Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

ŽMOGAUS KRAUJAS IR KILIMAS

Žmogus taip labai iš lengvo tepabunda šitame gyvenime, kad ir nuostabiausi dalykai jo nestebina. Lyg juose nieko ypatingo nebūtų. Tačiau visas gyvenimas pilnas stebuklų. Tik mūsų sąmonė negana budri. Todėl daug to, kan regime, atrodo paprasta, atrodo pilka, be šviesos, be gyvumo. Tokiu tūliems yra ir kraujas. O išminties žmonės jau senovėje sakydavo, kad kraujas tarpininkauja tarp dvasios, sąmonės ir kūno. Garsusis vokiečių poetas Gėtė, kurs tiek svarbių išmanymų suteikė gamtos mokslui, sako: „Kraujas yra ypatinga sultis“.

Ir tik mažumą pamąstę, suprantame, kad kiekvienam judėjimui, kiekvienam veikimui paskutinis akstinas pareina iš kraujo. Vien kraujas pajudina kūną ir kūno na-|ius. Kraujas turi viršų ant kūno. Jis yra tarsi kūno noras. Jame yra kūno valia. Tai esti ypatinga jėga.

Toji sukyla dėl visokių priežasčių. Sakoma tada: širdis plaka greičiau. Įvyksta tai, kad žmogus ko gero laukia arba ko blogo bijosi. Bet širdis gali kaskart lygiu greitumu tvaskėti, tačiau jaučiama, kad kraujas yra kitoks. Vieną kartą žmogų tarsi gaivintų, antrą lyg žavintų, naikintų. Tuomet akis prašvinta, šiuomet apsiniaukia.

Iš kur tas toks keistas kraujuje kitimas? Paprastai sakoma kraujo sujudimą pareinant iš jausmo, iš geismo arba baimės. O tųjų priežastis rodos tūno tame, kas regima. Todėl tūli ir žiūri į žmogų kaip į švilpynę, iš kurios skamba, kaip įputi; arba kaip į pilną ryką, kurio turinys juda, kaip rykas pastumiamas.

Taip tas visas atsitikimas lyg visai nesiskirtų nuo kitų, kurie vadinami mechaniškais. Bet kiekvienas prityręs žmogus žino, kad taip nėra. Tie patys dalykai nesukelia kiekvieno kraujo. Ryškiau tai pasidaro, palyginant tame vaiką su užaugusiu žmogumi. Vaikas, paveikslui, paprastai nepažįsta gimties palinkimo. Galima tai vadinti nepriaugimu. Kūnas dar nėra tam prinokęs. Kraujuje dar nesiranda tos ypatybės, kuri gimties gyvenimą sukelia. Bet žmogui ir priaugus, dažnai jis, arba ji, pasilieka tų palinkimų nepagaunama. Kalbama tad apie neprityrimą. Bet tuo ir jau rodoma j svarbųjį dalyką, būtent į tą, kad tame žmoguje kraujo palinkimai dar nepasiekia sąmonės.

Taip iš tikro yra. Užaugęs irgi prityręs žmogus gali būti erzinams, o tik tuo nesiduoti valdyti. Jausmai, geismai gali kraują judinti, žmogus gali pilnai žinoti apie tai, o visa tai pasilieka lyg anapus slenksčio, atstu nuo jo. Žmogus nededa savo minties į geismą. Tuodu nesusilieja. Ir tad nesidaro veikimas.

Paprastai berods mintis yra plėšiama žemyn į geismą, tarsi žmogaus neatsiklausus. Nesą didysis žmonių skaičius nevaldo savo minčių. Ir nė nežino, kad tai galima. Nepastebi to, kas jų viduje įvyksta. Ir nepaseka to su žinojimu. Jų viduje minties susijungimas su geismu ir tokiu būdu su krauju visai savaime ir be žmogaus atsvėrimo pasidaro. Todėl žmogus veikia, kaip jo kraujas jį varo. O kraujas tai daro, kaip jis erzinamas. Ir atsitinka tai taip ilgai, kol nenumano žmogus, kad turėtų pats atsverti, ar reikia kraują sekti arba jį sulaikyti.

Tame yra gyvenimo uždavinio sprendimas. Bet ir kraujo svarbumas. Kraujas taip ilgai varys žmogų į darbą, į veikimą, kol negalės jis pats pasiryžti. Kad kraujas to nedarytų, jis nebūtų tinkamas prietaisas evoliucijai. Ir jos įstatymai tokį kraują naikintų.

Kraujas tarpininkauja tarp regimo gyvenimo ir paties žmogaus ir tarp jojo ir to gyvenimo. Žmogus yra tarytum įsodintas į savo prigimtį. Bet jis jos viršaus, būtent kūno, nepasiektų be minčių ir jų organizmo ir be geismų ir tųjų materės, kuri pasiekia kraują ir jį visai prisunkia. Todėl sakoma, kad geismai gyvena kraujuje.

Per kūną, kraują, geismus ir mintis veikia gyvenimas patį žmogų, o antraip mintimis, jausmais, geismais, krauju ir kūnu žmogus atsiliepia. Regimieji daiktai žadina žmogaus pajautimą. Iš to randasi jo ominėj n (Ominė = žmogaus intelektas) vaizdelis to pajautimo priežasties. Šitą vaizdelį, tai esti mintį, jis gali šalinti arba merkti į jausmą, toliau į geismą, kurs kraują pildo. Tuomet tasai sukyla, ir žmogus veikia. Vienok tik kraujas tejudina kūną. Sakoma žmogų daikto „geidžiant“. Žmogus yra savo viduje gyvumą pajautęs. Tojo priežastis rodosi paviršutiniškas dalykas. Ir todėl jis to nori savo lobiu turėti, lyg tas jo gyvumą padidins.

Bet kraujas visame tarpininkauja. Iš to matyti, kaip visas žmogaus gyvenimas tarsi kraujuje atsitinka.

Nėra abejotina, kad kiekvieno žmogaus kraujas turi savo ypatybes. Kiekvienas žmogus todėl ir tegali savo būdu geisti ir veikti. O kadangi veikimas žadina žmogaus manymą, šviesina jo sąmonę, todėl kiekvienas ir tik savo būdu gali manyti ir savo manymą apreikšti.

Kraujo skirtumas, kurs aiškiai pastebimas tarp vaiko ir užaugusio, yra ir tarp įvairių tautų. Berods kitokiu būdu. Vaikas įgauna, aplamai imant, iš lengvo tos pačios tautos išaugusio žmogaus kraujo ypatybes. Bet žmogus vienos tautos niekuomet netaps toks, koks yra tas, kurs yra kilęs iš kitos.

Vienok kraujo ypatybės nepasilieka tos pačios. Jos kinta ir gali būti žinojimu kitinamos. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraujuje, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas negu lig tol. Ir jis pasidarys daugiau tinkamas  jam apreikšti. Antraip vėl, žmogui laikant mintį viršum geismo ir taip neleidžiant geismui sukelti kraujo, tas geismas iš lengvo visai dingsta iš kraujo.

Taip žmogus gali savo kraują gerinti, skaidrinti, kilnesnį padaryti ir tokį savo vaikams palikti. Todėl tūlos tautos turi labai tyrą, švarų kraują, kitos labai nešvarų, pilną visokių karštumų.

Bet reiks pastebėti, kad žemo pažangos laipsnio tautos kartais atrodo turinčios tyrą kraują. Vienok jis lyg vaiko kraujas nėra išnokęs. Jis tarsi tik aplinkybių tėra augintas. O tos tėra ypatingus linkimus žadinusios. Iš ko išėjo tyrumo, kilnumo pašvaita. Bet kraujas iš tikro tik tuomet gali būti kilnus, tyras, kad žmogus patsai, savo jausmus ir geismus valdydamas, jį valė. Tik tuomet žmogus yra iškilęs, kad ]o kraujuje nebėra žiaurių geismų ir karštumų ir kad jie jokių aplinkybių nebegali būti sužadinami. Ta būtis yra pasiekta, kad žmogus savo kraują turi savo valioje. Kas tik vėl galima, kad kraujas yra išnokęs ir visai skaistus pasidaręs. Vienas dalykas randasi kartu su kitu. O viskas dera iš žmogaus noro.

Todėl reikalinga pirm viso, kad žmogus žinotų, jog tai būtinas ir galimas dalykas. Gyvenimas jį berods mokina tą suprasti. Vis iš naujo žmogus jungiamas su krauju, tai esti: jis užgema ir gyvena, auga ir miršta ir vėl gyvena ir kyla, kaip tai liepia kūrybos įstatymas. Kraujas taip ilgai kankina žmogų, kol nesistengia jis prieš jį. Ir pasistengdamas jis auga: jo sąmonė daugiau sušvinta ir jo valia stiprėja. O tat yra paties žmogaus augimas.

O kuo daugiau žmogus bus augęs, tuo geriau jis ir suvaldys ir valys kraują. Žmogaus kilimas todėl pasirodo dvejopu: prigimties, tai esti kraujo skaidrumu ir žmogaus asmenybės šviesumu ir tvirtumu.

Koks patsai žmogus bus, tokia bus ir jo prigimtis, jo kraujas. Labai iškilęs žmogus negali turėti kraujo su bjauriais geiduliais. Iš lelijos šaknies negali augti erškėtis. Taip įstatymai nevaldo. Kiekvienas žmogus tokiu kūnu užgema, koks tinkamas jo būčiai apreikšti. O kiekvieno reiškiniai vėl dera jam pačiam pasimokinti ir augt.

Iš tikrųjų kiekvienas pats save augina. Todėl kiekvienas, būdamas mokslus, savo kraują gerina, būdamas vangus, jį blogina. Blogas kraujas jį tad plaka, kol jis nepradeda jį valdyti. Ir tai darydamas, kiekvienas prisideda prie visos tautos kraujo gerinimo. Ir toliau tokiu būdu prie visos žmonijos pažangos. Kraujo gerinimas yra tikra žmogaus ir tautos bei žmonijos kultūra.

Suprantama todėl, kad kiekvieno žmogaus pasielgimas nėra tik jam labai svarbus, bet ir visai jo tautai ir visai žmonijai. Reikia tik dar žinoti, kad kraujo ypatybės ne tik per vaikus skleidžiamos, bet ir veikimu, pasielgimu prieš kitus žmones, ir geismų bei minčių slapta įsrava į kitus. Ir evoliucės įstatymas čia labai skaudžiai pasidaro jaučiamas, kur žmonija kokios tautos, kur toji kokio atskiro žmogaus yra skriaudžiama. O tat įvyksta, kad kraujas yra bloginamas.

Iš tikrųjų kiekvienas pats save augina. Todėl kiekvienas, būdamas mokslus, savo kraują gerina, būdamas vangus, jį blogina. Blogas kraujas jį tad plaka, kol jis nepradeda jį valdyti. Ir tai darydamas, kiekvienas prisideda prie visos tautos kraujo gerinimo. Ir toliau tokiu būdu prie visos žmonijos pažangos. Kraujo gerinimas yra tikra žmogaus ir tautos bei žmonijos kultūra.

Ir tautose nuolatai kyla pažangos galybė. Toji nori viršų gauti ant to, kas pasilieka atgal. Todėl iškilusioji tauta skriaudžia kitą. Kartais berods atsitinka ir kitaip. Vienok tai vyksta tik laikinai. Ir be abejonės bus skriaudžiančioji tauta nors viename labai reikalingame dalyke toliau pažengusi. Ir skriaudžiamoji turi ją tuo kuo veikiau panokti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys