslę, žmogus iškyla iš pragaišties sūkurio, iš niekybės į pačią nejudamąją estį.

Tokiam išmanymui sfinksa yra paminklas. Tą ji reiškė tuomet, kaip ją ten Egipte statė, tą ji sako ir šiandien. Jau tuokart žvelgėme mes, žmonės, į ją su nusistebėjimu. Ir kreipėme žvilgį į šalį. Ir tad vėl pakėlėme jopi savo akis. Tarsi gyva, amžinos gyvybės kupina, ji taip neapsakomai ramiai žiūri.

O šiandien, po tiek tūkstančių metų, vis dar tas pats tylus, slėpiningas, žavintis sfinksos žvilgis. Vis dar jis kalba apie gyvenimo uždavinį. O tačiau sfinksa – negyvas akmuo. Kokie tik turėjo būti ir tie žmonės, kurie ją kurt galėjo! Kokia jų gyvybė, jų išmanymas ir galybė!

Toji nepragaišo. Ir tuo akmeniu net šiandien dar apsireiškia. Visas žinojimas tų laikų, tų žmonių gyvai stojasi mums į akis. Ir taria, kalba, mokina. Tik žmonės visuomet vien stebėjosi, o – nesiklausė tų pamokslų.

Kuomet statomas buvo tas paminklas, dar tebežaliavo ta šalis. Tik toliau atgal šmėkšojo smiltynų tyrai. Gal tuomet nieks nemanė, kad smiltynas kartunta pasieks pačią sfinksą.

Tyrai, smiltynai – tai nežinojimas, tamsumas. Gal statant sfinksą nieks ir nemanė, kad kartunta žmonės visai bus nugrimzdę nesižinojime, kaip tai šiandien yra, jiems turint „aukštų mokslų“.

Seniau sfinksa buvo augmenimis apžėlusi. Žalumoje ji sau gulėjo su savo ypatingumu. Ir kaip žole apžėlęs kraštas nuo smiltyno, taip sfinksa skyrėsi nuo trąšiai augančių žolynų.

O sfinksą pati! Žmogaus veidas, tauro liemuo, liūto letenos ir aro sparnai! Neapsakomai ryšku. Tarp augmenų kyla visa gyvulijos galybė, ant kurios viršų turi – žmonija.

Toks tas čia iš akmens kirstas žinojimas. Ir nuolatai tas dabar taria. Sfinksą yra paminklas nuostabaus senovės išmanymo. O tasai yra pažangos, Visumos atsivėrimo, evoliucės pažinimas! – Yra gyvenimo mįslės atspėjimas.

Sako egiptų tautos žynys Hermis [l]: „O Egipte! Egipte! Iš tavęs kartunta nieko nebeliks, kaip tik nuostabios pasakos būsimoms kartoms! Ryškūs, nors ir tik akmeniniai žodžiai!“

O aš, rašydamas apie tai, ar neturėčiau gailėtis, kad man negalima kirsti žodžių iš akmens, kad negaliu apreikšti savo regėjimų amžius išturinčiu akmenimi! Ir tik parašyti juos ant vystančių popieriaus lapelių, kuriuos ir lengvas likimo pūstelėjimas jau neša kažin į kokį bedugnį!

Bet gal rašys taip kiti. Statys Lietuvos rūmininkai ir skaptininkai iš akmens ir vario savo gyvybės, savo išmanymo paminklus!

O kad statytų! Kad turėtų tokios amžius ir erdves iš-galinčios gyvybės! Tokio visų tamsybių bedugnius šviesinančio išmanymo! Tasai vien yra išliekamesnis ir už akmens paminklą. Jis vienas yra tat, kas nenyksta, kad ir senoji, akmeninė sfinksą sutrupėtų ir pragaištų.

Išmanymas yra gyvybės vainikas, yra gyvenimo tikslas. O žmoguje jis nori apsireikšti. Žmogus yra gamtos viršus, sfinksos veidas. Ir kaip sfinksą, taip žmogus suglaudžia savyje visus gamtos skyrius, ir pagaliau jo pavidalas yra išmanymo vaizdas.

Palaimintas yra, kurs išmanymą patį auginti gali. Kiekvienas tam pavadintas. Ir tam gali derėti net prirašyti nuvystanti lapeliai, kaip ir – išgyventos, bėgančios dienos.

 


 

GAMTOS SKYRIAI IR SRITYS

Šių dienų žmonės išmoksta žiūrėti į gamtą daugiau nurimusiu žvilgiu. Ir gyvenimo reiškiniai vis aiškiau matomi tvirtame santykyj su visa gamta. Lyg atsiveria tuo žmogui visos gamtos slaptybės, visi jos slėpiniai. Bet jis pats tarsi krinta iš savo aukštybės. Kaip koks menkas, silpnas dalykėlis jis skęsta gamtos didybėje. Vienok jis išplaukia. Žinojimas žmogų padaro galingą. O žmogus šiandien jaučiasi žinantis.

Todėl tūliems gal nė nėra nuostabi senoji Egipto sfinksą! Gamtos skyriai pažįstami ir vaikams. Kiekvienas jųjų moka papasakoti apie mineraliją, augmeniją ir gyvuliją. Ir visi žino pasakyti, jog žmonija yra gamtos gyvenimo viršus, jo vainikas.

Tik ar žmoniją reikia skirti nuo gyvulijos, ar ne, tai tūliems, dar ir mokslininkams neaišku. Žmogus regimai primena tūluose dalykuose gyvulį. Visai kaip tajam gema, auga, ir žmogui prigimtis, gimdo ir miršta. Kitkuo žmogus berods skiriasi nuo gyvulio. Tik ar tai yra visai kas nauja, ne visiems tikra.

Vienok dėl to nebėra abejonės, kad žmonija yra tačiau ypatingas gamtos reiškinys, o kad visos gamtos gyvenimo sritys turi pareiti iš vienos vienybės.

Toliau šiandien taip pat žinoma, kad kiekvienas gamtos skyrius yra pats laipsniu didžių laiptų, vedančių j gamtos gilybes ir derančių gamtos, pasaulio atsivėrimui. O tie laipsniai yra to atsivėrimo laikai, evoliucės arba pažangos žingsniai.

Tik šitiedvi žini nėra dar taip labai praplitusi, kaip ta žinia apie gamtos skyrius. Ir tuo įrodyta, jog sfinksa kalba apie dalyką, kurs didžiam žmonių skaičiui dar vos tešmėkšo.

O pradedant ieškoti šių dienų moksle paaiškinimo gamtos skyrių kilmės, pasirodo apie tą dalyką ir joje vos šviesos brėkštelėjimas. Paprastai tikima, iš materės gimę pirmiau mineralai, toliau augmenys; tiejie tobulėję, išdavę gyvuliją, kurios tobuliausia dalis esanti žmonija. Taip lyg būtų vienas gamtos skyrius pasidaręs iš kito, kuomet tasai tam tinkamą laipsnį buvęs pasiekęs.

Apie pradžią viso to gamtos gyvenimo visai nieko nėra sakoma. Bet nors skirtumas tarp žemiausiųjų gamtos skyrių yra aiškėjęs. Seniau buvo tikima žemus gyvius pasidarant iš dumblo. Ir, kaip italų mokslininkas Frančesko Redi 17-tame šimtmetyj tvirtino, jog ir žemiausieji gyviai gaminą, jis labai buvo nutariamas. Šiandien nieks nebeginčija, kad visa, kas gyva, gaminasi iš gyvo.

Tuo aiškiai atskirta mineralija nuo augmenijos ir aukštesnės gyvijos. Bet, įsižiūrint į tąją, negali pasilikti nepastebėta, jog gyvuliją sau yra vėl visai kita kas negu augmenija. Ne tik koks aukštesnis to paties gamtos gyvenimo laipsnis, kaip šiandien neaiškiu būdu gamtos mokslas skelbia.

Rods yra gyvių, kurie gali būti priskaitomi ir augmenijai, ir gyvulijai. Nežymus juose gyvuliškumas. Vienok tasai yra visai kitoks negu augmenų gyvumas. Gyvuliai yra ne tiktai gyvi, jie yra ir geismingi ir jie yra judrūs. Nėra juose tiktai aiškesnio gyvumo, daugiau sąmonės. Yra juose visai naujas gamtos dalykas pastebimas. Tarsi gamta būtų atvėrusi kitus vartus, jeib apsireikštų.

Ir, be abejonės, atras dar mokslininkai, ką senovės išmintingiejie seniai mokino, būtent tą, kad visa, kas gyvuliška, gaminasi iš gyvuliško.

Taip visa suglaudžiant, reikia sakyti: gyvulija nėra tiktai aukštesnis gamtos apsireiškimo laipsnis, jis yra ir kitas, naujas reiškinys. Jis kyla iš geismo, iš įvairaus judėjimo jėgų srities.

Rodos, negali likti nepastebėta, jog su gyvulija gamta daugiau atveria savo vidų negu su augmenija. Bet ar ji tai dar ne aiškiau padaro su žmonėmis? Visai kitos gilybės jais atsidengia. Galima kalbėti apie minčių pasaulį. Vienok tuo dar toli nepasirodo pati žmogaus asmenybė. Už minčių gyvenimo, beveik sakytume – už pačios gamtos, stovi žmogus, tardamas: esmi. Ir tuo jis kaip tik pasirodo esąs asmenybė. Visa žmonija tuo labai aukštai iškyla iš gyvulijos, visiškai nuo jos atsiskirdama. Žmonija yra visiškai kitos kilmės. Žmogus tegali gimti iš žmoniškumo. Jis pareina iš sąmonybės srities.

Tiems, kurie tiki vieną gamtos skyrių pareinant iš kito, rodos, kad viena ir ta pati materė esanti visų gamtos reiškinių pagrindas. Todėl ir labai peikiamas yra mokslas, skelbiąs dar ypatingą gyvybės jėgą. Vienok iš lengvo ši žinia vėl leidžia savo šaknis į šios dienos mokslą apie gamtą. Vienas ir antras jau tvirtina, kad kaip yra gyvybės jėga, taip yra ir gyvybės materė.

Su tuo senovės mokslas labai gerai sutinka. Tasai sako, kad augmeniškumas (ne regimasis augmenų pavidalas) darosi iš visiškai kitos materės negu mineralai. Ir ta materė taipo jau nesanti prieinama paprastam žmogaus regėjimui ir jo prietaisams, kaip jo ir nepasiekiama gyvoji augmenų jėga. Esą tai dalykai kitos gamtos srities. Esąs tai visiškai kitas gyvenimas, kurs prieinamas vien sąmonės keismu' (1 Plačiai žinomas sąmonės keismas yra tas iš budėjimo į sapnų būtį. Tuo žmogus įžengia į visiškai kitą gyvenimą.).

Taip, note senovės mokslo, augmenija turi savo esmės šaknis kitoje   gamtos srityje negu mineralija. O gyvulija kyla iš dar kitos, iš gilesnės, kuri yra už augmenijos srities. Ir gyvulijos jėga bei materė yra visiškai kita negu augmenijos. Ji taipo jau tik sąmonės keismu pasiekiama.

Lygiai taip yra kita gamtos sritis toji, kur žmogaus mintys gaminamos. Čia dar visai kita jėga ir kita materė randasi. Taip sako senovės mokslas. Vienok tai ištirti ir išmanyti gali kiekvienas žmogus. Reikalinga tėra auginti savo išmanymą taip, kad jo šviesa neaptemtų, nu-sikeliant į kitą gyvenimo sritį, keičiant sąmonę.

Žmogaus viduje sąmonės keismas dažnai įvyksta. Sąmonė tarsi pakyla iš kūno reikalų patyrimo į geismų ir toliau į minčių gyvenimą. Tik vislab tai nepastebima kaip reikėtų. Žmonės permenk pasistengia tatai paboti.

O tai tik labai svarbu. Gamtos gyvenimas tuomet daug aiškiau būtų išmanomas. Ir visai regima yra, kad kiekvienas gamtos skyrius turi savo kilmei ypatingą gamtos sritį. Tik tie skyriai nesiranda šalia, bet vienas už antro, vienas vis giliau gamtos gelmėse negu kitas. Ir kiekvienas gamtos skyrius teapsireiskia per kitą, būtent per tąjį, kurs daugiau paviršiuje yra: augmenija per mineraliją, gyvulija per augmeniją ir mineraliją, ir pagaliau žmonija per gyvulija, augmeniją ir mineraliją. Todėl ir sakoma, jog žmogus yra ne tik žmogus, bet ir gyvulys, augmuo bei akmuo.

2mogui pasimirus, lieka tik mineraliją, jam miegant apsireiškia beveik vien augmuo, jam budint paprastai gyvulys. Nesą gyvulys yra geismingumas karščiavimas. Patsai žmogus pasidaro žymus tiktai, kad jis yra gyvas ir visi aukštieji žmoniškumo spinduliai iš žmoniško pavidalo šviečia visu, ką žmogus mano, jaučia, nori, sako, veikia.

Suprantamas dalykas, kad nėra tai galima, gyvuliškumui viršų turint žmoguje. Todėl ir tūlų žmonių reiškiniuose veltui ieškomas patsai žmogus. Vien „prigimtis“, vien gyvulys tesirodo. Ir nenuostabu, kad tūli tikrina, jog žmogus tai tik ir esąs.

Bet, apsireiškiant tikram žmoniškumui, negali pasilikti abejotina, kad žmogus yra kitos kilmės kaip visi kiti žinomi gyviai. Kad jais rodosi gyvybė, jėga, sąmonė, tad žmogumi aiškėja sąmonybė. O tai yra galybė, su kuria kartu apsireiškia ir grožė, teisybė bei meilė.

Minčių gyvenimas yra žmogaus veidas, kurį sfinksa rodo. Bet manymo galybė yra tas slėpinių pilnas to veido žvilgis. Yra tai žmogaus akių liepsna.

 


 

GAMTOS SRIČIŲ SANTARA

Regimoji gamta yra pirmučiau materiališka. Ir, tokia būdama, ji pasirodo žemės, vandens, oro ir ugnies pavidalu. Bet visur pastebimas ir judėjimas. O kur tas yra, turi būti ir jėgos. Tik kaip materė sukyla, ir mokslininkams ne visai aišku. Tiktai žinoma tiek, kad ji pasilieka rami, jeigu jos ramybė netrukdoma. O kad tai kartais atsitinka, tad ji tarsi kiek tiktai įstengdama skubinas pasiekti vėl ramybės būtį. Ir ji tiktai taip ilgai svyruoja, kol nėra jai tat pasisekę. Tik kiekviena minėtų materės rūšių nelygiu lengvumu iš savo ramybės būties išverčiama. Ugnis, oras labai veikiai pajudomi, vanduo sunkiau, o žemė, akmuo vos ne vos pastumiami. Kas labiau atrodo materiališka, ir labiau užlaiko ramybės, stangumo būseną.

Šių dienų mokslas labai didis yra dėl žinojimo vieno gamtos įstatymo. Yra tai tas apie jėgos ir materės išlikimą. Jam veikiant, gamtoj nei jėga, nei materė nedaugėja ir nenyksta. Abi tik nuolatai kinta. Ir sakoma tą įstatymą valdant visą žinomąją materės sritį.

Vienok materės sritis tėra iš tikrųjų stangumo ir sunkumo šalis. Judėjimas negali iš jos pareiti. Tasai jai yra svetimas dalykas. Viskas, kas yra materiališka, turi tuo savyj vangumo, ramumo linkimą. Ir kur tačiau pasirodo materės judėjimas, čia jis įvyksta lyg nesąmoningai (mechaniškai) apsireiškiančiais įstatymais. Taip vanduo bėga žemyn, kadangi jis yra sunkus. Jis varo malūno ratus tuo pačiu sunkumu. O sunkumas nėra kita kas, kaip vangumas. Ir taip vienas judėjimas sukelia kitą. Bet nė vienas tos rūšies judėjimas neturi savyje judėjimo priežasties.

Todėl iš tikrųjų materės srityje nieko nedaugėja nė nemažėja. Ir minėtasis įstatymas galėjo būti suvokiamas. Bet jis nepasiekia visų judėjimų priežasčių. Ir kad juo remiamas, paveikslui, augmenų, gyvulių, žmogaus augimas, tad jau čia yra apsirikimas.

Augimu apsireiškia įstatymai iš kito, būtent gyvybės skyriaus. Jie tiesiog priešinas įstatymams materės srities. Kur šitiejie viršų gauna, nyksta gyvumas. Kur gyvybės įstatymai veikia, pasirodo visai naujas judėjimas. Yra tai, regimai, toks judėjimas, kurs turi savyje savo gimimo priežastį. Juo visi įstatymai, kurie valdo materės sritį, tarsi iš vėžių išverčiami. Gyvoji jėga gali prieš sunkumo įstatymą materę kelti aukštyn, gali ją iš jos ramybės išjudinti. Ir tik tuomet, kad gyvoji jėga viršų palaiko ant materės, ant sunkumo, tik tuomet tegali apsireikšti kitas, būtent gyvybės gyvenimas mūsų pasaulyje. Šiaip čia valdytų stangumas, nesąmonė, mirtis.

Augmenija yra pirmasis ir žemiausias gyvybės reiškinys. O tasai todėl ir pirmu stojasi prieš materės srities įstatymus. Iš to todėl aiškiausiai matyti skirtumas tarp gyvybės ir materės gyvenimo srities 2 (2Plačiai apie tai rašo Dr. Kleinschrodt savo raštuose: Die Eigen-gesetzlichkeit des Lebens, ir: Die Erhaltung der Lebenskraft. Abi knygi išleido Otto Salle, Berlin W. 57). Bet ta gyvenimo sritis, iš kurios augmenija kyla, tėra pradžia tų gyvenimo sričių, kuriose gyvybė valdo. Beveik toks jau skirtumas, kaip tarp mineralijos ir augmenijos gamtos skyriaus, yra ir tarp gyvybės ir geismų, ir tarp tų ir minčių pasaulio, ir pagaliau tarp paskutiniojo ir žmonijos srities. Tik tai ne taip žinoma, kadangi neatbojama taip, kaip reikalinga tam pastebėti.

Tai darant, veikiai pasirodo, kad judėjimo priežastis, kuri matoma gyvoj jėgoj, yra iš tikro dar giliau, būtent geismingume, toliau mintyse ir pagaliau esties, sąmony-bės, tai esti Visumos Priežastyj3(3  Žmogaus sąmonybė tėra tosios atspindinys). Ypačiai viename dalyke aiškiai skiriasi gyvybės ir materės judėjimas. Šisai praranda savo jėgą, kad jis sustabdomas. Sulaikyk bėgantį ratą, ir jo judėjimo jėga visiškai pranyksta.

Gyvybės judėjimo jėga auga, kuomet sutinka kliūtį. Jėgos ir materės išlikimo įstatymas visai neveikia, kur gyvybė apsireiškia. Jos jėga neišlieka tokia jau, bet auga. O kad kartą rodos, būk ji žuvusi, tad ji iš tikrųjų tėra susibranduliavusi. Ji auga, kad ji randa pasipriešinimą ir yra vartojama jam apveikti. Be to, ji pasilieka savo srityj ir neapsireiškia.

Tokie jau skirtumai pastebimi ir tarp aukštesniųjų gamtos sričių. Visuomet žemesniajame, jį palyginant su aukštesniuoju, įvyksta viskas varu, varžymu, spaudimu, o aukštesniame kilimu, nešimu, augimu. Yra tai tikri žemesnio ir aukštesnio gyvenimo žymiai. Bet iš to pasirodo ir svarbumas, kurį turi aukštesniam skyriui žemesnysis. Šis yra pirmajam apsireiškimo pagrindas, bet ir augimo sąlyga. Be apveikimo sunkumo, kurs priešinas gyvam judėjimui, tasai neaugtų. Ir taip turi kiekvienas gamtos skyrius ir pagaliau kiekviena gamtos sritis savo uždavinį. Viena tarnauja kitai.

O aiškus yra gamtoj toks linkimas: kas gyva, turi viršų turėti ant materės; kas geisminga – ant gyvybės (augmeniškos) ir materės. Ir t.t. Gyvybė stengiasi tarsi prisunkti materę savo gyvumo, ją gaivinti. Tame yra svarbusis augmenijos uždavinys ant žemės. Ji kitiems skyriams kelią tiesia. Vien tik gyvoji materė tinka gyvulijai apsireikšti. Gamta yra tarsi augmenijos tiek gaivinta, kad gyvulija gali atsirasti. Ir todėl rodosi, lyg toji kyla iš augmenijos. O iš tikrųjų toji tik padarė gyvulijos apsireiškimą galimą, gyvulijai vieną gamtos dalį priruošdama.

Be gyvybės negalėtų laisvas judėjimas pasirodyti, negalėtų būti geismų, baisėjimų, troškimų. Bet ir gyvulija tėra prietaisas dar aukštesnei gyvybei. Kuomet gyvulija yra gamtą pripildžiusi savo esmės, gali apsireikšti ir minčių gyvenimas arba kūrimo jėga ir pati žmonija. Gyvulija yra tad jai pagrindas ir kartu kliūtis, bet tuo ir kilimo sąlyga.

Taip vienas gamtos skyrius tarnauja kitam. Ir su gilesniu gyvenimu veržiasi nauji akstinai į materės sritį, randasi vis daugiau ir galingesnių judėjimo priežasčių. Ir taip vėl iš aukštesnių gamtos sričių pareina žemesniems pagalba ir kilimo akstinai. Ir, giliau žiūrint, galima vadinti žemesnįjį gamtos skyrių aukštesniojo pasiuntiniu ir tarnu. Bet aukštesnįjį, o pagaliau aukščiausiąjį, būtent žmoniją, – visų kitų valdytoju, aprūpintoju ir išvaduotoju.

 


 

ŽMOGAUS VEIKIMAS GAMTOJE

Kaip matėme, stovi regimoji gamta pirm gyvosios, toji pirm geismingosios ir toji pirm sąmoningosios. Pridėti galima dar, kad viskas pagaliau yra dvasinėje gamtoj. O kaip judėjimo, taip ir esties priežastis paslėpta tame, kas dvasiška. Žmogus toj eilėj nuo materės lig dvasios labai ypatingą vietą turi4 (4 Priminti reikia, kad materė ir dvasia nėra vienas kitam priešingi dalykai, bet vieno ir to paties skirti reiškiniai. Nebūtų visiškai neteisinga materę pavadinti sutirštėjusia dvasia).

Jis yra pirm viso dvasia. Ir tuo jis stovi viršum visų kitų gyvių eilės. Ir sulig ta jo vieta jam pasidaro gyvenimo uždavinys.

Žmogus iš viso, kas regimai apsireiškia, yra artimiausias pasaulio Priežasčiai. Jis yra tarsi pirmutinis jos įrankis gamtos gyvenime. Per jį veikia visi kiti žemesni gamtos skyriai. O tam veikimui jis neturėtų priešintis.

Savo prigimtyj jis suglaudžia visus gamtos skyrius. Be to, jis nuolatinėje santaroj stovi su tais. Todėl jam, kaip aukštesniam, pridera gamtoj vadovauti. Arba kitaip sakant: žmogaus prigimtis yra gamtos dalelė, tam kartui jam paduota. Toji nuolatai minčių, geismų, gyvybės ir materės srityse labai smulkiomis dalimis grįžta gam-ton ir iš jos vėl naujėja. O šitą nykstančią ir atsigaunančią prigimtį žmogus turi suvaldyti tarnybai tam, kas aukšta, taip kad judėjimas, šviesybė iš giliausių gyvybės gelmių galėtų ja apsireikšti.

Rods nėra taip, kad be žmogaus Aukštoji pasaulio Priežastis nepasiektų regimosios gamtos. Ji apsireiškia jau matere. Apsisako ja aiškiai, kad Ji „yra“. O augmenija ji prataria visai ypatingu būdu. Nėra žmogaus, kurs nebūtų pajautęs grožybės, kuri kyla tarsi iš amžinybės bedugnių ir žiedeliais bei tųjų kvapais, pavidalais bei var-sais, augmenų žalumu bei gaivumu apsireiškia. Tik ji lyg labai toli stovi už to, kas regima.

Gyvulijoj tarytai uždengtas šis grožybės apsireiškimas. Lyg būtų jisai aptemdintas. Vienok ir čia yra, kas pareina tiesiog iš pasaulio Priežasties. Yra ir čia gražumo. Tik tas nebėra taip paviršutiniškai regimas, pajuntamas. Jis veikiau išmanymu nuvokiamas. Augmenų grožybė gyvulijoj virsta kitokiu dalyku. Jėgų dailumas, jėgų žaidimas, judėjimas, tarsi veikimas, pasidaro pastebimas. Dar ir ypatingas linkimas pasirodo, prisirišimas vieno gyvio prie kito, gyvuliškų tėvų prie savo vaikų.

Bet visur jaučiamas tarpas, lyg tarp tolimo atspindinio ir jo šviesos versmės. Nėra to aukštojo gyvumo, kurs vien pasirodo spindinčioj sąmonybėje. O tas regimai rodosi vien iš žmogaus. Ir pavidalas, apstabs, ir spalva, jėgų judėjimas, tikrasis veikimas, o pagaliau pačios grožybės ir esimo vainikas: malonė, meilė, išmintis, sąžinė ir visų jėgų versmė – pati galybė, būtent manymas, – visa tai plūsta iš žmogaus – arba nors turėtų plūsti.

Vargas, kad nėra taip. Kad žmonija dar tekšo gyvulijoj. Arba, geriau sakant, kad ji savyj dar ir gyvuliją sudarkė ir darko. Žmonija nėra, kas ji būti turi, kas jai, kaip jos uždavinys, tiesiog ant kaktos parašyta. Didžiausias žmonių skaičius tarnauja gyvuliškumui. Ir todėl atrodo – lyg išgamos. Todėl nyksta žmonės, giminės, tautos. O nepridera tai žmogui. Jo uždavinys yra žmoniškumą apreikšti. Ir vien tuo jis tvirtina savo aukštybę, savo grožę ir galybę. Vien taip žmogus gali išlikti ir gyventi.

Rūpindamos vien kūnu, jo išlaikymu ir penėjimu, žmogus nieko nepasiekia. Tai augmenijos uždavinys jo prigimtyj. Pasiduodamas savo geiduliams, troškimams ir tųjų prižadantiems smagumams, jis vien padaro, kad gyvulija jame negamtiškai didžiai išaugo. O tai nėra jo uždavinys.

Tik tuose namuose yra pilna tvarka, graži harmonė, kur savininkas yra ir valdytojas. Žmoguje turi žmogus pirmauti. Tuomet žmogus pasilieka sveikas, gražus, malonus ir išmintingas. Žmogus vyriausiai tuo turi rūpintis.

Kitkas randasi savaime. Sąmonės skaistumą, išminties šviesybę, manymo galybę žmogus turi auginti. Taip jis tepalaiko viršų ant visa ko, kas žemiau stovi už jį. Taip ji. teišlieka. Taip jis atspėja gyvenimo mįslę. Ir iškopia iš pragaišties ir nykimo į patį esimą. Taip jis ir galingiausiai veikia gamtoj.


TAUTA IR ŽMOGUS

 


ŽMONIJA, TAUTOS IR ATSKIRAS ŽMOGUS PASAULIO AMŽIUOSE

 

Žmonija ir žmogus yra tai, apie ką kiekvienas daugiausiai mąstyti turėtų. Neužtenka į žmoniją žiūrėti kaip į visų žmonių skaičių. Ir žmogaus pavidalas toli dar nėra žmogus. Jis tuo tik tampa, kad jame žmonija gyvena. O žmonija atskirame žmoguje yra jo žmoniškumas. Kad to nėra, tai žmogaus pavidalas tėra kevalas be branduolio. Ir toks „žmogus“ yra žmonijos išgama. Yra gyvis be sielos.

Bet ne visuomet taip ir jau yra, kad kartą nesirodo žmoniškumas. Tasai yra žmogaus asmenybė. Ir jos būvis yra, kaip jau aiškinta, toj pasaulio srityje, kurioj užgema sąmonybė. Bet ta asmenybė tegali tapti žinoma, kada žemesniosios gamtos sritys jai tarnauja. Šitos sritys, kurios gyvulijoj, augmenijoj ir mineralijoj apsireiškia, yra sudėtos žmogaus prigimtyj. Tosios paviršius yra žmogaus pavidalas, būtent kūnas. Ta prigimtis turi linkimą savaip gyventi. O todėl gal atsitikti, kad žmoguje nėra matyti žmoniškumo. Tačiau jis jame randasi. Tik nėra galingas prigimtį suvaldyti ir atvirai pasirodyti. Iš to pareina kova, kuri eina tūlų žmonių viduje.

Ta kova yra žmonijoj jau ilgą laiką žinoma. Apie ją kalbama visose tikybose. Ir tose jų liekanose, kurias šiandien žmonės vadina senomis pasakomis. Iš tos kovos pajautimo gimė nuostabiausi žmonių sumanymai. Pasidarė iš jos mintys apie gerybę ir piktybę, iš dalies net apie Dievą ir velnią.

Ne visuomet ėjo ši kova žmonėse. Ji yra žymis ypatingo pažangos, evoliucės laipsnio. Prasidėjo, kuomet žmoniškumas tiek išaugo, kad jis žmogaus prigimtį nors mažumą pajudinti galėjo.

Nėra taip, kad žmoniškumas vėliau pasidarė. Jis nėra gimęs iš gyvuliškumo. Reikštų tai tiek jau, kaip kad sakytume atsiradus iš nieko. O taip nieks nesidaro. Vienas šviesiausių šių dienų gamtos mokslo išmanymų yra tas, kad, kas apsireiškia gamtoj, tas turi būti gamtoj buvęs iš pat jos pradžios. Taip ir žmoniškumas. Todėl žmonija nėra jaunesnė už gyvuliją. Ji tik vėliau teapsireiškė. Ir išmintingieji turi teisybę, sakydami, kad, pasauliui atsiveriant, pasidarę visi žinomieji gamtos skyriai. Ir žmonija.

E v o 1 i u c ė turi būti geriau suprantama, kaip tai lig šiol daroma. Jos nebūtų be involiucės. Regima yra, kad visi gamtos skyriai rodo aukštyn, žmonijon. O žmonija neabejojamai linksta dvasios, sąmonės, išminties pusėn. Į dvasines aukštybes yra taikoma pažangos. Bet neturėtų būti tai klaidingai suprantama. Iš tikrųjų tas taikymas nėra nieks kitas, kaip gamtos, pasaulio gelmių atsivėrimas. Visumos gyvenimas yra grįžimas ton versmėn, iš kurios jis kilęs yra. Kas buvo to gyvenimo pradžia, tas amžių bėgyje jo reiškiniais visai apsikloja. Toliau tie reiškiniai iš lengvo tos pradžios, būtent pasaulio gelmių, vėl šviesinami, taip kad minimi reiškiniai tarsi nyksta toj šviesoj ir grįžta savo pradžion.

Šis grįžimas yra tat, kas vadinama evoliuce, pažanga. Įsikūrimas minimų reiškinių yra involiucė, įsisiautimas, pasidarymas materiališko. Vadinama tai ir pasaulio kūrimu.

Iš to aiškėja, kad pirmame pasaulio gyvenimo amžiuje jo linkimas buvo materiališkam tapti, gaminti pavidalus, kūnus. Tas linkimas dar ir šiandien viršų turi. Tuo tai, kas vienybė buvo, pasidarė daugybe. Linkimas materiališkuman yra ir linkimas daugybėn, skirtuman. Vienetus kurti yra uždavinys pirmosios pasaulio gyvenimo dalies. O vienetai pirmiau kūniškai atsiskiria. Antrojo gyvenimo amžiaus uždavinys yra aukščiausią sąmonę, būtent sąmonybę, išauginti. Šitame amžiuje kaip tik dabar gyvename. Jis jau labai senas. Bet jo kryptį tepradedame dabar išmanyti ir ja žinomai, sąmoningai gyventi.

Apie tą amžių toliau kalbėsime. Pirmiau svarbu suprasti pirmą gyvenimo laiką. Ypačiai žmonijos apsireiškimą. Toji tame amžiuje iš lengvo įgijo kūniškus pavidalus, kurie pagaliau buvo dvejopi: vyriški ir moteriški. Jais ji buvo daugybė. Bet esmėje likosi vienybė. Vienok negalima ypatingu atskiru pavidalu tapti, jeigu nėra ypatingos jau jėgos, kuri jį kuria. Pavidalų daugybė rodo į žmonijos esmėje esančias įvairias jėgas. Pasauliui įsikuriant ir žmonijos skyriui pasaulio gilybėj atsirandant, čia sukilo veikiai visokių jėgų. Vykino tai judėjimas, srovė iš pasaulio Priežasties. Žmonija jos buvo tarsi vedama į kitas gamtos sritis. O taip jos jėgos augo ir įvairavo. Iš pradžios tos jėgos tesiskyrė plačiuose apskričiuose. Ir iš jų kilę pavidalai buvo lygiai didžio skaičiaus. Bet, gyvenimą ilgiau išlaikant, tos jėgos ir iš jų pasidarę judėjimai ir pavidalai vis daugiau įvairavo. Ir taip radosi visokie skirtumai.

Tokiu būdu žmonijos esmė, turėdama vieną sąmonę, apsireiškė involiucijos bėgyje pirmiau didžiomis jėgų rūšimis, kurių kiekviena dalinos į mažesnes įvairias rūšis. O tųjų atspindiniu regimame pasaulyj buvo didžiosios ir mažesniosios žmonijos padermės, būtent rasės ir tautos. Ir taip, pasauliui įsikuriant, randasi laiptai, kurių viršų apima viena žmonijos esmė, vidurį – įvairių jėgų rūšys ir apačią – atskiros jėgos. O tie tų laiptų laipsniai atitinka tai, kas šiandien vadinama žmonija, tauta ir atskiru žmogumi.

Pavidalas, kaip sakėm, atsiranda apsireiškiant kuriančioms jėgoms. Bet tos jėgos nevirsta tiesiog kūnu. Nemenant kito, yra vyriausias tarpininkas tarp jėgų ir kūno tai, ką vadiname krauju. Todėl ir rodos, lyg jis kūną gamina. Ir pavidalų skirtumai turi būti gaivalais jau kraujuje. Taip ir yra iš tikro. Kraujas yra labai ypatingas dalykas.

Šiandien kraujo skirtumai yra didžiai skaitlingi ir labai aiškūs. Minimame pasaulio amžiuje taip nebuvo. Gyvenimas tuomet teaušo. O aušroj nieks nėra pilnai aišku. Tik iš lengvo viskas pasidarė žymesnis. Tik iš lengvo augo skirtumai, įvairumai, o tuo jautrumas, gyvumas, sąmonė. Ir sušvito pagaliau pasaulyje sąmonybė. Apsireiškė didžiu tobuliausių pavidalų skaičiumi. Buvo žmoniškumas regimoj gamtoj užgimęs.

Bet tuo pasidarė priežastis dar didesniam įvairavimui. Pavidalai, kurie dabar pradėjo būti žmoniški, vis daugiau tobulėjo, tai esti, kiekvienas tapo kuo daugiau ypatingas. Bet kas lig šiol buvo įvairumas be sąmonės, tas vis daugiau pradėjo ir nusimanyti esąs kitu, skirtu. Taip skirtumai nebepasiliko vien kūne ir kraujuje, bet radosi ir sąmonėj. O kadangi su sąmonybė, su savęs žinojimu darėsi ir žmogaus kalba, tai toji taipo jau įvairavo.

Visa tai įvyko greta su didesniu kraujo įvairumu. Sąmonė, kuri žmonijoj turi būti viena, negali vienaip šviesti eidama per įvairų kraują. Ir todėl turėjo rastis didžios kalbų rūšys ir kiekvienoj rūšyj iš lengvo mažesnės, būtent įvairios vienos rasės arba padermės kalbos, tai esti atskirų tautų kalbos. Tuo berods sąmonės įvairavimas nepasibaigė. Šeimose ir atskirame žmoguje jis ir šiandien dar eina tolyn. Kiekvienas žmogus savo būdu mano ir gyvena savo dvasioje.

Šitų sąmonės įvairumu yra pasiektas didžiausias gyvių skirtumas, yra gaminti vienetai. Tie skirtumai nebėra tik pavidalų, kūno ir kraujo įvairumai, bet jie siekia giliau. Jais jau ir skiriasi atskirų asmenybių manymas, savęs žinojimas. O lygiai tame randasi individualu, vieneto ypatybė. Jo asmenybė pareina iš sąmonybės srities, jos pagrindas iš materės. Bet reikia gerai išmanyti! Vienetai pasilieka lygios asmenybės, o yra įvairios tik apsireiškimu. Ta pati sąmonybė, tas pats savęs žinojimas, kurs spindi per tris gamtos skyrius, lygiai tuo pasidaro toks tūleriopas. Todėl ir reikia skirti tarp vieneto savęs žinojimo srityje ir jo paties gamtos apsireiškimo skyriuose. Čia vienetai įvairauja, ten yra panašūs.

O taip žvelgiant į sąmonės išsiskirstymą, pasirodo vėl tie patys laipsniai: žmonija, tautos, atskiri žmonės.

Bet tie laipsniai dera ir kopimui aukštyn. Visumos atsivėrime vyksta viskas tiksliai. Pirmame pasaulio amžiuje pasidarę laipsniai yra antrame amžiuje kilimo prietaisai. Apskritai imant, kilimas, pažanga gali būti vadinama sąmonės šviesėjimu, tai esti aiškesniu pasaulio gelmių apsireiškimu. Bet tai yra ir vėl skaidresnis gamtos, gyvenimo vienybės tikrinimas. Tuo keliu vienetai, kurie išaugo skirti, vis daugiau išvysta savo asmenybių vienybę. Vieneto sąmonė tampa platesnė ir gilesnė. Kad jo savęs žinojimas pirmiau buvo tik savo kūno, toliau — geismų pajautimu, tad jis toliau turi tapti asmenybės numanymu, pasidaryti pačia žmoniškąja gyvybe. Bet tai tik tuomet galima, kad kartu iš lengvo vieneto sąmonė iškyla lig tautos sąmonės. Tad jis pagaliau tegali jaugti ir į žmonijos sąmonę.

O taip antrame pasaulio amžiuje, būtent grįžimo, evo-liucės laike, tauta vėl stovi kelio viduryj. Žmonijos Aukštybėn nieks negali grįžti neidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin.

Kuomet žmogus iškyla iš savo siaurumo, jis ir pajaučia daugiau tautos gyvenimą. Ir tautų „pabudimas“ vien gali būti išmanomas žvelgiant į evoliucę. Vienok toji neįvyksta tuo, kad „pabudusios“ tautos pasidaro priešingos kitoms tautoms.

Lig tikro laipsnio taip berods visuomet bus. Skirtumai auga su sąmoningu atsiskyrimu nuo kitų. Tik tie skirtumai neturi būti padaromi pasipriešinimais, bet pasilikti įvairumais, tautų lobiais.

Bet visą tą turime tuo tarpu dar į šalį dėti. Šišon pirm viso svarbu išmanyti žmonijos, tautų ir atskirų žmonių santykius ir tuo tautų, jų kraujo ir jų kalbų kilmę. O iš viso to kyla naujas klausimas, kuris reikalauja atsiliepimo.

 


 

TAUTŲ IŠLIKIMAS IR VIENETAI

Kiekvienas gyvas pavidalas skiriasi nuo, taip sakant, negyvenančio tuo, kad jis nė akies mirksnį nepasilieka tas pats. Nuolatai jis virsta kitokiu. Gyviejie pavidalai yra tarsi vagos, kuriomis gamta plaukia. Kiekvienas jųjų traukia gamtą su jos matere ir jos galybėmis į save ir vėl visa kitokį išleidžia.

Įžymus tame tarp visų yra žmogus. Nesą jis gyviausias, kadangi sąmoningiausias. Ir išmintingieji sako, jog milijonų metų bėgyje visa regima žemiškoji gamta yra tekėjusi per žmogaus prigimtį. Taip ji tapusi žmogaus asmenybės pasiekta ir prisunkta. Beveik galima sakyti, ji tuo žmonijos antspaudą yra gavusi.

Bet nėra tai jau atliktas dalykas. Nuolatai tat ir šiandien dar vyksta. Ir lengvai suprantama, jog, žmogui gyvenant, ta gamtos dalis, kuri jo prigimtyj su jo asmenybe susitinka, turi visai ypatinga pasidaryti5.( 5Pirm tūlų metų buvo moksliška visus pasidarančius kismus gamtos srityse laikyti aplinkybių vaisiais [2]. Ir nėra tai visiškai klaidinga. Tik aplinkybėse nebūtų judėjimo ir veikimo, kad tas nekiltų iš gamtos gilybių, kurios gyvių esmėmis apsireiškia. O tą daugiau išmanant, ir daugiau svarbumo dedama ant tų negu ant aplinkybių. Kad ne tose, bet žmonių asmenybėje gyvena prigimtį keičiančios jėgos, matyti ir iš šios žinios. Amerikoj tam tyčia sudarytas komitetas surinko mokslui žinias apie ten atkeliavusius žmones iš Sicilijos ir žydus iš Rusijos. Prof. Francas Boasas Kolumbijos universito tas žinias mokslui sunaudojo. Ir ištyrė, kad tų žmonių vaikai, gimę Amerikoj, labai skiriasi nuo tėvų ir senesnių brolių, gimusių tėvynėje. Skirtumas pasirodo su kiekvienu naujai gimusiu kūdikiu didesnis. Sicilijos gyventojų galvos yra ilgos, žydų trumpos, o abiejų vaikų galvos vidutinės. Aplinkybių veikimas tokiu trumpu laiku niekuomet nepadaro tokio kitimo. O vaikai jau gema su tokiomis galvomis. Kraujo maišymo tikrai nėra buvę. Lieka todėl vien aiškinimui tam dalykui užgemančių asmenybių apsireiškimas, kurs kūno pavidalą savaip taiso. Tos asmenybės turi būti visiškai kitos negu tėvų asmenybės). Iš jos turi tarsi spygsoti žmogaus asmenybė. Todėl žmogaus kraujas ir kitoks, negu šiaip kokio gyvio ant žemės6( 6  Ką reiškia gentiškumas žmogaus ir beždžionės kraujo, minėjau rašte Žmonijos   kelias [3]).  Ir žmogus taip nuolatai dirba, gamtą versdamas kitokia. Koks jis bus, tokia bus laiku ir gamta. Iš to matyti, kaip žmonija reikalinga gamtai, o koks galingas jis jai yra akstinas.

Bet pirm viso turi žmogaus ypatingumą kraujo žiedai, būtent diegai naujam žmogaus pavidalui. Tie jie tarsi pilni tų žmonijos ypatybių, kurios tik tuo skirtu krauju apsireikšti gali. Kaip kraujas atsirado pirm amžių, tų ypatybių vos numanyti buvo. Bet gamtos atsivėrimo bėgyje jos, atsidurdamos erdvės ir laiko siaurybėse, turėjo pasidaryti aiškesnės. Ir tuo tapo aiškesni ir kraujo skirtumai. O kadangi kraujas yra atskirų žmonių ir tautų gimtinė, žmonės ir tautos ir vis skirtesnės, žymesnės rodosi.

Taip tautos, arba, kitaip sakant, žmonių kraujas, per milijonus metų buvo auginamas savo ypatybėse. Ir tai negali būti dalykas lyg be vertybės, kurio nereikia pastebėti. Pasaulio gyvenime niekas nesidaro be reikalo.

Žmonija, apsireikšdama materiališkai, tai esti erdvėj ir laike, negalėjo tai kitaip daryti, kaip įvairiomis padermėmis ir tautomis. Per didis jos turtas, kad jį vienaip ir žygiu parodyti galėtų. O toliau nueidama, ji negali mesti į šalį, ką ji yra stačiusi. Pati ji aukštesniam kilimui yra pasidariusi sąlygas. Kiekviena tauta, kiekvienu žmogumi žmonija kyla. Todėl jai kiekviena tauta, kiekvienas žmogus yra reikalingas.

Rods, patsai kilimas teprasideda atskirame žmoguje. Jo viduje tas didysis dalykas vyksta. Cia pažanga veda aukštyn ir tautą, ir žmoniją. Bet tautoj paslėptos tam sąlygos.

Todėl tautos ir išlieka visą gyvenimo amžių. Atskiras žmogus – tik tas kelias dešimtis metų. Tad jo prigimtis pasklysta gamtoj, o jo asmenybė, jo žmoniškumas kyla sąmonybės sritin. Yra jis kaip saulės spindulys, kurs traukiasi atgal į saulę, daugiau sušvitęs, augindamas ant žemės visokius žiedus. Žmogaus asmenybė yra tapusi sąmoningesnė. O kad pareina, įstatymams veikiant, naujas laikas erdvinio ir laikinio gyvenimo, ji vėl apsireiškia regimame pasaulyje. Žmogus užgema.

Vienok, kas iš tėvų gema, nėra patsai žmogus. Pareina iš jų tik žmogaus kūnas, kraujas. Tasai tėra žmogui apsireiškimo prietaisas. Berods yra užgimęs kraujas prisunktas tėvų ypatybių ir yra dalis atskiros tautos. Bet jis ir yra artimiausiame santykyj su užgimusiu žmogumi. Nesą koks žmogus yra, toks jis ir tegali apsireikšti. Todėl jis ir vedamas įstatymų į ypatingą kraują, į „savo“ tautą. Ji jam tenka, nes jo asmenybės būtis ją atitinka. Ir todėl jis negal kitur užgimti, kaip čia, kur jam yra reikalinga gyventi pažangos tikslui, arba jeib jis gyvenimo uždavinį spręsti išmoktų. Todėl kartais tūli vienetai tarsi sau bausmei užgema ypatingoj tautoj.

Taip kiekvienos tautos išlikimas, jos tolimesnis gyvenimas yra vienetų dalykas. Kiekvieno žmogaus asmenybė, pareinanti į šį pasaulį, ar augina, ar žudo savo tautą. Destiesi, ar žmogus žengia tolyn ar atgal. Todėl ir tautos yra visai tokios, kokie žmonės gaminasi jų krauju. Tautoj užgemant prakilnioms asmenybėms, toji kyla. Atsirandant užlikusioms, ji žūva. Taip gali kartais visai nauja tauta atsirasti. Ypačiai kad užgemantys vienetai visai skiriasi nuo savo „tėvų“.

Kraujas negali jau todėl būti vadinamas gentišku, kad gentiško kraujo žmonės gaminasi iš kokios vienos poros, bet ir ne todėl, kad bet kokie žmonės gyvena viename krašte ir jaučia tą patį orą, šaltį, šilumą ir t.t., bet todėl, kad tuo krauju apsireiškia šiek tiek lygūs vienetai, viena ir ta pati dvasinė galybė arba – silpnybė. Ir kraujas, tauta todėl nepasilieka vis tokia pat. Žmonija stengiasi kiekviena tauta vis daugiau parodyti dvasinį savo lobį, apreikšti žmoniškumą ir tuo grožinti ir šventinti, net šviesinti visą žmoniškąją gamtą. Bet kada kokiame krauju j e susitvenkia tam visai priešingos galybės, tada jos atsiima ir jo gaminimo linkimą ir jėgą. Tauta nyksta. Aiškus žymis tautos augimo yra tat, kad jaunesnioji karta yra kilnesnė negu senesnioji, kad ji apreiškia daugiau žmoniškumo negu šitoji. Taip tautos gyvenimas, jos išlikimas visiškai dera iš vienetų kilimo. O tačiau tauta vėl yra tam ir sąlyga.


ŽEMAS IR IŠKILĘS ŽMOGUS

Paduotuosiuose aiškinimuose greitu žvilgiu perėjome gamtos gyvenimą. Išvydom, žiūrint į žmoniją, dvi to gyvenimo dali: pirmojoj išaugo pilni materiniai žmogaus pavidalai: gaminosi žmonijai kraujas, radosi tautos ir kalbos, žmogaus kūnas net dvejopu: vyrišku ir motrišku.

Taip, rodos, būtų koks tobulumas pasiektas. Bet iš tikrųjų tėra kevalas išaugęs. Antroj gyvenimo dalyj turi vaisius rastis ir nokti: žmogaus vidus, pagaliau tikrasis žmogus. Išaugęs ypatingas kraujas yra vyriausiai prietaisas žmonijos daliai ypatingu būdu gyventi, o išaugusi kalba yra vyriausiai priemonė ypatingu būdu apsireikšti. Dabar antroj gyvenimo dalyj žmonija tuo turi naudotis. Tiktai kam, tas ne taip lengvai suprantama. Nesą vidaus dalykai paprastai neregimi. Ir tam, kursai vien tesižino kūnu, vidaus gyvenimas turi būti niekas.

Rods yra ir žmonių, kurie gyvena daugiau vidaus gyvumu: mintimis, geismais, jausmais ir t. t. Dar ir skaitosi save tais esant. Vienok, pasidarę mokslą, jog žmogus tėra kūnas, tuo ir tiki. Tokie tai, žinoma, dar menkiau galės suprasti, kas turi būti pažangoj pasiekiama.

Bet noringam nors kiek tai paaiškės, įsižiūrint į žmogų ant žemo pažangos laipsnio ir į tą, kurs aukštai yra iškilęs.

Tikrasis ir pirmasis žmogaus žymis yra žinojimas save esant. Tuo žinojimu jis skiriasi nuo gyvulijos. Iš to žinojimo darosi ir kalba. Žmogus vienas tetaria: esmi. Gyvuliai, neturėdami savęs žinojimo, ir negali kalbėti.

Bet žmogaus savęs žinojimas nelygus kiekviename. Žemiausias, pradinis to žinojimo laipsnis yra tas, kad jis kyla tarsi iš kūno gyvenimo, kad vien kūnas su savo reik-menėmis primena žmogui, kad jis yra 7 (7Ypatingu būdu kultūrinių žmonių kūdikiai pirmais gyvenimo metais skaito savo kūną esant daiktu tarp kitų daiktų, savo vardą jam duodami, ir į visus jo reikalus žiūri kaip į tįkrai jojo, ir tik palengva išmoksta juos savo ręikmenėmis pavadinti). Taip gyvena žmonės, kurie vos skiriasi nuo gyvulių. Juose patsai žmogus lyg giliai miega. Ir tik mažumą praveria akis, kad kūne atsiranda ar valgio, gėralo ar šiaip kokia reikmenė. Tąją patenkinus, kūnas ramiai tolyn gyvena, žmogus pats, tai esti „asmenybė", sau kažin kokiose gilybėse sapnuoja.

Aiškumo dėl dar pasakysime, kad žmogaus kūnas tegali išlikti, pačiam žmogui, tai esti jo protui ir išmanymui, o būtų tasai ir kaži koks silpnas, tuo pasirūpinant. Išvyskime aiškiai skirtumą tarp gyvulio omės, arba instinkto, judinimo, varymo ir žmogaus rūpesnio!

Žmonės su pradiniu savęs žinojimu nepažįsta geidimų bei troškimų. Nėra tų jų viduje. Todėl tokie žmonės nedaro ir nieko pikto, kad jų kūno reikalavimai patenkinti. Vien tie kartais sukelia laikui žmogaus geismą, bet kartais ir kokias mintis bei mažumą manymo. Bet su kūno reik-menėmis dingsta ir tas vidaus gyvumas. Todėl tokie žmonės nekalti kaip ir pati gamta. Iš tikrųjų ir teapsireiškia beveik vien kūnas, kurs ir tėra tik gamtos dalelė. Kas tame apsireiškime yra žmoniška, tai beveik nepastebima.

Tokių žmonių sąmonė kaip rytmečio brėškimas vos tesiskiria nuo tamsybės. Ir jų noras, kad jis ir sukiltų, vos pajudina jų kūną. Vos sukilęs, jis ir nyksta. Neturi jis jokios galybės. Varomi tokie žmonės vien to, kas iš paviršiaus ant jų užeina: alkio, troškulio, skausmo, šalčio ir t. t. O tai yra vien akstinai, kurie apskritai judina gamtos gyvenimą. Ir kad vienas ar antras jau būtų viduje daugiau paaugęs, kad jame atsirastų daugiau noro, kartais ir pasiryžimo, tad teprivalo užeiti tiktai koks netikėtas pritraukimas, ir tuoj toks žmogus yra pamiršęs tą, kam jis buvo pasiryžęs 8 (8 Taip gana dažnai ir pasielgia „kultūros" žmonės. Vienok tai yra žymis tikro nupuolimo, kurs paprastai pareina ar jš pasileidimo, ar iš ištvirkimo, iš degeneratės). Iš savo pasijautimo, iš žinojimo „esmi“, toks žmogus nieko neveikia. Yra jis kaip koks nukritęs lapas, kurį vėjas neša. Gyvuliai yra priaugę lapai. Bet žmogus turėtų savo noru vaikščioti kaip gyvas daiktas.

Su tokiu žmogumi, kaip jį šišon parodėme, palyginkim iškilusįjį! Vyriausias jo žymis, berods tik jam pačiam regimas, yra tas, kad jis nesižino vienas esantis su kūnu, bet su pasaulio Priežastimi. Iš tos gilybės, arba kad norima sakyti – aukštybės, pareina jam liudymas: esmi.

Toj Aukštybėje jis žinosi pats gyvenančiu. Ir, visam judant ir kintant, jis rimsta nekisdamas. Kas užeina ant jo, jam berods tampa žinoma, bet jo nepajudina. Jis rūpinasi savo kūnu, jis pažįsta be galo daug jausmų ir geismų, žino nesuskaitomų minčių, bet visi tie dalykai pasilieka jam paviršutiniški. Jo asmenybės jie nepasiekia. Ir jam tiek svarbumo teturi, kaip kokiam daržininkui žemė, vanduo, oras, vasaros šiluma ir darbo įrankiai.

Nevaldomas toks žmogus nei to, kas gyvenime atsitinka, nei savo kūno reikmenių, nei geismų arba jam atplaukiančių minčių. Jis visuomet veikia iš giliausio išmanymo, iš savo žinojimo: esmi. Kartą kam pasiryžęs, jis tai ir ištęsi. Nieks jo nebenukreips nuo to. Jo manymo ir valios galybė pereina visa, kas gyvenime įvykti gali.

Kaip saulės spindulys savo šviesą, šilumą ir galybę parsineša iš pačios saulės, taip toks žmogus visuomet iš pasaulio Priežasties, iš Jos Gelmės veikia. Ir todėl yra tarsi visagalingas. Bet jis todėl ir toks turtingas yra, jog nieko nebegali geisti iš to, kas gyvenime. Kas galėtų iš gamtos ką suteikti saulės spinduliui? Visa jo apdovanojama. Taip ir iškilęs žmogus teikia ir iš savo neišsemiamos gyvybės dalina palaiminimo sroves.

Yra jis beveik ir nieks kits, kaip pasaulio Priežasties rykas, iš kurio Toji lieja gausią ir kilniąją gyvybę ir palaiminimą.

O tokio žmogaus sąmonė spindi kaip pati saulė. Sąmoningas jis yra lig dugno savo asmenybės. Jo išmanymas šviesina ir tamsiausius bei kiečiausius dalykus.

Ir kita kas jam yra dar ypatinga. Gyvendamas pasaulio Širdyj, jis žinosi vienu su Ja. Žinosi todėl vienu su visu, kas gyva, kas esti. Toks žinojimas, kurs iš pradžios tėra pajautimas, yra tikroji tikyba. Iš jos pareina išmintis, meilė ir galybė.

Koks menkas prieš tai yra tikėjimas, kad žmogus vien yra kūnas! Nedaug daugiau reiškia, kad žmogus tiki esąs vienu su savo geismais, mintimis, ar žiūrint į paviršių: su namiškiais, su šeima, su gimine! Daug svarbesnis jau yra žinojimas vienybės su tauta arba dar net su visa žmonija. Jos širdyj gyvenant, gyvenimas pasaulio Priežastyj nebėra tolimas.

Tokiu skirtu yra tuodu žmogų, kurių vienas stovi pažangos laiptų apačioj, antrasis jų viršuje. Bet laiptai tik taip ant greitųjų parodyti. Apačioj atskiras žmogus: vyras, moteris. Laiptų viduryj stovi tauta, o prieš viršų – žmonija. Ir nėra kito kelio aukštyn. Žmonijos širdin tegalima pakilti per tautos širdį. Ir taip tik pagaliau pasaulio Širdin.

 vada 9, Seimą bei tauta ir išaugimas svetnaudybės

9Vadinu žodžiu „vada“ apsivedusiųjų santykį, gyvenimą, bet gal tiktų tam ir žodis „santuoka“.— Svetnauda (žmonių žodis) – egoistas.

Pastaba. Praleidžiu tyčia neminėjęs iš bendrojo gyvenimo visa tai, kas šiaip dera žmogaus kilimui. Nesą taip tegalima išvengti alsinantį platumą ir tą aiškiau išdėstyti, kas šitame rašte svarbiausia.

 

Taip tauta pasirodo labai svarbi žmogaus kilimui. Todėl reikia tai geriau dar pasiaiškinti. Žmogui tapus materiniam, tai esti jam įgijus pilną žmonišką pavidalą pažangos amžiuose, pirmutinis tolimesnis žingsnis yra žadinimas vidaus gyvybės, kūrimas vidaus gyvenimo. Žmogus turi praturtėti jausmais, geismais ir mintimis. Tie tad pergali, apveikia kūno, materės sunkumą arba vangumą. Ir kūnas tad juda ne savo reikalų varomas, bet geismų – troškimų, minčių.

Tam vykinti smarkiausioji priemonė yra paties pasaulio atsivėrimo (įsikūrimo) gaminta. Radosi žmonių kūnų dvejopumas: vyras bei motera, žmogus bei žmona. Juodu yra tiedvi ypatingi jėgi, kuriom sutariant, gaminasi nauji žmonių pavidalai. O pažangos įstatymas, kurs taipgi liepia apsivedimą ir gaminimą, kuo smarkiausiai tarnauja pažangai tuo žmogaus d ve j opumu.

Labai daug būtų galima pakalbėti apie tą nuostabųjį vyro ir moters santykį10(10Rašiau plačiau apie tai rašte Gimdymo slėpiniai). Paviršiumis žiūrint, rodosi, lygu tik materė teveiktų materę. Bet šitas dvejopumas radosi žmonijai tampant materine, erdvine ir laikine. Todėl jis turi būti kilęs iš žmonijos turinio. Ir jame apsireiškia akstinai, kurie slepiasi pasaulio kūrybos gilybėje. Tačiau šišon iškelsime tik kelis dalykus.

Daugiau, negu šiaip kas gyvenime, vyras yra moterai, o toji vyrui priežastimi viduje turtėti. Pirmiau  ienas

tarsi kitu kūnu ir tojo pajutimais didėja. Bet tada vienas sukelia ir antrame vidaus gyvumą: jausmų, geismų, minčių. Vyras ima iš moters ir toji iš jo sau vidaus lobio. Atskiras žmogus, gyvendamas su kita gimtimi, tuo tarsi didina savo turtėjimo dirvą. O tat įvyksta jau ir ant žemiausio žmogaus laipsnio. Tik tuomet abu, būdamu vargingu, nedaug gali imtis vienas iš kito. Ant aukštesnio laipsnio abu žmogų yra turtingesnių. Ir tuomet vienas kitam labai gali derėti vidaus lobimui.

Bet vyro ir moters susituokimas turi dar kitą svarbumą. Yra tuo paduotos sąlygos gyventi žmonių skrituliuose, iš kurių žmogus gali sau imti dar daugiau gerybių. Vyro ir moters susiėjimas gamina šeimą, suveda žmones į giminę, padaro galimą šeimos ir giminės gyvenimą.

Iš tųdviejų skritulių nuolatai žmogus imasi, kuo savo gyvybės pajautimą gaivina. Visaip jo vidus pildosi visokių prityrimų, visokių jausmų, geismų, minčių, jam gyvenant šeimos bei giminės santykiuose. Kūnas su savo gyvumu jam beveik neapmatomai didėja. Visa šeima, visa giminė žmogui pasidaro jo kūnu. Kad pirmiau vien jo paties, o paskui ir jo žmonos kūnas jam teikė gyvenimo pajautimą, tai tą daro dabar visa šeima ir giminė. Ir kaip seniau jis jautėsi vienu tik su savo kūnu, toliau su savo moters kūnu, taip dabar žinosi vienu su visa gimine.

Didesnis yra tuomet skritulys, iš kurio žmogus gali sau naudos imti, bet yra ir platesnis jo pajautimas, jo, kad ir klaidingas, savęs žinojimas. Žmogui tariasi: esmi, ne tik iš jo ir jo moters kūno, bet ir iš šeimos ir giminės.

Bet tuo pasidarė ir jo pasijautimas gilesnis. Visą laiką buvo tam priežastis tik kūnas ir kūno skrituliai. Dabar jis pradeda save rasti savo viduje, žinosi geismingu, mintingu žmogumi. O toks jis visai kitaip traukia visa savęsp negu kūnas. Tasai tik kartais ko reikalauja. O jo reikmenes patenkinus, kūnas ir nutyla, ir iš lengvo pamirštamas. Bet žmogus, kuriame jau išaugo geismingasis vidus, nebenurimsta. Nuolatai tas reikalauja patenkinimo. O juo daugiau, juo jis gyvesnis. Ir žmogus su tokiu vidaus gyvenimu vis tik žiūri, kaip nuraminus savo troškimus. Dar tiki save ieškant ramybės, patenkinimo. Tačiau tik tarnauja savo geiduliams. O tarnauja nieko neatbodamas. Kaip koks plėšrus gyvis. žmogus yra tikras savalninkas. Svetnaudybė jame jį valdo.

Jai pasiduodant, veik nėra kraštų. O lyg gyvenimas tam ir taisytas. Giminė tiesia kelią tauton. O su ja žmogui pasidaro beveik bekraštinis skritulys, iš kurio galima imti visokių patenkinimų, visokių smagumų.

Kiekvienas tos pačios tautos vaikas savaip gyvena, turi savo ypatingumą. Bet tas pats kraujas padaro, kad kits tą ypatingumą gali suprasti, kad gali būti kito kraujo plasta pajudinamas. Ir tokiu būdu daugiau gyvumo patirti, kitiems to paties kraujo žmonėms gyvenant. O kalba, kuria kiti apsireiškia, jam dar daugiau suteikia. Atidengia jam kitų vidaus slėpinius ir jais jo vidų pildo. Ir jis jį tik sau maitina.

Taip tauta, rodos, tik tam teesanti, kad žmogus ja pasinaudotų, kad jis taptų kuo didesne svetnauda. Tik prisiminkime, kiek kartais vienas ar kitas pasiima iš jos materinės naudos, kiek garbės bei gyriaus, net ir galybės, kaip tai daro, paveikslui, tūli netikę valdovai.

Bet nepamirškim: nebėra kūnas viduriu visų smagumų, visų gyvybės pajautimų ir žinių, bet vidus. Jame lyg apie naują, aukštesnį ir plačiai siekiantį „esmi“ spiečiasi ir telkiasi įvairiausi jausmai, geismai, linkimai, troškimai, mintys ir t. t. Žmogus žino save esant daugiau savo viduje. Jis gyvena didesnėj gilybėje.

O toj išlikti nebeužtenka kūniškų dalykų. Reikalingi visai kitokie, daugiau tokie, kurie tik viduje patiriami. Todėl jau ir santykiai, kuriuose tai galima, neberandami tame, kas rankomis sugriebiama ir akių matoma. O kadangi atvirai visi minėti prityrimai gaminami giminės ir tautos, tuodu skrituliu nebejaučiamu tiktai kaip regimo pasaulio, bet daugiau kaip vidaus gyvenimo skrituliu. Atradimas žmonių santykių kraujuje ir kalboj yra suvokimas aukštesnių, nematerinių gyvenimo skritulių.

O iš jų sau naudą imdamas, žmogus galėtų įgyti milžinišką gyvybės pajautimą, galėtų tapti milžiniška svetnauda, milžinišku svetnaudybės branduoliu ir tuo milžinišku kitų žudytoju. Palaimingu būdu tai tenusiduoda labai retai. Šiaip ne tik tūlos šeimos bei giminės, bet kartais ir visos tautos žūtų vieno žmogaus naudai. Ir kad kartais kokia tauta keipsta, galima teisingai spėti, jog ji siurbiama kokios svetnaudos.

 


 

VADA, ŠEIMA BEI TAUTA IR TEIKINGUMO IŠAUGINIMAS

Pažangos įstatymas labai toli siekia. Ir minimas nukrypimas svetnaudybėn to įstatymo pagaliau baudžiamas išnaikinimu. Svetnaudybė tėra auginama pareinamam laikui ir tik prietaisu svarbesniems dalykams. Kaip jau parodyta, svetnaudybei augant, žmogaus vidus tampa platesnis ir gilesnis. Ir taip pasidaro galima pačiai žmonijos esmei išdygti. Žmogus, tapdamas svetnauda, tuo pačiu laiku įgauna ir žmoniškąją gyvybę, kuri randasi jo viduje tuoj už svetnaudybės gaivalo. Ir neužkietinant tojo, o pasirūpinant dvasiniu žmogaus pasijautimu, svetnaudybės vidurys pasidaro toks jau geras paties žmogaus įrankis, koks yra ir žmogaus kūnas, kuomet jis sveikas ir išaugęs.

Iš pat pradžios, kuomet tik žmogus atranda žmoną, iš kurios jam pareina gaivinimas, gyvumo sukėlimo akstinai, jis pats jam nežinioms vedamas teikti, duoti, pasidalinti. Vos iškilęs iš pradinės žmogaus būties, jis santykyj su žmona tampa teikiančiu. Jo vidus ne tiktai ima, traukia savęspi, bet ir duodasi. Pats prityrimas tarsi sukelia davimą, dosnumą. Juo daugiau žmogus duoda iš savo turto, juo daugiau jis gauna ir gali imtis.

Gana dažnai, ypačiai gyvenant šeimoje, atsiranda proga, kad žmogus negali kitaip kaip gelbėti, paguosti, rūpintis, su kitais pasilinksminti. Visa tai yra davimas. Ir žmogus pamiršta save gana dažnai visiškai. Neima jis tiek, kiek jis duoda. Jame vien tarias: tu turi. O jis supranta, jog taip yra ir geriausia. Vargsta ir kenčia —kitų dėlei. Ir žinodamas jiems geriau, jis džiaugiasi. Pamiršta visai svetnaudybę.

Jau beveik gyvena anapus jos. Berods tai bus pirmiau tik akies mirksniai. Bet tie jie gal ilgiau nusitęsti. Ištęsia juos šeimos ryšiai. O dar daugiau ilgina juos giminės ir tautos reikmenės.

Šeimoj gyvendamas, ne per žiaurios prigimties žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. O tad veikiai ir išmoksta pajausti šeimos kraujo vienybę ir suprasti ypatingąjį jos manymą, tarsi ypatingąją jos kalbą. Ir tuo ir jau kelias klotas visos giminės bei tautos kraujo vienybei numanyti. Kur ir kas nusiduos giminėj arba net tautoj, jis tai pajaus, kaip kad jam pačiam tai būtų atsitikę. Jis drauge pasidžiaugs, kur bus džiaugsmo, ir tuo tąjį padidins; jis tuos paguos, kurie bus nusiminę. Kur galima ką suteikti, jis suteiks. Ir taip jis kas kartą taps galingesnis gelbėti, padėti, nudalyti.

Jame tarsi gyvybė didėja, pasidarant jam reikalinga didesniam skrituliui, platesniam žmonių skaičiui ką duoti, ką dovanoti. O ta gyvybė juo daugiau auga, juo daugiau jis duoda iš visos širdies, juo daugiau jis suteikia, visai save pamiršdamas.

Nereikia tam nė tyčia pasišvęsti. Tik sekti sveikus linkimus. Tuomet šeima kiekviename jos naryj sužadina šeimišką pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes. O tauta beveik išreikalauja iš kiekvieno žmogaus visokių gilesnės gyvybės reiškinių. Ir kuomet jis tik nors kiek tiems reikalavimams pritaria, tuomet tauta iš lengvo visas jo jėgas ima savo tarnybai, žmogui teikdama visokio aukštesnio džiaugsmo ir naikindama jame svetnaudybę.

Lygiai tai ir yra labai svarbu. Gyvendams kitų gerui, žmogus vis greičiau ir dažniau pamiršta save. Ir kiek tai jam galima, tiek tikroji jo gyvybė auga. Ir tiek jis pa-laimingesnis, džiaugsmingesnis. Tarsi koks pašventinimas ir palaiminimas jį šviesina. Ir svetnaudybė nyksta kaip ledas saulėjel

Tokiam žmogaus kitimui dera labai daug ir gyvenimas luomo santykiuose bei valdžiavos tvarkoj. Todėl luomai ir valdžiavos taipo jau svarbios žmogaus pažangai. Bet regima, kaip greitai tuodu dalyku nustoja savo vertybės. Labai veikiai žmogus iš vieno luomo pereina į kitą. O valdžiavos, kad patenka ir šimtus metų, tik neturi tokių šaknų kaip tauta. Iš valdžiavos kiekvienas išeiti gali ir nusikelti į kitą. Bet iš kraujo santykių išeiti nė vienas negali. Čia jis rištas kartais visiems amžiams, kol nėra atlikęs savo uždavinio. Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus. Iš jų jis neišeis, kol nebus vykinęs visus gyvenimo  įstatymų įsakymus.

Ir viena telieka žmogui daryti, būtent naudotis tuo, kas jam duota. Tat žmogui tik ir pridera. O tai esti nesiduoti stumti, plakti Likimo, bet pačiam žengti, sąmoningai eiti savo pareigas, kurias užduoda jam jo kūnas, jo šeima, jo tauta, ir teikti savo gyvybės ir dvasios pirmiau savo namiškiams, tad savo kraujo žmonėms ir pagaliau visiems. Taip žmogus kyla nuo laipsnio ant laipsnio lig tobulo žmoniškumo aukštybių.

Kokia tik būtų ta tauta, kurios kiekvienas žmogus eitų taip su pilnu noru ir žinojimu pažangos taku! Nuostabiai ji pasidarytų kilni ir galinga. Būtų ji tikrai išmintingųjų ir valdovų tauta.

O, rodos, ne toks sunkus tai dalykas. Kad žmogus nors mažumą yra iškliuvęs iš svetnaudybės pančių, jis visai kitaip pajaučia savo gyvybę ir vienybę su didesniu žmonių skaičium, būtent su tauta. Dabar tik reikalinga tuo pajautimu naudotis. Žmogus tos pačios tautos nėra daug tolimesnis už tikrąjį brolį. Daug lengviau galima susitarti su juo. Daug širdingiau pasidalyti. Nereikia daug mąstyti apie tai, kas du tos pačios tautos vaiku padaro taip artimu viens antram. Pasirodo tai dalyku, kurs turi taip būti ir kurs gražus, malonus, geras. Skirtumų, kurie tolina kitataučius nuo viens kito, nėra.

Išpasakoja vienas kitam savo jausmus, savo norus, savo pasiryžimus. Ir kiekvienas gali tikėtis pilnai esąs suprantamas. Kas vienoj sieloj skamba, atsigarsi kitojo. Žmonės tos pačios tautos yra lyg stygos, įtemptos tam pačiam balsui. Užgauk vieną, tuoj skamba antra drauge.

Kadangi tas pats kraujas jų gyslose teka, jų jausmai ir linkimai bei geismai yra tos pačios spalvos, virpa vienaip. Todėl kits jau žino, kad jam tik kas primenama. O kalba, kuri yra apsireiškimas ypatingo manymo būdo ir todėl ypatingos šviesos minčių, ji tarsi tos pačios tautos žmogui duoda įžvelgti ne vien į kalbančiojo asmenybę, bet ir į tautos sielą ir tautos gyvenimą per tolimus amžius

Kalba ir kraujas todėl neturi būti skiriamu. Tuo tik trukinama žmogaus pažanga. Abu turi būti naudojamu savo asmenybės gyvybei auginti. Naudojant tą, kas žmogui duota jo tautos, jis gali kilti lig aukščiausio, būtent gyvybės ir tobulumo dangaus.

Berods ne žygiu nukris nuo jo tai, kas jį riša prie žemybės. Negali žmogus akimoju iš diego didžiu milžinu tapti. Ilgai jame eis ta kova tarp prigimties ir jo asmenybės, tarp svetnaudybės ir teikingumo. Bet pagaliau jis tik iškops iš tamsumų į šviesą. Ir tikrai pareis į tokią tautą, kurioj žmonės stengiasi pasidalinti savo vidaus gyvybe, kurioj ir kiekvienas kitam padeda augti ir tarpti, kurioj kiekvienam tenka visos gyvybės ir šviesos srovės iš pačios tautos, iš žmonijos širdies, net iš pačios pasaulio Priežasties.

 


 

 KRAUJAS BEI KALBA IR ŽMOGUS

 


 

ŽMOGAUS KRAUJAS IR KILIMAS

Žmogus taip labai iš lengvo tepabunda šitame gyvenime, kad ir nuostabiausi dalykai jo nestebina. Lyg juose nieko ypatingo nebūtų. Tačiau visas gyvenimas pilnas stebuklų. Tik mūsų sąmonė negana budri. Todėl daug to, kan regime, atrodo paprasta, atrodo pilka, be šviesos, be gyvumo. Tokiu tūliems yra ir kraujas. O išminties žmonės jau senovėje sakydavo, kad kraujas tarpininkauja tarp dvasios, sąmonės ir kūno. Garsusis vokiečių poetas Gėtė, kurs tiek svarbių išmanymų suteikė gamtos mokslui, sako: „Kraujas yra ypatinga sultis“.

Ir tik mažumą pamąstę, suprantame, kad kiekvienam judėjimui, kiekvienam veikimui paskutinis akstinas pareina iš kraujo. Vien kraujas pajudina kūną ir kūno na-|ius. Kraujas turi viršų ant kūno. Jis yra tarsi kūno noras. Jame yra kūno valia. Tai esti ypatinga jėga.

Toji sukyla dėl visokių priežasčių. Sakoma tada: širdis plaka greičiau. Įvyksta tai, kad žmogus ko gero laukia arba ko blogo bijosi. Bet širdis gali kaskart lygiu greitumu tvaskėti, tačiau jaučiama, kad kraujas yra kitoks. Vieną kartą žmogų tarsi gaivintų, antrą lyg žavintų, naikintų. Tuomet akis prašvinta, šiuomet apsiniaukia.

Iš kur tas toks keistas kraujuje kitimas? Paprastai sakoma kraujo sujudimą pareinant iš jausmo, iš geismo arba baimės. O tųjų priežastis rodos tūno tame, kas regima. Todėl tūli ir žiūri į žmogų kaip į švilpynę, iš kurios skamba, kaip įputi; arba kaip į pilną ryką, kurio turinys juda, kaip rykas pastumiamas.

Taip tas visas atsitikimas lyg visai nesiskirtų nuo kitų, kurie vadinami mechaniškais. Bet kiekvienas prityręs žmogus žino, kad taip nėra. Tie patys dalykai nesukelia kiekvieno kraujo. Ryškiau tai pasidaro, palyginant tame vaiką su užaugusiu žmogumi. Vaikas, paveikslui, paprastai nepažįsta gimties palinkimo. Galima tai vadinti nepriaugimu. Kūnas dar nėra tam prinokęs. Kraujuje dar nesiranda tos ypatybės, kuri gimties gyvenimą sukelia. Bet žmogui ir priaugus, dažnai jis, arba ji, pasilieka tų palinkimų nepagaunama. Kalbama tad apie neprityrimą. Bet tuo ir jau rodoma j svarbųjį dalyką, būtent į tą, kad tame žmoguje kraujo palinkimai dar nepasiekia sąmonės.

Taip iš tikro yra. Užaugęs irgi prityręs žmogus gali būti erzinams, o tik tuo nesiduoti valdyti. Jausmai, geismai gali kraują judinti, žmogus gali pilnai žinoti apie tai, o visa tai pasilieka lyg anapus slenksčio, atstu nuo jo. Žmogus nededa savo minties į geismą. Tuodu nesusilieja. Ir tad nesidaro veikimas.

Paprastai berods mintis yra plėšiama žemyn į geismą, tarsi žmogaus neatsiklausus. Nesą didysis žmonių skaičius nevaldo savo minčių. Ir nė nežino, kad tai galima. Nepastebi to, kas jų viduje įvyksta. Ir nepaseka to su žinojimu. Jų viduje minties susijungimas su geismu ir tokiu būdu su krauju visai savaime ir be žmogaus atsvėrimo pasidaro. Todėl žmogus veikia, kaip jo kraujas jį varo. O kraujas tai daro, kaip jis erzinamas. Ir atsitinka tai taip ilgai, kol nenumano žmogus, kad turėtų pats atsverti, ar reikia kraują sekti arba jį sulaikyti.

Tame yra gyvenimo uždavinio sprendimas. Bet ir kraujo svarbumas. Kraujas taip ilgai varys žmogų į darbą, į veikimą, kol negalės jis pats pasiryžti. Kad kraujas to nedarytų, jis nebūtų tinkamas prietaisas evoliucijai. Ir jos įstatymai tokį kraują naikintų.

Kraujas tarpininkauja tarp regimo gyvenimo ir paties žmogaus ir tarp jojo ir to gyvenimo. Žmogus yra tarytum įsodintas į savo prigimtį. Bet jis jos viršaus, būtent kūno, nepasiektų be minčių ir jų organizmo ir be geismų ir tųjų materės, kuri pasiekia kraują ir jį visai prisunkia. Todėl sakoma, kad geismai gyvena kraujuje.

Per kūną, kraują, geismus ir mintis veikia gyvenimas patį žmogų, o antraip mintimis, jausmais, geismais, krauju ir kūnu žmogus atsiliepia. Regimieji daiktai žadina žmogaus pajautimą. Iš to randasi jo ominėj n (Ominė = žmogaus intelektas) vaizdelis to pajautimo priežasties. Šitą vaizdelį, tai esti mintį, jis gali šalinti arba merkti į jausmą, toliau į geismą, kurs kraują pildo. Tuomet tasai sukyla, ir žmogus veikia. Vienok tik kraujas tejudina kūną. Sakoma žmogų daikto „geidžiant“. Žmogus yra savo viduje gyvumą pajautęs. Tojo priežastis rodosi paviršutiniškas dalykas. Ir todėl jis to nori savo lobiu turėti, lyg tas jo gyvumą padidins.

Bet kraujas visame tarpininkauja. Iš to matyti, kaip visas žmogaus gyvenimas tarsi kraujuje atsitinka.

Nėra abejotina, kad kiekvieno žmogaus kraujas turi savo ypatybes. Kiekvienas žmogus todėl ir tegali savo būdu geisti ir veikti. O kadangi veikimas žadina žmogaus manymą, šviesina jo sąmonę, todėl kiekvienas ir tik savo būdu gali manyti ir savo manymą apreikšti.

Kraujo skirtumas, kurs aiškiai pastebimas tarp vaiko ir užaugusio, yra ir tarp įvairių tautų. Berods kitokiu būdu. Vaikas įgauna, aplamai imant, iš lengvo tos pačios tautos išaugusio žmogaus kraujo ypatybes. Bet žmogus vienos tautos niekuomet netaps toks, koks yra tas, kurs yra kilęs iš kitos.

Vienok kraujo ypatybės nepasilieka tos pačios. Jos kinta ir gali būti žinojimu kitinamos. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraujuje, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas negu lig tol. Ir jis pasidarys daugiau tinkamas  jam apreikšti. Antraip vėl, žmogui laikant mintį viršum geismo ir taip neleidžiant geismui sukelti kraujo, tas geismas iš lengvo visai dingsta iš kraujo.

Taip žmogus gali savo kraują gerinti, skaidrinti, kilnesnį padaryti ir tokį savo vaikams palikti. Todėl tūlos tautos turi labai tyrą, švarų kraują, kitos labai nešvarų, pilną visokių karštumų.

Bet reiks pastebėti, kad žemo pažangos laipsnio tautos kartais atrodo turinčios tyrą kraują. Vienok jis lyg vaiko kraujas nėra išnokęs. Jis tarsi tik aplinkybių tėra augintas. O tos tėra ypatingus linkimus žadinusios. Iš ko išėjo tyrumo, kilnumo pašvaita. Bet kraujas iš tikro tik tuomet gali būti kilnus, tyras, kad žmogus patsai, savo jausmus ir geismus valdydamas, jį valė. Tik tuomet žmogus yra iškilęs, kad ]o kraujuje nebėra žiaurių geismų ir karštumų ir kad jie jokių aplinkybių nebegali būti sužadinami. Ta būtis yra pasiekta, kad žmogus savo kraują turi savo valioje. Kas tik vėl galima, kad kraujas yra išnokęs ir visai skaistus pasidaręs. Vienas dalykas randasi kartu su kitu. O viskas dera iš žmogaus noro.

Todėl reikalinga pirm viso, kad žmogus žinotų, jog tai būtinas ir galimas dalykas. Gyvenimas jį berods mokina tą suprasti. Vis iš naujo žmogus jungiamas su krauju, tai esti: jis užgema ir gyvena, auga ir miršta ir vėl gyvena ir kyla, kaip tai liepia kūrybos įstatymas. Kraujas taip ilgai kankina žmogų, kol nesistengia jis prieš jį. Ir pasistengdamas jis auga: jo sąmonė daugiau sušvinta ir jo valia stiprėja. O tat yra paties žmogaus augimas.

O kuo daugiau žmogus bus augęs, tuo geriau jis ir suvaldys ir valys kraują. Žmogaus kilimas todėl pasirodo dvejopu: prigimties, tai esti kraujo skaidrumu ir žmogaus asmenybės šviesumu ir tvirtumu.

Koks patsai žmogus bus, tokia bus ir jo prigimtis, jo kraujas. Labai iškilęs žmogus negali turėti kraujo su bjauriais geiduliais. Iš lelijos šaknies negali augti erškėtis. Taip įstatymai nevaldo. Kiekvienas žmogus tokiu kūnu užgema, koks tinkamas jo būčiai apreikšti. O kiekvieno reiškiniai vėl dera jam pačiam pasimokinti ir augt.

Iš tikrųjų kiekvienas pats save augina. Todėl kiekvienas, būdamas mokslus, savo kraują gerina, būdamas vangus, jį blogina. Blogas kraujas jį tad plaka, kol jis nepradeda jį valdyti. Ir tai darydamas, kiekvienas prisideda prie visos tautos kraujo gerinimo. Ir toliau tokiu būdu prie visos žmonijos pažangos. Kraujo gerinimas yra tikra žmogaus ir tautos bei žmonijos kultūra.

Suprantama todėl, kad kiekvieno žmogaus pasielgimas nėra tik jam labai svarbus, bet ir visai jo tautai ir visai žmonijai. Reikia tik dar žinoti, kad kraujo ypatybės ne tik per vaikus skleidžiamos, bet ir veikimu, pasielgimu prieš kitus žmones, ir geismų bei minčių slapta įsrava į kitus. Ir evoliucės įstatymas čia labai skaudžiai pasidaro jaučiamas, kur žmonija kokios tautos, kur toji kokio atskiro žmogaus yra skriaudžiama. O tat įvyksta, kad kraujas yra bloginamas.

Iš tikrųjų kiekvienas pats save augina. Todėl kiekvienas, būdamas mokslus, savo kraują gerina, būdamas vangus, jį blogina. Blogas kraujas jį tad plaka, kol jis nepradeda jį valdyti. Ir tai darydamas, kiekvienas prisideda prie visos tautos kraujo gerinimo. Ir toliau tokiu būdu prie visos žmonijos pažangos. Kraujo gerinimas yra tikra žmogaus ir tautos bei žmonijos kultūra.

Ir tautose nuolatai kyla pažangos galybė. Toji nori viršų gauti ant to, kas pasilieka atgal. Todėl iškilusioji tauta skriaudžia kitą. Kartais berods atsitinka ir kitaip. Vienok tai vyksta tik laikinai. Ir be abejonės bus skriaudžiančioji tauta nors viename labai reikalingame dalyke toliau pažengusi. Ir skriaudžiamoji turi ją tuo kuo veikiau panokti.

 


 

PRIGIMTOJI KALBA IR PATIES ŽMOGAUS KILIMAS

Žmogaus prigimtį galima vadinti jo apsireiškimu. Bet reikia tai gerai išmanyti. Žmogaus prigimtis, ypačiai jo kraujas, įrodo, kurioj vietoj pažangos tako žmogus stovi. Toliau iš kraujo matyti, kokiai tautai žmogus pažangos įstatymo yra priskaitytas kilimui. Pagaliau prigimtis dera nuolatiniam jo gyvybės apsireiškimui. Ji tam yra prietaisas ir neišvengiama sąlyga, ir menkiausias žmogaus apsireiškimas tėra galimas per prigimtį.

Turėdamas prigimtį, žmogus gali visokiu būdu pasidaryti žinomas: ką ir kaip jis jaučia, žino, nori. Bet viskas išeis tik taip aiškiai ir taip galingai, kaip kokia bus jo prigimtis ir kaip gerai jis ją valdys. Visuomet prigimtis kartu apsireiškia su žmogaus asmenybe.

Toliau atgal matėme, kad kiekvienu veikimu, kurs tarnauja geismui, ir žmogaus mintis pasirodo. Bet, pastebėkime, ne ji tik viena. Vyriausiai pats geidulys. Vienok mintis ir gali sau viena gyventi ir apsireikšti. Tam yra pažangos išaugintas ypatingas dalykas. Tai kalba. Ja apsireiškia žmogaus sąmonė, aiškiau sakant: tarsi įsikūnija sąmonėj gyvenančios mintys.

Bet kaip kiekvienam veikimui, taip ir kalbant prigimtis bus labai svarbi. Gana dažnai tikima kalbą esant priemone, kurių viena arba antra galima pasinaudoti kaip mėgsta. Tik reikia jos išmokti. Aišku, kad tai yra apsirikimas. Kalbėti tėra galima, kad minčių yra. Bet tai tik viena svarbiausiųjų sąlygų. Kita yra kūno prietaisai kalbėti. Tie turi būti kalbėjimui auginti ir pratinti.

Kalba berods pareina iš sąmonės, bet ji kūno kuriama, įkūnijama. Koks yra kūnas, tokie yra ir kalbos garsai garseliai. Yra visai atvirai žinoma, kad vieno žmogaus kūnas, sakysime jo liežuvis, visai negali gaminti garsų, kuriuos kitas lengvai ištaria. Tuo pasirodo kraujo ir tautų skirtumai. Labai daug kūno miklinimo reikia, kol žmogus vienos tautos neišmoks tarti svetima kalba kaip tos kalbos žmonės. Vaikų panašumas į tėvus aiškiai parodo, kokiai kalbai jų prigimtis gyvenimo įstatymų parinkta.

Todėl bus visuomet taip: koks kraujas, tokia ir kalba. Kalba yra augusi kartu su krauju per tūkstančius metų. Tos priežasties dėl tokia kalba vadinama prigimta kalba. Kaip kraujas, taip ir ji augo arba nyko. Kaip jisai įvairavo amžių bėgyje, taip ir ji. Kaip jis yra augęs pažangos įstatymu, taip ir ji. Abu šis įstatymas augino jam tarnauti. Abu turi gelbėti žmogaus uždaviniui spręsti.

Ir kuo metu tik žmogus apreikš savo mintis, visuomet jis tai tegalės daryti, kaip jo prigimtis tai užleis. O ji todėl tam tarsi siūlo savo kalbą. Tą kalbą, kuri tuo pačiu laiku, kaip tautos kraujas, augo. Prigimtą kalbą skirti nuo kraujo yra todėl nusižengimas prieš gyvenimo įstatymus. Ir tai žinodami arba nors numanydami visi didieji augintojai visuomet liepė žmogų auginti pirmiau prigimtoj kalboj.

Berods ir prigimtą kalbą reikia išmokti. Bet reikia išmokti ir —gyventi. Kurs to neišmoksta, žūva. Tik viskas tarpsta lengviau ir geriau, kas laikosi gyvenimo įstatymais. O kad žmogus jau užgimė su ypatinga prigimtimi, jis ja ir turėtų naudotis. Ji jam pažangos įstatymo tam duota.

Tą gyvenimo įstatymų reikalavimą supratę arba nors išmanę, galime mėginti išmanyti, koks svarbus dalykas žmogaus kilimui yra kalba. Ji gali būti vadinama manymo įsikūnijimu. Manymas gaivina ominėn atplaukusias mintis. O tos gamina šiame pasaulyje žodžius ir sakinius. Taip mintis kalbą kuria.

Bet antraip žodis augina vėl ir mintį. Kuomet mintis nori apsireikšti, ji labai aiškėt ir stiprėti turi. Šiaip ji nepasiekia žodžio. Kalba tiesiog priverčia mintį pasidaryti aiškią, gyvą. Žmogaus minčių gyvenimas pasidaro kalbos veikimu daug skaidresnis.

Toliau kiekvienas išgirstas žodis ragina žmogų ieškoti tos minties, iš kurios jis gimė. Sakoma berods, žmogus nori pažinti dalyką, kurį žodis paženklina. Vienok iš tikrųjų žodis neužvaduoja daikto, bet mintį, kuri stovi žmogui už daiktą. Bet ar šiaip, ar taip imtume, vis pasilieka teisinga, kad kalba visą gyvenimą suveda žmogaus sąmonėje. Arba kitaip pasakius: išmokdamas kalbėti, žmogus išmoksta suprasti gyvenimą.

Bet kalba atsiliepia ne vien į mintis, bet ir į pačią prigimtį, į kūną. Jokiu kitu veikimu žmogus nemiklina taip labai savo dirgsnių ir smegenų kaip kalbėjimu. Tik kalbėdamas žmogus amžių bėgyje išaugino savo smegenis tinkamas manymui. Nuo to laiko, kaip žmogus pradėjo kalbėti,— yra tai netoli 20 milijonų metų, kaip tikrina išmintingieji [4], – lig šiandien žmogaus smegenys ir dirgs-nys visiškai yra kitusios.

Tik apmąstykime, koks pinklus dalykas kalbėjimas yra.  Kūno prietaisuose kalbai randasi galėjimas ir linkimas ypatingam judėjimui. Toliau vaikas išvysta tėvų ir kitų lūpas ir veidus ypatingai judant. Iš ko randasi su daug aplinkenybėmis lygus paties lūpų ir veido judėjimas. Trečias dalykas yra balsai, kurie pasidaro burnoms taip judant. O jie vaiko išmokstami ir daromi. Taip jau trys dalykai susideda vien tikriems kalbos balsams tarti. O kiekvienas tų dalykų jau be to labai painus yra. Bet vis tai dar nėra kalbėjimas. Tam reikalinga dar ypatingos minties, kuri žodžiu išreiškiama. Ta mintis turi sušaukti visus minėtus tris dalykus savo tarnybai.

Iš tikrųjų, norėdamas kalbėti, žmogus turi savo prigimtį šauniai būti miklinęs ir valdęs. Todėl, išmokęs prigimtąją kalbą, jis galės lengviau ir kitą išmokti. Ir tuo jis dar daugiau įsivaldys savo smegenis ir dirgsnis. Iš ko jau ir matyti yra, kaip svarbu yra vieną ar antrą svetimą kalbą išmokti. Be abejonės valdant auga ir jėgos valdymui. Todėl kalbų pasimokinant ir žmogaus asmenybė auga. Jo manymas tvirtesnis tampa.

Kaip, be to, svetimos kalbos pasimokinimas žmogui svarbus yra, pamatysime vėliau. Šišon dar mažumą parimkime prie to, kaip žmogaus galybė auga kalbą vartojant. Paprastai mintys tik plaukia per žmogaus sąmonę. O gana dažnai jos apsireiškia žodžiais, kaip tik kokios randasi. Taip neturėtų būti. Žmogui pridera minčių plaukimą valdyti. Nėra tai lengva. Ir tik iškilusiam tai gerai tepasiseka. Vienok kiekvienas žmogus, žinoma, ir kiekviena žmona gali laikyti nors – burną. Neleisti mintims įsikūnyti. Neišplepėti tai, kas atlekia. Žinotų šiaip visi žmonės pliauškiančiojo mintis. O tai tik jo — slaptybės. Todėl žmonės iš tikro ir tyli. Kad tai ir kaži kaip sunku. Ir tūlas tūlą vos iškęsti gali. Bet pradžiai tai jau ne menkas dalykas.

Iš lengvo taip stiprėja žmogaus valia. Ir su laiku jis išmoksta sulaikyti ir minčių bėginėjimą, arba lakstymą. O kalba tam buvo tarpininkė. Ji pagaliau tik nuo paties žmogaus, o ne nuo kiekvienos minties priima paliepimą.

Bet, giliau žiūrint, jos svarbumas dar didėja. Jau palyginom kalbėjimą su kitu žmogaus veikimu. Pastebėkime dabar ir skirtumą. Veikimas kyla iš kraujo, kurs varomas geismo, į kurį mintis nusileido ir tapo jo siela. Taip daugiausiai veikime apsireikš geismas. Tokia yra šios dienos žmonių būtis. Ir tik iš lengvo paprastais veikimais reiškiasi daugiau mintis.

Kalboje dalykas visai kitoks. Mintis veržiasi tiesiog apsireikšti. Ir geismas, kraujas ir kūnas tik jos tarnybai šaukiami. Kalboj todėl, aplamai imant, turi viršų mintis, jos klauso geismas, kraujas, kūnas. Mintis yra žmogaus prigimtyj aukščiausia galybė. O jos vyravimas yra gyvenimo įstatymo reikalaujamas. Todėl kalboje ir yra harmonija taip aiškiai regima.

Berods ne visuomet kalbant visos tos jėgos sutaria. Gali būti kalbama be jokio palinkimo, jokio jausmo, geismo. Tuomet kalba šalta. Bet gali ji apsireikšti ir su labai dideliu jausmu ir geismingumu. Tuomet ji bus karšta, tarsi liepsnos blaškytųs. Kad beveik vien geismas varo kalbėti, kalba ir balsas skambės žiauriai, nešvariai, kietai. Vieni kalbos žodžiai ir balsai be jokių minčių skamba tušti. Aiškiai numanyti, kad nėra žodžiuose sielos. Taip kalba paukščiai, kurie išmoksta kelis žodžius, ir bepročiai. Kad antraip vėl beveik vien mintis apsireiškia, kalba yra lyg neturėtų ji kūno.

Bet daugiausiai kalboj apsireiškia minėta tvarka. O tuo ir gražumas žmogaus apsireiškime kalboje. Vienok tas gražumas gali dar tobulėti. Sveikas kūnas, sveikas, augintas kraujas, skaistūs linkimai, gyvi jausmai labai grožina kalbos skambumą. Bet kuomet šviesi išmintis apsireiškia skaisčia mintimi ir visą skaidrintą, sveiką prigimtį sušaukia savo tarnybai, tuomet žmogaus kalba yra stebuklas. Ji skamba tarsi viso gyvenimo grožybes ir slėpinius apreikšdama. Skamba joje graudingumas ir džiaugsmas. Yra ji pačios žmonijos galybės reiškinys.

Bet kaip visur gyvenime, taip ir šišon yra. Kad kalba gali būti tinkama tiek apreikšti, tad ji yra ir prietaisas visa tai žadinti ir auginti. Taip menininkai-dainininkai augina harmoningą apatiniųjų prigimties laipsnių sutarimą. Bet sujudinančioji grožybė tik tuomet tesiranda, kad menininkas tuo skambėjimu savo giliausiąjį, šviesų vidų apreiškia. O jeib jam ir kiekvienam žmogui tai būtų galima, jis turėtų saugotis kalbėti, kas nešvaru, bloga, pikta. Tuomet nešvarios mintys, purvini geismai negalės per labai sukilti ir žmogaus vidų aptemdinti ir suvelti. Berods, bjauriai ir nekalbant, jie viduje galėtų augti, žmogui vis tokiu būdu manant. Bet jam tariant ir manant visuomet tai, kas teisu, malonu, gražu, visa tai auga jo viduje, ir nešvarumas turi nykti.

Dar daug reikėtų pasakyti, kaip kalba dera žmogaus pažangai. Atsiminkime tik tai, kaip svarbi ji yra draugijiniam gyvenimui. Kalba čia yra dalykas kitų pagalbai ir tarnybai savintis. Bet ir antraip kitiems gelbėti ir jiems patarnauti. Tik mąstykime apie tai daugiau, kad šišon ir nieko nebepasakysime, atsimindami to, kas jau pasakyta apie žmogaus kilimą, jam gyvenant šeimoj, giminėj, tautoj.

Kalbos nebūtų be žmonių draugavimo. Žmogus nekalbėtų, kad jam nieks neatsilieptų. Gimusi iš savęs žinojimo, kalba tegalėjo augt, žmonėms draugijoj gyvenant. Kraujas yra vienybės, giminiškumo žymis, bet kalba tą vienybę ir gentiškumą vis iš naujo tvirtina.

Vienok ne tik iš žmonių draugavimo kalba auga ir tobulėja. Ji taisosi su paties žmogaus kilimu. Rods dažnai tikima, kad žmogus, turėdamas turtingą išaugintą kalbą, galįs ir visaip, būtent gyvu būdu ir pilnai apsireikšti. O tai visai nėra teisybė. Tik tas žmogus tegali tikra ką ir gerai pasakyti, kurs dvasia labai turtingas, kurs turi daug minčių, jausmų, geismų, linkimų, bet vyriausiai gilaus išmanymo, galingo manymo, visokių sumanymų, daug aukštos gyvybės. Kits, kurio omenyj I2(12 Omenis = maždaug ir atmintis) vien yra turtingos kalbos žodžių, gali juos visus išberti, vienok nieko nepasakyti.

Kalba tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia. Ji auga tik sulig dvejopais įstatymais: su manymo aukštumu, sąmonės skaidrumu ir atitinkant kraujo, prigimties ypatybėms. Ir tik į tą atsižiūrint, kalba tegali būti sąmoningai auginama.

Kalbos tobulumas neturėtų būti ieškomas vien žodžių daugybėje. Jis yra vyriausiai tame, kad kiekvienas žodis savyje turi manymo šviesybės, žibintos per ilgus amžius. Šviesios išminties žmogus teprivalo kalbėti, tuoj jo žodžiais apreiškia, kad jie manymo visai prisisunkę yra. Bet dvasios vargužiui kalbant tuos žodžius, jie krinta nuo jo lūpų, kaip kad jie būtų per sunkūs.

Vienok yra jaučiama, kad ir iškilusiojo žodžiai tėra kibirkštis to išmanymo, kurs jo sieloje šviečia. Ir galima įsivaizduoti, koks būtų tas jo manymo teikimas, kad jis be žodžių klausytojo sielai tiesiog apsireikštų. Siela turėtų pasiekti sielą. Bet tuo tarpu tai tėra kelių ypačiai jausmingų žmonių geidimas. Ir tik retai teatsitinka, kad žmonės pilnai išmano kito mintis, kitojo sielos apsisa-kymus ir be žodžių, kad taip siela teikiasi sielai.

Todėl mūsų amžiuje kalba labai reikalinga. Ir ji kaip kraujas turi būti auginama, jeib žmogus galėtų ja auklėtis. Tai berods įvyksta ir be žmonių žinios ir noro. Ir todėl kalba bei kraujas yra geresnis liudininkas tautos praeities negu visi raštai. Tik reikia jų liudijimą išmanyti. Žiūrint į lietuvių kalbą ir kraują, galima spėti, jog čia kartą aiški žmoniškumo šviesa turi būti apsireiškusi. Nuostabus jau kalbos ūgis, turtingas visokių pavidalų, kurie stovi gražiame atsišaukime į viens kitą. Be to, yra ir ko smulkiausiems minčių ir jausmų skirtumams išreikšti. Be abejonės, buvo sąmonė labai šviesi ir skaidri, iš kurios ta kalba augo. O jos balsų gražumas reiškia, jog kraujas, kuriuo ji tapo, turi būti buvęs pilnas žydinčio sveikumo. Vienok tas laikas seniai praėjęs. Amžiai, apie kuriuos istorija pasakoja, stovi jau šiapus to laiko. Žodžiai gilesnio turinio jau skiriasi vien balsais, nebe mintimis, iš kurios jie gimę.

Priežastis tam be abejonės turi vyriausiai būti tame randama, kad vėlesnės lietuvių kartos nesistengė dvasioje kilti. Todėl kraujas bei kalba apsiniaukė. Tauta apmirė.

Pagaliau vieną dalyką reikia nors minėti. Matėme, kokio svarbumo kalba yra žmogaus pažangai. Kalboj atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai. Bet aišku, kad kalbų įvairumas labai daugina evoliucės akstinus, kurie kalboj yra. Ir todėl kitą kalbą išmokti žmogui labai naudinga. Suprantamas dalykas tik tuomet, kad jis savo kalbą yra pilnai naudojęs viduje praturtėti ir savo turtą kitų gerui apreikšti. Kitą kalbą išmokdamas, žmogus papranta dar geriau savo dirgsnis valdyti, bet, kas daug svarbiau, jis dar tvirčiau vaizduoja savo mintis, geriau jas suvaldo, kartu ir savo geismus, savinas mintinį kitos tautos turtą. O pats tardamas, svetima kalba savo vidaus lobį visai kitaip parodo. Su kita kalba jis savo vidaus tarsi kitą klėtį atrakina.

 


 

KRAUJO SUDĖJIMO REIKŠMĖ

Iš to, kas patlab pasakyta, jau turbūt numanu, kaip kalbų ir tautų įvairumas dera žmonėms iškilti. Bet nėra šis įvairumas toks, kurs tiktai kartais gali vienam ir antram tapti naudingas. Kaip jau sakiau, evoliucė pati sau prirengia akstinus. Tautos yra tyčia išaugusios, jeib žmonijos pažangai tarnautų. Ir jos veikia įvairiausiu būdu viena kitą, apreikšdamos savo jėgas, savo galybes ir tuo savo kilimo aukštumą, ir žygiu žadindamos ar slopindamos kitų tautų gyvybę. Tarp visų tų intakų žymiausios yra kraujo ir kalbų veikimai prieš viens kitą.

Visi tie veikimai galutinai dera tam, kad visos tautos pirma pajustų, toliau numanytų ir pagaliau išmanytų žmonijos vienybę. Tik tuo tarpu, kad nors derėtų tautų santykiai žmoniškumui sukelti! Bet ir tai lyg dar neįvyksta. Ypačiai tautų kraujo susidėjimas, rodos, visai ką kita gamina.

Jau pats tas istorės dalykas yra gana žiaurus. Seniau kraujo susimaišymas teatsitikdavo tautoms kovojant arba būdavo nors kovos vaisius, jos padaras. Tautos nelygios. Ir koks jų kraujas, tokios jų ypatybės ir jų gyvenimas. Vienos tautos žmonės pagal tai yra angūs, kiti trapūs, vieni pakelia veikiau šaltį, kiti šilumą. Vieni yra ramūs, švelnūs, kiti karšti, žiaurūs. Vieni turi vienus palinkimus, geismus ir troškimus, kiti kitus. Ir taip jie gyvena ir veikia. Nerimstančios tautos traukė į kitas šalis, užniko kitas, bandė jas pavergti ir jų lobį pasigriebti.

Galima sakyti, kad tautos yra pasitrankiusios po pasaulį, nes joms nebuvo kaip gyventi savosiose šalyse. Vienok tai negalėjo būti galutinė priežastis. Šiaip nebūtų sukilusios tautos beveik visuomet kažinkur nusidanginusios. O tik negalėjo būti neradusios pakeliui ir smagaus gyvenimo ir lobio. Be abejonės, jos traukė tolyn kraujo varomos. Tasai ieškojo naujų judėjimo akstinų. Jame buvo geismas kažin ko neregėto ir negirdėto sukilęs. Negalėjo tos tautos rimti vietoje. Todėl jos traukė. Todėl traukia ir šiandien dar žmonės į kitas šalis. Gyventi galėtų ir namie. O gal geriau negu svetur. Bet kraujas neduoda ramybės. Jame gyvena troškimas naujų erzinimų. O manymas dar nevaldo žmogaus.

Taip būdavo ir senovėje. Ir beveik visuomet traukiančios tautos apveikė ramiąsias ir jomis naudojosi savo smagumui. Suprantamas dalykas, kad tokios tautos vyrams teko apveiktųjų moteros ir mergos. Neramusis, karštasis jų kraujas nesitenkino tos pačios tautos moteromis. Ir taip parėjo daug neramaus, daugiausiai kariško, kraujo į pavergtą ramią tautą. Bet todėl nedingo iš tos priešingumas prieš ateivius. Su nauju krauju jis tik gavo galybės. Ir ateivių vaikai pagaliau sukilo prieš savo tėvus ir išvarė juos iš savo motinų žemės. Ir taip pavergtoji tauta pasiliko vėl valdančioji. Nerimastaujančioji tolyn traukė ir iš lengvo visai iškraujavo ar pasilpusi kur nors sustojo ir ramiau gyvendama vėl atsigavo. Bet jos takas buvo jos ir kitų tautų krauju aplietas. Ir visose ten gyvenusiose tautose radosi su nauju krauju joms nauji judėjimo ir gyvenimo akstinai. Daug kariško kraujo įnešė totoriai į Europą.

Toks kraujo susiliejimas yra labai senas. Ir matyti, kaip žmonijoj eina kelios plačios srovės. Vyravo senovėj raudonoji, užėjo tad juodoji, o viršų turi dabar baltoji. Ir pat Europoj matyti tų kraujo srovių tekėjimas. Baltasis13 (Taip jį vadinu, kadangi žmonės, iš jo gimę, yra šviesplaukiai, žydraakiai ir baltaodžiai) kraujas teka iš šiaurės pietuosna; juodasis iš čia šiaurėn. O mūsų amžiuose vis daugiau lyg aptemsta baltasis kraujas. Vis rečiau matyti šviesplaukių, mėlynakių žmonių, vis dažniau pasirodo tamsios, rudos, juodos akys.

Iš to maišymo išeina vis daugiau kraujo, tautų ir atskirų žmonių įvairumų. Randasi gal dar ir naujų tautų.

Tokia tauta esanti, kaip sako išmintingieji, žydai. Jie kilę iš sudėto kraujo pirm daug tūkstančių metų. Bet vėliau jie laikėsi skyrium nuo kitų tautų, ir taip išaugino savo ypatybes. Tik seniau jau buvo ir žinoma, kaip tos tautos kraujas plaukia į kitas. Ypačiai, kaip labai jis žūva paleistuvavime. Vienok dabar žydai lyg vėl pradeda daugiau skirtis nuo kitų.

Jie yra ir aiškus paveikslas to, kas atsitinka tautoj, nepriimant svetimo kraujo. Tautos ypatybės tuomet labai tvirtėja. Pasidaro tiesiog galybėmis. Ir, neaugant žmonėms dvasiškai, tokia tauta gali visai siaurėti savo jėgose, išmanyme ir – savo žmoniškume. Žydai ypačiai yra išauginę tas ypatybes, kurios gali būti žodžiu materializmas vadinamos. Ir kur ariškų tautų žmogus apreiškia materializmą ar gyvenimo supratime arba savo veikime, čia jau dažniausiai jame atsimuša jam tekęs žydų kraujas.

Yra ir vėl tautų, kurios kilniausias žmoniškumo ypatybes yra auginusios. Jos kas kartą pasidaro kilnesnės. Ejo tarsi tiesiu evoliucės keliu. Jos nemaišė ir nemaišo kraujo. Ir nėra jose tam palinkimo. Kad kultūringos tautos vaikai noriai ieško žemos tautos kraujo, tai tuo apsireiškia jau žuvimas, degeneracė. Yra beveik visuomet taip, kad tauta, kuri kyla, saugojasi nuo svetimo kraujo. O kad mūsų laike tautos vėl daugiau savo kraują pradeda sulaikyti, tai tat yra geras ženklas. Tautos žengia aukštyn. Taip ir aiškėja, kaip reikia suprasti tautų „pabudimą“.

Seniau nebuvo taip. Ariškos tautos labai lengvai maišėsi tarp savęs. Tik, rodos, saugojosi kitų, paveikslui, ir žydų. Arba gal ir žydai nepriėmė kitos tautos kraujo. O kad dabar kiekviena tauta reikalauja, kad jos vaikai pasiliktų tarp savęs, tad apsireiškia tame labai aiškus evoliucės numanymas.

Žiūrint vien paviršiumis, rodos, jog kraujo maišymas turi visuomet būti naudingas. Pietinės Europos tautos pradžioj mūsų metų skaičiaus buvo beveik nusibaigusios. O ant jų užėjus šiaurės ir rytų tautoms, kurios be kultūros buvo, jos tųjų tapo pavergtos, bet tuo vėliau ir atsigavo. Atsidanginusios tautos joms atnešė sveiko kraujo. Berods pačios žuvo. Dingo taip gotai, frankai ir kt. Taip visuomet yra, kad tauta žemesnės kultūros susieina su aukštesnės kultūros tauta.

Bet pietinėms Europos tautoms kraujo sudėjimas buvo labai naudingas. Tiktai, kaip jau sakyta, mišrus kraujas yra visuomet labai neramus. Beveik galima tvirtinti, žmogaus prigimtyj tuo randasi priešingumų. Žmogus tarsi savęs kęsti nebegali. Ir žmonės mišraus kraujo labai lengvai sukyla prieš viens kitą ir žudosi. Tūli tvirtina, kad taip revoliucės pasidarančios14 (14 Kalba apie tai Heinrichas Driesmanas savo rašte; Das Keltentum in der Europaischen Blutmischung. Yra tai pirmoji knyga jo raštų su titulu: Die Kulturgeschichte der Rasseninstinkte. Išleido tas knygas Eugen Diederichs Leipzig, pirmąją 1900 m., kitas vėliau. Pasidarė jos labai žymios, ir jomis šišon pasinaudojau) O tos valdžiavos, kurios šelpia kraujo sudėjimą, tuo tiesiog taiso smarkiausiu būdu savo sugriuvimą.

Bet kraujo susiliejimas ir kitokiu žvilgsniu tampa labai svarbus. Kad žmogus viso to, kas jį pasiekia iš aplinkybių, nebežadinams, tad tai padaro jo gyslose svetimas kraujas. Jis tarsi arčiau susieina su žmogaus asmenybe. Nors jis ją nuolatai veikia. Ir žmogui, užgimusiam iš kraujo su labai priešingomis ypatybėmis, tuo suteiktas labai sunkus uždavinys. Kraujas sukyla prieš jo sąmonę kaip audros sukeltos jūrų bangos prieš laivelį. O jam tad suvaldyti reikalinga didžiausias pasistengimas. Todėl dažnai tokie žmonės veikiai žūva.

Paskutiniaisiais laikais mokslas net tiesiog tvirtina, kad mišraus kraujo tautos nedidėjančios. Mišrusis kraujas neesąs vaisingas. Sudėto kraujo šeima jau trečioj ar ketvirtoj kartoj išmirštanti. Ypačiai kad žmonės labai skirto kraujo susidėjo.

Vienok kad kokioj tautoj randasi labai sunkus kraujas, kurs nelengvai pajudinamas gamtos pasiekimų, tuomet kraujo sudėjimas ypačiai su krauju tautos, kuri aukščiau stovi, labai naudingas pažangai. Ir todėl ypačiai mergos ir moteros peikiamosios, tai esti užlikusios tautos, labai geidžia ištekėti už vyro garbingesnės tautos. Varo jas nežinomai joms tikras pažangos įstatymas. Paviršutiniškai sprendžiant galima jų tokį pasielgimą vadinti puikavimu. Bet tuo nieko nėra pasakyta.

Tokios moteros nėra peiktinos. Paprastai žmonės stovi pažangos srovėj. Ir jie gyvena ne tiek sąmoningai, kiek atsidėję ant omės15 (Omė – instinktas) raginimo. O tai gera. Jie tuomet nesipriešins pažangai.

Visuomet yra taip, kad iškilusioji tauta pritraukia žemesniąją. Ypačiai kad ji dar yra ir didesnė. Ir mažesnioji bei žemesnioji tauta bus evoliucės varoma nuskęsti di-desniojoj. Bet vien tuomet, kad ji nebetinka atskiriems žmonėms kilti. Yra tai tada, kad toj tautoj nėra aukštesnio žmoniškumo, o kad ta tauta gyvena tarp kitų, kur tojo yra. Jos kraujas tuomet tarsi tekėtinai teka į kitas tautas.

Tokių žmonių vaikai nebus vien sudėtinio kraujo, bet jie turės savo gyslose ir daugiau auginto, valyto ir gyvesnio kraujo. Ir, be kito, jau tokie bus aukštesnės kultūros žmonės. Visai teisingai mokslininkai sako: Kultūra keliama nuo vienos tautos ant kitos per kraują. Kultūra yra kraujuje.

Vienok tai reikia suprasti kaip tai šitame rašte aiškinta. Kraujas, pagerintas sudėjimu, nėra dar pačios tautos gerintas. Tai iš tikro teįvyksta, kad žmogus, augdamas savo asmenybėje, savo kraują valdo ir valo. Tuomet jis jį tikriausiu būdu yra padaręs kultūringesnį.

Taip tautoms yra dvejopas kelias savo kraujui pagerinti: jį sulieti su krauju aukštesnės tautos arba sąmoningai auginti vienetų asmenybes. O kadangi pirmu būdu gyvenant ypačiai mažai tautai yra pavojaus dingti didžiojoj, tesilieka antras. O to ir tik nori pažangos įstatymas.

 


 

KRAUJO IR KALBOS SANTYKIAI ŽMOGUJE

Iš viso to kyla klausimas, katros tautos yra žmogus su įvairiu krauju savo gyslose. Neturėtų čia būti abejonės. Kurs kraujas žmoguje vyraus, tai tautai reikia jį ir priskaityti. Jo prigimtis turės vyriausiai tos tautos žymius. Ir atrodymas primins tą tautą, kurios jis yra vaikas.

Berods ne kiekvieno dalykas yra tautas atskirti žmogaus atrodymu. Ir kraujo sudėjimas nėra tik toks dalykas, kaip supylimas dviejų rūšių skystumo. Iš kraujo gimsta žmogaus organizmas. Jo slėpiningiausias dalykas yra dirgsnių sistema. Sako mokslininkai ją esant dvejopą: simpatišką ir cerebro-spinalinę. Pirmoji pareinanti iš motinos, antroji iš tėvo kraujo. Iš anos kyląs žmoniškumo, tautos, didžiųjų santykių pajautimas, jausmingasis gyvenimas, šita apsireiškiąs manymas, mąstymas, veikimas. O ar neturėtų būti sudėto kraujo žmogaus vaikai dar daug daugiau sudėstytos, įvairintos prigimties? O kad ir sutiktume manyti, kad kraujas ir gaminimas reiškiasi liepiant simpatiškam dirgsnių tinklui, vis tik bus pinklu išrasti žmogaus kraujuje, jo prigimtyj, tą, kas jo paėjimą įrodo.

Todėl paprastai tuo ir nesirūpinama. Imams vienas tautos žymis už kitus. Yra tai kalba. Tūli net mano, žmogus esąs tos tautos, kuriai jis pats prisiskaito. Galima tai tuo teisinti, kad žmogus turi sudėtinio kraujo ir jo gyvenimo santykiai buvo tokie, kad jis iš mažų dienų tūlomis kalbomis šnekėjo. Vienok toli tai dar nėra teisinga.

Kalba yra berods aiškiausias tautos žymis. Bet kad žmogus iš kūdikio dienų ir nekalbėtų savo prigimta kalba, vis tik jis būtų vaikas tos tautos, kurios yra jo kraujas. Ir labai dažnai atsitinka, kad kraujas viršų gauna ant įpratimo. Išgirdęs savo tėvų kalbą, kurios gal niekuomet nebuvo girdėjęs, žmogus pajaučia toje lyg kažin kokį malonumą, lyg iš svetur parkeliavęs išvystų tėviškę.

Taip kraujas ir prigimtis pati atsiveria, kokios tautos žmogus yra, o ne įpratimas arba paties iš kažin kokių priežasčių atsiradęs palinkimas. O kurio kraujas labai yra sudėtinis, ir gyvenimas tojo pajautimų yra apmarinęs, tas turėtų visai atsidėjęs mėginti, kur jam galima daugiau apreikšti ir gyvybės ir žmoniškumo, geriau kitų pažangai patarnauti, jiems pasidalinti. Čia tad jo vieta, čia jo tauta.

Ir jis veikiai numanys, kaip jo vidus viena kalba tarsi ir savo gilybes atveria. O kad būtų ta kalba ir kaži kaip neišlavinta. Kita kalba vėl tik lyg jo vidaus paviršius apsireiškia. O kad būtų ta kalba ir kaži kaip iškilusi, turtinga. Kaip moters veidas per šydrą neaiškiai tepasirodo, tiek žmogaus siela ir tešviečia per svetimą kalbą.

Virs tai tik tuomet kitaip, kad žmogus bus ir šios dienos supratimu pilnai dvasiškai išaugęs ir bus visiškai įpratęs svetimąją kalbą vartoti. Bet vis nelengva tai tikrai suprasti. Nelengva paprastam žmogui atskirti, ar žmogus taip sklandžiai kalba, kad labai yra įpratęs kalbėti, arba kad jo manymas labai aukštas, galingas yra. Dvasiškai iškilęs žmogus nėra paprastas mokslininkas. Galima jį veikiau vadinti tokiu, kurio siela taip giedra ir šviesi, jog jos šviesybė tiesiog pasiekia klausytojo sielą. Tuomet žodžiai tėra raginimai pasiduoti tai šviesai.

Be to, visuomet vis daugiau bus apreiškiama prigimta kalba negu įpratinta. Ta kalba tegalima pasakyti, ką visai šviesiai manai. Daugiau ja ir nieks nesitaria. Bet prigimtą kalbą vartojant, žmogus kiekvienu žodžiu apreiškia visą tą žinojimą, kurį ta kalba amžių gyvenime įgijusi yra. Iš dalies tai berods atsitinka šnekant ir svetima kalba. Tik vieno dalyko tuomet nėra. O tas atsveria viską. Prigimtą kalbą vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs.

Taip, šnekant prigimta kalba, susideda trejopas žinojimas. Pirmasis pareina iš kalbančiojo minčių. Yra tai sąmoningas žinojimas. Antrasis yra tas, kurs pačioj vartojamoj kalboj yra. Jis paprastai kalbančiam pasilieka, kaip sakoma, po sąmonės slenksčiu. Trečiasis yra kraujo, prigimties žinojimas. Tasai taipo jau nepareina visuomet kalbančiam į sąmonę.

Sitam trejopam žinojimui susidedant, žmogaus kalba turi būtinai kitokia būti negu susidedant tik pirmam ir antram žinojimui. Kas dar tobulai nė negali įvykti. Prigimtis vis kišasi trikindama į tarpą. Ji vis nori dar ką įnešti į kalbą, kas nesakoma ir nenorima sakyti.

Tokiu būdu ir gaminasi kalbų maišymas. Tik aukštai iškilęs žmogus, kurio siela tiesiog taria kiton sielon, kurio prigimtis visai įtraukta į valios galybę ir yra visai šviesinta, apsieis ir svetimą kalbą vartodamas tos vienos kalbos žodžiais ir tarimais. Kiti vis daugiau ar mažiau maišys kalbas.

Tas visuomet atsitiks, kada kalbantysis pats neturi gana dvasios, sąmonės šviesos. O numanys, kad jos stoks-ta. Vienoj kalboj jos nerasdamas, tikisi sugrėbsiąs jos kitoj. Bet yra tai apsirikimas. Žodžiai, paimti iš kitų kalbų, labai retai tepaskaidrina mintį. Todėl žmonės, kurie daug svetimų žodžių vartoja, labai retai težino tikrai pasakyti, ką iš tikro norėjęs apreikšti. Graibo tada ir graibo, ir tik nieko tikro nesugraibo.

 


 

KALBŲ MAIŠYMAS IR ŽMOGAUS PAŽANGA

Mišrumas yra įvairumas. O kur daugiau įvairumo, čia yra ir daugiau gyvumo. Bet kalbos gyvenime ne visai yra taip. Kalba turi mintį apreikšti. Ji padaro tai tada kuo geriau, kad ji pilnąją minties šviesą išduoda.

Mišriai kalbai tai ne taip lengva. Jos žodžiai yra kilę iš įvairių sąmonių. Todėl tokia kalba ir tik mirga. Toliau žmogus priverstas ir tokiam žodžiui prasmės ieškoti, kurs jam yra drumstas. O kad jis to negali, kad jo manymas dar per silpnas, tad ir nėra jam kaip aiškiai apsireikšti.

Bet kad žmogus jau turi galingą manymą, tuomet tasai, ir kartu su juo žmogaus asmenybės šviesa po tokiomis sąlygomis auga. Vis tik ji auga varžydamos. Ir paprastai kalba sutrupėją. Platus išmanymas nėra galimas. Kalbos šviesa nuolatai stelbiama. Vien tuolaikinis žmogaus manymas reiškiasi. Nors jis ir gana stiprus pasidaro.

Žmogus, mišrią kalbą vartodamas, tiesiog verčiamas daugiau pasilikti ir gyventi pačioj manymo srityj. Paprastai pačioj kalboj yra tiek proto, kad galima sakyti kalbą manant už patį žmogų. Bet mišrioji kalba nebemano už jį.

Žmogus pats turi manyti, ir kalba naudotis lyg ji būtų netinkamas įrankis. Todėl kartais vienu ir tuo pačiu žodžiu ištaria, ką šiaip keliais įvairiais žodžiais tepasakoma I6(16 Šekspyras, paveikslui, sako: But but me no buts. Ir nori tuo pasakyti: Bet netark man jokių bet. O pamėgdžiojant jį lietuviškai: Bet nebetuok man jokių bet). Mišri kalba yra anglų kalba. O beveik niekur Europoj, kur ginčai eina, tai taip rimtai darosi kaip Anglijoj. Imkime tik parlamento ginčus. Manymu, įrodinėjimu, ne šauksmu ir karščiavimu vienas žiūri kitą apveikti. Žinoma, bus kartais ir kitaip. Bet, aplamai imant, toks yra anglų būdas.

O reikia gerai suprasti: galybė nesiranda kalboje, bet žmoguje, kurs ją vartoja. Toks žmogus be abejonės turi būti daug daugiau iškilęs negu kitas. Šiaip mišrioji kalba visai kitaip į jį atsilieptų. Anglų tauta iš tikrųjų, kaip tai dažnai tvirtinama, yra viena toliausiai pažengusiųjų. Vienok ir tai teisybė, kad jų kalboj nėra nei galybės, nei grožybės.

Tą tegalima rasti vienodoj kalboj. Tik tokia yra savaime galinga ir graži. O ja kalbant iškilusiam žmogui, tai pasidaro labai aišku. Nemaišyta, tai esti, netrikintai augusi kalba pasirodo tada esanti tikra magijos priemonė. Gryna kalba yra, paveikslui, lietuvių kalba. Kad ji būtų vartojama labai kilnių žmonių, tad susidėtų tųjų ir kalbos manymo galybė, ir taip išeitų nuostabus žmogaus dvasios apsireiškimas. Tik tuotarp to dar nėra. Ir todėl reikalinga, kad žmonės augintų savo asmenybę. Kad sąmoningai eitų pažangos taku. Tuomet lietuvių kalba visai kitoj vietoj stovėtų tarp žmonijos kalbų.

Bet ir lietuvių kalba nėra be svetimų žodžių. Jie čia atsirado neesant žmonių lietuviuose su galingu manymu. Todėl svetimi žodžiai buvo imami, jeib jais uždengtas taptų manymo silpnumas. Bet tūli tų žodžių lietuvių kalboj ir atsirado, kadangi manymas kilo, vienok ne tiek, kad būtų įstengęs iš savo kalbos gaminti tinkamų reiškinių. O gal veikė čia kiek ir sudėtinis kraujas.

Ypatinga gana, kad sudėtinis kraujas nepasidaro toks regimas kaip kalbų mišrumas. Rods matomos juodos, rudos, pilkos, rainos akys ir t.t., o tik retai tejaučiama, jog tokiu būdu atsimuša mišrus kraujas. Ir sunku pasakyti, kokiai tautai tokį žmogų priskaityti reikėtų. Kitoks dalykas su kalba. Čia vis pasilieka aišku, kas yra kalbos kūnas, o kas tik įsismeigęs svetimas daiktas. Svetimas žodis, jei dar ne visai prisunktas jį priėmusios tautos sąmonės, tuoj pastebimas. Jis tarsi sūkurį sukelia jam svetimoj kalboj. Imkime tik vokiečių žodį schmeckt. Prūsų lietuviai jį vartodami sako: šmekiuoja. O turėtų sakyti: skanu. Ten tariama veiksmažodžiu, šišon būdvardžiu. O tai yra visai skirtas būdas manyti. Ten svarbus veikimas, šišon patyrimas. Norint vartoti žodį skanu, reikia tą patyrimą visai kitaip suprasti. Todėl vokiečių žodis lyg apverčia lietuvių manymą ir ardo jų kalbą.

Paduotas paveikslas parodo ir vieną vyriausių skirtumų lietuvių ir vokiečių kalbos dvasios. Vokiečių kalboj stojasi priekin veikimas, lietuvių kalboj būsena, padėtis, santykiai. Todėl vokiečių kalbos ritmas yra spyrimas, šokinėjimas, lietuvių kalbos – tekėjimas, skriejimas, sklandymas.

Be abejonės, lietuvių manymas minimame paveiksle, kurs apsireiškia žodžiu skanu, yra skaidresnis, šviesesnis negu vokiečių. Vienok svetimasis žodis įneša tarsi riaušes į ramiąją lietuvių kalbą. Todėl gal tūliems tatai taip ir mėgsta. Yra tokių ir žmonių, kuriems būtinai reikalinga sakyti: aš užsiinteresavau. Kad čia nenusismaugia pats protas, tad jo jau tikrai niekuomet ir nebūta. Yra ir tokių lietuvių. Mat tūli tiki apsišvietę, kad savo protą apmarinę yra. Rodos, kad galima ir kitaip pasakyti, paveikslui: pritraukė mano dėmesį, ar tam lygiu būdu.

Taip kalba labai aiškiai parodo, kas jai svetima ir kas jos neverta. O manytai, kalba, kuri, žmogui šnekant, tarsi vis iš naujo kuriasi, yra nuolat nykstanti patiriamybė. Kraujas, priešingai, yra daiktas. Tačiau kalba gali būti geriau ištiriama negu kraujas. Ir net tokioj mišrioj kalboj, kokia yra anglų, galima dar išvysti, kas jos pagrindas, jos kelmas.

Tokia mišri kalba, kaip jau minėta, veikia žmogų labai ypatingu būdu. Be abejonės ji temdo žmogaus sąmonę. O kadangi sąmone apsireiškia patsai žmogus, tuo temdinimu žygiu nyksta ir tai, kas žmoniška. Todėl visur, kur kalbos maišosi, silpnėja ir dora.

Bet viskas, kas atsitinka gyvenime, yra svarbu. Tarnauja, turi tarnauti žmogaus pažangai. Taip ir kalbų maišymas. Tik čia, kaip ir kitur, pastebima prievarta: žūt-būt. Sąmonės apsiniaukimas, doros žlugimas reiškia didėjimą kovos paties žmogaus su savo prigimtimi. Ir taip jis verčiamas pasistengti kiek įmanydamas. Jis žūva, kad jis nepalaiko viršaus. Jis kyla ir išlieka, kad jis pasistengia. Ir tuomet pasveiksta jo prigimtis, atsigauna jo kalba ir valosi. Kalba naujėja. Antraip ji žūva.

Bet smagiau būtų žmogui, jeigu tos kovos nebūtų reikalinga. Ir nepasidarytų tai, kad jis, nelaukdamas tokios prievartos ir tokio pastatymo prieš: žūt-būt, tobulintus tomis priemonėmis, kurios jam tiesiu keliu duotos.

 


 

KALBOS ĮBRUKIMAS IR ŽMOGAUS PAŽANGA

Dar žiauresniu būdu kaip kalbų maišymas atsiliepia žmogui svetimos kalbos įbrukimas. Bet rodos, kad tie, kurie kitiems savo kalbą įbruka, nežino ką darą. Nėra tai nuostabu. Mūsų amžiuje žmonės taip menkėj o lėkštumu ir žiaurumu, kad tokių giliau siekiančių ir jautrių dalykų pastebėti negali. Todėl ir nemato, kaip jie tuo kitus žmones skriaudžia. Žmogus, kurs iš mažų dienų pratinams prie svetimos kalbos, o negerai auginamas, taip, kad jo sąmonė pilnai prašvisti negali, pasilieka visame, kas žmoniška, atgal nuo to paties laipsnio žmonių, kalbančių prigimta kalba. Pasirodo žiauresni, stambesni, arba pilni vylių, tampa melagiais, apgavikais ir t.t.

O nėra tai pastebima tik tyrinėtojui, bet ir kiekvienam protingam žmogui. Jau girdint minimą žmogų kalbant, aiškėja, kas jis. Senovės išmintingasis ne be priežasties sako: „Kalbėki, jeib tave išvysčiau“. Žmogus žemo žmoniškumo laipsnio sudarko ir kilniausiąją kalbą. Ką jis ir sako, vis jis apreiškia, jog jis yra menkos, blogos doros, augęs kaip koks girinis. Tokiais Rytprūsijos gyventojai atrodo kitiems iš Vokietijos atkeliavusiems vokiečiams.

Rytprūsijos gyventojai dažniausiai kalba vokiškai. O ta jų kalba dėl jos žiaurumo ir negražumo visur vokiečių peikiama. Didžiausio Rytprūsių skaičiaus kraujas yra sudėtinis. Yra jame bene daugiausiai prūsų (dingusių kaipo tauta) ir lietuvių bei mozūrų kraujo. Prisidėjo mažumas ir vokiečių bei prancūzų kraujo. Todėl ir Rytprūsijos žmonių atrodymas reiškia, jog jie ne vokiečiai. Taip vėl Bohemijoj tūluose kraštuose, kaip sako vienas mokslininkas, gyvena vokiečiai, kurie šneka čekų kalba.

Bet mišrus kraujas vis dar šiek tiek sutinka su svetima kalba, kad prigimtoji ir nėra išmokta. Vienok kad lietuviai arba kiti tyro kraujo žmonės priima svetimą kalbą, tuomet dora labai menkėja. O liūdniausias dalykas tas, kad ne šis kalbos įbrukimas skaitomas to priežastimi, bet kaltinama ir peikiama tauta.

O tik iš tikro dėl viso to yra kalta didesnioji tauta. Aiškiai galima išvysti šiek tiek sąmoningą jos norą. Arba tik veikiau nėra tai tautos noras, bet geismas atskirų žmonių, kurie nori didinti savo valdžiavą. O kadangi toji turi remties viena tauta, norima tą tautą padaryti skaitlingą ir tuo galingą tarp kitų.

Tauta yra gyvas kūnas. Toksai didėja augdamas. Todėl turėtų tauta, kuri nori didėti, pasekti gamtos įstatymus. Turėtų auginti sau daugiau vaikų. Ji gali ir savinties kitų tautų kraujo. Gali parsivesti moterų iš kitų tautų. Ir tuomet galima dar kalbėti apie gamtinius palinkimus.

Bet kitas yra dalykas, kad kitataučiams įbrukama kalba ir jie skaitomi tos tautos vaikais, kurios kalbą jie priėmę yra. Reiškiasi taip jau nesveika dvasia. Taip veikianti tauta nenori kantriai augti, bet ūmai didėti. Yra ji tikra svetnauda, didėjimo troškimu apsirgusi.

Ir silpnoji tauta bus taip ilgai skriaudžiama, kol ji nepasielgs kaip reikia. Išpeikimu skriaudžiančios tautos, nekantos sukėlimu nieko nepasiekiama. Toks ėdimas silpnosios tautos eis visai ramiai tolyn. Nesą nėra tik vien taip, kad galingoji tauta silpnajai įbruka savo kalbą, bet tosios vaikai gana dažnai noriai meta savo kalbą ir griebiasi svetimosios. Žmonės tikisi tuo garbingesni tapsią. Atrodysią, esą vaikai didžios, garbingos, kadangi galingos tautos. Todėl mokina ir savo vaikus svetimąja kalba ir gina jiems kalbėti tėvų kalba.

Kalboj, teisybė, atsispindina tautos kultūra. Bet kultūringesne kalba pasimokinus, dar nė vienas nėra tapęs kultūros žmogumi. Vis reikia atsiminti, kad kultūra yra augimo dalykas. Šiaip tereikėtų vaikui apauti užaugusio žmogaus batus, ir jis būtų jau užaugęs žmogus. O tik taip niekuomet neatsitinka. Taip žemas žmogus, pasimokindamas svetimos kalbos ir ja kalbėdamas, neiškyla iš savo būties. Paprastai, kaip aiškinta, jis grimsta. Gana žinomas yra doriškas ištautėlių silpnėjimas.

Vienok ir toks tautų santykis yra vykinamas kilimo įstatymo. Ir negali būti peikiami nei atskiri žmonės, nei tautos, kurios taip elgiasi. Tautos varžosi kaip gamtos galybės. O ir šišon reikia pasakyti, kas jau kitur ištarta. Galingesnė galybė yra ta, kuri pareina iš aukštesnės pasaulio gyvenimo srities. Ir lieka mažajai tautai tik vienas kelias. Tiek auginti savyje žmoniškumą, kad tas kuo daugiau atsispindintų kalboje. Tuomet ta kalba nebus silpnesnė už kitas. Ji bus tinkama žmonių pažangai ir ji nebus tosios įstatymų naikinama, bet paremiama. Todėl, norint prigimtą kalbą išlaikyti, tėra viena sąlyga, būtent ta, žadinti savyj tikrąjį žmogų, kurs prigimta kalba apsireikštų ir ją pašventintų ir stiprintų.

 


 

TAUTOS IŠLIKIMAS

 


TRYS SĄMONĖS LAIPSNIAI

 

Mūsų laike atsitinka žmonių ominėj visai nuostabus dalykas. Manymas ir išmanymas visiškai kinta. Vos keli metai atgal buvo moksliška kiekvieno daikto atsiradimą suprasti iš priežasčių, esančių aplinkybėse. Buvo bandoma taip aiškinti ir augmens augimą iš sėklos, gyvulio iš kiaušelio ir t. t. Ir vieni bei antri norėjo taip išdėstyti net tautų kilmę ir išlikimą. Dargi šiandien tūlų tikima, kad tauta atsirandanti iš draugiško gyvenimo viename krašte, iš lygių istorinių prityrimų, iš priverstinio bendro apsigynimo. Ir t.t..

Taip ir dar rašoma ir mokinama. Vienok jau pradeda tokie mąstymai vis daugiau pasirodyti silpni, paviršutiniški. Jau numanoma, kad taip negalima nė išaiškinti, kaip švilpukas randasi, kurį piemenukas pasidaro. O jau visai ne – gyvo daikto kūrimą. Žmonės tiek yra dabar jau numanūs, kad pradeda nujausti tikresnes priežastis.

Gyvo daikto augimo priežastys turi būti randamos jame pačiame. Aplinkybės tam tik tėra antro laipsnio svarbumo.

Bet tai pilnai ir aiškiai išmanyti ne taip lengva. Reikia išmokti visai iš kitos vietos, negu žmonės papratę, į visa žvelgti. Taip darė ir daro šviesieji, išmintingieji. Visuomet jie sakydavo, kaip tai ištarė filosofas Spinoza, kad reikia pasaulį išmanyti žvelgiant „amžinybės žvilgsniu“.

Rods taip žvelgti ne kiekvienam duota. Ir patį tą ištarimą išmanyti tūli vos ne vos teįstengia. Aiškina jį todėl savaip. Sako kiekvieną daiktą reikią išmanyti iš jo paties esmės ir žiūrint josios santykių su kitomis. Bet tai jau gana didis žingsnis aukštyn. Tik žinoti tai ir vykinti yra du skirtu dalyku. Žmogus tik tuomet tegalės taip išmanyti, kad jis patsai susivoks čia, kur asmenybės turi savo esimą. O tam neužtenka paprasto pasimokinimo, reikia žmogaus kitimo. Aukštesnis išmanymas tiktai galimas žmogui kitokiam, būtent skaistesniam, šviesesniam tapus.

Kalbėjome jau kartą apie sąmonės kitimus. Bet dabar galėsime tai, o ir kas tam reikalinga, būtent visą gyvenimą, visus gyvybės laipsnius, plačiau išdėstyti. Paprastai mes tą teskaitome esančiu ir tikru, kas mums į sąmonę pareina. Kas nepasiekia mūsų sąmonės, to sakome neesant ar nors mums neesant. Bet, kaip kiekvienam žinoma, mūsų sąmonė ne visuomet ta pati. Miegodami ir sapnuodami esame visai kitokios sąmonės negu budėdami. Be to, dar žinome, jog dienos gyvenimo dalykai nepareina (nors ne paprastu būdu) į šitą sąmonę. O tačiau čia randasi daug visokių pavidalų ir veikimų. Berods jie kiek ir primena dienos gyvenimą. Todėl tūli ir tiki, jog tai tik esą silpni atbalsiai dienos patyrimų. Kas iš dalies ir yra teisinga.

Vienok ne taip, kaip tai paprastai tikima. Miegodamas žmogus, be abejonės, yra kitoks, negu budėdamas. O tam, kurs budi šalia miegančiojo, pasirodo, lyg tojo nebūtų. Nors nėra to, kuo žmogus paprastai žmogumi apsireiškia.

Tačiau negalima sakyti, kad žmogus įmigdamas dingtų. Šiaip negalėtų pabudęs žmogus žinoti save tą patį, kokį vakar žinojosi. Pastaba, kad kūnas tuo tarpu išlikęs ir patsai žmogus teesąs ypatingas kūno apsireiškimas, yra niekinga. Nesą žinoma, kad kūnas kas akies mirksnį kitoks virsta. Ir žmogui, septynias ar aštuonias valandas miegojus, kūne jau tokie kitimai yra įvykę, kad jis tik iš tolo teprilygsta vakarykščiai būčiai. Ir taip ryte pabudęs žmogus vos galėtų atsiminti to, kas vakar buvo, ir kad jis tas pats yra, kurs vakar gyveno.

Lygiai todėl ir visi žmonės, kurie save dar tenumano vien kūno gyvenime, tik labai trumpą atmintį teturi. Yra tai žinoma apie žmones labai žemo augimo laipsnio. Kuomet žmogus daugiau save žino vidaus gyvenime, tad ir jo atmintis toliau siekia. Vidaus gyvenimas ne taip greitai keičiasi. O visai nekinta ta gilybė, iš kurios žmogaus žinojimas: „esmi“, kyla.

Žmogus nėra nei kūnas, nei sapnas. Yra jis kitas. Gyvena tūluose gyvenimo skyriuose, kurie atsišaukia į viens kitą, bet kuriuose žmogus tegali save žinoti sąmonei kitus, geriau sakant: pakilus į kitą padėtį.

Aukščiausioji dar ir paprastai šiek tiek numanoma sąmonės padėtis yra toji, kurioje žmogus gyvena, miege nieko nesapnuodamas. Kita yra toji, kurioj randasi sapnai. Paprasčiausioji yra dienos, budėjimo gyvenimas. Vidutinio iškilimo žmonės tepažįsta šiek tiek aiškiai, sąmoningai. O tik labai iškilę žmonės tegyvena visai sąmoningai toje srityje, kuri randasi anapus sapnų gyvenimo.

Iš tikrųjų sapnai gyvi ir tada, kad žmogus bunda. Visur, kur tiktai palinkimai, geismai yra žmogaus darbo akstinai, čia sapnai veikia. Todėl tokie darbai visuomet yra nenuoseklūs, netikslūs, susivėlę, iš tikrųjų tiktai pasitrankymai, pasiblaškymai. O ko žmogus geidžia, tą jis ir sapnuoja, taip dirgsnys ir smagenys dar ilgai virpa, net per visą naktį. Taip žmogus sapnuoja, ko jis geidžia, ir geidžia, ką sapnuoja. Ir taip išeina, kad sapnai iš tikro įvyksta.

Šitas dvejopas gyvenimas žmogų alsina, grasina. Todėl žmogus, giliai įmigdamas, iš jų iškyla. Ir taip vėl „atsigauna“. Šitą žodį reikia jo giliausioj prasmėj vartoti. Žmogus save atgauna! Nesą giliai be sapnų miegodamas, jis rimsta toj gyvenimo srityje, kur jo asmenybės šaknis randasi. Ir toji, nedraskoma sapnų ir dienos trenksmo, vėl tvirtėja, tarsi jaunėja.

Taip visas regimasis gyvenimas „atsigauna“ iš gilesnių gyvenimo sričių. Bet tųjų giliausias tūno tame pagrinde, kurs savyje turi savo asmenybės priežastį. Apie tąjį sako taip gražiai tikybos žodžiai: „Jame gyvename, veikiame ir esame“.

Bet tai yra gelmė taip toli nuo paprasto pasijautimo, kaip pačios amžinybės nuo akies mirksnio. O tą būtį, kuomet „Jame“ sąmoningai gyventi galėtume, pasiekti tegalima milijonų amžių augimu. Tuo tarpu

„Jis“ yra visų be-raštenybių ieškomas. „Jis Pats“ tik ir gyvena visuose pasauliuose ir visoj Visumoj kaip Savęs pasiilgimas. Tačiau „Jis“ arti kiekvieno. Ir tik įvairios sąmonės būtys, tūli sąmonės šydrai „Jį“ mums teapdengia.

Visa tai žinant, reikia pritarti senovės indų Vedams ir Egipto išmintingiesiems, kad dienos sąmonė tėra viena priemonė gyvenimui išmanyti arba trumpai: gyventi, gyvam būti; ir kad yra šiek tiek numanomi dar dvi sąmoni: sapnų ir „regėjimo“ sąmonė. Todėl žmonės, kurie vien laikosi dienos sąmone, nieko tikro apie gyvenimą išmanyti negali. Nėra jiems išvystama gyvenimo šaknis. Mato jie vien mirgėjimą debesyse [5].

Ir, kaip sakėme, tikresnis išmanymas nėra vien pasimokinimu, mokslu įgyjamas, bet žadinimu savo paties sąmonybės, arba tikriau pasakius: pabundant aukščiausiojoj gyvenimo srityje, surandant aukščiausiąjį būdą gyventi.

Vyriausia tam sąlyga yra išlikti nepagaunamam tų dalykų, kurie nuolatai savo judėjimu dienos ir sapnų sąmone su savim patraukia. O nepagaunamas yra žmogus, kada jis sąmoningai gyvena dvasinėse gelmėse. Tam jis turi nuolatai pasistengt gyventi pasišventime, ramybėj ir šviesoj.

Taip žmogus kinta. Jis auga. Ir kiek jis yra išaugęs, tiek jis gyvenimą išvysta kitokioj šviesoj. Gyvenimas jam ir pasirodo kitokioj pilnybėje.

Visai nuostabu yra, kaip viskas kitaip apsireiškia! Kas dienos sąmonei yra jėga, vieku, galybe, tas kitoje gyvenimo srityje, kitai sąmonės būčiai pasirodo daiktu, net pavidalu. Paveikslui: geismai yra dienos gyvenimui jėgos, sapnų gyvenimui pavidalai. Toks jau dalykas pastebimas žiūrint j magnetizmą, elektriką ir t.t. Antraip vėl, kas dienos gyvenime yra daiktu, tas sapne pasirodo tik jėga. Paveikslui: durklas tėra ten smeigimo jėga, ne pavidalu.

Bet gyviejie dienos gyvenimo daiktai yra ten visiškai kitokie. Šišon jie vyriausiai apsireiškia pavidalais, kurie savo vietą pildo ir tvirtina savo būvį. Ten, kitame gyvenime, jų gyvybė ir jų jėgos pasirodo pilnu veikimu. Vidus tarsi pasidaręs paviršiumi. Vienok nėra jis tamsus, stangus kūnas, bet gyvas nuolatinis esmės reiškinys. Kaip kas esti savo viduje, tokiu kiekvienas gyvis be pasislėpimo, be apsidengimo pasirodo.

O tarp visų tų žmogus kaip koks milžinas tarp mažučių ir silpnučių gyvena. Bet žengiant gilyn, į kitą būtį, kitų gyvių esmė nyksta, žmogaus auga. Kitų esmėms virstant šešėliais, jis vis daugiau pasirodo asmenybe. Pagaliau apsisako visa dienos sąmonės gyvenimo didybė ir galybė tik atsispindinimu to, kas aukštesnėse gyvenimo srityse esti ir vyksta. Ir norint daugiau gyvybės ir galybės apreikšti regimame pasaulyje, reikia augti ir augintis aukštose gyvenimo srityse.

 


 

TAUTOS SIELA

Paduotuose aiškinimuose nėra vien išvados iš to, kas šitame rašte lig šiol pasakyta. Yra ir bandoma išmanymą tam, kas toliau bus sakoma, prirengti.

Viena svarbiausiųjų minčių šišon yra ta, kad žmogaus apsireiškimas pareina iš aukštesnės gyvenimo srities. Čia randasi palinkimas kūniškai gyventi. Iš čia paeina žmoniškasis veikimas, visa, kas reiškia žmogaus esmę. Kūno judėjimai sukeliami ar paviršutiniškų priežasčių arba geismų. Todėl žmonių darbai nelygūs. Juo giliau jų priežastys guli, juo didesni, galingesni jie yra. Bet žmogui tiktai gyvenant šiek tiek sąmoningai regimame pasaulyje, labai jam nežinoma pasilieka, kas su juo atsitinka dėl gilesnių priežasčių.

Nežino žmogus, kaip jo kūnas randasi, auga, maitinasi, išlieka, kas jame viską tvarko; nepažįsta jis įstatymų, kuriais jausmai, geismai, linkimai randasi ir nyksta; taipo jau menkai jis težino apie tai, kokie įstatymai valdo minčių atplaukimą, susirišimą ir dingimą. O beveik visai nėra jam žinoma, kaip jo amžius praeis. Kuone visai nejaučia, kad ir čia tikri įstatymai viską valdo.

Nežinoma, ir kaip atsiranda žmoguje galia ypatingiems darbams, veikalams sumanyti ir atlikti. Kalbama apie tai, kad atėjusi tokia mintis, kad žmogus turįs taip veikti, kad neesą galima kitaip ir t.t. Visame žmogus stovi nežinojime ir todėl po prievarta.

Tačiau tai nėra būtinas dalykas. Kad didžiausias žmonių skaičius tuo ir tiki. Žmogus gali iš tos tamsybės ir tuo iš prievartos būties išaugti. Jis gali ir turi sąmoningas tapti ir kitose sąmonės būsenose. To nori pažangos įstatymas. Nėra neišvengiamas dalykas, kad žmogaus gyvenimas ir amžius būtų valdomas tarsi iš po „sąmonės slenksčio“. Žmogus turi tapti sąmoningas lig šaknies savo asmenybės.

Tam jis gyvena šiame pasaulyje. Tam jis priverstas čia veikti. O lygiai jo veikimas jam naudingas kilimui. Jo veikimas turėtų būti visai jo apsireiškimas. Ir turėtų kilti iš pat aukštybių. Vis tųjų atsimenant, vis gyvenant galios ir išmanymo esmėje, minimos aukštybės kuo daugiau įsigali šiame gyvenime.

Niekur tai nepasidaro taip aišku, kaip menininkų darbe. Berods nelygiai jie dirba. Bet tikrai tas nėra menininkas, kurio veikimai pareina iš aplinkybių prispirties. Menininko darbas turi kilti iš giliausio jo vidaus. Iš tos gyvybės aukštumos, iš kurios žmogus pareina į šį pasaulį, jeib kūnu gyventų. Tuomet jo veikalas bus toks didis ir gyvas, kokiu nuostabiu yra pats žmogaus buvimas ir gyvenimas ant žemės.

Norėdamas veikalą gaminti, menininkas turėtų tyčia tam pasišvęsti. Turėtų žengti į tas šventas savo asmenybės aukštybes, iš kur jo gyvybė parėjo į regimąjį gyvenimą. Be tokio pasišventimo jis nieko neturėtų pradėti17.( 17 Garsusis prancūzų menininkas Rodenas sako tiesiog, kad menininkas be tikybos nieko kurti negalįs). Tik taip jam tegalima kurti, kas gyva ir kas žadina gyvybę. Tik tokiu būdu darosi didi veikalai.

Sąmoningai iškilti dar nėra visiems galima. Retai tikt koks didis menininkas taip tegyvena. Paprastai menininkai visai pasiduoda toms srovėms, kurios ant jų užeina ir juos neša. O tos yra visokios. Todėl ir nėra daug didžių veikalų. Bet vieną dalyką visi svarbesniejie menininkai pastebi. Tai tat, kad jų darbas kaip noris turi santykį su tuo, kas šventa. Jie todėl gana dažnai tiki jį esant tikybiniu dalyku. Ir labai daug menininkų dėl tos priežasties dirba iš tikybinių jausmų ir minčių. Kaip regima, didžiausiejie veikalai yra taip kurti. Jie yra kokios nors tikybos minties, tikybos turinio. Vienok ne todėl jie didi. Menininko pasišventimas, jo gyvenimas aukštesnėje gyvybės srityje, kad tik lyg ir sapne, padaro jo veikalą didį. Kad to nėra, veikalas ir su tikybiniu turiniu pasilieka labai menkas. O iš tikrųjų tokių yra gana daug.

Tikybos mokslai, jos mintys ir jausmų apreiškimai pareina iš aukščiausios sąmonės būties. Berods tik labai retai pilnai sąmoningai. O gana dažnai viskas yra dar žemesniųjų sąmonės būčių sukraipyta. Reiškiniai iš aukščiausios būties eina per žemesniąsias. Todėl tikyba turi artimą santykį su prigimtimi. Ir galima apie tikybą beveik tą patį pasakyti, kaip apie kalbą. Tikybos mokslai auga ir skaidrėja su kalba ir su krauju. Ir iš tikrųjų tikyba todėl yra prigimta, kaip prigimta yra ir kalba.

Tik šį dalyką turime palikti tuo tarpu nepaaiškinę plačiau ir grįžti prie veikimo didybės ir galybės. Su kiekvienu veikimu, kurs daromas žmogui pasišvenčiant kilnybei, žmogus tarsi pabunda aukštesnėj sąmonėj. Pradeda iš čia jo veikimams pareiti jėgos. Ir taip su veikimu auga ir žmogaus gyvybė.

O kaip menininkas, taip turėtų kiekvienas žmogus veikti. Jo darbai visuomet turėtų kilti iš jo vidaus gelmių. Ar šį, ar tą žmogus darytų, vis jis turėtų tai daryti su pilnu atsidėjimu. Tuomet jo gyvenimas, jo amžius, jo gyvybė augtų ir taptų didi. Žmogus iš tikro pasidarytų milžinu. Silpnumas yra nesąmonė, nežinojimas. Su sąmonės šviesėjimu kyla ir žmogaus galybė. Minčių, geismų ir kūno sričių jėgos tenka žmogaus asmenybės veikimui. O kadangi toji galingiausia už visas yra, ji jas traukia į savo vėžes.

Toks žmogus apsireiškia visai kitokiu, negu kiti. Jo būvis ir jo darbas pasirodo nuolatiniu reiškiniu iš aukštųjų sąmonės būčių. Tarsi jo siela prieitų arčiau mūsų pasaulio ir žmogaus pavidalą įsiaustų į ypatingą galybę ir didybę. Visi jo darbai ir veikimai tuomet turi didybės ir galybės antspaudą. Ir traukia į savo takus visus tuos žmones, kurie taipo jau pasišvenčia aukštai tarnybai.

Rods, ne visi žmonės tai numanys. Yra tokių, kurie kaip malkos pliauska tejuda, kada jie paspiriami. O tūli kiti, viso kito nebodami, vien ir tenori pajusti tokį pa-spyrimą. Ir tokiems šis paantrinimas iškilusio žmogaus didybės nieko nepasakytų.

Vienok šišon norima naują dalyką paaiškinti. Koks yra atskiras žmogus, toks gyvas dalykas yra ir tauta. Jos ypatybės apsireiškia, kaip sakyta, krauju ir kalba. Vienok tai tėra prigimtis. Nėra čia nei didybės, nei galybės. Bet kad tautos vaikų vienas ir antras pradeda gyventi savo sieloje ir kad vis daugiau žmonių pasiduoda linkimui aukštybėn, tad veikiai visoj tautoj randasi naujas reiškinys. Pradeda tarsi veikti akstinai iš aukštojo sąmonės laipsnio. Ir iš lengvo visa tauta to reiškinio prisunkiama ir apsiaučiama. Tautoj aušta lyg nauja, aukštesnė sąmonė. Gimsta tautos siela. Tauta pabunda. Žmonės tos pačios tautos pagaunami aukštesnių jausmų, kilnesnių linkimų. Kad būtų tie ir kaži kaip suvelti, vis tik jie šiek tiek spindėtų iš žmogaus prigimties gyvenimo. Ir kiek žmonės tiems linkimams pasišvenčia, tiek tie tvirtesni pasidaro ir vis daugiau traukia žmones aukštyn.

O kuo gyviau žmonės tokiu būdu gyvena, tuo daugiau tautos vaikai pabunda ir kreipiasi tautos sielon, tautos širdin. Taip kartais vieno žmogaus kilimu visa tauta atsigauna. Su vienu žmogumi pradeda tautos siela gyventi ir augti. Ir todėl išmintingiejie sako, kad tik ta tauta išliekanti ir auganti, kurioj nors vienas žmogus yra lig pilno žmoniškumo aukštybės iškilęs. Tai esti, kada jis yra pilnai sąmoningas tapęs ir savo asmenybės šaknyj, iš kur šviečia manymo ir išminties galybė, spindi meilė ir tikrybė.

Tokio žmogaus prigimtis gali ir dingti. Iš jo asmenybės šviesa vis pasieks tos pačios tautos žmones, kurie dar ir tik dienos sąmone tegyvena. Ir kad jie nors mažumą pasiduos linkimams kilnybėn, jie vis daugiau taps tautos sielos rykais. Jais tad tauta augs ir stiprės. Vis aiškesnis žmoniškumas praplis. Vis daugiau vienas kitam padės dvasioje kilti. Vis daugiau pasidarys tauta prietaisu viso žmonių skaičiaus pažangai. Ir įvyks net regimame pasaulyje bendras tos tautos gyvenimas. Išaugs tvarka, kurioj kiekvienas sau ras paramą ir vedimą žmoniškai kilti.

 


 

VALDŽIAVA IR TAUTA 18

18 Rašyta apie tai bei kitus šišon paliestus dalykus ir rašte: Tautos gyvata. Rūtos leidimas Tilžėj 1920 mt.

 

Taip, kaip aiškinta, turėtų valdžiavos kurtis. Jos tur tų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys vien teturėtų būti tarnauti atskirų žmonių pažangai. Valdžiava turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Valdžiava turėtų vien tam susidaryti ir tam išlikti.

Bet, įsižiūrint į šios dienos valdžiavas, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Berods tikima valdžiavą esant naudingą žmonėms. Taip jiems esą smagiau gyventi. Valdžiava ginanti žmones prieš svetimus skriaudėjus, duodanti jiems visokių lobių arba padaranti žmogui galima lobio įgyti. Valdžiava rūpinanties žmonių pažanga.

O visa tai yra iš dalies ir teisinga. Vienok, akyliau visa mėginant, pasirodo, kad valdžiavai vienas dalykas, kurs su visu tuo nieko bendro neturi, yra svarbiausias. Gyvenimas yra judėjimas. Nuolatai kiekvieno žmogaus padėtys pasidaro kitokios. Iš to išeina, kad didžiausiam valdžiavos gyventojų skaičiui kitokioj tvarkoj gyventi būtų smagiau. Ir todėl valdžiavos tvarka iš lengvo taipo jau turėtų kisti, jeigu ji neturėtų minėto tikslo ir būtų augusi, kilusi iš aukščiausios žmonių sąmonės.

Bet nėra taip. Ir tame randasi labai pastebėtinas dalykas. Kliudymas kitų pažangai dažnai nėra skaitomas taip didžiu nusidėjimu, kaip kitinimas valdžiavos tvarkos. Nelaikoma ji priemone, bet tikslu. Visas valdžiavos sunkumas griūva ant to žmogaus, kurs jos tvarką norėtų kaip noris taisyti. Kad jis ją norėtų pat tokią padaryti, kad ji taptų tinkamesnė žmonių pažangai. Berods kartais tūli žmonės nori valdžiavą taisyti, o ją tik ardo. Skirtumą tarp tų dviejų darbų būtinai reikia suprasti.

Minimą valdžiavos apsireiškimą dar geriau pastebint, pasirodo, kad ji remiama ypačiai dviejų priešingų srovių, bet vienu ir tuo pačiu tikslu. Valdžiavos tvarka ir vieni, ir antri nori naudoties smagiam, vangiam gyvenimui. Valdžiava taip verčiama nebūti dalyku visų žmonių gerovei, tai esti jų pažangai šelpti, bet antraip, kelių žmonių smagumui, o tai esti pažangai stabdyti. Viena srovė yra pasistengimas valdančiųjų, antroji tūlų valdomųjų. Taip tiedvi priešingi srovi tik geidžia valdžiavos galybę savo naudai, savo smagumui ir ramumui savintis. Žmogui, kurs jaučiasi esąs kūnu, smagiau yra tojo palinkimus pasekti; o tai yra tingumas, sunkumas.

Tos jėgos su didžiu gyvumu dirba, kad visas valdžiavos jėgas savo tikslams krūvon sutrauktų. Ir todėl matyti visose valdžiavose žmonių pasistengimas žymią vietą valdžiavoj įgyti. O tuo lygiai norima kitus savo galiai pavergti.

Taip valdžiavos tvarka pasidaro vyriausiai tuo žymi, kad ji kaip ypatingas sūkurys visų valdžiavos gyventojų jėgas traukia į vieną vidurį, iš kurio tos jėgos vartojamos vien tam viduriui ir jo sunkumui prieš visus gyventojus tvirtinti.

Nėra didžio skirtumo, ar būtų tas vidurys vienas žmogus ar keli, ar būtų valdžiava monarchija ar respublika. Visos pasirodo ne auginimo dalyku, bet varžymų, prispaudimo, naudojimo įrankiu. Vienok ir valdžia vos jėgų priešingumas, ir tas tų jėgų traukimas į vieną vidurį nėra visiškai blogu dalyku. Kurs nori žymią vietą įgyti arba šiaip pasidaryti žinomas, negali tai kitokiu būdu, kaip kitiems patarnavus. Be to, reikalinga vis dar didžiausiam žmonių skaičiui prievartos ar nors raginimo. O tūliems būti ir pavergiamiems ir naudojamiems. Be to, juose nepabustų pats žmoniškasis pasijautimas. Jie nepradėtų stengtis prieš skriaudą ir nesukiltų. Taip ir visi žmonių atbulumai negali sutrikinti pažangos įstatymų veikimą.

Vienok su visu tuo valdžiava pasilieka tik paviršutinišku dalyku. O pasekant tūlų valdžiavų istoriją, pasirodo tai dar aiškiau. Valdžiavos yra gimusios iš lengvo iš galybės troškimo. Ne tik senovėje, bet ir paskiausiuose amžiuose ne vienas žmogus, kurs savyje jautė galybę kitiems pavergti, kūrė valdžiava. Berods kalbama ir apie silpnųjų apgynimą. Vienok toks apgynimas yra dažnai tik galybės pasimėgimas, o ir norėjimas tokiu būdu savo galybę didinti. Europoj nėra beveik nė vienos valdžiavos, kuri nebūtų taip atsiradusi.

Taip valdžiava yra visai kitokios kilmės negu tautos gyvenimas. Tasai yra augęs kaip gyvas dalykas. Valdžiavos darėsi kaip kits žmogaus gaminys. O dargi kaip tiktai laikinis. Valdžiavos kūrimo priežastis nėra nei kilni, nei šventa ir nei graži. Todėl valdžiavos paprastai ir nepatenka ilgai. Susilaukia tai šimtą, tai kelis šimtus metų. Bet tautos auga per tūkstančius metų, gal per nesuskaitomus amžius. Tautos yra medžiai, valdžiavos tiktai padargai.

Kad kartais valdžiava ilgiau patenka, tad ji tikrai kurta dėl kitos priežasties. Ji yra augusi iš tautos valios ir palinkimų. Bet tokių valdžiavų šiandien retai terasi. O tame jos labai skiriasi nuo senovės valdžiavų. Mūsų laikais tūlos valdžiavos aprėpia kelias tautas. Ir lygiai toms tos valdžiavos pasirodo ne augusiu dalyku, bet joms užmestais pančiais.

Dar yra berods ir tokių valdžiavų, kurios ilgai yra patekusios ir, rodos, iš tautos gyvenimo kilusios. Jos randasi paprastai tvirtuose kraštuose, kurie žmonių nekeičiami. Ir taip gali kilti nuomonė, būk valdžiavos pasidaro iš aplinkinių, o ne iš vidaus priežasčių. Imkime Angliją. Ji, rodos, yra valdžiava, kuri pateko tūkstančius metų. Vienok taip nėra. Tame krašte yra, kaip istorė rodo, labai dažnai valdžiavos griuvusios ir kitos atsiradusios su tomis pačiomis ribomis. Jūros nepašalinamos. Kitur ribos lengvai toliau stumiamos.

 


 

VALDŽIAVOS VALDOVAS

Kaip matėme, valdžiava kyla dažniausiai iš galybės geidimo. Todėl ji ir daugiau prilygsta dirbtam negu augusiam dalykui. Visa tai dar aiškiau pasirodo, žiūrint į valdžiavos tvarkos vidurį. Paprastai čia stovi vienas žmogus. O beveik vis tojo pirmutinis ir paskutinis manymas yra tas, kad jam galybė pasiliktų ir kad ji kaip noris dar didėtų. Visos valdžiavos jėgos traukiamos krūvon tik vien tam tikslui. Ir viso to žmogaus amžiaus baimė yra, kad tik nepametus tos galybės.

Europoj tokių valdovų tarsi nebėra. Valdžiavos tvarka tvirtinama įstatymų, kurie žmonių atstovų sumąstomi. Vienok gana dažnai tie atstovai renkami, kovojant minėtom dviejom priešingom srovėm, kurių kiekviena ieško labai paviršutiniškos savo naudos. O valdovas, kurs paprastai vieną tų srovių šelpia savo galybei tvirtinti, iš tikrųjų naudojamas visos eilės gudruolių. Jie moka viską taip gražiai susukti, kad valdovas nepajusdamas jų pageidavimams tarnauja ir jų dėlei didžių valdžiavos gyventojų dalį skriaudžia.

Retai tėra kitaip. Ir todėl lygiai iš valdžiavos vidurio, iš valdovų pareina valdžiavoms, tai esti to laiko gyvenimo tvarkai, galas. Kartais pasidaro taip ir valdovams bei jų šeimoms pragaištis. O valdžiavos gyventojai drauge turi kęsti. Pasidaro toks jau dalykas, kaip paprastai svetnaudybei apsireiškiant. Paviršiumis galima daug susiglemžti, bet gelmėse viskas sklysta. Svetnauda pasilieka su laiku be vidaus gyvybės ir nyksta po materinio turto sunkumu. Žmogus liaujasi buvęs žmogumi. Taip ir tokie valdovai. Vis tik žiūrėdami, kaip kitus savo galiai pagavus, jie pakliūva vergovėn.

Bet valdžiava gali ir tvirtėti. Valdovai gali amžiams padaryti savo gimines valdovų giminėmis. Bet sąlyga tam tėra viena. Valdovas turi vien rūpinties žmonių, valdžia-vos gyventojų gerove. Visų žmonių jėgos turėtų būti naudojamos vien tų pačių žmonių labui. Bet tą labą supratus, kaip to reikalauja pažangos įstatymai.

Žmonėms nėra jokio labo, jiems duodant vien žaislų ir duonos. Tikrasis kiekvieno lobis yra pilnesnis, šviesesnis žmoniškumas. Valdovas todėl pirma turėtų rūpinties dvasiniu valdžiavos gyventojų augimu. Vien tame jis turėtų matyti savo pavadinimo uždavinį.

Reikalingas berods yra ir rūpesnis kūnišku išlikimu. Kad piliečiams nebūtų per sunku kūną išmaitinti. Bet nebus to niekuomet, kada valdžiavos gyventojai bus aukštesnės doros žmonės, kad teisingai bus iš žmonių reikalaujama valdžiava šelpti.

Galima daug apie tai kalbėti. Vienok tie dalykai tiek žinomi, nes beveik kiekvieną dieną patiriami, kad daugiau sakyti nebereikalinga. O svarbus pagaliau tėra vienas dalykas. Valdovas turėtų veikti ir valdyti, kaip liepia aukščiausiejie doros ir išminties reikalavimai. Jų patenkinimas yra augimo ir išlikimo sąlygos. Viskas, kas auga, paeina iš aukštesnių gyvenimo sričių. Ir taip gyvendamas ir valdydamas sulig tomis sąlygomis valdovas tvirtintų valdžiava ir savo vietą toj valdžiavoj.

 


 

TAUTOS KILMĖ

Tūlos tautos turi ypatingus padavimus apie savo kilmę. Labai dažnai pasakojama, būk tauta prasidėjusi iš kažin kokio didvyrio. Bet ar tos pasakos yra tiek vertos, kad reikėtų jas atboti, tūlų yra abejojama. Todėl reikia mažumą apie tai dar pamąstyti.

Kaip kiek anksčiau aiškinom, žmonių apsireiškimai nepareina vien iš dienos sąmonės, bet beveik didesniu skaičium ir aukštesnių ir daugiau paslėptų sąmonės būčių. Kalbama į jas nurodant apie jėgų ir akstinų sroves, kurios pareinančios iš po „sąmonės slenksčio". Taip vyriausiai kilo žmonių pasakos bei prietarai. Jie turi savyj tikrybės kibirkštį. Tik jų supratimas yra dažnai kreivas ir kvailas. Bet todėl nereikėtų pasakas niekinti. Reikėtų bandyti šviesųjį branduolį išvysti.

Tuo žvilgsniu ir pasakos apie tautų kilimą yra teisingos. Tautos iš tikrųjų yra kilusios iš „didvyrių“. Tik tas didvyris negali būt buvęs koks vyriškas žmogaus kūnas. Jeigu kūnas yra kokios vertybės, tad nereikėtų moters užmiršti. Toji gaminime yra ne menkesnio svarbumo kaip vyras. O kaip plačiai žinoma, nėra dar gimęs didis žmogus, kurio motina nebūtų buvusi kilni žmona. Bet, atsimenant to, kas jau sakyta apie dvejopų dirgsnių sistemą ir kokia iš motinos pareinanti, motina daug svarbesnė yra tautai negu tėvas. Nesą iš jos pareina vaikui kilmės pajautimas.

Ir, be kito, jau tokios priežastys priverčia minimus žmonių padavimus kitaip suprasti. O pasakos tokiam supratimui gana dažnai ir pačios duoda tiesą. Taip sako jos, kad tūlų giminių pirmutinė motina buvusi dievaitė. Tik atsiminkime, kas lietuvių pasakojama apie Radvilų paėjimą. Tūli didvyriai tiesiog vadinami moters-mergos vaikais. Ypačiai tikybų įsteigėjai. Bet kartais ir vėl antraip sakoma, būk kokios giminės protėvis buvęs dievaitis.

Visi tokie padavimai iškelia tautos pradžią į gyvenimo aukštybes. O tai gerai sutinka su išminties mokslu. Sako tasai, kad kiekvienas ypatingas apsireiškimas pareinąs iš to, kas dvasinėj aukštybėj pasidarė ypatingu. Ten gemas tautos protėvis. Ten jis ir pasiliekąs, kol nepraėjęs yra jo amžius. Iš jo pareinančios atskiros sielos, kurios gaminasi sau pavidalus ant žemės, ir padaro žmogaus kraują tautinį, jį prisunkdamos tokių ypatybių, kurių nesiranda kitur.

Tai berods labai ypatingi pasakymai. Ir gal jie tūlam atrodys visai pasakiškais. Vienok tiek ir paprastas šiek tiek skaidrus išmanymas jau rodo į ypatingą dvasią, kuri apsireiškia atskiroj tautoj. Kalbėjome pirma apie ypatingą sąmonę, kuri spindi iš kiekvienos tautos. Vadinome ją tautos siela.

Toliau neretai galima matyti, kaip tautos siela vienoj ar antroj šeimoj aiškiau negu kitoj apsireiškia. Lyg toj šeimoj visos tautos ypatybės ir galybės susispietusios būtų. Dar pastebima, kad tokia giminė gyvena ilgus amžius. Tik neapsireiškia ja tautos siela visą tą laiką. Dažnai ji kitur prašvinta, kad žmogus yra miręs, kuo ji minimoj šeimoj apsireiškusi buvo.

Šeimos randasi tautoj ir vėl nyksta. Viena plaukia į kitą. Bet tautinė dvasia nenyksta. Ji, rodos, vis čia aiškiau apsireiškia, kur tai reikalingiau ir kur tai geriau galima. Kartais ypatingas jos apsireiškimas, ypačiai kada jis yra labai aukštas, kilnus, padaro, kad jos priemonė neturi kūniškų pasekėjų.

Taip tautos siela, kuri prisunkia visą tautą, vis žiūri tautai branduolą sukurti, iš kurio ji gaivintų ir nejautriuosius tautos vaikus. Kartais toks branduolas netampa kūnišku. Tuomet pasilieka tautos branduolas bestovįs tarsi ant pusiaukelio tarp dvasinės aukštybės ir žemiško gyvenimo.

 


 

TAUTOS VALDOVAS

Senovėje kalbėdavo kartais apie dvasinius, dieviškus valdovus. Ypačiai Egipto žemėj buvo tai žinoma. Tie valdovai niekuomet nepasirodydavo žmonėms. Vienok visa tauta žinodavo tai, kad jie yra. Pajausdavo tai. Kaip iš kokios neregimos gilybės šaltinio vanduo plūsta, taip iš tokio vidurio pareidavo visai tautai palaiminimas, visos augimo ir auginimo gėrybės. Žmonės būdavo vedami aukštyn į tobulesnę dorą ir sąmonę. Būdavo valdomi teisingiausia tiesa.

Berods būdavo ir tarpininkų, valdininkų: vyrų ir moterų, pasišventusių tarnavimui tautos pažangai ir palaimai, vyrų ir moterų, negyvenančių savo naudai, bet visos tautos labui ir tik tuo ir savajam. Ragindavo tie tarpininkai visokiu būdu žmones apreikšti savo jėgas, statyti regimą kultūrą ir taip dirbant viduje augti.

O visam tam parėjo pirmutinis akstinas iš paties valdovo. Jis tuo buvo ne kad valdytų žmones visokiais įsakymais ir varžymais. Nerūpėjo jam savo rankoj laikyti visą galybę. Ne jam buvo reikalingi žmonės. Nebuvo tauta jo dėlei. Buvo lygiai antraip: jis gyveno tautai. Jis ją valdė, ją gaivindamas, kaip gyvybė gaivina ir tuo valdo visą kūną. Patsai jis buvo tautos galybė. Jis buvo išminties, teisybės, grožės ir malomybės bei gyvybės versmė, iš kur visa tai tik liejosi per visas tautos sielas ir širdis.

Vien taip jis tautą valdė. O buvo tai ne tiek valdymas, kiek auginimas žmoniškumo apsireiškimo, būtent kultūros. Ir nuostabi buvo iš tos pareinanti regimoji kultūra. Išliko ilgus amžius. Nusiekė toli į miegančius ateities metus. O kad padavimai sako Egipte buvus tokių dieviškų valdovų, tad jo kultūros liekanos tai lyg ir tikrina. Dar šiandien jos atrodo stebuklai. O gal tūlus šimtus tūkstančių metų jos puošė savo kraštą.

Tos žinios apie dieviškuosius valdovus berods gali pasirodyti tų „tarpininkų“ sumanytomis pasakomis. Nesą yra žinoma, kad vyriausiai ir po faraonų dvasininkai valdė žemę. Vienok numanyti galima iš tūlų istorinių paminėjimų, kad tie dvasininkai buvo visai kitokie negu šiandien. Ir kas to skirtumo pastebėti negali, tas tikrai ir neišmanys, kiek tikrybės tuose padavimuose yra.

Nurodau tik dar į skirtumą tarp dvasininkijos Egipte ir Babilone. Ten ji buvo tokia išmintinga, jog jos faraonai patarimo klausėsi; Babilone ji buvo priemonė valdovų galybei tvirtinti ir todėl valdovų šelpiama ir saugojama. O tokioj padėtyje gana dažnai dvasininkija ir pati tikyba dar ir šiandien yra. Kaip Babilone, taip ir šiandien vieni kitus remia galybės dėlei.

Taip toli atgal siekia nupuolimo amžiai. Ir todėl visa tai apie dvasinius dieviškus valdovus atrodo tikra pasaka arba nors neįvykinamas idealas. Tikėti tuo visai netinka, neturint gyvenimo ir pažangos įstatymų pažinimo. Labai lengvai pasidaro tuomet niekingi prietarai. Todėl veikiau reikėtų tokiu dalyku abejoti ir pirma gyvenimo įstatymus bandyti išmanyti.

Vienok dvasinis tautos auginimas ir valdymas nėra niekuomet dingęs iš tautų. O tautos, kurios bežūvančios vėl atsigavo ir išliko, tikrai buvo gaivinamos dvasiškų valdovų. Labai dažnai tai tik pastebima, kuomet jie kūnu nebegyvena tarp žmonių. Nesą tik po ilgo laiko tejaučiama, kokios galybių srovės iš jų tekėjo į žmones kilniu jų manymu, begaline jų meile. O tuo buvo gaivinamos tautos vaikų sielos, stiprinamas jų manymas ir veikimas, šventinama jų dora.

Ir šiandien taip dar yra. Paprastai paskutiniuose šimtmečiuose toks dvasiškas valdovas yra vadinamas poetu, dainiumi, manytoju. Kartais ir dar kitaip jis pasidaro žinomas, jis apsireiškia. Bet vis tik vienaip jis stiprina ir didina tautos gyvybę: pats dvasiškai-doriškai iškilęs būdamas, jis savo sielos gyvybę lieja į visas tautos gyslas. Ir tuomet tauta pradeda tarsi iš naujo gyventi. Paveikslui, be poeto Gėtės vokiečiai nebūtų ta atsigaunančioji tauta, kuri ji šiandien yra. O kitų paveikslų, kad ir ne taip šviečiančių, visur randame. Taip, rodos, iš lengvo Tolstojaus manymas taps rusų tautai galinga atsigaivinimo versme.

Iš viso to matyti, kad tauta teišlieka, kada yra joje dvasinės ir doros gyvybės. Jeigu ta auginama ir tvirtinama. O darytų tai ir vienas tik žmogus. Kiek jis iškils, kiek jame sušvis išmintis, pražydės dora, tiek jis bus tautos sielos branduolys ir tautos atsigaivinimo šaltinis. Ir tautos gyvybė, kuri taip auginama, nieku būdu negali būti nubaigiama. O kad tauta būtų ir kaži kaip engiama ir žudoma. Kol pati dvasinė jos gyvybė, jos siela nėra žavinta, ji vis iš naujo atsigauna, kaip sveikas medis, kurio šakos nukertamos, vis iš naujo sprogsta ir tankesnius ūglius leidžia. O pagaliau taip iš dvasinių aukštybių auganti tauta tampa tokia galinga, kad jai kenkti ir nieks neb-jstengia.

Visa tai žinant, negali pasilikti nesuprantama, kas yra kiekvieno tautos kūdikio uždavinys.

Bet vienas klausimas gal dar laukia atsiliepimo, būtent tas, kodėl dvasinis senovės tautų valdymas neišliko.

Lengva tai išmanyti. Gyvenimas yra pažanga. O toji turi pagaliau kiekvieną žmogų taip toli nuvesti, kad išmoktų savo kojomis stovėti. Kad pats pilnu žinojimu pasidarytų kilnybės ryku, kad pati kilnioji sąmonybė visiškai valdytų prigimtį. O tai tik labai iš lengvo teišmokstama. Žmonija labai daug vargų ir priespaudos todėl turėjo iškęsti. O tačiau dar vos keli teišmoko apie tokį žmonių uždavinį ir tik pamanyti. Kur tai dar to uždavinio sprendimas! Bet prieis ir tas amžius.

 


 

SEPTYNI ŠIMTAI METŲ LIETUVIŲ TAUTOS GYVENIMO

 


KAIP AIŠKINTI NORIMA

 

Mąstant taip, kaip šiame rašte tai lig šiol padaryta, apie tūlus tautų gyvenimo dalykus, gal ne vieną kartą mintys krypo lietuvių tauton. Mažutė ji buvo seniau, maža ji yra dar ir šiandien. Tačiau ji būtų galėjusi pasirodyti žydinti žmonijos šaka. O to neesant, reikia ieškoti priežasties; reikia bandyti išmanyti, kaip lietuvių tauta tapo tuo, kas ji šiandien yra.

Berods negali būti tiesiog sakoma, kad lietuvių tauta atgal pasilikusi nuo kitų. Nesą vis dar yra abejotina, ar ji iš tikrųjų ir stovi žemiau negu kitos. Teisybė, ji tūluose dalykuose negali lygintis su kitomis. Tepradeda išaugti iš tautos visą tautą vienijanti tvarka. Nėra dar tikro tautos gyvenimo. Nėra nė „kultūros“ turtų, kaip jų kitos tautos turi. Bet yra, be abejonės, doros, yra sveiko proto, ir manymo, yra sveikų nesugadintų jausmų, yra sveiko kraujo, trumpai pasakius: yra šiek tiek vidaus kultūros. Šiaip ji iš tikro nebūtų galėjusi išlikti, būdama taip iš visų pusių skriaudžiama. O tokia vidaus kultūra tūlos „kultūringesnės“ tautos pasigirti negali.

Todėl ir negalima kalbėti apie lietuvių tautą palyginant ją su kitomis. Ji turi būti savaip suprantama. Kaip šiandien patariama kiekvieno gyvio gyvenimą suprasti, taip turėtų būti žiūrima ir į tautą. Ir ji yra gyvis. Ir ji gyvena pagal gyvybės įstatymus.

Bet netinka įsižiūrėti į tautos gyvenimo mažmožius. Tuomet neišvystamas ištisas tautos gyvenimas. Taipo jau netinka vien žvelgti į aplinkybes, kaip tai daro „materialistiška istorė“. Pasilieka tuomet per menkai pastebimos tautos ypatybės ir jėgos. Bet, pasekant vien tautos didvyrių gyvenimą, kaip tai daro „klasiškoji“ istorija, pasiliekam šalia tautos. Ir gal ne kartą apsiriktume su tais didvyriais.

Rodos, svarbiau už visa tai žvelgti į tautos sąmonę, į bendrąsias jos padėtis, į jos kraują, kalbą ir veikimą bei darbą. Vienok plačiai tai šišon negali būti daroma. Reikėtų tad rašyti tam tyčia skirtą veikalą. O tai šito rašto tikslui nėra reikalinga. Naudinga, rodos, bus vien plačiai ir giliai siekti ir žymesnius dalykus išdėstyti.

 


 

ŽVILGIS Į LIETUVIŲ VALDŽIAVOS GYVENIMĄ

Vienas pirmiausiųjų klausimų tautos gyvenimui suprasti bus visuomet tas, ar tauta jaučiasi esanti didis vienetas, ar ji ir regimu gyvenimu aiškiai skiriasi nuo kitų tautų, ar ji jame yra išauginusi savišką tvarką.

Negalima ilgų amžių lietuvių gyvenimo apžvelgti. Žinios apie laiką pirm 700 metų labai abejotinos. Bet mūsų tikslui tai ir nereikalinga, ir be jokios naudos. Mūsų gyvenimas vyriausiai jungtas prie tų 700 metų. Iš jų jam pareina galingiausieji priverčiami linkimai ir siekimai.

Kaip dar ir šiandien, lietuviai visą tą laiką gyveno plačiai abipusiai Nemuno, beveik nuo pat jo šaltinio lig jo intakos į jūras. Čia lietuviai ūkininkavo, medžiojo, žvejojo, pirkliavo, laivininkavo. Kraštas buvo seniau daugiau negu šiandien apžėlęs giriomis-miškais. Todėl lengva numanyti, kad artimesnių santykių tegalėjo būti tarp arčiau šalia viens antro gyvenančiųjų. Bet galima tikėti, kad kraujo, kalbos bei tikybos vienybė lietuvių ir jų genčių buvo šiek tiek jaučiama, ir ypačiai prastųjų, kaip tai visumet esti, gerbiama.

Tačiau ta vienybė beveik niekuomet neapsireiškė visų veikimu. Jau seniau, pirm 13-to šimtmečio, buvo latviai ir prūsai užninkami. Iš šiaurės parėjo normanai, švedai, suomiai; vėliau iš vakarų vokiečiai ir lenkai, iš rytų maskoliai ir rusai, iš pietų totoriai bei gudai. Šitie užnikimai kartojosi per tūlus šimtmečius. O kaip matyti, lietuviai ir jų gentys buvo užninkami iš visų pusių. Tai, rodos, būtų turėjusi sukilti visa tauta kaip vienas vyras ir gintis. O nebuvo to. Sukilo tik vyrai užniktame krašte.

Gal tie užnikimai atsitikdavo taip menkomis kareivijomis, kad lietuviai galėjo tikėti, jog nuo jų atsiginti užteksią sušaukti kaimynus. Bet ir tai parodo, kad nebuvo gyvo visos tautos padėties supratimo. Atmuštasis ateivis, taip būt reikėjus manyti, galėtų iš naujo ir kitur Lietuvon veržties.

Paminėsime šišon dar, kad tie užnikimai su ginklais truko lig pradžios 15-to šimtmečio. Vėliau viskas virto kitaip. Po Didžiojo mūšio [6] lietuvių tautai teko daugiau svetimo kraujo, svetimos kalbos ir tikybos negu lig tol.

Bet, žiūrint atgal, pasirodo, kad lietuvių tautos vienybė nebuvo gyvai jaučiama bei ginama neigi tuomet, kai kūrėsi lietuvių valdžiava. Labai abejotina, ar toji darėsi ir augo iš visų lietuvių, iš visų tautos vaikų noro, ar buvo bendro tam pageidavimo.

Kaip kitur, taip ir buvo lietuvių tautoj dykųjų ir vargužių. Gal prie šiųjų gyvas buvo tamsus tautinių ryšių numanymas. Dykieji gyveno savo pilyse kaip maži valdovai. Ir tuo jau lyg tvirtino savo atsiskyrimą nuo kitų. Vienybės pajautimo jie nešelpė.

Dargi kita kas pasirodo. Dykieji, ypačiai didžiūnai, labai nesutiko tarp savęs. Lietuvos istorė beveik iš pat pradžios pasakoja apie kovas tarp Lietuvos didžiūnų. O tik iš tų kovų iškyla vienas ar antras, kurs viršų gauna ant kitų ir suvienija dalį tautos galių savo rankose. O tos galios augo nuo Rimgaudos per Mindaugą lig Gedimino. Tai koks šimtas metų. Kariškos tautos jėgos vis daugiau buvo traukiamos krūvon. Ir, rodos, Gedimino buvo aukščiausias tos galybės laipsnis pasiektas.

Berods Lietuva pasiliko galinga ir toliau. Algirdas ir Kęstutis ypatingai gražiai broliškai gyveno. Bet iš tik

rujų Lietuvos galybė tik buvo dalinta. Kiekvienas jųdviejų ją savaip vartojo. Ir tik, lyg akies mirksniui liepsna sukiltų, Kęstutis suvienija, broliui pasimirus, tą galybę iš naujo. Po jo galvos ji šauniai susilpo.

Jogaila negalėjo jos krūvon sutraukti. Per daug svyravo jo sostas po Kęstučio mirties. Tūlos Lietuvos dalys laukė Vytauto. Jogailai, rodos, ir nerūpėjo Lietuva. Lenkijos valdovu tapęs, jis tąją statė pirmon savo rūpesnių vieton. O Vytautui, po ilgų vargų ir varžymų įgijus Lietuvos sostą, nebuvo beveik niekuo dykai gyventi. Buvo rištas tai prie Jogailos, tai prie kryžeivių, tai dar prie kitų. Jame greitai augusi Lietuvos galybė apsireiškė kaip mirtinai sužeistas milžinas. Atmušė jis tūlus užgrobikus. Užkariavo net didžius žemės plotus. Lietuvos valdžiava buvo didė, teko nuo Baltųjų beveik lig Juodųjų jūrų.

Vienok nedaug tai reiškia. Lietuvių tautos galybė iš tikrųjų nebuvo augusi savo esmėje. Dar atbulai: lietuvių tauta buvo silpninta. Geriausiejie Lietuvos didžiūnai buvo siunčiami į svetimuosius užkariautus kraštus ten valdyti. Suprantamas dalykas, kad jie tiems ir teko ir Lietuvai žuvo. O tai buvo mažai tautai labai jaučiamas nuostolis.

Gal šiek tiek padidėjo lietuvių vienybės pasijautimas. Vytautas buvo visoj Europoj pagarsėjęs didžiu karvedžiu. O tas rasi sukėlė pačių lietuvių širdis. Vienok tuo laiku per menkai buvo dirbama tautai auginti, jeib ji savyj tvirtėtų. Nebuvo gana žadinamos ir stiprinamos nei materialinės, nei dorinės jos galios. Žemės didumas toli dar nėra tautos stiprumas. Bet Vytautas negalėjo kitaip veikti. Sunkioji politikinė jo padėtis jo neleido daug apie tai ir mąstyti.

Vytautas, rodosi, tebuvo valdžiavos valdovas ir menkas tautos gaivintojas. Dargi nė valdžiavai tvirtėti jis nebuvo jos jėgas gana vienijęs ir auginęs. Nebuvo tam buvę nei laiko, nei progos. Todėl po Vytauto mirties jo valdžiava ūmai pradėjo irti.

Negalėjo būti kitaip, lietuvių tauta nebuvo nuosekliai auginta tautiniam gyvenimui. Ir nebuvo užtektinai jėgų valdžiavai kurti. O aplinkybės tai žymiai pasunkino. Lietuvos valdovai buvo narsūs karvedžiai, Vytautas, be to, dar ir labai gudrus ir didis diplomatas, bet nė vienas jų nemokėjo valdžiavai dėti tvirtus pamatus.

Po Vytauto galvos Lietuva buvo kartais daugiau, kartais mažiau lenkų įrankiu. Jos didžiūnai beveik nuolatai pešės ir žudės. Vyriausiejie buvo silpnučiai ir lenkų valdovo tarnai. O taip lenkai vis daugiau traukė lietuvius savęspi. Nuo Liublino unijos 1569-tais metais Lietuvoj didžiūnuose vis aiškiau pasirodo lenkų didžiūnų dvasia. Lietuvos didiejie iš lengvo vis daugiau jautėsi lenkais negu lietuviais. Tik vargužiuose užliko tautos vienybės jausmas. Lietuva dalyvavo nuo to laiko lenkų tautos likime. Dargi matyt, kad jai už Lenkijos klaidas daugiau kęsti reikėjo negu patiems lenkams. Rusams tekusi, Lietuva liko net bevarde.

Tik maža lietuvių tautos dalelė kitaip gyveno. Vytautas atidavė kryžeiviams santaroj prie Melno ežero 1422 metais šalį palei Nemuno įtaką į marias. O ta šalis liko vokiečių intakai kaip ir kitos lietuvių gyvenamosios, kurias kryžeiviai buvo užkariavę. Ir Prūsų lietuviuose iš lengvo apsidrumstė vienybės pajautimas su kitais lietuviais.

Didysis karas lietuvių tautos padėtį visiškai pakeitė. Pirma rodėsi, tarsi mūsų tautai bus suteikiamas paskutinis smūgis, tarsi vokiečiai jos gyvybę visiškai išgesins. Bet iš lengvo visa virto kitaip. Lietuvių tauta skelbėsi nepriklausoma, saviška ir stato dabar savo valdžiavą.

 


 

LIETUVIŲ KRAUJAS TŲ ŠIMTMEČIŲ BĖGYJE

Minėta lietuvių istorija, rodos, taip lukštinosi, nes tam pirmutinė priežastis rados lietuvių kraujuje. Ar šioks, ar toks jis būtų buvęs, vienas dalykas neabejotinas: iš visų pusių lietuvių tauton liejosi svetimas kraujas, o patsai lietuvių kraujas per tiek karų metų labai susilpo.

Svetimasis kraujas berods ne per daug blogo padarė, neužėjo ant visos tautos. O kad ir nebuvo daug lietuvių kraujo, o to dar karuose gana pralieta, tad kare nedalyvaujančios šalys jį vis dar sulaikė. Iš to atžvilgio pasirodo lietuvių nesijungimas labai naudingas tautos išlikimui. Lietuvos kareivija, kaip visos ir kitų to laiko kareivijos, nebuvo didi. Susitelkdavo tik vis keli tūkstančiai, ir tik vėliau, ypačiai Didžiame mūšyje, tapo surinkti tūli dešimt tūkstančių. Tokiu būdu negalėjo per daug tauta pasilpti. Ir prieš pirmąsias svetimųjų kraujo įsravas buvo galima atsiginti.

Taip smarkusis normanų, švedų ir veiklusis vokiečių bei suomių kraujas, susidėjęs su lietuvių krauju, pasidarė jame tik svarbiu akstinu. Todėl tų tautų užnikimai ir daug nekenkė lietuviams. O būtų jiems gal dar ir naudingi buvę, kad lietuvių ir jų genčių latvių, prūsų ir kt. vienybė būtų tvirtesnė buvusi.

Bet taip žuvo prūsai, kad ir labai narsiai gynėsi. Per menku jie laikė pavojų. Neišvydo jo visai tautai. Gal tikėjosi esą pergalingais. Dar ir šiandien lietuviai gana dažnai apreiškia aklą pavojaus paniekinimą. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas. Kas likosi, taip susidėjo su ateiviais, jog dingo jame ir mažiausias vienybės arba nors gentiškumo pajautimas su lietuviais.

Prūsų kraujo žuvimas buvo didis nuostolis lietuvių tautai. Lyg būtų medžiui viena vyriausių šakų nukirsta. Vienok tuo laiku pačios tautos kraujas buvo beveik visai dar sveikas. Kiek jame buvo svetimojo, tiek jam tai buvo gal naudinga. Bet prasidėjo jam dabar daugiau atplūsti slaviško kraujo. Berods senuose karuose, ypačiai su gudais, jau buvo jam tojo daug tekus. Vienok dabar tas saikas labai didėjo ir tarsi nuodugniai žudė lietuviuose vienybės pajautimą.

Rodos, galima teisingai spėti, kad naminiai didžiūnų vaidai iš slaviško kraujo kilo. Labai dažnai Lietuvos didžiūnai giminiavos su lenkų ir rusų didžiūnais. Tokiu būdu rinktinis slavų kraujas tekėjo Lietuvon, o rinktinis lietuvių kraujas Rusijon ir Lenkijon. Taip ir tegalima suprasti, paveikslui, visus Jogailos santykius su lietuvių tėvyne, su savo gentimis lietuviais, o antraip vėl Vytauto meilę Lietuvai.

Bet didžiojo lietuvių skaičiaus kraujas tetapo silpnintas karuose su slavais ir totoriais Vytauto laiku ir vėliau. Ypačiai iš Lenkijos plačiomis srovėmis plūdo lenkų kraujas Lietuvon. Didysis mūšis, rodos, tam tiesė vagas.

O ne vien karai atnešė svetimą kraują Lietuvon. Jau Mindaugas, o toliau beveik visi kiti valdovai kvietė visokių žmonių iš svetimų tautų: kunigų, amatininkų, pirklių ir t. t. Dargi įtaisė jiems sodybas, nausėdijas, kaip, paveikslui, Vytautas totoriams. O kad lietuvių moterys ir buvo gana skaisčios ir priešinos priimti kitataučių kraujo, tai tačiau tasai tik iš lengvo vis daugiau įsinešė į lietuvių tautą. O jam, kurs jau tiek buvo pasilpęs, ir tas mažumytis pasidarė kenksmingas.

Moterys išlaiko tautą. Iš jų pareina simpatiškasis dirgsnių tinklas. O tai yra tautos pagrindas. Kiek ir būtų karais parėję Lietuvon svetimo vyriško kraujo, tautinis moterų buvo išlaikytas. Bet, svetimiems gyvenant tarp lietuvių, nėra abejotina, kad lietuviai vyrai sau ėmė moterų ir iš totorių, kaip ir iš kitų. Ir taip radosi tautoj ir svetimų simpatiškų dirgsnių. O tuo buvo trauktos vagos svetimiems jausmams, palinkimams, svetimo pasiilgimo ir norėjimo srovėms.

Lietuviai, kaip ir kitos ariškos tautos, išėmus kelias indų tautas, nesidrovėjo laikytis su kitatautėmis, su lenkaitėmis, rusaitėmis ir totoraitėmis. O ir šiandien dar matyti, kaip jie beveik daugiau joms prilinksta negu lietuvaitėms. Iš to pasidarė, kad ir lietuvių tautoj, kaip visoj Europoj, tamsusis kraujas iš lengvo plūsta iš pietų šiaurėn.

Prie viso prisidėjo dar ir žydai. O kad ir labai menkai, vis tik ir jų kraujas jaučiamas lietuvių tautoj. Ir taip suirimas, nerimimas, neapsakomi priešingumai pasirodo lietuvių kraujuje. O kad to kitur ir nėra, vis tik pastebimi kartais ypatingi santykiai tarp lietuvių. Gyvena šalia viens antro. Susigiminiuoja. Sutinka. Vienok gyvenimo supratime, jausmuose jie lyg visiškai skirti. Nejaučia vienas kaip kitas. Ir nesupranta pilnai vienas kito jausmų. Visa tai padaro nelygusis kraujas, kuomet žmogus iš jo valdybos dar nėra iškilęs.

O to kraujo neramybė ir varė lietuvius iš jų tėvynės. Kraujas jų gyslose vertė juos ieškoti neregėtų, nežinomų sujudimų. O tų tikėjo surasią tolimose šalyse, kad ne toli Rusijoj, Vokietijoj, Lenkijoj, tad Amerikoj, Afrikoj. Nejautė tėvynės malonumo. Sudėtinis kraujas žmogui išgesina tėvynės meilę ir pasiilgimą.

Bet kraujo susidėjimas ne tik vien silpnino lietuvių vienybės pajautimą ir tėvyniškus jų jausmus, bet aplamai lietuvių kraujo ypatybes. Dingo lietuvių atkaklumas, narsumas ir drąsa. Žuvo iš dalies ir dykybės bei žmoniškos didybės pajautimas, kurs taip gražiai dar ir šiandien puošia tyro kraujo lietuvius. Ne kartą kitataučiai tuo stebėjosi. Prasti lietuviai pasielgia mandagiai ir su didumu, kaip kokie didžiūnai.

Iš viso to liko beveik vien kantrusis moteriškumas. O čia, kur daugiau slavų kraujo yra, jis apsireiškia dar silpnu dejavimu ir gramzdžiu skundu. Bet kartais pasirodo čia ir staigus kraujo sukilimas ir tad vėl visai vergiškas klusnumas. Palinkimas į niekingumą, į visai tuščią juokavimą ir žaidimą taipo jau pareina iš slavų kraujo. Priešingai, totorių kraujas – lietuviams beveik naudingas. Tūluose dalykuose jis lietuvių kraujui prilygsta, ypačiai narsume, drąsoj. Kad tik nesirištų su juo tiek melancholizmo. O to iš tokio karšto kraujo beveik nebūtų lauktina.

Žiūrint į visą lietuvių tautą su jos gentimis latviais, galima sakyti, kad lietuviai Didžiojoj Lietuvoj stovi slavų kraujo, latviai šiaurės tautų ir rusų bei vokiečių, prūsų lietuviai vokiečių kraujo pasiekime. O pagal tai reikia suprasti įvairius lietuvių, arba, geriau sakant, aisčių, tautos apsireiškimus.

Pagaliau reikalinga paminėti, kad, viso to kraujo susidėjimo šimtmečių bėgyj nebojant, dar labai daug tyro lietuvių kraujo randasi. Ypačiai Žemaitijoj ir Prūsuose. Galima čia kartais rasti ištisus kaimus, kur gyvena tikri lietuviai su visai tyru lietuvių krauju. O čia tai matyti, kas lietuvių kraujas. Iš jo galime ir pasitikėti lietuvių tautos atsigavimo. Berods tėra tai salutės. O kad jos ir dažnai pritinkamos, vis dėlto viena atskirta nuo kitos.

Tautos pabudimas vienok veikiau turi būti nors iš dalies skaitomas to kraujo susidėjimo nuopelnu. Mažumas lenkų kraujo, rodos, padaro jautresnį palinkimą į savo tautą.

 


 

LIETUVIŲ KALBA MINIMŲ AMŽIŲ BĖGYJE

Lietuvių kalba raštuose pradeda rastis vos 500 metų atgal. Bet užtenka tai pilnai, žvilgterėjimui į tautos gyvenimą, kaip jis kalboj apsireiškia. Pati kalba yra geriausia tautos istorija. Kalboj mokslininkai gali atrasti seniausius tautos gyvenimo reiškinius. O gal ir giliausius. Kalba apreiškia aiškiau negu kita kas tautos sąmonę. Todėl tuo žvilgsniu kalba yra beveik svarbesnė negu kraujas. Sudėtinis kraujas po kelių kartų virsta tautiniu. Tik reikia saugoties naujo kraujo įplūdimo. O be to, giedrinti tautos sąmonę. Tad iš lengvo ir sudėtinis kraujas įgauna probočių 19 (19 Probočiais laikomi tiejie, iš kurių gaminasi simpatiškoji dirgsnių sistema. Kad sudėtinis kraujas vėl skaidosi, kaip tik paskutiniuose metuose mokslas tvirtina. Galima apie tai pasiskaityti labai įdomiame rašte vokiečių kalba rašyto Hermann Albert Prietze, Natur und Volkstum, Verlag Gebr, Hartmann, Hannover-Lindau, 1920.0) kraujo ypatybes.

Šitam dalykui labai naudinga yra kalba. Todėl tautos gyvenime ji visumet labai svarbi pasidaro. Su kalbos gyvumu drūčiai jungiasi tautos gyvybė. Ir žvilgis į lietuvių kalbą per 700-tus metų labai daug pasakyti gali apie tautą.

Pirm viso aišku, kad lietuvių kalbos žodynas nepasiliko tas pats visais tais laikais. Įsitošė daug svetimų žodžių. Visai čia tas pats dalykas kaip su krauju. Iš šiaurės parėjo jau senovėj lietuviams ir žodžių. Bet jie beveik visai dingo lietuvių tautoj. Tik latvių kalboj šiaurės tautų ir vokiečių bei rusų kalbos daugiau pasižymi, kaip tai daro latvių kraujuje ir tų tautų kraujas.

Kitaip yra dalykas su slavų žodžiais. Jie kaip ir slavų kraujas yra beveik srovėmis pas mus atplūdę. Dar paskutiniais metais lietuviai yra priėmę slavų žodžių. Berods lietuviams ir daugiau brukama slavų kalba.

Seniau lietuviai ir iš vokiečių pasiėmė visą eilę žodžių. Kad ir ne tiek, kiek iš slavų. Bet ypatingai, kad Žemaitijoj ir Aukštaitijoj tūli vokiečių žodžiai nejaučiami svetimais. Toks, rodos, yra ir žodis biškis. Prūsuose jis skaitomas vokiečių žodžiu. Toliau tūli žodžiai ten vartojami vokišku ištarimu, Prūsijoj lietuvišku arba nors nevokišku. Sako čia, paveikslui: mistras, ten meisteris. Pats žodis paeina iš lotynų žodžio magister.

Bet dabar Prūsijoj labai dažnai taip kalbama, kad kiekvienas sakinys susideda gal pusiau iš vokiečių ir lietuvių žodžių. O lietuviškieji laikraščiai dažnai ir sakinius sudeda beveik visai vokiečių manymo būdu. Praneša daugiausiai vokiškai manytus rašinius lietuviškais žodžiais.

Ką svetimų žodžių įsrava į kalbą reiškia, jau pirmiau aiškinta. Kad slavų žodžiai lietuvių kalboj į manymą ir į žmonių sąmonę atsiliepė, negali būti abejojama. Tačiau tas atsiliepimas, rodos, nebus labai smarkus buvęs. Vienoje srityje svetimiejie žodžiai berods visiškai pašalino lietuvių žodžius, būtent lietuvių vardus. Vos keli tėra išlikę žmonių atmintyj, o vyriausiai dar prūsų lietuviuose. Jų vietoj stojos „šventųjų“ arba „švento rašto“ žmonių vardai. Taip radosi Antanai, Ignacai, Jonai, Jokūbai ir t.t.. Ir tam panašūs moteriški vardai. Kur lietuvų vardai nėra dingę, jie virto pavardėmis.

Iš visų tų paminėjimų matyti, kad svetimųjų žodžių reikšmė lietuvių kalbos žodyne nebuvo visur ta pati. Vis tik svetimi žodžiai, kurie paprastai su svetimu krauju, svetimomis mintimis ir svetimais daiktais parėjo Lietuvon, daug lietuviškų žodžių pamaršino, kartais visai išvarė iš žmonių atminties. Ypačiai tokius, kurie beveik tos pačios prasmės buvo, kaip ir svetimiejie. O kokie nauji žodžiai vienur atsirado, tokie seni čia dingo. Palaimingu būdu jie kitur užsiliko. Taip beveik kiekvienas Lietuvos kraštas turi ypatingą savo žodyną. Lietuvių kalbos žodynas liko tarsi padalintas po Lietuvos kraštus. Ir, norint lietuvių kalbos turtą pažinti, reikia žodžių rinkti iš visų šalių. Tuomet ir pasirodo, kokia ji turtinga yra ir kokius smulkius manymo skirtumus ja apreikšti galima. Tuo tarpu šis darbas tik tėra pradėtas.

Vienok tas svetimų žodžių įsibrovimas į lietuvių kalbą nėra vienatinė priežastis to žodyno padalinimo. Yra čia visokių. Vyriausia – patys žmonės, kurių kiekvienas savo būdu mano ir kalba ir tokiu būdu skirsto ir žodžius. Toliau aplinkybės, kurios reikalavo, kad žmogus ypatingus žodžius vartotų. Pagaliau tų įvairių kraštų atsiskyrimas nuo kitų. Žmonės teturėjo reikalą su artimiausiais kaimynais.

Minėtos priežastys, be abejonės, ir augino kalbos tarmes. Vienok tarmės neturi būti ieškomos pirmiau žodyne ir sakinių sudėjime. Tarmės pasirodo vyriausiai žodžių ištarimu. O tasai pareina iš kraujo ypatingumo. Kitoks ištarimas gali atsirasti ir iš kitos kalbos įpročio. Bet dažniausiai jis randasi tad, kad kraujas yra sudėtinis. Tuomet šnekėjimo prietaisai turi kitokią formą. Tik atsiminkime, kaip vokiečiai arba žydai taria lietuviškus garsus!

Šiaurės tautų intaką, rodos, nedaug tekeitė lietuvių kalbos ištarimą. Šiaurės kalbos prilygsta lietuvių kalbai tuo, kad jos yra skambančios kaip ir ji. Taip ir tegali būti. Lietuviai kaip ir kitos šiaurės tautos giliai kvėpuoja. Todėl tyrųjį orą gerai išnaudoja plaučiams pildyti. Ir gerai iškvėpuoja. Jų kraujas pilnai naujėja. Oda pasidaro gražiai rausvai balta. Taip kvėpuodami lietuviai iš tikrųjų ir tik palengva, ramiai ir rimtai kalba. Visas jų būdas yra rimtas, tvirtas, nestaigus.

Priešingai pietų tautos nekvėpuoja taip giliai. Ypačiai tamsiosios tautos. Todėl žmonės ten trumpiau ir greičiau kvėpuoja. Jie yra, kaip vienas mokslininkas sako, pilvo žmonės. Jų būdas yra staigus, ir jų kalba greita. Ji ir nėra skambi, daugiau jų kalboj yra šnibždančių garsų.

Slavų tautos turi daug tamsiojo kraujo. Jų kalbos todėl ir daugiau šnibžda negu kitų. Garsai giliau burnoj ir pagal tai priešingai vėl labai toli priešakyj gaminami. Taip darosi rusų begaliniai štš, I, kurie visai gerklėj tariami, ypatingiejie i ir t.t. O tam lyg gal ir tūli lenkų garsai. Iš čia turime, rodos, garsą š, kurs radosi iš tarpininkaujančio garso j, kaip, paveikslui, žodyje mat-š-iau (20 Istorišku žvilgsniu tarpininkaująs š turi būti skaitomas įsibrovėliu. Bet jį sudėti su t, lyg tai būtų vienas garsas, fonetika neužleidžia. Kad kartais taip daroma, tai čia vien apsireiškia rusų rašybos veikimas, kur labai dažnai du ir trys garsai viena raide ženklinami. Rusų kalbos intaką pasirodo ir čia, kur svetimi vardai su pradine H tariami, lyg prasidėtų su G, paveikslui, Gamburg = Hamburg. O taip lietuviams kalbėti ir rašyti reiškia dvasios silpnumą. (Kursyvas — red.). Žemaičiuose nėra taip. Nėra čia tiek slavų kraujo. Ir jie todėl vadinasi žemates.

Dėl tos pačios priežasties, rodos, pareina ir susiaurinimas ištariamo a, tankusis kišimas balsio i ir t.t. Bet žemaičių tarmė, be abejonės, stovi po veikimu šiaurės tautų kraujo. Ar būtų tokios tarmės, kuri tiesiog iš senovės išlikusi nekraipyta, abejotina.

Nežiūrint į visa tai, kas amžių bėgyje lietuvių kalbai atsitiko, galima pasakyti, kad jos kitimai nėra tokie didi, kaip kitų kalbų. Paveikslui, Daukšos Postilės kalba nedaug kuo skiriasi nuo šios dienos lietuvių kalbos. Bet imkime kokį vokiečių raštą to paties kaip Daukšos laiko, tad nemokintas vokietis jį vos supras.

Priežastis tam tegali būti ta, kad lietuvių kraujui nelabai daug teko svetimo ir kad lietuvių sąmonė pasiliko ta pati visą tą laiką, ir kad lietuvių kalba buvo vien vartojama tuose pačiuose santykiuose kaip maždaug dar ir šiandien. Kiek žmonių padėtis ir kito, jų sąmonė pasiliko tarsi vietoje bestovinti. Todėl tokia tegalėjo ir būti kalba. Nebuvo toj tariama apie tai, kas būtų aprėpęs visą tautą. Nebuvo daug kalbama apie valdžiavos gyventojų santykius. O kad tam seniau ir buvo vartojami lietuvių žodžiai, vėliau lenkai ir sūdijo ir mislijo už pačius lietuvius.

Lietuvių kalba pasiliko vien šeimos kalba. Ir lietuvių šeimos gyvenimą ji su visu tojo gražumu ir širdingumu, skausmu ir džiaugsmu atspindina. Viskas, kas kalboj kurta: dainos, pasakos, patarlės, tos tebuvo šeimos išlaikomos. Bet todėl tie lietuvių kalbos turtai ir yra taip visai ypatingi. Taip pilni švelniausių ir giliausių jausmų, pilni ramiu žvilgiu išvystų gudrybių. Bet yra čia ir dar kas giliau siekia. Kiek šeimose yra pajaučiama gilesnės gyvybės jėgos ir gyvenimo laipsnis, tiek jie ir šeimų poezijoj atsispindina. Bet tiek ir yra išlikęs senovės mokslas ir žinojimas apie gyvenimo ir gyvybės gelmes.

Ne tiktai švelnūs, gilūs jausmai padaro lietuvių dainas ir pasakas tokias ypatingas. Juose yra dar regimi paskutiniai spinduliai nusileidžiančio labai seno ir aukšto žinojimo ir senų tautos gyvenimo atsitikimų. Kaip lietuvių kalba yra ir prieš visas ją naikinančias įsravas išlaikiusi savo kilmingą prityrimo atvaizdą tarp visų Europos kalbų, taip ji ir išlaikė nors senovės atminimų šešėlį. Imkime tik visur žinomą dainelę: Lėk, sakalėli. Tik nepažinimas Vedų ir Upanišadų mokslo apie tai, kaip darosi žmogui kraitis, būtent jo prigimtis ir žmogaus gyvenimas, gali kalbėti vien apie dailią, vaizdingą tos dainelės kalbą. Vienu žvilgsniu mėnuo yra iš tikro tėvelis, saulė močiutė, žvaigždės seselės, o sėtyns brolelis, kurs lauku lydi [8].

Taip sąmonė, kuri lietuvių kalboj apsireiškia, nesiekia platumo. Kur tai buvo daroma, tam tarnavo svetimi žodžiai. Bet netapo sutraukyti ryšiai su seniausiais atminimais, su giliausiais jausmais ir manymais. Todėl lietuvių kalba savyj laiko ne vien senumo atvaizdą, bet ir kilnumo bei šventumo. Jos pavėdumas į sanskrito kalbą nėra tik toks paviršutiniškas. O sanskrito kalba jau nuo pat senovės vadinama šventąja. Ja yra surašytos aukščiausios žmonijos žinios. Sanskrito kalba surašyti gal švenčiausieji raštai.

Su giliu kvėpavimu ir daugiau dar su tuo, kad ji yra kalba aukštoms, kilnioms mintims apreikšti, rišasi lietuvių kalbos ritmas. Jis yra visai kitas negu šiaip Europos kalbose. Pagrindinis lietuvių kalbos ritmas yra grynai laikinis; jame keičiasi ilgi su trumpais skiemenimis. Balso kėlimas ir nuleidimas, tai kalbėjimas su priegaidėmis ir be jų, tėra pirmojo ritmo įvairinimas. Kitose kalbose šis antrasis ritmas yra vyriausias ir beveik vienas tepasidaro žymus.

Todėl lietuvių kalba tik ir tinka širdingumui bei kilnumui apreikšti. Tuštiems plepalams ir nesąmojingiems juokams ji priešinas kaip ir lietuvių tautos dvasia. Ir todėl tie labai nusižengia prieš ją, kurie į lietuvių kalbą pila biaurumą kaip suplavas į brangius vyno stiklus.

Visur gyvenimas praplito. Tik ne lietuviams. Tai tik dabar tepradeda įvykti. Bet kad lietuvių kalba ir platesniam gyvenimui tokiu pat būdu tinka, nėra abejojama. Tik negal tai atsitikti kaip kitur. Paprastai taip yra, kad gyvenimas platesnis tapdamas pasidaro ir lėkštesnis. O tūloms kalboms tai tik ir tinka. Paviršutiniškumui jos labai prisitaikina. Ne taip lietuvių kalba. Todėl reikia saugotis lėkštumo, paviršutiniškumo.

Žmonės, kurie į tokį jau yra įsigyvenę, negali vartoti lietuvių kalbą. Jie ją atstums su paniekinimu. Ir todėl taip dažnai atsitinka, kad patys lietuviai ne tik Prūsuose, bet ir Žemaitijoj ir Aukštaitijoj gina vaikams lietuviškai kalbėti. Jiems rodosi, kad tiktai kitos kalbos tinka „,žmoniškai“ apsireikšti. Nieko nežino jie apie lietuvių kalbo gelmes. Taip tokioj vietoj susivokia tūli lietuvių tauto vaikai.

 


 

LIETUVIŲ TAUTOS SĄMONĖ SENOVĖS TIKYBOJ

Kalbėdami apie tautas, skiriame žmones pagal kraują ir kalbą. Visos žmonių ypatybės pasižymi vyriausiai krauju ir kalba. Ir nėra tai be pagrindo. Krauju ir kalba žmogus sumegztas su regimu gyvenimu. Vienok, norint žmogų pilnai suprasti, reikia dar giliau ir toliau žvelgti. Yra dar vienas dalykas, kuriuo žmogus skiriasi nuo žmogaus, o vyriausiai tautos nuo tautų. Apie jį reikia dar ir pamąstyti.

Kuomet žmogus tik pradeda apie save, apie savo asmenybę pamanyti, jis tarsi leidžiasi į gyvenimo gelmes. Nebeužtenka jam tad paviršutiniškų santykių. Jo dėmesys kreipiasi į gyvenimo priežastį. Žmogus nori giliausias savo esimo sąlygas ištirti. Yra tūli, kurie bet ką susigalvoja. Ir tiki taip į visus pasidarančius klausimus atsiliepę esą. Yra tai apsirikimas. Žmogus neturi ką nors pasidaryti, norėdamas gyvenimą išmanyti, bet bandyti visa tai, kas yra, kuo aiškiau pažinti.

Kiekvieno žmogaus viduje gyvas yra ypatingas nujautimas sąryšių su gyvenimo gelmėmis. Tas nujautimas atskirų žmonių nelygus. Bet yra tokių, kurie jo visai neatboja, o kitų, kurie jį augina. O tautos vėl skiriasi pagal tai, kiek gyvas šitas nujautimas.

Tas nujautimas gyvenimo gelmių, šis numanymas gyvybės Priežasties yra tikybos pagrindas. Jis kiekvienoj tautoj savaip apsireiškia. Iš jo randasi atskirų tautų tikybos. Todėl kiekviena tauta tą patį tikybos mokslą savaip priima ir supranta. Paveikslui, katalikų tikyba yra kitokia prancūzuose, kitokia vokiečiuose, kitokia lenkuose. Ir kur tikybos mokslas nėra pritaikinamas minimam numanymui arba kaip ir sakoma: tikybos jausmui, čia žmonės nuolatai kuriasi atskalas. Todėl, paveikslui, Prūsų lietuviai skiriasi tikybos žvilgsniu į įvairias šakas. Kad ir nesiskiria nuo bažnyčios. Matyti, toji jų tikybiškai nepatenkina. Reformuota krikščionių tikyba jų pajautimo neaugina jiems tinkamu būdu. Bet, rodos, to nepadaro ir katalikų tikyba. Kad neatsiranda čia tiek atskalų, tai vien dėl smarkesnės bažnyčios drausmės.

Palaiminga yra ta tauta, kurios tikyba tiesiog auginta iš minėtojo numanymo. Paprastai taip augo senovės tikybos. Ir jos, šviesdamos iš sąmonės dugno ir sąmonę stiprindamos, buvo ir galingiausia tautos gyvybės parama. Taip augusią tautos tikybą naikinant, tautos gyvybei suteikiamas smarkiausias smūgis.

Bet kad kurios tautos tikyba yra menka, tuomet ji su ja nedaug tepraranda. O pasiklausant to, kas paprastai sakoma apie senąją lietuvių tikybą, rodos, lygiai tokia niekam neverta buvusi ir toji. Ir lietuvių tautai nebuvę jokio nuostolio, kai ji senos tikybos atsižadėjo ir naująją priėmė. Pažiūrėsime, kaip tuo iš tikrųjų yra.

Pirm viso reikia atsiminti, kas vyriausiai paliko mums žinias apie senąją lietuvių tikybą. Buvo tai naujosios, būtent krikščionių tikybos skelbėjai. O tie lig šiol vis dar išpeikę tą tikybą, kurią norėjo išnaikinti. Iš ko berods jau matyti, kad jie patys netikėjo savo tikybos aukštumu. Nesą du nelygiu daiktu matydamas, šiek tiek protingas žmogus išvysta skirtumą ir kur didesnioji vertybė randasi. Bet beveik visur taip daroma buvo ir dar daroma, kad ne įrodoma savo tikybos vertybė, bet kitų tikybos nevertybė.

Žiūrėkime tik į vieną dalyką. Sakoma, lietuviai buvę stabmeldžiai. Bet nekrikščionys dar ir šiandien sako krikščionius esant stabmeldžius, nes turi visokių atvaizdų, kuriems meldžiasi; ir paprastai visi be skirtumo garbiną prie kryžiaus kaltą žmogaus pavidalą. Šiek tiek šviesūs nekrikščionys žino, kame čia dalykai. Bet patys gana esame patyrę, kad tamsūs žmonės, nors būtų jie ir krikščionys, labai lengvai visa pamiršta, kas dvasiška, ir garbina vien regimąjį pavidalą.

Teisybė, ne visi krikščionys tai daro. Tačiau ne be teisybės tūli prikaišioja ir šviesesniems krikščionims, kad jie ominėj yra pasidarę dievą ir tą savo minčių vaizdą garbina. Visai jie nenumano, jog reikėtų taip gyventi, kad gyvybės Priežastis, patsai Dievas, jais galėtų vis daugiau ir aiškiau apsireikšti. Tuomet Jį ir aiškiai numanytų. Nereikėtų apie Jį ką nors susimanyti.

Visa tai apmąsčius, išeina, jog negalima senovės lietuvius vadinti stabmeldžiais. Reikėtų tad ir šios dienos krikščionims tą patį vardą duoti. Bet, įsižiūrint j vyriausius senosios lietuvių tikybos mokslus, pasirodo, jog toj tikyboj gyveno labai gilus išmanymas.

Nebėra abejotina, kad senovės tikyba žmonėms liepė Dievą garbinti ugnies pavidalu. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien ugnis lietuviams šventa. Smailiu daiktu durti į ją arba į ją spjauti vadinama tiesiog nuodėme.

Sulyginant su kitais žemiškais daiktais, aiškėja, jog tikybos tikslams nė vienas nėra taip tinkamas, kaip ugnis. Visi regimo pasaulio daiktai žadina materialistišką supratimą. Tik ugnis verčia tiesiog išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Be to, šildančioji, šviečiančioji ugnis, kuri vėl gali būti ir pavojinga tam, kurs neatboja gyvenimo įstatymų, yra geriausias simbolis maloniojo ir teisiojo Dievo.

Toliau buvo mokinama, kad ugnis esanti pagrindas visos gyvybės ir viso to, kas esti. O tai ne tiktai tikybai, bet ir mokslui yra teisinga. Kaip žinoma, spėja tūli mokslininkai, kad žemė parėjusi į dabartinę būtį iš ugningosios, tai esti eterinės.

Ugnis ir saulė regimai stovi artimame sąryšyje. Saulė yra tarsi ugnies versmė. Todėl tūli garbino ir garbina dar ir šiandien saulę pasaulio Dievu. Bet mūsų protėviai to nedarė. Ugnis nebuvo jiems Dievas, tik jo reiškinys. O saulė tebuvo Dievo dukrytė. Ir tokia ji jų buvo aukštinama. Pat šiandien dainos apie tai kalba.

Dar daug daugiau galėtume pasakyti apie senovės tikybą. Pasirodytų ji tada tūliems visai kitokia. Reikia jai vien nuimti tą bjauriąją užklodę, kurią lietuvių nevidonai jai užmetė. Bet tai tegalima atsidėjus ir rimtai tyrinėjant senovės tikybą. Taip, paveikslui, ir žalčių garbinimas neturi nieko stabmeldiško. Ir krikščionių tikyboj žaltys yra ženklas gudrybės, net išgelbėjimo iš mirties, bet jis yra ir geismo, o pagaliau amžinybės žymis.

Visa gali būti išguldoma geru. Tik kas visa peikti nori, tas niekur nieko gero nematys.

Taip visa suglaudus, pasirodo, jog lietuvių tikyba ir jų gyvenimo supratimas nebuvo nei taip klaidingas, nei taip kvailas. Priešingai, lietuvių sąmonė buvo tame gana skaidri. Ir iš to pasidarė jų rimtas būdas, jų sveika, skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Tikyba tiesiog buvo vyriausioji lietuvių tautos gyvybės gysla.

Tikyba ir su ja sujungtas pasaulio supratimas dar buvo ir aukščiausias bei plačiausias tautos vienijimo skritulys. Tasai buvo kaip kokia šviesi vieta tamsybėje. Visi, kurie tame skritulyj stovėjo, buvo gentys, buvo tos vienos, būtent aisčių tautos vaikai.

Berods buvo senovės tikyboj ir daug netikumų, tūluose kraštuose ir skirtumų. Visgi tai tebuvo mažmožiai. Tik vartojimas visokių slapties žinių savo naudai ir kitų kenksmui buvo viena labai nesveika atžala lietuvių tikybos. Žymiai didis žodžių skaičius apie kerėjimą, žavėjimą, pastymą ir t.t. parodo šitą nuklydimą. Vienok ir tas nieko nereiškia prieš pačios tikybos pagrindą ir tojo vertybę. Kiek yra ir krikščionių, kurie savo aukštąjį mokslą naudoja bjauriems dalykams!

 


 

PANAIKINIMAS PAČIOS LIETUVIŲ TAUTOS STIPRYBĖS

Iš paduotų nurodymų, be abejonės, aiškėja, kad lietuvių tautos tikybos naikinimas labai turėjo kenkti lietuvių tautos gyvybei. Galima tiesiog sakyti, kad taip tos gyvybės šaknis buvo kertama. Visai ypatingu būdu tai buvo daroma. Svetimieji ateiviai peikė tikybą ir savąją siūlė žmonėms. Pagaliau dar patys valdovai prisidėjo prie to darbo. Mindaugas krikštydinos su saviškiais. Jis statė naujajai tikybai rūmus. Vienas jo sūnų buvo net tos tikybos skelbėju. O taip darė ir kiti ir vėlesnių laikų valdovai.

Visa tai tik būtų girtina, kad naujoji tikyba būtų skelbiama ir platinama buvusi dėl jos kilnumo. Vienok nebuvo taip. Svetimiejie ateiviai šiuo tikybos skelbimu slėpė savo geismą lietuvių žemės ir turto. O Lietuvos valdovai nuo Mindaugo lig Vytauto priėmė naująją tikybą, jeib tokiu būdu kryžeiviams būtų paimta tariamoji teisybė grūstis Lietuvon.

Kryžeiviams tačiau tolyn varant žmogžudžių darbą, lietuviai dažnai atsisakė nuo naujosios tikybos. Ir kryžeiviai iš savo pusės tvirtino lietuvius veidmainingai priėmus krikščionių tikybą. O neužteko krikščionims proto pasakyti kryžeiviams, jog, lietuvius žudant ir jų žemę užkariaujant, lietuviai niekuomet negali priimti su noru ir pagarba naujosios tikybos. Žudomas žmogus, rodos, niekuomet neįsitikins, kad tas, kurs jį žudo, yra pilnas meilės ir širdingumo.

Iš viso to matyti, kad kryžeiviams jų tikyba nebuvo tuo, kuo jai būti priderėjo. O tokia ji todėl ir negalėjo pasidaryti lietuviams. Ir Gediminas labai aiškiai ištarė jį krikštyti norintiems popiežiaus pasiuntiniams, ką jis apie krikščionius manė, sakydamas: „,Kur matoma daugiau žmonių žudymų negu prie jūsų, kurie vadinatės krikščionimis“. O taip sprendė bene didžiausia lietuvių dalis. Per aiškiai buvo matomi naujos tikybos skelbėjai grobuoniais, žmogžudžiais, degikais, vagimis. Visos nedorybės, visi nežmoniškumai juose susikrovė. O tai buvo aiškus liudymas, jog tokių žmonių tikyba negalėjo būti tikra.

Prieš tokį aiškų išmanymą lietuviams buvo brukama naujoji tikyba. Taip toji pasidarė tiesiog sąmonės temdinimu. Iš senosios savo tikybos lietuviai žinojo, kad dora turi kilti kaip tikyba iš giliausio žmogaus vidaus, iš skaisčiausios jo sąmonės ir sąžinės. O dabar tikyba buvo siūloma kaip koks drabužis.

Iš tikrųjų negalėjo būti kitaip, naujosios tikybos įvedimas į Lietuvą turėjo tiesiog sulaužyti lietuvių tautos

galybę, nes jis užvertė doros ir tikybos versmę. O toji yra visuomet aukščiausioji ir galingiausioji tautos gyvybės stiprybė. Bet patys valdovai to nematė. Norėjo tvirtinti savo galybę, o ją tik nubengė.

Visai liūdna yra matyti, kaip kartu su tautos kraujo praliejimu ir jos sąmonė, jos doros pajautimas buvo drumsčiamas. Dirbo ilgus metus kryžeiviai, jeib galėtų pasidaryti valdovais. Taip dirbo Jogaila, verčiamas Jadvygos ir lenkų, jeib Lietuva pakliūtų lenkams. Skelbė abu krikščionių tikėjimą.

Naujoji tikyba nebūtų kenkusi lietuvių tautai. Nesą iš tikrųjų ji yra viena kilniausiųjų žmonijos tikybų. Bet būtų reikėję ją gretinti prie senosios tikybos. Ji būtų turėjusi visa, kas senojoj tikyboj gero buvo, tvirtinti ir pridėti, ką ji geresnio turėjo. Taip krikščionių tikybai kitur prasiskleidžiant, beveik vis atsitiko. Ir toji tikyba tapo kiekvienai tautai kitokia. Žymu tai ypačiai vokiečiuose, kur apie Jėzų su jo mokytiniais buvo kalbama kaip apie kokį didžiūną, traukiantį po žmones su savo palydovais.

Lietuvių senos tikybos visai nebuvo atbojama. Lyg tarp jos ir krikščionių tikybos nieko bendro nebūtų buvę. Šitoji lyg turinti savyj visą išganymą, senoji visą – pragarą. Toliau naujoj tikyboj dar buvo ir yra skelbiamas paniekinimas doriško paties žmogaus pasistengimo. Kas dar šiandien labai kenkia žmogaus pažangai. Be to, tas paniekinimas doriško paties žmogaus darbo yra kilęs iš klaidingo supratimo krikščioniškos tikybos. Tik šišon ne vieta tam aiškinti.

Prie viso dar ir tai prisidėjo, kad naujosios tikybos mokslas nedažnai buvo aiškinamas. Lietuviai tiesiog buvo verčiami vadinties krikščionimis ir dalyvauti naujose tikybos apeigose. Taip lietuviai turėjo mesti, ką jie dėjo doru, kilniu, ir priimti, kas jiems rodėsi nedoru, peiktinu.

Ir todėl negali būti abejojama, kad su naujos tikybos įvedimu lietuvių sąmonė, dora, sąžinė turėjo apsidrumsti. Yra žinoma, kad žmogus su silpnu kūnu dar gana galingas yra, jo dorai esant kilniai; o jai esant žemai, ir stiprusis nieko nepasiekia. Iš viso to matyti, kad lietuvių tauta tapo tarsi šaknyje gadinta, gadinant jos doros supratimą, įbrukant jai naują tikybą tokiu žiauriu būdu 21( 21 Žinau, kad tūli nori skirti dorą nuo tikybos. Bet tokie temato tikybą siauriausiame jos pavidale. Tikybą išvedant iš giliausios žmogaus sąmonybės, negalima jos skirti nuo doros.). Kad ji tačiau nežuvo, kaip tūlos kitos tautos, tad ji turi būt buvusi visokiu žvilgsniu labai sveika.

 


 

GALUTINIO PASILPIMO ŽYMIAI

Pažvelgdami į lietuvių tautos 700 metų gyvenimą, išvydome visokias tautos pasilpimo priežastis. Nebuvo auginamas bendrasis tautos gyvenimas. Valdžiava buvo steigiama ne iš noro visos tautos, bet iš didžiūnų galybės geidimo.

Tautos kraujas buvo karuose praliejamas, svetimas priimamas. Ypačiai daug jo parėjo iš Lenkijos po Didžiojo mūšio. Lenkų tauta vyriausiai ir silpnino lietuvių tautos sąmonę. Lenkai nešė Lietuvon savo kalbą ir tikybą. Ėjo taip per šimtmečius. Krikščionių tikyba buvo lenkų tikyba. Dar ir šiandien lenkų kalba ir lenkų tikyba kartu lietuviams teikiama.

Taip nyko lietuvių kraujas ir lietuvių sąmonė. Visaip lietuvių tauta tapo slaviškumo prisunkta. Ko lenkai nepadarė, tai pasiekė rusai ar gal geriau sakant gudai. Tųjų gaivalas jau Vytauto laikais buvo gana gyvas. Raštai buvo jau tuomet jų kalba sustatomi. Pagaliau dalis lietuvių kliuvo vokiečių kraujo ir sąmonės srovei.

Iš viso to rodosi, lyg lietuvių tauta turėjusi kęsti kitų arba nors savo didžiūnų netikumus. Iš tikrųjų nėra visai taip. Kitų netikumai yra žmonėms naudingi. Žmogaus pasipriešinimas turi būti žadinamas, o tegali būti žadinamas tokiu būdu. Bet lietuviai, nemenant senesniųjų karžygių laikų, tik silpnai tesigynė prieš visa, kas juos naikino. Tame yra jų kaltybė. Vienok ne tiek pačios tautos, kiek jos didžiūnų nuodėmė ir aklumas. Iš pradžios berods smarkiai kovojo visi už savo tėvynę ir tikybą, kad ir ne vienybėj. Bet aiškiai matyti, kaip tauta pasilpsta ir kaip ji, priimdama iš lengvo naująją tikybą, tarsi visai susmunka. Nebsistengė tauta atremti svetimųjų užplūdimą. Bet iš to išvesti, kad tauta atsigautų, mesdama krikščioniškąją tikybą, būtų apsirikimas. Reikia vien dabar įsigyvenusioj tikyboj įgyti šviesesnį žvilgį.

Bet pagaliau pasirodo dar naujas dalykas. Lietuviai pradėjo noriai panerti lenkų, rusų, vokiečių tautoj. Berods sakau noriai. Lyg žmonės tokiuose dalykuose sąmoningai gyvena. Reikia todėl tai geriau dar suprasti. Lietuvių kraujuje atsirado palinkimas kitų tautų kraujan. O tai suprantama. Kiekvieno žmogaus kraujas tenur linksta, kur jaučiamas didesnis gyvumas. Savo veiklumu vokiečiai paskutiniame šimtmetyj tiesiog pagarsėjo.

Dėl tokios jau priežasties, kurią minėjom, lietuviai dažnai ir atsižadėjo savo kalbos. Matydami, kokį siaurą gyvenimo skritulį ji tik pildo, lietuviai beveik visur pakėlė sau tą klausimą: kaip toli nueisi su lietuvių kalba? Iš tikrųjų tūli nė nemano kur nueiti. Bet šis sakinys apreiškia pajautimą, kad lietuviai su savo kalba yra pasilikę siaurose ribose. O pamiršę savo jausmais siekti į gyvenimo gilybes, jie nemato, kad tai visai gerai padaryti galima ir lietuvių kalba. Taip tūli lietuviai jaučiasi atgal atsilikę už kitas tautas, jaučia lyg savo kalboj gyveną siaurume ir tamsume. O norėtų pareiti į šviesesnęsąmonę.

Tai, be abejonės, yra girtinas dalykas. Matyti pažangos norėjimas. Bet tikima šviesesnę sąmonę įgyti tik vienu būdu: priimant vokiečių, lenkų, rusų kalbą. Teisybė, tose kalbose yra visokių sumanymų ir išmanymų. Siek tiek išaugęs žmogus, norėdamas įgyti sau dvasinio peno, turi pasiimti svetimoj kalboj rašytų raštų, turi naudotis kitataučių gamintais turtais.

Buvo daug lietuvių, kurie su skausmu apie tai kalbėdavo, kad jiems nieko nėra jų tautoj, kuo galėtų augintis ir kilniu būdu pasidžiaugti; kad turi kreiptis į tą, kas yra kitataučių. Ką tai besakyti apie lietuvius, kuriuose meilė savo tautai ir jos kalbai bei kraštui jau apmirusi! Jiems tegal būti aiškus vienas dalykas, kad, norint šeiti iš žemumo ir tamsumo, reikia glaustis prie svetimos tautos.

Tokius žmones peikti nėra protinga. Jų supratimas yra sveikas, kad ir neaiškus. Juos raginti mylėti savo tėvų kalbą, pasilikti lietuviais yra visai niekingas darbas ir tegali būti varomas nesusipratėlių.

Tik vienu būdu galima žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę sąmonę, o krypsta į kitas tautas. Reikia pačiam tiek aukštai dvasioje ir doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo dvasios gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo tautoj. Tada galima ir žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti lietuviais.

Nelengvas tai dalykas ir vos ne vos pradėtas. Ir beveik tik vieno ir antro pilnai sąmoningai. Todėl dar pirm kelių metų geso tūliems meilė tėvynei ir tautai, geso žmoniškasis pasijautimas. Todėl tūli apleido tėvų kraštą ir traukė j tolimas šalis. Jų vietas užėmė kitataučiai. Su tais namiej pasilikę lietuviai susigiminiavo ir liovėsi buvę lietuviais.

Taip lietuvių tautos kraujas dar ir paskutiniais laikais yra silpnėjęs, lietuvių sąmonė apsidrumstusi, gesusi, kalba nykusi. Patys lietuviai nebenorėjo būti lietuviais. O kitataučiai juos verste vertė savo tautos atsižadėti, net ir šiandien tai dar daro.

Stebėtina todėl iš tikrųjų, kad lietuvių tauta dar lig šiol išliko. Reiškia tai, be abejonės, kad ji yra neapsakomai angi, kad joje dar gana sveikumo, ypačiai, kad dora gana aukšta. O todėl negali būti abejojama, kad lietuvių tauta dar gyvės ir tvirtės.

Tik laikas auginti žmoniškąją didybę ir ją apreikšti žodžiu, veikimu ir gyvenimu. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi tiesą išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka. Ką atnešė ji žmonijai lig šiol?

 


 

LIETUVIŲ TAUTOS GYVĖJIMAS

 


KELI SENESNI GYVYBĖS ŽYMIAI

 

Lietuvių tautos nykimas tūlų lietuvių jau seniai buvo numanomas. Rašoma, būk lietuvių didžiūnai 16-tame šimtmetyje pradėję pabusti ir bandę tautos nykimą sulaikyti. Bet tai neteisinga. Ne kraujo pasilpimas, sąmonės apsiniaukimas, tautos gyvybės nykimas buvo matomas, bet vien valdžiavos galybės dingimas, arba dar veikiau lenkų vyravimas Lietuvoj. Yra žinomas dalykas, kad Lietuvos didžiūnai ir tie, kurie prieš lenkus stojosi, buvo lenkų kalbą ir būdus priėmę. Be abejonės, šitas pasipriešinimas prieš lenkus buvo sukilimas lietuvių kraujo. Bet tuo tačiau pirmiausiai apsireiškė noras savo krašte būti valdovu, o ne lenkų pavaldiniu. Tautos kėlimas arba auginimas Lietuvos didžiūnams nerūpėjo.

Tautinio kraujo sukilimu galime taipo jau, o gal dar daug teisingiau vadinti ypatingąjį apsireiškimą „svieto lygintojų“. Jis yra pasistengimas prieš priespaudą. Bet jis kyla iš tautos gyvybės. Jis yra tarsi sunkiai slegiamo miegančiojo bandymas slogutį nusiversti.

O toks bandymas labai tankiai ir kitokiu būdu pasirodo. Dar ir šiandien kartais jaučiamas.

Didžiūnų pasipriešinimas prieš lenkus seniai dingo. Ir vėlesnė kova prieš rusus buvo beveik visai vien kova už Lenkijos dykybę. Taip 1831-ais ir 1863-ais metais. Vien vargšuose gyveno probočių kraujas ir probočių sąmonė. Tik jis slapstėsi po šiaudiniais stogais.

Kitaip, o galingiau tautos gyvybė reiškėsi atskiruose žmonėse, ypačiai keliuose rašytojuose. Vienok ir tai reikia gerai suprasti. Ne visi, kurie lietuviškai rašė, norėjo tautinį lietuvių pasijautimą žadinti. Berods galima sakyti, jie rašė, kadangi juose buvo lietuvių gyvybė. Bet tas jų rašymas stovėjo naujosios tikybos tarnyboj.

Yra tai pirmiejie išlikusiejie lietuviški raštai. Jie yra vien todėl ypatingi, kad juose naujas, nelietuviškas tikybos supratimas lietuvių kalba apsireiškia. Bet jų atsiradimo priežastis buvo vien noras tikybą platinti. Nebuvo pirmoj vietoj svarbu, kad žmonės doriškai kiltų, bet kad jie tektų vienai ar antrai bažnyčiai, o tuo tad gal ir kiltų dora ir dvasia. Rašant reformacijos kunigams, rašė ir katalikai. Ir taip stojosi net Vilniaus universitas.

Todėl visi pirmieji lietuviški raštai tėra tik visai apskritai imant tautos gyvybės žymiai. Yra jie kaip šakelės, nupjautos nuo kito medžio ir įskiepintos į lietuvių tautos medį. Dargi raštai lietuvių kalbai suprasti, jai gramatiškai aiškinti stovi tarnyboj lietuviams teikiamos tikybos.

Jau tas dalykas pasirodo ypatingas, kad, nemenant Sirvydo, pirmieji gramatikų rašytojai – nelietuviai. Randame čia vardų kaip Kleinas, Ostermejeris ir kt. Bet dirba tokiu būdu ir patys lietuviai. Iš tikrųjų jie buvo įrankiai kitataučių ir jų manymo. Visgi jie apreiškia norą savo tautą gelbėti. Įsitikinę, jog, naujus tikybos mokslus pažinę, lietuviai pakils, jie tam viską aukojo. Rašė tikybinius raštus, rašė gramatikas, vertė iš kitų kalbų evangelijas ir giesmes. O gana dažnai su visu pasišventimu.

Nebuvo jiems aišku, kad, norint auginti gyvą daiktą, reikia jo paties gyvybe maitinti, o ne jo gyvybę naudoti kam kitam padidinti, nors būtų tai ir kaži koks aukštas ir kilnus dalykas. Toks pasistengimas gali būti vadinamas tik apsirikimu. Nėra jokio vertesnio dalyko už patį žmogų. Jo augimui viskas turėtų tarnauti: ir tikybos, ir bažnyčios.

Taip gyvenant tūliems lietuviams lietuvišku atsidėjimu, tautos gyvybė lyg anapus jų supratimo, gal dar prieš jų norą, apsireiškė lietuvių būdais, apeigomis, pasakomis, dainomis ir naminiais išdirbiniais. Visuose tuose dalykuose tautinė lietuvių gyvybė yra tarsi susibranduoliavusi. Ji būtų turėjusi būt šildoma ir žadinama. Būdais ir apeigomis pasirodo gentiškumo ryšių supratimas. Dargi gyvenimo įstatymų numanymas. Kartais net senovės tikybos jausmai. Pasakose ir dainose atsispindina tautos amžiai. Naminiai moterų išdirbiniai apreiškia gyvąjį meno ir dailės numanymą.

Taip dirbo tūli lietuviai, tūlos lietuvės ir lietuvaitės. Ir parodė ypatingą savo gyvybę ir sąmonę. Bet viskas pasiliko tarsi srovėj. Niekur nebuvo tvirtinami, ginami tie gyvybės reiškiniai. Daug buvo ir yra lietuvių dvasinių „valdovų“, dainių, menininkų. Bet visi tik siaurose ribose. Beveik vis dar taip, kaip senovėje lietuviai gyveno. Tik vienas ar antras iš jų mažumą iškyla. Pažįstamas yra Kristijonas Duonelaitis, gyvenęs nuo 1714-tų lig 1780-tų metų prūsuose. Tai vienas tų lietuvių dainių -poetų, kurio sieloj atsispindino lietuvių gyvenimas ir kurs atitinkamai ir rašė. Buvo tai pirmasis šiek tiek iškilęs lietuvis, kurs savo prityrimus ir jausmus išreiškė kaipo lietuvis, nieko kito nenorėdamas.

Bet ypatinga gana, kad jis visam apreikšti pasirinko svetimų kalbų ritmą, guvumą. Kad ir gana gražiai tuo naudojosi. Bet pasidarė taip, kad jo poezija pasiliko kone vien raštijos dalyku ir teko vien lietuvių kalbos tyrinėtojams. Tautai iš jų beveik jokio gaivinimo neparėjo. O vien iš to, kiek koks darbas gaivina, galime spręsti, kokia jo gyvybė. Berods tikrai graži yra jo raštuose poezija. Bet ji pasilieka visiškai ant laipsnio prastų žmonių gyvenimo ir nė čia neatidengiama tojo gelmių. Ir vien kalbos vaizduose jis pasirodo galingas. Todėl tame Duonelaitis mūsų laikais tautai pradeda svarbėti.

Ir taip iš tikrųjų pasilieka tikri tautos gyvybės reiškiniai vien lietuvių būdai, papročiai, apeigos, dainos, patarlės, priežodžiai, mįslės, žaismai ir t. t. Visu tuo bangavo lietuvių tautos kraujas ir sąmonė. Tik rodės vis siauresnėse ribose, lėkštesnėje vagoje. Ir todėl labai dažnai galima buvo išgirsti prastus žmones sakant: Mes žūvame. Nematė jie, kas darosi ir kas galima daryti. Trumpai pasakius: visa, kame lietuvių gyvybė atsispindina, iškelti į šviesesnę sąmonę, į harmoningesni guvumą, į galingesnį veiklumą.

 


 

ŽVILGIS Į ATSIGAVIMO EIGĄ

Nėra abejotina, kad tas žmogus, kurs mirtinai sirgdamas nesijaučia mirštantis, eina tikrai galop. Priešingai, tas, kurs jaučia, kur ir kaip skausta, dar gali tikėtis pasigausiąs. Todėl galima skausmo apsireiškimus imti atsigavimo žymiais. Ypačiai tautos gyvenime. Tokių skausmo reiškinių randame jau labai seniai lietuviuose. Tik lyg pasiliko jie vien surikimais, ir nesirado iš jų gyvas judėjimas, pasistengimas, darbas. Ir todėl nežadino kitų žmonių pajautimo ir veiklumo.

Pirma matyti, kaip tūli tuo rūpinasi, kad lietuviai gyventų savo sąmonėj, tai esti kalbėtų lietuviškai. Jau Mykolas Daukša bara Lietuvos didžiūnus, vartojančius lenkų kalbą. Vėliau randasi tūli, kurie taipo jau ragina pasilikti lietuviais ir peikia ištautėlius. Galima būtų visą eilę tokių lietuvių minėti. Tik iš pabarimų nieko gero neišeina. Nėra žmogaus, kurs tą galėtų mylėti, kas jam pasirodo peiktina.

O tai ne vienas lietuvis numanė. Ir galima beveik iš pat 17-to šimtmečio lig šiol pastebėti, kaip tūli lietuviai stengiasi parodyti, jog lietuvių tauta ir tautinis jos turtas yra garbės vertas. Taip radosi tūli dar išlikę raštai. Taip buvo renkamos lietuvių dainos ir pasakos. Ir 19-tame šimtm. Juškos dainų rinkinys pasidaro galingas tokio darbo paminklas. Galima, rodos, šišon minėti ir pirmąjį lietuvišką žodyną, kurį jau 17-tame šimtmetyje surinko K. Sirvydas, kad ir, be abejonės, vyriausias jo darbo akstinas buvo bažnyčios reikalas.

Kad lietuvių tauta yra garbės verta, tam dera ir Simano Daukanto darbas. Yra tai parašymas rašto „Lietuvos istorija“. Tūli abejoja moksliška jos vertybe. Daukantas aiškina lietuvių tautos gyvenimą nuo pat giliausios senovės lig 17-to šimtmečio. O pirmiejie jo šaltiniai nėra atspėjami. Vienok visai regima yra, kad jis nori parodyti lietuvių tautą didžia, garsia, garbės verta iš pat senovės. Be abejonės, jis visa tai rašė, tuo tikėdamas ir tai pajausdamas.

Panašiai į jo būdą dirbo jo laiku ir vėliau ir tūli kiti. Nemažas jų skaičius.

Žymiai tautą stiprinančiu būdu dirbo vyskupas Motiejus Kaz. Valančius ir kunigas Antanas Tatarė. Žmonių blaivybė, protinimas ir dorinimas buvo jų darbo tikslas.

Radosi vėliau ir kitų, kurie dar daugiau patį tautinį susipratimą žadino. Pasidaro žinomi iš lengvo vyriausiai Jonas Basanius, Jonas Šliūpas, vėliau Vincas Kudirka ir kiti. Kiekvienas jų dirba savaip. Bet intelektuališkas jų būdas ir pirmutinis jų darbo akstinas stato juos kaip ir dar kitus į vieną eilę. Dar ir šiandien tūlų darbas toksai.

Jiems dirbant, lietuvių tautos garbei skelbti ir gyvybei žadinti, kiti daugiau tiesiog skaidrino lietuvių kalbą ir tuo jų sąmonę. Yra tai kalbos mokytojai ir valytojai. Galima sakyti čia aukščiausią vietą užimant Joną Jablonskį, žiūrint į kalbos aiškumą, o velionį K. Jaunių, – žiūrint į kalbos ūgį. Bet labai svarbų darbą atliko seniau ir Prūsų Lietuvos Fridrichas Kuršaitis savo žodynu ir gramatika. Jauniaus darbą su didžiu pasisekimu tęsia tolyn Kaz. Būga.

Kiti visai kitaip ir jau seniau dirbo. Jie pajautė giliai lietuvių tautos nykimą ir niekinimą. Ir skausmas, kurs taip jiems radosi, gimdė jų tautinę gyvybę. Tą jie apreiškė. Ir taip augo Antanui Baranauskui poema „Anykščių šilelis“. Ką jis čia sako apie to šilelio grožę ir tosios naikinimą, tas tarsi taikyta į lietuvių tautą. Beveik tokiu pat būdu atsigavo ir kiti lietuviai lig pat Kudirkos ir mūsų laikų. O iš panašių jausmų gimė ir Maironio poezija ir kitų.

Minimi lietuviai tėra paveikslai, kaip tūlais lietuviais tauta atsigavo. Baranauskas dargi yra paveikslas tųjų, kurie giliai pajautė savo uždavinį, o tik tarsi nedrįso su jo sprendimu stotis žmonių akysna. Vienok jis ir kiti minėti ir neminėti lietuviai apreiškė giliausiąją pirmųjų lietuvių tautos atsigavimo srovių. Yra tai gyvas pajautimas ir tojo apreiškimas. Todėl tie lietuviai beveik visuomet poetiškai prasitarė ir iš jų daugiau parėjo tautai gaivinimo.

Visokioms jėgų srovėms susiliejus, gimė „Aušra“, kuri buvo tiesiog pumpuras lietuvių tautos gyvėjimo. Ypatinga gana, kad tuo laiku susirado daugiau intelektu gyvenęs Jonas Basanius iš Didžiosios Lietuvos, prūsų lietuvis Martynas Šėmius, kurio dvasinė gyvybė beveik vien buvo jausmas, ir nuostabiai didis kalbų žinovas vokietis Georgas Zauerveinas 22(22 Tyčia čia menu šių vyrų vardus. Žinomi man yra ir kiti. Bet šiais stojasi daugiau kaip kitais priekin ypatingumas lietuvių tautos atsigavimo).

Kiek gyvybės „Aušroj" buvo, galima geriausiai iš to matyti, kiek ji Didžioj Lietuvoj, kaip ir Prūsuose, žadino tautos gyvybę. Pirmą kartą po ilgų laikų vėl lygūs jausmai kaip vienur, taip ir kitur plaukė lietuvių širdyse. Iš Aušros gyvybės gimė prūsuose ir draugija „Birutė“ 23 (23 Berods buvo čia dar ir kita priežastis. Kelis metus atgal buvo vokiečių įsteigta Tilžėje draugija: Litauische literarische Gesellschaft [11], kuri ryžosi mokslui surinkti visa, kas turi santykį su lietuvių tauta. Šita draugija pasidarė akstinu „Birutei" steigti) [9]. O kad ji, tikrai imant, vos 3 metus (1885 - 1888 m.) tegyveno, tačiau ji čia gana sukėlė lietuvių gyvumą. Iš to gyvumo kilo 1895-tais m. Giedotojų draugija, vienatinė24 (24 Ir Giedotojų draugijai steigti parėjo paraginimas iš vokiečių pusės. Vokiečių bažnyčioms buvo taisomi giedotojų chorai. Tai ir lietuviai prasimanė tokį kurti.) [10], kuri nesustodama dirbo lig šių metų, išėmus Didžiojo karo laiką, ir kitos mažesnės ir ne tiek veiklios draugijos.

Didžiojoj Lietuvoj „Aušra“ buvo kaip ugnis, kuri nešama iš namų į namus. Nėra pasakoma, kiek ji čia sukėlė pasišventimo ir aukštesnės žmogaus doros jėgų. Iš to radosi visokių darbų ir raštų, kurie dar šiandien veikia, kad berods ir lytyse, kurių viena kitai priešinasi.

„Aušrai“ žuvus, ne po ilgo radosi kiti laikraščiai, kurių žymiausiejie veikiai buvo „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“. O po 1905 mt. buvo Petro Vileišio leidžiamas kelis metus Vilniuje net dienraštis „Vilniaus žinios“.

Prūsuose tuojau po „Aušros“ laikų atsirado taipgi daugiau lietuviškų laikraščių. Bet tam buvo ir kitos dar priežastys, ne vien tautinės. Seniai jau buvo leidęs Fridrichas Kuršaitis savo „Keleivį“ lietuvių naudai. O kad ir negalime jį laikyti tautinio atgijimo ženklu, vis tik jis buvo teikiamas iš širdies, kuri mylėjo savo tautos žmones ir kuri norėjo jiems patarnauti. Dėl tos priežasties rašė F. Kuršaitis, kaip pats sako, ir savo žodyną.

„Keleiviui“ mirštant, pradėjo eiti kiti laikraščiai. Visi norėjo lietuviams naudingi būti. Bet leidėjams, kurie buvo vokiečiai, turbūt rūpėjo vyriausiai pelnas. Tik Martynas Šernius, kurs jau seniau leido „Lietuvišką ceitungą“, nors norėjo žadinti tautinę lietuvių gyvybę. Prūsuose gal buvo prieš karą leidžiama 10 000 egzempliorių lietuviškų laikraščių, taip kad skaitančių lietuviškai bus buvę maždaug 40 000 žmonių. Bet maža tai reiškia, žiūrint į tautos gyvybę. Žmonės prūsuose skaitė laikraščius, norėdami šį bei tą žinoti iš plačiojo žmonių gyvenimo. Kita jau reiškė laikraščiai Didžiojoj Lietuvoj. Čia buvo skaitoma, jeib patyrus, kaip gyva lietuvių tauta.

Sukilo ir patys tautos gyvybės reiškėjai, būtent poetai ir vėliau menininkai – dailininkai. Vyriausiasis pirmųjų yra lyrikas Maironis. Vėliau pasidarė žinomi Pr.Vaičaitis, L.Gira, A.Jakštas ir kt. Tuo tarpu žymūs tapo ir epikos poetai – rašytojai. Menu Vaižgantą, Žemaitę, Bitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Biliūną, Vincą Krėvę. Lyrikai pirma ypačiai apreiškė tautinį susipratimą. Tokio pat pobūdžio buvo ir Vydūno dramos: Probočių šešėliai.

Vėliau visos dailiosios raštijos šakos mažiau ar daugiau pasistengė apreikšti dvasinį lietuvių tautos turinį, jos ypatingumą. Nebėra tiek svarbūs tautiniai siekimai, kiek dvasinis tautos augimas. Skaičius tų jaunesniųjų poetų yra gana didis.

Daug tuo žvilgsniu ir reiškė menininkų-dailininkų veikalai, vaizdai, skulptūros. Vyriausią vietą čia užėmė K. Čiurlionis, Petras Rimša, Žmuidzinavičius-Žemaitis, A. Varnas. Bet dabar jų tiek, kad tegalima džiaugties. O muzikų taipgi visa eilė.

Ir nebliko abejonės, kad lietuvių tauta atsigauna. Naujėjo jos gyvybė išnykimo ir paniekinimo pajautimo. Prieš tai stengėsi tautinė gyvybė. Radosi lyg noras kiek reikšti žmonijoj. Bet ir šiandien tūli dar dirba vien, kad lietuvių tauta būtų pabojama, žymi pasaulyje.

Po Didžiojo karo viso ko matome. Didžiojoj kaip ir Mažojoj Lietuvoj yra tarsi pavasaris. Pats valdžiavos steigimas yra tikrai milžiniškas dalykas. Apie tai šišon vos ką kalbėti tegalima. Tiek jis reiškia. Ir tūliems todėl rodosi, kad tautos gyvybė labai būtų stiprėjusi. Be abejonės, taip ir yra. Tik labai daug viso ko auginama, kas nieko bendro neturi su tautos gyvybe ir vien yra kitų tautų pamėgdžiojimai. Dar nepastebima pilnai, kad reikėtų pirma auginti ir didinti pačios tautos vertybę. Tuomet savaime tauta pasidaro žymi. Kad tautoj gyvesnis ir šviesesnis tampa tikrasis žmoniškumas, tad tuo ji tikrai tvirtėja. Bet apie tai toliau daugiau.

 


 

KELI PAVIRŠUTINIŠKI IR GILESNI TAUTOS TVIRTĖJIMO AKSTINAI

Labai tik palengva lietuvių tauta pradėjo tvirtėti. Įžymiai gyvesnė ji rodosi tik paskutiniais 40 metų. O lygiai tuomet, kaip kitos tautos jau tikėjo lietuvius išmirus. Buvo tas tikėjimas apsireiškimas jų noro. Rusai buvo po 1863-čių metų labai smarkiai bandę lietuvių tautos kalbą slopinti. O nepilnai 10 metų vėliau vokiečiai taipo jau stūmė lietuvių kalbą iš visų viešų vietų, paveikslui, mokyklų, į pačių lietuvių namus.

Visu tuo buvo lietuvių kalba tarsi pasmerkta išnykimui ir paniekinimui. Iš tikrųjų paniekinimas ir vis aiškiau sukilo prieš ją. Bet buvo dar ir kita kas tuo padaryta. Lietuvių kalbos šelpimas bei auginimas arba marinimas buvo patiems lietuviams atiduotas. O tai buvo labai svarbu. Lietuvių tauta buvo vedama į sunkų mėginimą. Jai, kuri negyveno saviška, nepriklausoma, kuri neturėjo valdžiavos, jai užduota apie savo likimą nuspręsti visai saviškai.

Aišku, kad buvo tikima lietuvius nespręsiant ir todėl negyvensiant. O tūlų taip dar ir šiandien tikima. Ypačiai tokių, kurie lietuvių kraują jaučia savo gyslose, bet ištautėję būdami norėtų savo nuodėmę išteisinti. Ir juos gelbėti tėra vienas kelias, būtent tas: žadinti jų meilę lietuvių tautai. Kad tai negalima žiauriu būdu, tai tik kvailučiai nesupranta.

Lietuvių tauta kvotimą išlaikė. Ir kiek rusai, lenkai ir vokiečiai jai tą kvotimą pasunkino, tiek lietuviai gyvėjo. Didžiojoj Lietuvoj todėl tautinė gyvybė daug šviesesnė negu prūsuose. Ten lietuviai sunkesnėse padėtyse gyveno negu prūsuose. Todėl ten tautinė jų galia ir daugiau sukilo.

Vienok tai tik žiūrint iš paviršiaus. Nesą rusų intaką lietuvių tautai neėjo taip giliai kaip vokiečių. Tieji su savo kultūra yra lietuvius aptvinę beveik lig jausmo aukštumos. Rusų dvasia pasiekė tiktai lietuvių, tai reiškia plačios minios, odą. Iš tikrųjų reikėtų todėl apie lietuvius Didžiojoj Lietuvoj sakyti, kad jie sustiprėjo, kad jie pradėjo daugiau tautiškai veikti ir gyventi, pradėjo saviškai kultūros gyvenimą vykinti. Ir tik apie lietuvius prūsuose būtų galima sakyti juos atsigaunant.

Tas atsigavimas čia tenusiduoda labai pamažu. Ir jis gali labai lengvai būti sutrikinamas. Kadangi čia nėra klausimų apie paviršutiniškus dalykus. Tautinis pajautimas kovoja sunkiai su įpratimo jausmais. Tautinė žolelė turi augti tarp įsodintų kitų. O kad čia įsibriautų koks veršis, tad tame darželyj nieks gyvo nesiliktų. Labai pavojingame akies mirksnyj lietuviai prūsuose kaip tik prieš Didįjį karą ir pačiu karo laiku gyveno.

Rusų ūkininkavimas Lietuvoj dar ir kitaip šelpė tautinį lietuvių stiprėjimą. Tūliems lietuviams pasidarė negalima gyventi tėvynėje. Ir jie traukė į svetimas šalis. Ypačiai daug plaukė per jūras Amerikon. Žinoma, kad negalėjo nesukilti tėvynės pasiilgimas. Nėra daug tautų, kurios taip ilgai gyvena savo krašte, kaip lietuviai. O todėl tėvynės pasiilgimas lietuviuose vis labai didis. Ir tik tiems jis nėra žinomas, kurie kaip noris jį yra marinę.

Išeiviai savo jausmus namiškiams apreiškė. Ir taip labai lengvai ir tiems sukilo tėvynės meilė. Taip išeituvė (Zmonių išėjimas iš tėvynės) berods silpnino lietuvių kraują, vienok vėl ir labai stiprino tautinę jų gyvybę.

Kas Didžiojoj Lietuvoj, beveik sakytume, didžiu saiku buvo duodama, tas prūsuose mažu buvo teikiama. Lietuviai nusidanginę toli į Vokietiją pradėjo atsiminti lietuviais esą. O Giedotojų draugijai pragarsėjus vokiškuose laikraščiuose, visais tais jos gyvenimo metais jos vedėjui dažnai atėjo iš tolimos Vokietijos raštelių, klausinėjančių apie Lietuvą ir lietuvius. Tūli tų rašytojų dargi atkeliaudavo į koncertus ir atsivesdavo gentis, kurie tėviškėj gyvendami nieko apie lietuvius žinoti nebnorėjo. O tad gana nustebo dėl to, ką pamatė. Iš visų pusių taip prūsuose lietuviams skambėjo tėvynės balsai.

Matyti, žiauriu ir švelniu būdu buvo lietuvių tauta žadinama. Ir pagaliau didžiausi jos nevidonai taip tapo didžiausiais jos geradariais. Todėl nereiktų niekuomet ir nė nevidono neapkęsti. Jį pakęsdami vis teisingiau pasielgsim.

Bet ir lietuvių gentys buvo jiems naudingi. Latviai jau seniau buvo priversti saviškai gyventi tautos gyvenimu. O jų paveikslas labai daug padarė Didžiojoj Lietuvoj. Nuolatai susisiekia latviai su lietuviais. Ir šieji negalėjo pasilikti akli ir kurti. Pradedant „Aušrai“ eiti, pasirodo net jos kalboj latvių kalbos intaką. Taip latviai pasiekė ir lietuvius prūsuose, kad berods čia apie jų atsigavimą bei gyvenimą ir iš vokiškų raštų buvo žinios praplitusios.

Tokios žinios apie kitų tautų pabudimą ir augimą visuomet yra naudingos atsilikusioms tautoms. Šiek tiek iškilusius jos vaikus tiesiog verčia atsiminti savo uždavinio.

Labai svarbūs lietuvių tautai žadint buvo ir visi tie raštai svetimose kalbose, kur kas tariama apie lietuvius ir Lietuvą. Tokiu būdu daug padarė jau garsaus lenkų rašytojo Adomo Mickevičiaus veikalai. Bet po jo ir kitų, ir vokiečių kalba rašyti. Ypačiai vertimai lietuvių dainų.

Pagaliau lietuvių tautos atsigavimas turi dar ir kitų akstinų. Mokslo vyrams renkant „mirštančios“ tautos liekanas, jie lietuvius beveik spirtinai spyrė atsiminti, kas jie yra. Ir tos liekanos, renkamos beveik kaip numirėlių kaulai, pasidarė tautai gaivalais.

Visų tokių mokslininkų darbų svarbiausiasis buvo kalbų tyrinėjimas, ypačiai tas, kuris parodė gentiškumą ariškų kalbų. Kalbas sulyginant, lietuvių kalba užėmė vieną svarbiausiųjų vietų. Ir ji tarsi kilo į vidurį mokslo sąmonės. Negalėjo tai pasilikti be gerų pasekmių lietuvių tautai. Pasidarė veikiai žinoma, jog lietuvių kalba turi būti gretinama visų kalbų žymiausiajai sanskrito kalbai. Tuo keliu toks lietuvių tautai brangus žmogus, kaip vokietis Georgas Zauerveinas, ją susirado. O jo darbas buvo lietuviams labai naudingas [12].

Bet, grįždami prie kalbų tyrinėjimo, galime beveik sakyti, kad lietuvių kalba stojosi mokslo sąmonėn kartu su sanskrito kalba. O tai reiškia ypatingą dalyką. Kiek daugiau toji tapo žinoma, tiek šventiejie senovės raštai buvo prieinamesnį. Ir iš to vėl išėjo kitimas Europos žmonių gyvenimo supratimo, susipratimo bei sąmonės.

Kaip visos Europos kalbos giminiuojasi su sanskrito kalba, taip iš tikro ir visa Europos tautų vidaus kultūra pareina iš sanskrito tautos. Ir, Europos tautoms atsimenant savo kilmės ir joms dvasioje augant, negalėjo lietuvių tauta pasilikti atgal. Giliuose vidujiniuose žmonijos santykiuose randasi ne tiktai akstinas lietuvių tautos atsigavimo, bet tiesiog jau tojo priežastis.

Žmonijoj pradeda užtekėti aukštesnė sąmonė. Indijoj yra toji paslėpta senoj kalboj. O lietuvių kalba jai artimiausioji. Lietuvių tautoj todėl ir turi įvykti aiškiausiasis naujosios sąmonės sušvitimas. Lietuvių tauta tegali pilnai atsigauti pasirūpindama tautos sąmonės šviesėjimu, atsigaudama savo sieloj.

 


 

JAUNIAUSIŲJŲ METŲ TAUTINIS LIETUVIŲ GYVENIMAS

Po didžiojo karo daug kito lietuvių gyvenimas. Bet kas daugiau negu 10 metų atgal rašyta, nebus be svarbumo ir šiai dienai. Lietuvių tautoj tuokart rūgte rūgo. O kilo klausimas, ar bus iš to skaidraus gėralo? Nesą kartais beveik reikėjo abejoti, ar čia rūgimas, ar puvimas.

Lietuvių gyvenime ypačiai Didžiojoj Lietuvoj buvo labai gyvas draugijinis palinkimas. Žmonės susidėjo į visokias draugijas. Gal seniausios buvo tos su materiniais tikslais. Buvo tai luomo draugijos. Steigėsi darbininkų, vartotojų, ūkininkų, vargonininkų ir kitų draugijos ir – iro. Vis tiek jų skaičius buvo gana didis. Tautos žvilgsniu gal tos draugijos buvo tam svarbios, kad lietuviai čia pratinosi draugijose gyventi ir laikyties draugijos gyvenimo įstatymų.

Kitų draugijų tikslas buvo ir yra pasilinksminti. Jų vertybė visuomet guli tarsi ant svarstyklės vidurio. Gali pasidaryti labai naudingos tautos tarpimui, bet tiesiog ir pragaištingos. Kuomet tokių draugijų pasilinksminimo darbai žmogų žemina ir žmonišką pasijautimą silpnina, tuomet jos yra tautai tiesiog žudynė. Žmogaus žemumą penėti yra jį traukti į pražūtį. Linksmybė neturi žmogų tuštinti, bet pildyti. Džiaugsmas turėtų žmogų kelti aukštyn. Bet jis gali stumti jį ir į pragarą.

Su protu ir išmintimi dirbdamos, tos draugijos galėtų tapti tautos auklėtojomis. Ypačiai kad jos meną statytų į vidurį savo gyvenimo.

Jaunesnės draugijos buvo tos, kurios spietėsi apie mokslą, apie proto auginimą. Yra tai Mokslo draugija ir draugijos mokykloms steigti ir išlaikyti [13]. Labai jos svarbios lietuvių sąmonei skaidrinti, omynei šviesinti. Taip lietuviai įgavo tiesą stotis šalia vaikų kitų tautų. Jie išmoko savo protu manyti ir veikti. O kadangi su mokslu, nors būtų jis tik ir pradinis, rišasi ir kitų žmogaus galių stiprinimas, tos draugijos augino jėgas plačiausiam gyvenimui.

Giliau už jas siekė tos draugijos, kurios rinkosi aplink patį meną. Atsimindami to, kas sakyta apie tautos sielą ir menininko darbus, tai lengvai išmanysime. Kaip tikrasis menas kyla iš pačios žmoniškos esmės aukštumos, taip jis ir veikia žmones ir tautos gyvybę. O lietuvių tauta turėjo meno draugiją ir giedotojų draugijų [14], ir josios yra daug atskirų menininkų: poetų, muzikų, vaizdininkų, skaptininkų. Dar atvirai matyti, kad didžiausia jų dalis yra labai gabi. Vien tai kenkia gal tūliems, kad jie norėtų ūmai suteikti tautai, kas dar neregėta-negirdėta. Per daug jie ieško to, kas stebintų. O ir be tokio skaudaus ieškojimo, visai atsidėję apreikšdami giliausius savo jausmus ir slaptingiausius prityrimus, jie gamintų, kas neregėta-negirdėta. Jau vien todėl, kad jie kiti yra negu tie, kurie žmonijoj lig šiol meno veikalų gamino.

Bet lietuvių menininkai turėtų dar ir daugiau dirbti su kantrumu ir patvarumu.

Ant to paties svarbumo laipsnio stovi paprastai draugijos, kurios rūpinasi tautos doros skaidrinimu. Bet lietuvių tautoj tokių draugijų tiktai silpna pradžia tesirodo. Galėtume minėti bandymą moterų ir blaivininkų draugijų steigti. Ir taip pasilieka rūpesnis lietuvių tautos dorą kelti atskirų žmonių darbu ir kunigijos. Atskiri žmonės dirba gyvenimo inteligentijos, kunigai bažnyčios vardu. O jie veikia minėtomis draugijomis, laikraščiais ir raštais.

Bet jie nedirba vienširdžiai. Lietuvių tauta dalinasi tarsi į dvi partiji. Kur tik lietuviai gyvena, visur tai matyti. Vos pradėjo tauta atsigauti, kaip ji pradėjo skilti į dvi dali. Ir vis dar skyla. Iš abiejų pusių tūli bando tą skilimą pataisyti, bet, rodos, netikru būdu.

Pat prūsuose, kur beveik tokiu jau darbu ir draugijų steigimu tautos atsigavimas apsireiškė, buvo matyti tas skilimas. Tik čia viskas aiškiau pasirodo. Kunigas tautiniame skilime prūsuose nedaug tereiškia, kadangi beveik visai tik dirba už vokiečių tarpimą. Priešingumas kyla iš taip sakant „dievotų“ žmonių, kurie vadina tautinį judėjimą „pagonišku“, kenksmingu tikėjimui. Tik po Didžiojo karo jie pradėjo mažumą atsipeikėti [15].

Tuo iš tikro ir yra giliausio to tautos skilimo priežastis atidengta. Kuriems svarbesnis dalykas yra prisižinimas prie ypatingo mokslo negu doros auginimas, tiems turi nevertinimas to mokslo atrodyti netikusiu darbu. Bet tauta tegali atsigauti ne priimdama kokį mokslą, nors būtų jis ir kaži koks aukštas, bet augdama doroj. Mokslas teturi tą svarbumą, kad jis gali rodyti kelią dorai stiprėti.

O tame tūno ta minimo priešingumo priežastis, kuri gali būti sąmoningai pastebima. Gyvenimo inteligentija pažįsta skaidrią ir drumsčią sąmonę. Ir kiekvienam žinoma, kad žmogus su drumsta sąmone negali būti doras žmogus. Todėl, rodos, norint dorą auginti, vien reikia sąmonę skaidrinti. O tai tik iš dalies teisinga. Doros galybė randasi viršum paprastosios sąmonės. Ji kyla iš tikybos, tąją giliau išmanius. Todėl sąmonės skaidrinimo neužtenka žmogui dorinti.

Tikyba, be abejonės, rūpinasi bažnyčia. Ir yra visai regima, kaip ypačiai katalikų bažnyčia moka žadinti tikybinius jausmus. Todėl tuo būtų doros gyvybė gražiai aprūpinama. Vienok vėl sąmonė pasilieka apytamsoj. Ir taip dora negali apsireikšti. Jos galia pasilieka neatrišta.

Nesą dalykai tokie. Šiandien žmonių manymas yra visai kitoks negu tuomet, kaip tikybos mokslai buvo surašomi. Be to, kaip aiškinta, jie lietuvių sąmonei beveik visai nepritaikinti. Ir taip išeina, kad tikybos mokslai teapdrumsčia sąmonę. Žmonėms negalima teisingąją ir kilniąją tikybos mokslų prasmę nujėgti.

Negalima todėl nė gyvenimo inteligentiją užtarti. Abi per daug savo supratimą siaurina. Gero noro yra tikrai abiejų pusėje, bet ir stoka tikro išmanymo. Nei vieni, nei antri nėra tautai už vis naudingi arba kenksmingi. Bet, rodos, laikui tekant tikrai bus taip, kad tautai įsigalint silpnės tikybų mokslas šių dienų prasme daugiau negu gyvenimo mokslas.

Lietuvių tautos darbai ir gyvenimas apsireiškia pagaliau ir jos laikraštija bei raštija. O čia matome beveik visa, kas paskiau sakyta, lyg ant delno padėta. Laikraštija skiriasi į dvi dali. Viena stovi už senąjį tikybinį gyvenimo supratimą, antra už tokį, prie kurio veda šių laikų mokslas. O maža dalis ar svyruoja, ar nori tarpininkauti. Taip tad jųjų visų siekimai mažiau ar daugiau kenkia aiškiam tautos ir žmonijos reikalų supratimui.

Seniau lietuvių raštija susidėjo beveik vien iš bažnytinio turinio raštų. Iš lengvo priaugo ir pasaulinė raštija. Bet ji atrodė gana ypatinga, buvo vyriausiai verčiama raštai iš kitų kalbų į lietuvių kalbą. Radosi taip viena antra mokslo knygutė. Bet didžiausiu skaičiu mūsų žmonėms teko visokie niekai, paikumai ir kvailumai lenkų, rusų, vokiečių ir kitų. Taip dar pirm kelių metų atrodė lietuvių raštija. O tai labai daug reiškia. Nieko nebereikia apie tai bepasakyti. Vos suprantama, kad lietuviai rašytojai ir raštų leidėjai nejautė, kaip tokiais niekais gėdina bei žemina ir naikina savo tautą. Tik maža buvo naudingų, sąmonę skaidrinančių lietuvių raštų. O vos galėjai vieną ir antrą raštą rasti, kuriame radosi penas giliausiems žmogaus jausmams ir aiškiausiam supratimui ir manymui. Tų šiukšlių jie visai apgulti.

Po didžiojo karo raštijoj įvyko kitimų. Labai daug priviso visokių raštų. Yra ir dabar dažnai verčiama iš kitų kalbų į mūsąją, bet jau svarbesni raštai mokslo ir poezijos turinio. O ir pačių lietuvių yra daugiau viso ko gaminama negu lig šiol. Ypačiai daug dabar turime lyrikos poetų. Ieško tūli net naujų takų. O tik labai dažnai, kaip apskritai lietuvių darbuose, taip vyriausiai raštijoj apsireiškia diletantizmas, kaip gal niekur pasaulyj. Tai pradeda darbą ir, vos kiek užbaigę, meta. Bando tūli taip rašyti net dramas. Kiti vėl jas kritikuoti. O matyti iš kiekvienos eilės, kad nėra tam pašaukti ir neturi užtenkamai supratimo. Dažnai net taip yra, kad darosi kritiku, kurs pats nieko nemoka sumanyti ir nežino, kas kritiko uždavinys.

Tuo tarpu manoma, kad reikią parodyti, kas veikale negero. Tarsi tuo tautai ar gal ir rašytojui kas teikiama. Priešingai, reikėtų kiek įmanant pasistengti parodyti, kas yra gero ir gražaus viename antrame veikale. O jei to nėra, neverta dar ir ką kalbėti. Tada ir skaitytojai ir rašytojai savaime supras, kas nėra gera, kas negražu. Teikiamai reikia dirbti, o su patvarumu. Bet todėl yra ir būtina nesirinkti darbo, kam nėra nei gabumo, nei mokslo.

Mūsų tautai gresia pavojus. Pati ji sau gali kenkti. Per greit norima visa ką pasiekti. Ir politikos srityje. Labai atsargiai ir su rūpesningumu reikėtų tautos galias auginti. Lietuvių tautos padėtis yra labai ypatinga. Ilgais amžiais ji gyveno pavergta. Ir ilgėjosi su didžiu skausmu nepriklausomybės ir dykybės. Dabar ji jai teko. Bet tarsi dovanai. Tautos jėgos nebuvo įtemptos, jai pasiimti. Beveik vien pasyvus buvo jos pasistengimas. Yra toks ir dar šiandien. Tautos gyvenime yra kas nors tarsi praleista. Omai Lietuvai teko kurti savo valdžiavą. Visai netikėtai tūli lietuviai iš pavaldinių tapo valdytojais. Tauta turi savo tvarkomąjį organą, būtent savo valdžią. Bet tūliems dar neaišku, ką tai reiškia. Iš įpročio valdininkai ir valdžios žmonės negali tai atjausti. O žmogaus didybės dažnai nėra. Todėl visokių reiškinių pastebėti.

Kad tačiau yra tiek tvarkos, tiek visokio gero matyti kuriamoj Lietuvos valdžiavoj, tai, rodos, vien paeina iš sveikų tautinių ypatybių. Todėl ir matyti čia geresnių pasisekimų, kur einama tikslan tarsi instinktyviai. Žymu tai ypačiai politikoje.

Sąmoningesnių būdu galėsime žengti pirmyn vien tada, kad kuo daugiau pasistengsime kiekvienas žmoniškas savo kilnybes išauginti. O tam pirma bus svarbu manyti, geisti, jausti, kalbėti, rašyti ir dirbti teigiamai. Paveikslui, ne be labai svarbios priežasties žvelgti į viens kitą neigiamu žvilgiu. Taip tik vykinama kovos padėtis mūsuose. Ir netrukus tauta skiriasi į dalis, kurios viena kitą nuveikti nori.

Berods kol koks gyvis yra silpnas, tol jis turi kovoti. Kovojant auga jėgos. Vienok ne tik paties, bet ir priešo jėgos. Visuomet kovojant abi priešingi galybi stiprėja. Todėl kova gal mūsuose ir yra reikalinga. Bet kad iš jos išauga nekanta, tuomet tautos gyvybei gresia pavojus.

Nekanta yra visuomet silpnumo reiškinys. Todėl silpnasis ir vis pilnas nekantos prieš tąjį, kurį įveikti negali. O to nereikėtų. Gyvenimo įstatymai visuomet tą naikina, kurs pažangą trukina. Todėl netinkamos jėgos visuomet dingsta savaime. Bet prieš jas kovojant jos stiprinamos. O be to, dar pačių jėgos priešų pastiprinimui sunaudojamos. Išmintinga vien yra lenktyniauti kuo kilnesniu veikimu. Tik vien prieš tą reikėtų kovoti, ką norima tvirtinti, bet ir tuomet, kad pačiam reikia dar daugiau galios.

 


 

KELIOS TAUTINĖS DABARTIES KLAIDOS

Ką tiktai jau apie kelias klaidas kalbėjome. Bet norėčiau, kad į jas būtų žiūrima platesniu žvilgiu. Berods visas šis raštas tam skiriamas. Vienok nebus per viršų, kad tai dar tyčia aiškinsiu. Klaidos yra reikalingos, ir yra naudingos. Jos paprastai dera pasimokinimui, pažangai. Kurs iš jų nesimokina, klaidžioja toliau ir tenka jam viso ko pakęsti. O juo daugiau, juo mažiau jis mokinasi.

Kas be apsirikimų žengia tolyn, tas toliau nueina. Bet vargiai rasis toks žmogus. Protingasis mato kvailio klaidas. Išmintingasis pastebi, kur ir protingasis paklysta. O labai aukštai stovinti asmenybė žino, kad ir išmintingasis nėra be klaidų.

Todėl vienas turėtų kitam patarti ir jam jo klaidas parodyti. Tik tai nelengva. Žmogus, nukrypęs nuo tikro kelio, labai yra dėkingas, kad kits jam rodo, kur eiti reikia. Bet kas negerai, nedorai pasielgia, išvirkščiai mano ir nemielai priima gerą patarimą. Vis jis tame girdi papeikimą ir kito žmogaus pasididžiavimą. O taip iš tikro ir labai dažnai yra. Kad mes daugiau pratintumės vienas kitą pamokyti su visu širdingumu, nesistiepdami savo „,išmintyj“ ir „doroj“, tuomet nieks nesipriešintų ir mūsų žodžiais sekti. Bet lygiai tam žmogui, kurs nuolatai daug paikumų daro, o save tiki gudriausią esant, labai sunku patarti be pasididžiavimo. Nesą paprastai veršiai, kad tik mažumą šokinėti gali, atbulai pasielgia, o ne kaip jie mokinami. Todėl čia, kur vieno žmogaus jo paties dalykai varomi, nereikėtų kišties. Bet kur atgyjanti tauta stumiama į pavojų, čia būtinai reikalas kalbėti. Nesą klaida tuomet yra labai peiktina ir pavojingas dalykas, kad ji tūlų matoma ir kitiems rodoma, o tiejie jos tačiau nevengia. Čia jau kvailybė ir pasiutimas yra apsivedusiu, ir iš to tad gema pražūtis.

Viena didžiausių klaidų, kuri jau ilgoką laiką yra daroma, tai ans lietuvių tautos skilimas į dvi dali, apie kurį jau kalbėjome. Bet jis vargu tuo tarpu išvengiamas. O gal jis yra dar ir naudingas. Kad tik tauta ne per skaudžiai jo dėl turėtų kentėti! To priešingumo šaknys vyniojasi tiesiog apie tautos gyvybės esmę.

Bet ne visuomet ir visur tas priešingumas kyla iš visiškai skirto gyvenimo supratimo. Rodos, jis pareina iš labai paviršutiniško dalyko, kurs dabar beveik visur apsireiškia, kur lietuviai „tautiškai“ prabunda. Tuojau randasi troškimas pasirodyti. Kaip ypatinga! Lietuviai, kurie tiek metų tvylojo užkampyj, dabar lygiai antraip veikia.

Būtų tai berods geras dalykas, kad vienas norėtų kitą pralenkti. Bet kame? Ar darbe? Tai esti: apreiškime to, kas geriau už tai, ką kitas daro? Bet toli – gražu! Vienas griauja tą, ką kitas stato. Peikia kitojo darbą ir giria darbą, kur jis – atliksiąs! Ne darbas jam svarbus, bet vien kad jo vardas būtų menamas.

Bet ne tai didžiausia lietuvių klaida. Yra tai karštumas, kurs galėtų virsti labai naudingu. Bet tai, kad galima vienam ar antram tik apsiskelbti mylinčiu savo kalbą ir lietuvių tautą, paduoti kokį nors sumanymą, ir tuoj į jį žiūrima kaip į naują Lietuvos ramstį. Mūsų klaida yra, kad per bailiai žiūrime j tautos stiprėjimą ir menkus, net niekingus apsireiškimus jau skaitome svarbiais.

Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai nusverti, kiek su jais aukštesnė gyvybė tautoj didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas lobinamas, skaidrinamas ir puošiamas.

Ne į tai reikėtų žvilgį kreipti, kaip labai kas moka barti socialistus, kunigus, rusus, lenkus, vokiečius ir visus „netikėlius“, ir ne į žmogaus žodžius apie būsimąjį savo darbą ar veikimą, bet tiesiog į tą darbą. Tik apmąstykime, kas yra iš to gero, kad įrodoma, kokie netikę kiti, kaip jie tautą skriaudžia, suvaržo kiekvieną dorą darbą ir t.t. Berods gali žmonės sukilti ir tuos niekšus – pamokyti.– Bet ar jau taip? Tik tokiu būdu nieks nieko neišmoksta. Ir laikas, ir galia be reikalo eikvota. Daug naudingiau galėtume visa naudoti, išmanydami, kas svarbu.

Sijoti reikia ne žmones, bet jų veikimus, jų veikalus. Ir žodis gali būti veikalas. Sijojama berods yra. Kritikuojama net kritika. Bet, rodos, reikia tikrąjį rėtį arba dar geriau koštuvį pasiimti. O geriausias bus tas, kurs skirs tarp niekų ir to, kas apreiškia Lietuvoj, kad tik ir mažumytį, šviesesnio išmanymo, gilesnio jausmo, teisesnės tiesos, dailesnės grožybės, kilnesnės doros ir valios, vienu žodžiu: gyvesnės, aukštesnės gyvybės.

Kad taip spręstume, rodos, visa virstų kitaip. Kiekvienas „veikėjas“ būtų priverstas savo darbo vertybe lenktyniauti su kitais, o ne vardo garsu. Iš tikrųjų vardas tėra balsas, kurs vos pragarsėjęs ir išnykęs yra. Bet tikras darbas be sustojimo veikia tolyn. Ir jį gyrius seka, kaip šešėlis žmogų. Nėra tuo kiek dar abejoti.

Bet taip lietuviai vis svyruoja tarp ekstremų. Vieni kitų darbus peikia ir trikina, o tad veikiai patys pradeda jį daryti, kad dar ir menkiau tam būdami tikę. Išeina vien pamėgdžiojimas. O visa tai, jeib jie patys taptų garsūs. Kita kas jiems ir nerūpi. Bet šitą pasielgimą kiti yra auginę, visa girdami, kas tik kaip nors pasirodo lietuvių judėjimu. Kiti berods vėl beveik visa peikia, kas lietuviška, ypačiai kad tai nesutinka su jų partijos nuomone.

Spręsdami, kaip reikėtų, ir nelygintume vis lietuvių tautos su kitomis, nerašytume, paveikslui: „Jau ir savo b a-1 e t u galime mes lietuviai pasidžiaugti". Lyg tai džiaugsmas, kad mes ir kokį niekniekį turime, kuo kitos tautos mėgstasi. Tik ne tuo mes lietuviai kylame! Ar jau iš tikro mes tik tuomet būtume kultūringa tauta, kad išaugintume, sekdami kitų tautų paveikslus, visus jų kultūros paklydimus!

Nemanau sakyti, kad baletas niekas, kad jį iš tikro ir nesvarbiu skaitau, bet kad ne mūsų yra uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis. O tam, rodos, tinkamiau veiksim, kad kiek įmanydami rūpysimės šviesesne sąmone, kilnesne dora, tvirtesniu noru. Tad gal atsirasti ir baletas, bet tikrai nebus jis toks, kuriuo tūli dabar pasidžiaugia, bet gal dar neregėtas grožybės apsireiškimas, ir mes nebūsim buvę kitų tautų – beždžionės.

Berods iš kitų tautų pasimokinti yra labai naudinga. Tik reikėtų pasimokinimui imti jų prakilniausius reiškinius. Ir, paveikslui, kas iš kitų kalbų raštijos verčiama lietuvių kalbon, turėtų būti kitų tautų brangumynai. Bet, kaip jau sakyta, labai dažnai verčiami kitų tautų niekniekiai į mūsų kalbą. Ir tad tokiuose raštuose slankioja žemiausi kitų tautų papročiai, būdai, mintys kaip kokios skruzdėlės lietuvių dvasios namuose ir griauja jos sienas.

Vienok negalima vertimo tokių raštų į lietuvių kalbą vadinti klaida. Ir tai vien apsireiškimas labai didžio dvasios drumstumo. Patiko bet kam koks kitataučių niekis, ir tuoj ėmė jį lietuviškai parašyti. Tikėjo gal didinąs lietuvių raštiją, atnešąs tautai naudą. Neapsakomas – aklumas.

Taip, kaip dažnai lig šiol, visokiu būdu didiname vien tuštumą ir žemumą. Yra net tokių vakarų rengėjų, kurie sušaukia žmones į „vakarus“, žadėdami tik juokų ir šokių lig ryto. Ar manoma iš tikro, kad iš tų vakarų bus kokia nauda? Tik kiekvienas protingas žmogus žino, kad žadinti žmogaus žemumą yra jį silpninti. Tauta tikrai veikiau be tokių vakarų gyvės ir išliks, kaip su jais. Ne duona ir žaismai kelia žmones aukštyn. Taip buvo manoma visuomet pakrikimo laikais. Kaip jau sakiau: žmogaus žemumą penėti yra jį traukti į pražūtį.

Bet baigsiu. Išmanę, kad turime visai savaip augti ir auklėtis, supratę, kuo vyriausiai reikia rūpintis, ir veikdami atitinkamai, išvengsime visų klaidų. Nesą ir neminėtosios rišasi su šitomis. Išvengsime tuštumo. O kad tūli ir varys savo darbą tolyn kaip papratę, tesižino. Kur veda, kyla burbulai ir kildami didėja. Galėtų berods pasidaryti pavojus, kad visas rykas trūks, bet paprastai burbulams parėjus visai į viršų, jie savaime – trūksta, ir nieko neblieka.

 


 

KELIOS SĄLYGOS TAUTAI AUGTI

Vyriausias tūlų rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad tuo neapsireiškia aiškus supratimas, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien tuo nėra galima. Iš tikrųjų lietuvių tauta yra visus amžius išlikusi vis tokia jau. Bet aplinkybės virto kitokiomis, o tai išlikusi tauta pasirodo atgal pasilikusi – nykusi. Ir vien rūpintis tautos išlikimu yra ją pasmerkti pražuvimui.

Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visumet: kaip auginsime tautą. Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą, o tai augimas ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti. Kiekvienas tą, kuo tiki tautą geriausiai auginti. Bet vis ir vis turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.

Save vadinti lietuviu nedaug tereiškia. Kad darytume tai ir garsiu šauksmu. Daugiau atliekame ekonominį kitų lietuvių padėjimą gerindami. Taip nors kiek tvirtiname tautos gyvybę. Šelpiami lietuviai mato jiems pareinant pagalbą iš pačios tautos. Ir jie pradeda daugiau savo tauta pasitikėti.

Kita, gal tokio jau svarbumo, yra bandymas tautinio gyvenimo žymius suprasti ir sau aiškinti. Apsireiškia tai kritikoj. Lig šiol toji neturėjo plačiam tautiniam gyvenimui jokios vertybės. Ji tik reiškė, kaip kritikos rašytojas varginos suprasti kokį tautinį gyvybės žymį. O jam, gal dar ir kitam, todėl tai derėjo sąmoningiau žvelgti į tautos gyvenimą.

Tik retai buvo kitaip; kur tai, nesunku suvokti. Reikia tik žiūrėti, iš kokios kritikos parėjo, paveikslui, poetams, vaizdininkams ir kitiems gaivinimas tobulesniems darbams. Taipo jau reikia žiūrėti ir į platesnį tautos gyvenimą: į draugijinį, į doros ir išminties bei tikybos gyvenimą. Iš kokios kritikos jam parėjo stiprinimas?

Labai svarbus dalykas tautai auginti yra tautos gyvybės reiškinius, ypačiai iš senesnių laikų, statyti į lietuvių sąmonę. Tokio jau svarbumo yra senesnių tautos ir tėvynės mylėtojų triūsą ir darbą parodyti didžiam lietuvių skaičiui. Žvilgis į tokius raštus, koks buvo „Lietuvių tauta“ [16], A. Dambrausko „Draugija“ [17] ir dabar yra gal „Švietimo darbas“ [18], parodo, jog tai jau sąmoningai daroma.

Iš tokio darbo parėjo žinios apie lietuvių būdus, apeigas, papročius, dėvėjimą, naminius išdirbinius, dainas, raudas, giesmes ir t. t. Bet nors naudinga visa tai yra tautai augintis, tai tačiau svarbiausias dalykas ne tame dar. Visa tai tik parodo, kokiu pavidalu lietuvių tautos gyvybė lig šiol apsireiškė. Vienok pavidalas nėra gyvybė. Ir naudotis tais pavidalais bet kokiam dalykui apreikšti nėra dar lietuvių gyvybės auginimas.

Gyvas pavidalas visuomet yra toks, kokia yra gyvybė. O pasirenkant kokį pavidalą savo gyvybei apreikšti, pavidalas vis bus negyvas. Pradėdami visiškai gyventi senųjų būdais, papročiais, nieku būdu nestiprinsime tautos gyvybės. Mūsų vidus: mūsų mintys, jausmai, palinkimai, geismai yra kitokie, negu tie mūsų bočių. Todėl jų apsireiškimai ir turi būti kitokie.

Vienok kaip kraujas ir kalba pareina mums iš bočių, taip jų vidui prilygsta ir mūsų vidus. Ir jam apsireikšti tinkamesni yra bočių papročiai, būdai, dainos, negu tie patys kitų tautų dalykai. Tik reikia saugotis aklo sekimo. Tas visuomet taps pamėgdžiojimu. Kad, paveikslui, vienas viduje iškilęs poetas rašys dainas visiškai sekdamas paviršutiniškai žmonių dainų paveikslą, jis padarys niekų. Žmonių dainos kilo iš žmonių gyvybės. Toji buvo savo būdu gili, švelni ar smarki, guvi, vienok nesąmoninga. Tikras viduje šviesėjęs poetas gal turės tokią jau gyvybę, bet sąmoningą. O jam rašant žmonių dainų lytimi, jo poezija bus supančiota, raiša.

Iš viso to išeina, kad būtinas dalykas yra savo reiškiniams naudotis visokiomis bočių apsireiškimo formomis. Taip sąryšis su buvusiu tautos gyvenimu bus tvirtinamas. Bet reikia tas lytis šviesinti ta sąmonės šviesa, tuo gyvesniu jausmu, tuo didesniu veiklumu, kurį esame viduje augdami įgiję. O tad tos formos virs savaime kitokiomis.

Negalima todėl vien grįžti į senus papročius, dėvėjimo būdą, išdirbinius, dainas ir t. t., bet juos iškelti į tobulesnį gyvumą ir šviesumą. Vien raginti, paveikslui, dėvėti kaip senovėje dėvėdavo nieko nereiškia. Bet senu dėvėjimo būdu naudotis, jį pritaikinant naujam, dabarties jausmui ir supratimui, tai bus augimo žymis.

O taip reikėtų daryti visame. Dainavimas niekuomet nebeskambės taip, kaip jis seniau skambėjo. Tam sąlygos beveik visur išgyventos. Tačiau dainos gali skambėti ir skambės visuomet. Tik tobulesniu būdu, aiškiau išreikštu guvumu arba ritmu. Senų dainų lytys tegali būti paveikslu, bet ne geležinė forma naujoms dainoms lieti. Tik tuomet jos bus žiedas lietuvių tautos gyvybės, kad jos bus lydimos senų dainų atgarsių.

Sąmoningai nors šiek tiek dirbama pačios kalbos srityje. Kiek apreiškiama naujų minčių ir jausmų, vis atsižvelgiama į tai, kaip žmonės tartų. Tai gražu. Ir taip tikrai tautos tame gyvybė auginama. Bet ir kitame taip turėtų būti. Ir poezijoje, ir vaizdininkų darbe, ir visame.

Bet tam pirm viso reikalinga, kad kiekvienas žmogus savo viduje augintų žmoniškumą: skaidrintų savo sąmonę, gilintų savo jausmus, valytų savo palinkimus, tvirtintų savo dorą, aukštintų, gaivintų meilę ir išmintį, žadintų sąžinę. Kiekvienas tai gali daryti. Kiekvienas, gyvendamas su žmonėmis, su lietuviais, turi tam progos. O taip lietuvių kalboj, lietuvių gyvenime sušvistų visa aukšto žmoniškumo grožybė.

Kokį ypatingai kilnų uždavinį turi tame, paveikslui, tėvai, ypačiai motinos! Daug lietuvių skundžiasi, kad savo bočių kalboj, kuri yra visai pilna širdingumo žodžių, jie nėra girdėję iš savo gimdytojų meilės, malonybės balso. Tautos nykimo laike negalėjo būti kitaip. Bet dabar, kada lietuviai pradeda atgyti, dabar lietuvės motinėlės, ypačiai jaunosios, neturi gražesnio uždavinio už tąjį savo viduje auginti tobuliausią skaistybę ir malonybę ir ją apreikšti lietuvių būdu, lietuvių tautos žodžiais. Tuo savo kūdikėliams suteiks tokį aukštesnės gyvybės gaivinimą, kurs nieku kitu negali būti užvaduojamas. Skambės tos mielos mylimosios motinėlės žodžiai vaikams visą amžių ne vien ausyse, bet ir širdyje. Skambės kaip apsireiškimas tikro gyvo žmoniškumo su visa galia ir grožybe. Ir Lietuvos vaikams bus tėviškė, tėvynė vėl mylima, bus šventa.

O kiti, kurie savo darbais ir veikalais siekia plačių tautos santykių ir skritulių, jie turėtų taipo jau kiekvienu darbu apreikšti žmogaus kilnumą ir didybę. Vienok tiktai ką žmogus pats patyręs yra, besistengdamas aukštyn kilti, tik tai yra gyva ir gali gaivinti. Žmogus tik tampa gyvesnis patsai atmindamas gyvenimo mįslę. Ar jis dirbtų mokslo, ar meno srityj, vis jo darbas turėtų būt jam pačiam atmezgimas gyvenimo mazgo. Tuomet jis yra naudingas ir kitiems. Bet supraskime gerai! Ne tai svarbu, kad mes, ar kokiu veikalu, ar savo gyvenimu, kitiems gerą paveikslą duotume, bet kad ir veikalas, ir gyvenimas būtų reiškinys aukštesnės, tobulesnės gyvybės. Tuomet toji daugiau daro negu ir geriausias paveikslas.

Todėl ir visuomet tik tie veikalai tėra didi, kuriais žmogus sau, o tuo ir kitiems pagelba gyvenimo mįslę atspėti, kurie kyla iš giliausios paties gyvybės. Jie yra tad lyg koks gyvybės, dailės ir išminties galybių susibranduoliavimas. Tik atsiminkime Egipto sfinksos! Ji tam geriausias paveikslas. Proto gudrybė, lengvai palaikanti atmintis, rankos miklumas, akių akylumas dar menkai tereiškia gyvenime, moksle ir mene. Viską padarė čia širdies pilnybė ir gyvumas, sielos šviesybė. Tik visu tuo tegali augti atskiras žmogus, tauta ir žmonija. Ir tik taip ji išlieka.

 


 

DORA IR HARMONIJA

Doros galybė neapveikiama. Tai visur žinoma. Reikia tai tik ir visuomet omenyj laikyti. Kūno galios silpnos prieš doros viekus. Drąsiausias grobuonis pabūgsta, kad prieš jį stojasi taipo jau drąsus, bet doras žmogus. Visi didi žmonių darbai pareina iš aukštos doros. Toji vien yra jų gimtuvė.

Todėl didiems darbams vykinti neužtenka kūną lankstyti ir penėti. Didis, drūtas ir stiprus kūnas nieko nenuveikia, kad nėra jį valdančios, galingos doros. Tūli milžinai nėra nieko padarę, nes buvo doroje nykštukais. O kūniški nykštukai kažin ką vykino, nes buvo milžiniškos doros.

Vienok teisybė, kad stipras, galingas kūnas yra geras įrankis dorai apreikšti. Be kūno mūsų pasaulyje nieko padaryti negalima. Tačiau svarbi yra pirm viso dora. Kūno viekams sunykus, jie nebsiranda. Bet dora nenubaigiama. Ji vis iš naujo stojasi. Ir kad kūnas žudomas, žmogus savo doroj jaučiasi neapveikiamas.

Dora keliasi ir iš numirėlių. Ji yra vilties ir tikėjimo versmė. Ji yra nemirtinga. Jos gyvenimas yra kitas pasaulis. Todėl tūliems ir neaišku, kas tai dora. Berods lengva apie ją kalbėti, bet sunkiau ją suprasti. Reikia į ją todėl iš visų pusių žvelgti. Bandysim tai daryti nors vienu nauju būdu.

Daug žodžiais giriamas harmoningasis žmogus. Apie harmoniją tegali būti kalbama, kur daug yra veikiančių įvairių jėgų. Tokios gyvena žmogaus viduje, arba kaip ne visai teisingai sako: jo širdyje. Kuomet tos jėgos gražiai sutaria ir visos siekia vieno galo, tuomet čia yra harmonija, ir žmogus yra galingas.

Jis yra rimtas, ramus ir tvirtas. Jo jausmai ir palinkimai gražiai supa jo širdį. Tarytume valdomos bangos neša laivą, ir ant jų šviečia išmanymo šviesa. Todėl harmoningas žmogus turi nuolatai jausmą, lyg jo viduje būtų visiškai šviesu. Jam galima viską gerai apmąstyti ir be kliūčių visomis galiomis veikti. Ir jeigu kartą nepasiseka, jis nekrinta į neramybę ir niekuomet nedūksta, bet ramiai ieško nepasisekimo priežasties. O ją suradęs, jis šviesia viltimi pradeda iš naujo savo darbą. Ir jam pasiseka. Nesą mato pasisekimo sąlygas ir jomis naudojasi. Visuomet jis stovi tarsi viršum viso to, kas darbą kliudyti gali.

Neharmoningas žmogus yra nerimtas ir neramus. Todėl jis nuolatai svyruoja ir abejoja. Visur jis todėl kliūva ir grimsta. Jo reiškiniai yra žiaurūs, net šiurkštūs. Viduje jam visokie jausmai ir geismai tik velte veliasi. Vienas briaujasi pirmyn už antrojo. Ir pačiam žmogui retai težinoma, kas norėtina ir veiktina. Viskas drumstu, neaišku, tamsu. Niekas nesiseka. Jėgos trankosi ir nusiblaško. Viena kliudo ir naikina antrą. Ir retai išeina iš tokio žmogaus svarbesnis naudingas darbas. Niekuomet didis, kurs svarbus didesniam žmonių skaičiui. Paprastai neharmoningi žmonės tik moka griauti, bet ne statyti. Jie tautos gyvenime yra tikras pavojus, jeigu jie nėra valdomi galingos harmoningo žmogaus rankos arba jei tauta nemoka jų veikimo susiaurinti.

Tokiam žmogui reikėtų vien ieškoti ramybės. Tuomet jame atsirastų protas ir sušvistų pat išmintis. Kiekviename žmoguje tūno giliai ramybės sąlyga, būtent išmintis ir meilė. Tajai viršų gaunant ant žmogaus geismų, ant jo kraujo, randasi žmoguje harmonija. Išmintis gyvena anapus žmogaus ūpų ir tųjų sūkurio žmogaus viduje. Ūpams nutilus, nustojus, išmintis prašvinta lyg saulė, debesims pasitraukus.

Žinomas yra dalykas, kad žmogus tiek yra gyvesnis, kiek jo sąmonė šviesesnė. Kūnas be sąmonės yra beveik tik lavonas. Norint žmogų auginti, reikia todėl pirm viso jo sąmonę skaidrint ir taip jo viduje harmoniją tvirtinti. Tuo ir žmogaus gyvybė tvirtinama ir didinama. Yra gamtos moksle žinoma tiesa, kad harmoningi santykiai yra tvirčiausi. O kad tai tūlam ir nebūtų įtikima, tad jam tik nebus tai abejojama, kad žmogus iš išminties pareinančia valia suvaldydamas savo jėgas – geismus, troškimus išlieka sveikesnis. Tos jėgos tada nenusiblaško ir žmogaus nenugaluoja.

Šis valdymas padaro žmoguje harmoniją, gamina dorą. Vidaus harmonija yra dora. Ji kyla iš visai kito gyvenimo skyriaus, kyla tiesiog iš jo ir viso pasaulio Priežasties. Todėl dora ir apreiškia aiškiai savo kilmės šventybę. Ir todėl ji neapveikiama, kadangi ji nepasiekiama paviršutiniškų dalykų.

Kas atskiram žmogui svarbu, tas yra verta ir visai tautai. Tautoj harmoniją tvirtinti yra jos dorą, galybę ir tuomet jos gyvybę stiprinti. O visa tai galima, aukščiausias jos jėgas žadinant. Paprastose padėtyse užtektų tautai gyventi, patenkinti paprastuosius doros reikalavimus. Bet kuomet tautos gyvybei gresia pavojus, tad to nebeužtenka. Būtina yra, kad visi tautos vaikai kreiptų žvilgį į aukščiausias tautoj, žmonijoj apsireiškiančias galias, kad visi rūpintųsi pilniausia harmonija, kilniausia dora, šviesiausia išmintimi. Tik taip tegali tauta tvirtėti, augti ir tuo išlikti.

 


 

VAKARŲ ŽMONIJOS KELIAS GYVYBĖN

 


LIETUVIŲ TAUTOS GYVĖJIMO LAIKAS

 

Žmogui susidaro uždaviniai ne tik iš gamtos, iš paties žmogaus prigimties, iš tautos, bet pagaliau ir iš amžiaus, kuriame jis gyvena. Iš esamo laiko gimsta uždavinys ir tautoms bei visai žmonijai. Lygiai dabar lietuvių tauta žymiai atsigauna. Todėl jai ypačiai svarbu pažinti uždavinį, kurs jai dabarties teikiamas.

Bet ne tiktai pats laikas gretina lietuvių tautą tolimesnei žmonijai. Kaip noris turi mūsų tautos gyvenimas būti santykyj su kitų tautų jausmais, palinkimais, norais, manymais, ilgesiais, su jų gyvybe. Žmonija gyvena dabar ypatingą savo pažangos valandą. O joje randasi ir sąlygos lietuvių tautai tvirtėti. Negali būti kitaip. Lietuvių tauta nėra atskirta nuo visos žmonijos. Taip iš to dabarties gyvenimo pasidaro lietuviams ir tautinis uždavinys.

Todėl reikia dabartį suprasti. Nelengva tai berods. Visgi dar galima. Pirmutinis klausimas bus: kuo skiriasi mūsų laikas nuo senesniųjų? Ir paviršiumis žiūrint, tai jau matoma. Gal niekuomet žmogus neturėjo tiek padargų kaip šiandien savo darbams atlikti. Bet tuo nėra visa pasakyta. Nesą iš tikrųjų ne žmogus dirba tais padargais. Dirba jais gamtos galios. Žmogus jas tik paleidžia į darbą. Jis todėl mūsų laiku visai į naują būtį yra įkeltas. Yra tapęs žymiai daugiau gamtos valdytoju, negu jis juo buvo seniau. Iškilo žmogus iš gamtos jėgų srities, pradėjo pajausti savo didybę.

Šitas savo vertybės pajautimas švinta pamažu ypačiai tų žmonių viduje, kurie naudojami buvo tokiems darbams, kuriuos dabar vis dažniau atlieka gamtos viekų varomi prietaisai. Ir žmogus, dar ir šiandien priverstas tokius darbus daryti, jaučiasi skriaudžiamas. Todėl jis priešinas tam, kur jis tai tik gali. Ir teisingai.

Žmogaus jėgos taip vis daugiau branginamos. Ypačiai čia, kur gamta gausiausiai traukiama žmogaus tarnybon, paveikslui, Amerikoj. Tik dar nebranginamas patsai žmogus. Vienok iš viso to išeina, kad žmonės, daugiau skirdamies nuo gamtos, labiau stojasi ir šalia viens antro, jaučia turį lygias žmoniškas tiesas ir lygią vertybę. Ir todėl tie žmonės, kurie tik paviršutiniškai iškilę yra iš kitų, tarsi grimsta atgal į didįjį skaičių. Žmonių diduma pradeda vyrauti ir bendruosius žmonių reikalus valdyti.

Su visu šiuo rišasi dar ir tai, kad žmonės šiandien daugiau negu kuomet seniau susieina ir susitaria ir iš tolimesnių kraštų. Sakytume, visa žmonija  dabar stovi nuolatiniame susitarime, bet ir nuolatiniame susitelkime arba priešingume. Didysis karas su skaudžiais savo reiškiniais tėra tam tik patvirtinimas.

Trumpai visai negalima išdėstyti, kaip vienas dalykas dera iš kito. Kad žmogus išmoko savo galias aukščiau statyti už gamtos viekus, tai vėl kiti bando aukštąsias žmonių jėgas savo tikslams pavergti. O galint žmonėms susitarti bei susitelkti ir iš tolimų kraštų, pasidarė, kad žmonės vis daugiau stengiasi didžio žmonių skaičiaus galybe pasinaudoti.

Taip dabar žmonijoj tik virte verda. Žmonės pradeda daugiau žmonėmis pasijausti, tvirtina daugiau žmonių lygybę, o antraip vėl, kiti nori iš tos iškilti, vienok ne kaip reikėtų, būtent dvasioje augdami, bet kitus visokiu būdu sau pagaudami.

O kaip kas išmano, taip jis tam vartoja materinius, ekonominius įrankius arba ir daugiau dvasinius. Ir vieni tikisi vienaip, antri antraip pasiekti savo tikslus. Tačiau šie varžymai tik daugiau atsitinka vidaus gyvenimo srityse, negu paviršiuje. Žmonės pradeda numanyti, kad savo viduje būti kito vergu yra blogiau, negu paviršutiniškai kitam priverčiami tarnauti.

Asmenybė ir jos galia bei dykybė yra mūsų laikais svarbiausias žmogaus klausimas. Atskiriems žmonėms tai berods buvo jau visuomet svarbu. Bet dabar, žmonėms taip drūčiai ir giliai susisiekiant, visų amžių ir visų didžiųjų žmonių gyvybė gaivina žmonių pasijautimą. Ir minėtas dalykas pasidaro bendru žmonių rūpesniu.

Taip mūsų laike vis galingiau sukyla noras gyvenimą ir žmogaus supratimą taisyti, gerinti, šviesinti. Visos padėtys, visi santykiai keičiami, visi išmanymai skaidrinami. Ir pagaliau visų gyviausiai žmonės tiesiasi gyvenimo gelmėsna. Beveik už visa tos gelmės pasidarė žmonėms šiandien svarbiausios. Visur ir beveik neapsakomu geidimu ieškoma, kaip įžvelgus į gyvenimo slėpinius.

O kaip kas išmano, taip jis tam vartoja materinius, ekonominius įrankius arba ir daugiau dvasinius. Ir vieni tikisi vienaip, antri antraip pasiekti savo tikslus. Tačiau šie varžymai tik daugiau atsitinka vidaus gyvenimo srityse, negu paviršiuje. Žmonės pradeda numanyti, kad savo viduje būti kito vergu yra blogiau, negu paviršutiniškai kitam priverčiami tarnauti.

Žmogus liaujasi buvęs kuo jis lig šiol buvo ir pradeda naują gyvenimą gyventi. Pradeda numesti visokius pančius, ypačiai tuos, kurie jo omynę, jo protą ir išmintį suvaržę buvo. Pačios gyvenimo gelmės akivaizdon jis tik visai vienas gali stotis. Tai jis mato. Nieks jo negali gelbėti, nieks jo užvaduoti.

Taip mūsų laikais vyriausioj savo prasmėje yra tikybinis. Beveik visa žmonija sujudusi dėl tikybos klausimų. Bet nėra visiems aišku, ko jie ieško, ko jie nori. Tūli tiki, kad einą dabar apie bažnyčios dalykus. Kitiems vėl rodosi, būk krikščionių tikėjimas esąs išgyvenęs. Dar kiti ginčijas, ar Kristus būtų gyvenęs ant žemės, ar ne. Vėl kiti mano, tikyba žmogui esanti nereikalinga. Bet ir šie, kaip kiti, kelia tikybos klausimą.

O kaip visuomet, kad nauja gyvybė randasi, ekstremai, priešingumai, pasirodo šalia viens antro, taip ir dabar. Jausmingiausias tikybinis gyvenimas matomas kas dieną kartu su nuodugniu tikybos paniekinimu. Bet vieni, kaip ir antri, žiūri į tikybą kaip į kokį mokslą, tie – kaip į „apreikštą“, šie – kaip į „susvajotą“. O tikroji tikyba ir vienus, ir antrus kelia aukštyn į ypatingą gyvenimo slėpinių numanymą.

Kas iškilusiems seniai buvo žinoma, tas mūsų laiku vis didesniam skaičiui aiškėja, būtent tai, kad tikyba yra ypatinga sąmonės būtis, ypatingas gyvybės aukštumas, ypatinga gyvybės galia. Ji, kuri vien žmogaus viduje randama, žmogui atveria jo asmenybės gelmes ir stato jį akivaizdon pasaulio Priežasties. Ir taip jam iš Jos teikia visokių galybių, kurių žmogus, negyvendamas tikybai, nepažįsta.

Tokia yra dabartis. Didysis karas tiktai paaštrino tikybos klausime priešingumus, ekstremus. O lygiai dabar lietuvių tauta tvirtėja. Dabar, kuomet žmonija taip ypatingai sujudusi! Labai daug tai reiškia. Kiekvienas turėtų atsidėjęs apie tai pamąstyti.

 


 

MATERIALIZMO IŠAUGIMAS

Žmonės mūsų laike pradeda lipti ant naujo žmoniškumo laipsnio. Ir pasidaro klausimas, koks buvęs senasis laipsnis. – Suprasime jį, pasiaiškindami, kaip žmonės vakarų žmonijos pasiekė senąjį laipsnį.

Apie senovės žmones mums teko dvi priešingi žini. Viena sako, senovės žmonės buvę žiaurūs, be jokių aukštesnio žmoniškumo žymių. Antroji žinia pareina iš senovės pasakų. Apsireiškia jomis visai ypatingas pasaulio supratimas. Tūliems tasai yra berods tiktai svajonė, fantazė. Vienok palyginant tos fantazės apsireiškimus su kitais, pasirodo senovės fantazė nuostabi ir kaip fantazė negalima. Senovės žmonės savo padavimuose parodo, kad jie pasaulį tarsi iš jo vidaus regi, kad jie regi gyvenimo, evoliucės galybes ir kad jie savo žinias apreiškia paviršutiniško gyvenimo lytimis. Todėl nėra čia fantazės, bet tikras šviesus regėjimas.

Senovėje žmonės gyveno dvejopu būdu: viduje, kur buvo nuostabiai šviesu, ir žiauriame, tamsiame paviršiuje. Žmogus buvo tarytum dalintas. Tuo apsireiškė ypatingas evoliucės laipsnis. Tolimesnis žmogaus uždavinys buvo tapti vienetu, gyventi visiškai vienaip. O kaip visas pasaulis kuriamas krypo kūniškuman, taip ir žmogus. Todėl jo uždavinys minimo laiko buvo tobulai pildyti ir numanyti kūniškąjį gyvenimą.

Žmogus turėjo savo asmenybės gyvenimą tarsi apleisti ir beveik vien rūpintis kūnu. Taip galėjo augti jojo jėgos. Galėjo jis visokiu būdu miklintis. Ir pagaliau galėjo rastis ir didėti bei gyvėti jausmų, geismų, minčių gyvenimas, kurs apgobė ir prisunkė visą kūno gyvenimą.

Į tai žmogų vedė kūno reikmenės. Ir jis pirma jautėsi esančiu kūnu. Toliau jis tad jausmuose, geismuose ir mintyse gyveno. Buvo tai gyvenimas daugiau viduje negu paviršiuje. Tarytum naujas ne toks materinis kūnas būtų kurtas. Vadinome jį anksčiau svetnaudybe. Su juo visos žmogaus jėgos visiškai kreipiamos į paviršių.

Taip dar ir šiandien dažnai yra. Žmogus yra tikrai vienetas. Bet vienetas šešėlyje. Nesą kūnas ir vidaus gyvenimas, apie kurį patlab kalbėjom, nuolatai gaišta ir naujėja. Ir nėra jis todėl asmenybė, bet vien atrodymas, pavidalas. Tame negali būti pažangos galas. Žmogus turi asmenybėje tvirtėti. Čia jis turi būti vienetas. O tam jis turi savo dvasios žvilgį asmenybėn kreipti.

Tam reikalingas visoks gyvenimas, ir regimame pasaulyje. Vienybė su kūno gyvenimu buvo praeinama būtis. Vienok kitoji negali būti pasiekiama, kuomet ji visai nežinoma, užmiršta yra. Ko nepažįsti, to negeisi. Kad toks užmiršimas neįvyktų, buvo rūpinama sąmoningųjų, šviesiųjų evoliucės galybių. Priešingai vėl veikė tamsiosios pažangos galybės. Jos žmoniją traukte traukė į kūno, į svetnaudybės gyvenimą ir stūmė ją į pamiršimą savo asmenybės.

Dabartiniame žmonijos amžiuje, kurs trunka jau kokį milijoną metų, kaip sako išmintingiejie, šviesiosios galybės susibranduoliavusios Indijoj. Jos apsireiškė tikybos, gyvenimo ir gamtos moksle. Iš Indijos būk pasidaręs kitas tų galybių vidurys sename Egipte. Iš čia kilo helėnų, žydų bei arabų tikybos ir mokslai. Iš Indijos paėjo dar parsų, džainų ir kitų tikybos. O kur vėlesni Egipto ir Indijos mokslai susitiko, čia radosi naujas kultūros ir tikybos vidurys, būtent Babilonija.

Čia tikyba virto tamsiosios galybės priemone. Tikybos šviesa tapo įsiausta gaisro ir dūmų. Buvo tai geismas kitus pavergti, pasismaguriauti, pasiskanėti bei gašlauti. Babilonijoj tat, kas yra šventa, buvo vartojama tam padidinti ir pastiprinti, kas yra žema, niekinga, bjauru. Babilonijoj turėjo materiniam gyvenimui tarnauti tikyba ir jos skelbėjai kunigai.

Iš Babilonijos plūdo tamsiųjų galybių srovė plačiai vakaruosna. Žydai ir jų tikyba iš dalies ir plaukė toj srovėj ir pasklido visur vakaruose. Sakoma, „kultūra“ nusikėlė Europon. Ir veik pasidarė ten vietoj griūvančios Babilonijos kits galybės ir gašlumo vidurys, būtent Roma. Babilonas turėjo griūti, nes jis augino ne gyvybės, bet naikinimo galias. Dabar tai Roma stojos Babilonijos vietoje. Dar ir šiandien jaučiama tųdviejų žmonijos centrų kultūra. Babilonijos, paveikslui, – laiko padalinime, Romos kultūra – valdžiavų tvarkoj.

Babilonijos nykimo ir Romos augimo laikas buvo labai ypatingas. Sukilo visoj žmonijoj šviesos galybės. Toli rytuose žmones mokino vyrai, kaip Lao Dzė, Konfucijus, Gautama, vadinamas Buda, daugiau vakaruose: Talis, Heraklitas, Eladoj: Solonas, vėliau Platonas, Aristotelis, bet seniau, o ypatingiau ir netoli Romos Pitagoras ir t. t. Visai nuostabu yra, kad beveik tuo pačiu laiku ant žemės radosi tiek vyrų su tokiu aukštu išmanymu ir pavadinimu. O didė jų dalis savo jėgas tiesiog kreipė vakaruosna.

Bet gyvenimas ėjo įstatymais tolyn, tai esti žemyn j materializmą. Nenuėjo nieku, kas buvo žmonijai teikta minėtų vyrų. Vienok pasiliko tik lyg sėkla žiemą žemėje. Ir darkart sušvito lygiai krašte tarp rytų ir vakarų žemių neapsakoma dieviška šviesa. Atėjo mokinti žmones Jėzus Nasorajus. (Nazarėnas), Kristus, Išganytojas. Kalbėjo apie Dievo valdžiavą, kuri yra kievieno žmogaus viduje ir kurios vien reikia ieškoti, norint būt išganytam ir išgelbėtam iš viso pragaištingumo ir piktumo. Kalbėjo ir apie tai, kad Dievas Pats nori gyventi žmoguje, kurs Jį myli, kad Dievas Meilė yra ir visi žmonės jo vaikai ir t.t.

Viešpaties Jėzaus darbą tvirtino vyriausiai Paulius iš Tarsaus. Bet jo mokslas jau buvo mažumą kitoks. Ne tiek jis kalbėjo apie Dievo valdžiavą, žmogaus viduje esančią, kiek apie Kristų, kurs turi žmoguje užgimti ir jį visai pildyti nauja gyvybe.

Su Kristaus ir Pauliaus mokslais susiliejo veik visi šviesos spinduliai, kurie buvo anksčiau užtekėję Eladoj ir tolimesniame pasaulyje. Ir jie švietė vakaruosna. O kad tūlos tikybinės draugijos ir priešinos vienam ir antram mokslui ir juos apšaukė klaidingais, vis tik visi jie susidėjo galingam veikimui. Gimė iš jų krikščionių „tikyba“. Pradėjo vakarų žmonija labai ypatingai nerimastauti, Romos galybė trupėti. Nusikėlė ji į Konstantinopolį. Bandė tvirtintis.

O buvo jai ir kuo. Babilonijos paveikslas nebuvo pamirštas. Naujoji tikyba pasirodė tam labai tinkama. Ir ji tapo parinkta valdžiavos tikyba. Iš naujo buvo naudojama, kas aukšta ir šventa yra, kitus pavergiančiai galybei stiprinti. Nebeliko ji vien gyvybės ir augimo jėga. Virto ji beveik vien mokslu, kurs turėjo būti priimamas ir tikimas, kaip jis buvo skelbiamas. Ir žmogus, kurs tai darė, būtent kunigas, tarpininkavo iš naujo tarp žmogaus ir Dievo. Tuo pačiu laiku buvo ir valdžiavos ramsčiu. Vienok numanymas tikybos uždavinio, bet ir galybės pajautimas privertė tūlus tarp valdžiavų steigti kitą, naują valdžiavą, kuri pirma turėjo rūpinties tikybos reikalais. Tvirtinos bažnyčia.

Taip Kristaus skelbiama tikyba giliausioj jos prasmėj buvo 300 metų bėgyje beveik visai pamiršta. Bet įvyko ir tai sulig gyvenimo bėgiu. Žmonės, tapę paviršutiniški, tegalėjo ir tikybą tik paviršutiniškai suprasti. Laikėsi todėl vien tikybos mokslų žodžiais. Net kas Šventame Rašte sakyta apie pasaulį, kaip jis akims pasirodo, buvo žodžiais imama. Ir taip pradėjo žmonės vėl tikėti, būk žemė stovinti viso pasaulio viduryj ir apie ją visas jis sukantis. Ant žemės vėl vyriausias būk esąs žmogus, kurio dėl ir dangus, ir žemė kurtu.

O žmogus pats buvo laikomas vis daugiau regimu pavidalu. Rodos, ir sakė turint sielą. Bet kas ji, nebuvo, o tūliems dar ir šiandien nėra suprantama. Taip žmogaus kūnas pasidarė žmogui svarbiausias dalykas. Ir jeib žmogus galėtų amžinai gyventi, kūnas turįs iš žemės „prisikelti“. Išėjo iš viso to, kad žmogaus kūno dėlei įvykęs didysis „atpirkimas iš mirties“. Atpirkimas, išganymas, atsitikęs regimame pasaulyje, kaip visi derėjimai ir pirkimai.

Tokios pažiūros gyvos dar ir mūsų laike. Žmogaus žvilgis kreiptas ir dar kreipiamas su tikybos mokslais vien į kūną. Todėl ir beveik visai yra pamiršta, kas yra tikyba. Ji tikima esant vien mokslu, kurį reikia priimti ir juo tvirtai tikėti, to užteksią. Tuomet žmogus būsiąs išganytas.

Iš šitos srovės negalėjo išplaukti nė gyvenimo mokslas. Ir jis, kurs kovojo prieš tokius „tikybos“ mokslus, dargi pasidarė priemone tų pačių žmones pavergiančių galybių. Tačiau tokiu būdu didėjančioj tamsybėj vis dar išliko nors kibirkštėlė šviesos. Nesiliovė bažnyčia skelbusi tai, kad žmogus turįs kaip noris santykį su tuo, kas dieviška, kad Dievo sūnus apsireiškęs žmogaus kūnu ir krauju, kad jis gimęs iš skaisčios mergos-motinos, iš Marijos, ir t. t.

Ir tiek buvo dar tame gyvybės, kad toji galėjo tūlus gaivinti ir stiprinti. Net išauginti galėjimą nuostabiems veikalams kurti. Buvo tai ta pati galybė, kuri jau senovėje apsireiškė. Ir matant, paveikslui, menininkų veikalus: Marija su Jėzulėliu glėbyje, prisimena senovės Egipto menininkų vaizdai apie dieviškąją motiną Izidę su Dievo sūnumi Horum. Šviesos spinduliai nepraryjami tamsybės. Vis iš naujo jie sušvinta. Tik – Izidė-Marija nėra mirtingo žmogaus pavidalas.

 


 

 ŽMONIJOS GYVĖJIMO VEIKSNIAI

Taip žmonės grimzdo nesižinojime, materializme. Bet be paliovos veikė juos gelbiančios jėgos. Ir jos gamino tokius veiksnius, kurie iš lengvo vykino ir atsigavimą. O kad ir vis dar daugiau tvirtinos materialistiškas gyvenimo supratimas, aukštesnysis buvo seniai prirengiamas. Labai įvairūs dalykai tam derėjo. Vienas žymiausiųjų buvo arabų plaukimas Europon. Arabai stovėjo po Indijos išminties intaka. Jie atnešė Europon astronome ir kitas gyvenimo mokslo šakas. Arabai augino mokslą ir įsteigė Europoj pirmąsias aukštas mokyklas – universitas. Vakarų žmonija buvo tokiu būdu verčiama savo protu naudotis gyvenimui aiškiau ir teisingiau suprasti.

Tik veikiai stojosi tam pasipriešinimas. Bažnyčia steigė taipgi aukštas savo mokyklas. Arabai buvo apveikiami ir iš lengvo iš Europos varomi. Bet Europos žmonių veiklumas nesustingo. Ir jų pasiilgimai nenutilo. Indija buvo ir pasiliko vakarų žmonijos stebuklu. Ten ji norėjo nukeliauti, ten rasti – brangumynų, turtų. Kaip jie juos suprato. Vienok kas gali ištirti žmonių ilgesio gelmes!

Keliavo Indijon ir Kolumbas. Bet visai į kitą šalį. Ir pakeliui atrado – Ameriką. O dar daugiau negu tai. Surado žmonijai pagrindus pasauliui geriau suprasti. Žmonijai iš naujo aiškėjo, kad žemė yra rutulys. Ką arabų astronome buvo mokinusi, tas taip nors vienu dalyku tvirtėjo. Žemė buvo dabar vėl suprantama atskiru padangių kūnu tarp kitų. Ir pagaliau Kopernikas suglaudė visas žinias savo mokslu apie saulės skritulį, kurio viduryje stovi mūsų saulė, aplink kurią skrenda žemė ir kitos planetos.

Tą patį ir dar daugiau apie tai mokino ir kiti, kaip Galilėjus, Kepleris, Niutonas. Astronomas Heršelis net spėjo, kad mūsų saulės apskritis su kitomis jai lygiomis apskritimis yra neapsakomai didžioje erdvėje, kurios vidurys yra žvaigždė, daug didesnė už mūsų saulę. Taip žemė visiškai nyko iš pasaulio vidurio.

Bet Heršelis gyveno 19-ame šimtmetyje. O žemės vieta buvo žmonių jau seniai geriau suprantama. Apie Visumos bekraštybę kalbėjo jau garsusis Italijos filosofas 16-o šimtmečio Džordanas Brunas. Jis ypačiai tai įrodė, kokia maža dulkelė Visumoj mūsų žemė yra. Toliau jis aiškino, kad Visumoj visa nuostabia tvarka atsitinka, kad čia tobula harmonija valdo, kad visa gyvena vienoj Estyje, kuri nesikeičia ir kurios apsireiškimas yra Visuma, kuri nuolatai kinta.

Sudegino tą žmogų 1600 m. Romoje. Taip jis turėjo kęsti žemės gyvenimo disharmoniją. Tik jo išvystos teisybės sudeginti nesisekė.

Kiti vėliau dargi atrado, kad erdvėj tarp dangaus žvaigždžių nėra tuščia. Garsusis anglas Heigensas, skelbdamas savo mokslą apie šviesą, spėjo erdvę esant pilną eterio, kurio virpėjimas padarąs šviesą. Vėliau kiti dar ištyrė, kad kiekvienas gyvas kūnas yra tarsi susibranduoliavusio eterio viduryje, taip kad iš tikrųjų visi kūnai ant žemės ir padangėse plaukia eteryj, kaip žuvis giliai vandenyj, paukščiai ore.

Pagaliau žmonės pradėjo ir vis aiškiau numanyti, kad Visuma yra pilna gyvybės. Jau Džordanas Brunas buvo apie tai kalbėjęs. Bet tik 19-ame šimtmetyje iš naujo, o labai bailiai tai mokino vokietis mokslininkas Teodoras Fechneris. O šiandien beveik sukelia pasišypsojimą ta mintis, būk taip negali būti. Kaip nėra niekur tuštumo, taip niekur ir nėra negyvybės.

Toliau aiškėjo, kaip gyvių išlikimas dera iš viens kito. Augmenija negalėtų gyventi be gyvulijos, o toji ne be augmenijos. Abu gamtos skyrių vėl turi pagrindą mineralų oj. O lygiu būdu ir žmonija turi artimus santykius su visa gamta. Vieni turi šelpti kitus ir vėl misti iš kitų.

Žmonės ir gyvuliai kvėpuoja oru, kurį augmenys iškvėpuoja, o augmenys minta tuo, ką žmonės ir gyvuliai išduoda ir t. t.

Tokiu būdu iš lengvo visiškai kito pasaulio supratimas. Ir kartu žmogus buvo matomas visai kitoj padėtyje. Kaip žemė dingo iš Visumos vidurio, taip žmogus iš vidurio Dievo rūpesnių. Visa Visuma yra Jojo, ir žmogus stovi tik šalia kitų gyvių, kurių kiekvienas turi savo vietą ir savo uždavinį.

Tik tame randasi skirtumas, kokiame santykyj kiekvienas gyvis iš savo pusės stovi su pasaulio Priežastimi, su Dievu. Vyriausias žmogaus rūpesnis turėtų būti šis santykis. Tūli jįjį labai aiškiai numanė. Vis iš naujo radosi žmonių, kurie jame norėjo pilną išmanymą įgyti. Visais laikais buvo tokių, kurie žmogaus vienumo ieškojo savo vidaus gelmėj, ieškojo jos pasaulio Priežastyj. Ir tokie žmonės, vadinami mistikais, lygiai tuomet sprendė savo uždavinį, kuomet žmonija linko lėkštuman. Jųjų žymiausiejie gyveno tarp 1300-ų ir 1700-ų metų. Daugiausia žinomi yra vokiečiai Johanas Ekhartas, Jakobas Bėmė, Angelas Silezietis. Tokių mistikų gyvenimas buvo nuolatinis tikybos gaivinimas. Ir iš tojo stojosi ypačiai šiaurės tautose krikščionių tikybos reformacija. Jos svarbumas turi būti matomas vyriausiai tame, kad ji tvirtino, jog kiekvienas žmogus turįs tiesiog be jokio tarpininko santykį su Dievu, arba, geriau sakant, su Jo apsireiškimu žmonijoje, tai esti su Išganytoju.

Galingas akstinas reformacei buvo ir atgijimas senųjų, ypačiai helėnų kalbų ir mokslų tyrinėjimo. Tam labai ypatingu būdu derėjo Mahometo tikybos garbintojai. Rods šį sykį ne arabai, bet turkai. Jiems visiškai įsigyvenus Balkanų pusiasalyje, daug ten esančių mokslininkų, kurie rūpinos senovės mokslais, danginos vakaruosna ir ten tapo ragintojais senovės mokslams tyrinėti. Turkai atplūdo iš Rytų. Tarsi varomi kažin kokių galybių. O tik troško vien galios bei turtų. –

Tikyba tapo taip vėl vidaus dalyku. Kas ji berods visuomet tūliems buvo buvusi. Nesą tik taip tegalėjo rastis didiejie veikalai. Ir tik žmonės, tokiu būdu tikybą pajausdami, yra didi. Jie yra tuomet tokie, kurie jaučia tikrosios savo asmenybės vienumą. Iš tokio tada pareina tos nuostabios galios, kurios galingai veikia žmonių pažangą. Visi didiejie buvusių šimtmečių vyrai gyveno vidaus vienumu ir harmonija. Buvo tarp jų visa eilė menininkų, kurių apie 1500 mt. vienas žymiausiųjų buvo Leonardas da Vinči.

Ypačiai paakinimo vertas yra to paties laiko mistikas ir mokslininkas, pažįstamas vardu Paracelsas. Jis padavė vienai šios dienos mokslo šakai, būtent chemijai, pradžią. O lygiai ta mokslo šaka suteikė mokslui paskutiniais metais gilų įžvilgį į gamtos jėgas. Paracelsas buvo visai nuostabus paveikslas iškilusio žmogaus. Dar dabar, o gal daugiau negu seniau, pradeda jo mokslai plėtotis ir žmonių išmanymą švietinti. Ilgą laiką jis buvo vadinamas apgaviku, šarlatanu.

Kits labai iškilęs žmogus vėliau buvo vokiečių poetas Gėtė. O kad jis ir svyravo tarp gyvenimo paviršiaus ir vidaus, jo vidaus harmonija buvo neapsakoma. Todėl ir visa, ką jis rašė ir sakė, tiesiog spindi grožybe ir išmintimi. Jo gyvenimo išmanymas taipo jau dabar tepradeda tapti kitiems suprantamas ir naudingas.

Taip visokios jėgos susidėjo žmonėse žadinti ir auginti žmoniškąjį pajautimą ir aukštesnę žmogaus gyvybę. O kad tai dar ir neparėjo į didžiojo žmonių skaičiaus sąmonę, tad tai tačiau apsireiškė visokeriopu žmonių pasistengimu ir palinkimu. Kas atskirų žmonių buvo išmanoma, tai didžiame skaičiuje švietė numanymu. Pajautimas santykių gamtos gyvenime ir pasaulio tvarkoj atsispindėjo tautų ir luomų judėjime. Žmonėms pradėjo tarsi aušti ta mintis, kad kiekvienas tėra dalelė, tėra narys didžiojo pasaulio gyvenimo. Ir nieks neturėtų norėti gyventi atsiskyręs nuo kitų. Nieks negali išeiti iš didžiųjų gyvenimo santykių. Ir niekuomet neišeina, ar gyvas būtų, ar numiręs.

Tuo berods atskiro žmogaus vertybė prieš senąjį supratimą šauniai nyko. Vienok kitokiu būdu ji ir vėl didėjo. Augo supratimas to, kad kiekvienas gyvis, ypačiai kiekvienas žmogus yra didžiame visumos gyvenime reikalingas. Kiekvienas jame turi savo uždavinį.

 


NAUJAUSIAS ŽMONIJOS KITIMAS

Žmonėms pradėjo tarsi aušti ta mintis, kad kiekvienas tėra dalelė, tėra narys didžiojo pasaulio gyvenimo. Ir nieks neturėtų norėti gyventi atsiskyręs nuo kitų. Nieks negali išeiti iš didžiųjų gyvenimo santykių. Ir niekuomet neišeina, ar gyvas būtų, ar numiręs.

Tuo berods atskiro žmogaus vertybė prieš senąjį supratimą šauniai nyko. Vienok kitokiu būdu ji ir vėl didėjo. Augo supratimas to, kad kiekvienas gyvis, ypačiai kiekvienas žmogus yra didžiame visumos gyvenime reikalingas. Kiekvienas jame turi savo uždavinį.

Ypatingai kad tai beveik kartu įvyko su pirmutiniu indų raštų pažinimu, būtent apie metus 1800 [19]. Žmonija neišėjo iš seniausios savo kultūros tėkmės. O kad laikinai viršų ir gavo Babilonija ir Roma, vakarų žmonijos kalbos rodė nuolatai Indijon. Iš jos švietė dvasios šviesa. O anapus žmonių dienos sąmonės ji liejosi į kiekvieno žmogaus sielą. Indijos šventuosiuose raštuose jau senovėje visai aiškiai kalbama apie evoliucę.

Pirmutinis, kurs Europoj ištarė pažangos numanymą minėtu laiku, buvo prancūzų mokslininkas Lamarkas. Jo mokslą tvirtino anglas Darvinas. O kad tojo įrodymais geniališkoji Lamarko mintis mažumą ir pakrypo, dabar vėl pradedama ją geriau išmanyti. Pasidaro kas dieną aiškiau, kad pažanga nėra tiktai paviršutiniškas kitimas. Pažangos akstinas pažįstamas dabar vidaus dalyku. Pažanga yra apsireiškimas gilesnių ir sąmoningesnių gyvenimo gelmių.

Tuo išmanymu žmonės tiesiog priversti kreipti žvilgį į dvasinę galią. Pasaulis, Visuma nėra nieks kitkas, kaip reiškinys, pasidarymas materinio, objektyvavimas to, kas neregima,  nematerinė, kas yra subjektyvu. Kad pilnas paviršutiniškumas pasiektas yra, kelias eina vėl aukštyn subjektyvuman, sąmoninguman, dvasion.

Šitame kelyje, kurs taip aukštyn veda, regimi jau keli laipsniai. Žemiausias yra tas, kurs vadinamas mineralija, aukštesnis yra augmenija, seka tad gyvulija ir galiausiai žmonija. Žmonėmis apsireiškia tuotarp giliausias vidus, šviesiausia sąmonė šiame pasaulyje. Vadinama ji vienetų sąmone. Žmogus yra visų regimųjų gyvių tasai, kurio vidus yra gyviausias ir galingiausias. Žmogus stovi, kaip sako išmintingiejie, pusiaukelyj tarp paviršutiniškumo ir pasaulio Priežasties. Todėl galima iš tikro jį vadinti ir viduriu „tarp žemės ir dangaus“, aplink kurį visa sukasi. Vienok ne kitokioj prasmėj.

Žmogui tokiu būdu stovint arčiau už kitus regimus gyvius pasaulio Priežasties, kuri viena yra tat, kas iš tikrųjų esti, kuri yra tikroji ir vienatinė asmenybė, žmoguje kūrėsi tam numanymas, ir jame išaugo žinojimas: esmi. Todėl ir numanymas pasaulio ir savo asmenybės Priežasties. Žmogus, būdamas asmenybė, tegali vienas turėti ir tikybą. Sąmonybė, kalba ir tikyba yra vienos kilmės.

Iš save-žinančios žmogaus asmenybės pareina ir žmogaus galybė. Neturėtų tai pasilikti abejojama, nors tūli tuo dar ir netiki. Žmogaus galios iš tikro tepareina iš aukštesnės jo sąmonės, iš jo vidaus gelmių. Tai aišku. Tik žmonės tam pastebėti dar per akli ir save mato vien kūne. Todėl jie paprastai tokie silpni. Silpnybėje jie yra susivokę, čia jie žinosi esą, tačiau jų asmenybė gyvena pačioj galybėje. Tik, apie tai nieko nežinodami, žmonės iš jos neturi jokio labo.

Bet kuomet jie pradės sąmoningiau gyventi toj galybėj, tai esti pasaulio Priežastyj, tuomet jie taps ir galingesni. Toks sąmoningesnis gyvenimas yra tikybinis. Todėl tikros tikybos žmonės paprastai ir veikliausi ir galingiausi. Jų veikimas ir jų veikalai visuomet neša su savim gyvybės bei didybės antspaudą.

Tik tikyba nėra koks mokslas, nėra bet kokia pažiūra arba svajonė. Yra ji tikras dalykas, kurį galima patirti. Yra ji tik viena. O ta viena tikyba yra tikresnė už patį gyvenimą. Kam yra pasisekus tai regėti, tas nebsiginčija dėl tikrosios ir netikrosios tikybos, dėl tikrumo vieno ar kito mokslo, dėl to, ar Kristus yra gyvenęs, ar ne. Jam visi klausimai yra aiškūs jo asmenybėje. Iš jos gelmių yra į jo dienos sąmonę tat parėję, kas visų „tikybų“ ir viso gyvenimo pagrindas, tikslas ir ilgesys yra.

Žmogus yra save, savo ramybės vidurį suradęs „Amžinojoj Teisybėje“, o Tąją savo viduje. Dargi visa tai aiškiai ir be jokio svyravimo pilnoje sąmonybėje.

Daug turėjo žmonės patirti, kol neiškilo vienas bei antras taip aukštai. Kaip matėme, surado vakarų žmonija iš lengvo savo vienumą savo kūne ir išvydo jį esant gamtos dalelėmi ir stovint visiškai po gamtos gyvenimo įstatymais. Toliau tad žmonės išaugino vidaus gyvenimą. Bet ir tuo jie jautėsi sąryšyje su bendruoju pasaulio gyvenimu. Taip žiūrėdamas į platumą ir gilumą, žmogus pasimatė visaip bestovįs gamtos prieglobstyj.

Vienok žmogus apreiškia daug daugiau gamtos vidaus gyvenimo negu šiaip koks gyvis. Ir, tą žinodami, žmonės yra verčiami žmoniją suprasti visai ypatinga galybe mūsų pasaulyje. Žmonija pasirodo vyriausiu pasaulio gyvenimo veiksniu. O tokiu būdama, ji yra vienybė. Ne vienybė paviršiumis, bet dvasioje, savo esmėje.

Dvasioje ž m o n i j a yra tikra brolija. Nėra tai jau aiškiai žinoma. Vienok tas žinojimas labai giedrai aušta. Žmonių sąmonė lygiai dabar jo pasiekiama.

Žmonija todėl patlab nuostabiai nerami. Pati ji nežino kodėl. Lyg jos viduje būtų atsivėrę vartai, pro kuriuos plauktų į jos sąmonę, ko ji išmanyti dar negali, bet kas ją traukte traukia aukštyn. Ir vėl iš senovės Indijos pareina jai ir paviršiumis pagalba su visokiais mokslais. Sakoma todėl dažnai: iš rytų pareina šviesa.

Svarbūs tie senovės mokslai be abejonės. Labai jie gelba žmonėms suprasti gyvenimą ir tikybą. Pats pažinimas tų mokslų jau skaidrina žmogaus sąmonę. Vienok tikriejie rytai yra asmenybės gelmė, yra ta vidaus šalis, kur žmogui pasidaro jaučiama ir pažįstama pasaulio Priežastis. Toj Priežastyj yra ir tikroji žmonijos vienybė. Čia žmonija yra brolija. Ta Priežastis yra žmogaus saulė, jo galybė, jo išganytojas ir Dievas.

Jopi žmogus turėtų kreiptis. Jam jis turėtų vien pasišvęsti. Tik taip žmogus virsta tikru vienumu Tame, kas ir tikrai esti. Ir neapsakomai apsireikštų Tasai žmogumi. Žmogus nuostabiai tarptų teisybėje, grožėj ir meilėje.

Tikrai tam žmonija dabar taisosi. Ir todėl galime tikėtis nuostabių laikų ir veikimų bei veikalų. Žmonija atsigauna. Tikroji jos didybė pradeda stoties atviruman. O šitame bendrame atsigavime vyksta ir lietuvių tautos gyvėjimas. Negali pasilikti neišmanyta, kas tuo jai užduodama.

Žmonija tarsi pabunda. Giliausias jos vidus pradeda reikštis. Visi jos nariai ir nareliai junda tos vidaus gyvybės gaivinami. Ir kiekviena tauta ir tautelė bus juo gyvesnė, juo daugiau ji duosis gaivinti, juo ji pasidarys tinkamesnė aukščiausiai žmonijos esmei, giliausiam žmonijos ilgesiui apsireikšti, juo ji visu savo gyvenimu ir veikimu įrodys, kad žmonija savo esmėje yra brolija ir yra šventykla.

Lietuviai negali pasilikti akli tam, kas darosi. Negali jie atsilikti nuo kitų tautų. Visa žmonija rengiasi geriau spręsti savo uždavinį. Tapti iš tikrųjų tuo, kas ji turi būti. Nors ji dar gana klaidžiojo ir klaidžios. Nors ji buvo ir dar yra žmogžudžių urvas. Žmonija pavadinta būti Dievnamiu. Tuo trumpai kiekvienam žmogui, todėl ir kiekvienam lietuviui pastatytas aukščiausias uždavinys.

Nesą tik kiekvieno pasiryžimu ir darbu tas uždavinys sprendžiamas. Kiekvienas turi gyventi pilnu pasišventimu tam, kas kilnu ir tobula. Kiekvienas turi taip gyventi, kad visas jo buvimas būtų nuolatinė malda dvasioje ir teisybėje. O ką žmogus ir darytų, vis jis turėtų veikti pasišventęs ir pasišventinęs savo darbui. Visuomet jis turėtų gyvai pajausti neapsakomai šventąją Akivaizdą Tojo, kas buvo, esti ir bus. Taip jis spręs savo uždavinį. Taip jo gyvybė tvirtės. Taip ji išliks. Išliks, kadangi augs ir visa tauta, ir žmonija.

Tesie.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys