Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

PRIGIMTOJI KALBA IR PATIES ŽMOGAUS KILIMAS

Žmogaus prigimtį galima vadinti jo apsireiškimu. Bet reikia tai gerai išmanyti. Žmogaus prigimtis, ypačiai jo kraujas, įrodo, kurioj vietoj pažangos tako žmogus stovi. Toliau iš kraujo matyti, kokiai tautai žmogus pažangos įstatymo yra priskaitytas kilimui. Pagaliau prigimtis dera nuolatiniam jo gyvybės apsireiškimui. Ji tam yra prietaisas ir neišvengiama sąlyga, ir menkiausias žmogaus apsireiškimas tėra galimas per prigimtį.

Turėdamas prigimtį, žmogus gali visokiu būdu pasidaryti žinomas: ką ir kaip jis jaučia, žino, nori. Bet viskas išeis tik taip aiškiai ir taip galingai, kaip kokia bus jo prigimtis ir kaip gerai jis ją valdys. Visuomet prigimtis kartu apsireiškia su žmogaus asmenybe.

Toliau atgal matėme, kad kiekvienu veikimu, kurs tarnauja geismui, ir žmogaus mintis pasirodo. Bet, pastebėkime, ne ji tik viena. Vyriausiai pats geidulys. Vienok mintis ir gali sau viena gyventi ir apsireikšti. Tam yra pažangos išaugintas ypatingas dalykas. Tai kalba. Ja apsireiškia žmogaus sąmonė, aiškiau sakant: tarsi įsikūnija sąmonėj gyvenančios mintys.

Bet kaip kiekvienam veikimui, taip ir kalbant prigimtis bus labai svarbi. Gana dažnai tikima kalbą esant priemone, kurių viena arba antra galima pasinaudoti kaip mėgsta. Tik reikia jos išmokti. Aišku, kad tai yra apsirikimas. Kalbėti tėra galima, kad minčių yra. Bet tai tik viena svarbiausiųjų sąlygų. Kita yra kūno prietaisai kalbėti. Tie turi būti kalbėjimui auginti ir pratinti.

Kalba berods pareina iš sąmonės, bet ji kūno kuriama, įkūnijama. Koks yra kūnas, tokie yra ir kalbos garsai garseliai. Yra visai atvirai žinoma, kad vieno žmogaus kūnas, sakysime jo liežuvis, visai negali gaminti garsų, kuriuos kitas lengvai ištaria. Tuo pasirodo kraujo ir tautų skirtumai. Labai daug kūno miklinimo reikia, kol žmogus vienos tautos neišmoks tarti svetima kalba kaip tos kalbos žmonės. Vaikų panašumas į tėvus aiškiai parodo, kokiai kalbai jų prigimtis gyvenimo įstatymų parinkta.

Todėl bus visuomet taip: koks kraujas, tokia ir kalba. Kalba yra augusi kartu su krauju per tūkstančius metų. Tos priežasties dėl tokia kalba vadinama prigimta kalba. Kaip kraujas, taip ir ji augo arba nyko. Kaip jisai įvairavo amžių bėgyje, taip ir ji. Kaip jis yra augęs pažangos įstatymu, taip ir ji. Abu šis įstatymas augino jam tarnauti. Abu turi gelbėti žmogaus uždaviniui spręsti.

Ir kuo metu tik žmogus apreikš savo mintis, visuomet jis tai tegalės daryti, kaip jo prigimtis tai užleis. O ji todėl tam tarsi siūlo savo kalbą. Tą kalbą, kuri tuo pačiu laiku, kaip tautos kraujas, augo. Prigimtą kalbą skirti nuo kraujo yra todėl nusižengimas prieš gyvenimo įstatymus. Ir tai žinodami arba nors numanydami visi didieji augintojai visuomet liepė žmogų auginti pirmiau prigimtoj kalboj.

Berods ir prigimtą kalbą reikia išmokti. Bet reikia išmokti ir —gyventi. Kurs to neišmoksta, žūva. Tik viskas tarpsta lengviau ir geriau, kas laikosi gyvenimo įstatymais. O kad žmogus jau užgimė su ypatinga prigimtimi, jis ja ir turėtų naudotis. Ji jam pažangos įstatymo tam duota.

Tą gyvenimo įstatymų reikalavimą supratę arba nors išmanę, galime mėginti išmanyti, koks svarbus dalykas žmogaus kilimui yra kalba. Ji gali būti vadinama manymo įsikūnijimu. Manymas gaivina ominėn atplaukusias mintis. O tos gamina šiame pasaulyje žodžius ir sakinius. Taip mintis kalbą kuria.

Bet antraip žodis augina vėl ir mintį. Kuomet mintis nori apsireikšti, ji labai aiškėt ir stiprėti turi. Šiaip ji nepasiekia žodžio. Kalba tiesiog priverčia mintį pasidaryti aiškią, gyvą. Žmogaus minčių gyvenimas pasidaro kalbos veikimu daug skaidresnis.

Toliau kiekvienas išgirstas žodis ragina žmogų ieškoti tos minties, iš kurios jis gimė. Sakoma berods, žmogus nori pažinti dalyką, kurį žodis paženklina. Vienok iš tikrųjų žodis neužvaduoja daikto, bet mintį, kuri stovi žmogui už daiktą. Bet ar šiaip, ar taip imtume, vis pasilieka teisinga, kad kalba visą gyvenimą suveda žmogaus sąmonėje. Arba kitaip pasakius: išmokdamas kalbėti, žmogus išmoksta suprasti gyvenimą.

Bet kalba atsiliepia ne vien į mintis, bet ir į pačią prigimtį, į kūną. Jokiu kitu veikimu žmogus nemiklina taip labai savo dirgsnių ir smegenų kaip kalbėjimu. Tik kalbėdamas žmogus amžių bėgyje išaugino savo smegenis tinkamas manymui. Nuo to laiko, kaip žmogus pradėjo kalbėti,— yra tai netoli 20 milijonų metų, kaip tikrina išmintingieji [4], – lig šiandien žmogaus smegenys ir dirgs-nys visiškai yra kitusios.

Tik apmąstykime, koks pinklus dalykas kalbėjimas yra.  Kūno prietaisuose kalbai randasi galėjimas ir linkimas ypatingam judėjimui. Toliau vaikas išvysta tėvų ir kitų lūpas ir veidus ypatingai judant. Iš ko randasi su daug aplinkenybėmis lygus paties lūpų ir veido judėjimas. Trečias dalykas yra balsai, kurie pasidaro burnoms taip judant. O jie vaiko išmokstami ir daromi. Taip jau trys dalykai susideda vien tikriems kalbos balsams tarti. O kiekvienas tų dalykų jau be to labai painus yra. Bet vis tai dar nėra kalbėjimas. Tam reikalinga dar ypatingos minties, kuri žodžiu išreiškiama. Ta mintis turi sušaukti visus minėtus tris dalykus savo tarnybai.

Iš tikrųjų, norėdamas kalbėti, žmogus turi savo prigimtį šauniai būti miklinęs ir valdęs. Todėl, išmokęs prigimtąją kalbą, jis galės lengviau ir kitą išmokti. Ir tuo jis dar daugiau įsivaldys savo smegenis ir dirgsnis. Iš ko jau ir matyti yra, kaip svarbu yra vieną ar antrą svetimą kalbą išmokti. Be abejonės valdant auga ir jėgos valdymui. Todėl kalbų pasimokinant ir žmogaus asmenybė auga. Jo manymas tvirtesnis tampa.

Kaip, be to, svetimos kalbos pasimokinimas žmogui svarbus yra, pamatysime vėliau. Šišon dar mažumą parimkime prie to, kaip žmogaus galybė auga kalbą vartojant. Paprastai mintys tik plaukia per žmogaus sąmonę. O gana dažnai jos apsireiškia žodžiais, kaip tik kokios randasi. Taip neturėtų būti. Žmogui pridera minčių plaukimą valdyti. Nėra tai lengva. Ir tik iškilusiam tai gerai tepasiseka. Vienok kiekvienas žmogus, žinoma, ir kiekviena žmona gali laikyti nors – burną. Neleisti mintims įsikūnyti. Neišplepėti tai, kas atlekia. Žinotų šiaip visi žmonės pliauškiančiojo mintis. O tai tik jo — slaptybės. Todėl žmonės iš tikro ir tyli. Kad tai ir kaži kaip sunku. Ir tūlas tūlą vos iškęsti gali. Bet pradžiai tai jau ne menkas dalykas.

Iš lengvo taip stiprėja žmogaus valia. Ir su laiku jis išmoksta sulaikyti ir minčių bėginėjimą, arba lakstymą. O kalba tam buvo tarpininkė. Ji pagaliau tik nuo paties žmogaus, o ne nuo kiekvienos minties priima paliepimą.

Bet, giliau žiūrint, jos svarbumas dar didėja. Jau palyginom kalbėjimą su kitu žmogaus veikimu. Pastebėkime dabar ir skirtumą. Veikimas kyla iš kraujo, kurs varomas geismo, į kurį mintis nusileido ir tapo jo siela. Taip daugiausiai veikime apsireikš geismas. Tokia yra šios dienos žmonių būtis. Ir tik iš lengvo paprastais veikimais reiškiasi daugiau mintis.

Kalboje dalykas visai kitoks. Mintis veržiasi tiesiog apsireikšti. Ir geismas, kraujas ir kūnas tik jos tarnybai šaukiami. Kalboj todėl, aplamai imant, turi viršų mintis, jos klauso geismas, kraujas, kūnas. Mintis yra žmogaus prigimtyj aukščiausia galybė. O jos vyravimas yra gyvenimo įstatymo reikalaujamas. Todėl kalboje ir yra harmonija taip aiškiai regima.

Berods ne visuomet kalbant visos tos jėgos sutaria. Gali būti kalbama be jokio palinkimo, jokio jausmo, geismo. Tuomet kalba šalta. Bet gali ji apsireikšti ir su labai dideliu jausmu ir geismingumu. Tuomet ji bus karšta, tarsi liepsnos blaškytųs. Kad beveik vien geismas varo kalbėti, kalba ir balsas skambės žiauriai, nešvariai, kietai. Vieni kalbos žodžiai ir balsai be jokių minčių skamba tušti. Aiškiai numanyti, kad nėra žodžiuose sielos. Taip kalba paukščiai, kurie išmoksta kelis žodžius, ir bepročiai. Kad antraip vėl beveik vien mintis apsireiškia, kalba yra lyg neturėtų ji kūno.

Bet daugiausiai kalboj apsireiškia minėta tvarka. O tuo ir gražumas žmogaus apsireiškime kalboje. Vienok tas gražumas gali dar tobulėti. Sveikas kūnas, sveikas, augintas kraujas, skaistūs linkimai, gyvi jausmai labai grožina kalbos skambumą. Bet kuomet šviesi išmintis apsireiškia skaisčia mintimi ir visą skaidrintą, sveiką prigimtį sušaukia savo tarnybai, tuomet žmogaus kalba yra stebuklas. Ji skamba tarsi viso gyvenimo grožybes ir slėpinius apreikšdama. Skamba joje graudingumas ir džiaugsmas. Yra ji pačios žmonijos galybės reiškinys.

Bet kaip visur gyvenime, taip ir šišon yra. Kad kalba gali būti tinkama tiek apreikšti, tad ji yra ir prietaisas visa tai žadinti ir auginti. Taip menininkai-dainininkai augina harmoningą apatiniųjų prigimties laipsnių sutarimą. Bet sujudinančioji grožybė tik tuomet tesiranda, kad menininkas tuo skambėjimu savo giliausiąjį, šviesų vidų apreiškia. O jeib jam ir kiekvienam žmogui tai būtų galima, jis turėtų saugotis kalbėti, kas nešvaru, bloga, pikta. Tuomet nešvarios mintys, purvini geismai negalės per labai sukilti ir žmogaus vidų aptemdinti ir suvelti. Berods, bjauriai ir nekalbant, jie viduje galėtų augti, žmogui vis tokiu būdu manant. Bet jam tariant ir manant visuomet tai, kas teisu, malonu, gražu, visa tai auga jo viduje, ir nešvarumas turi nykti.

Dar daug reikėtų pasakyti, kaip kalba dera žmogaus pažangai. Atsiminkime tik tai, kaip svarbi ji yra draugijiniam gyvenimui. Kalba čia yra dalykas kitų pagalbai ir tarnybai savintis. Bet ir antraip kitiems gelbėti ir jiems patarnauti. Tik mąstykime apie tai daugiau, kad šišon ir nieko nebepasakysime, atsimindami to, kas jau pasakyta apie žmogaus kilimą, jam gyvenant šeimoj, giminėj, tautoj.

Kalbos nebūtų be žmonių draugavimo. Žmogus nekalbėtų, kad jam nieks neatsilieptų. Gimusi iš savęs žinojimo, kalba tegalėjo augt, žmonėms draugijoj gyvenant. Kraujas yra vienybės, giminiškumo žymis, bet kalba tą vienybę ir gentiškumą vis iš naujo tvirtina.

Vienok ne tik iš žmonių draugavimo kalba auga ir tobulėja. Ji taisosi su paties žmogaus kilimu. Rods dažnai tikima, kad žmogus, turėdamas turtingą išaugintą kalbą, galįs ir visaip, būtent gyvu būdu ir pilnai apsireikšti. O tai visai nėra teisybė. Tik tas žmogus tegali tikra ką ir gerai pasakyti, kurs dvasia labai turtingas, kurs turi daug minčių, jausmų, geismų, linkimų, bet vyriausiai gilaus išmanymo, galingo manymo, visokių sumanymų, daug aukštos gyvybės. Kits, kurio omenyj I2(12 Omenis = maždaug ir atmintis) vien yra turtingos kalbos žodžių, gali juos visus išberti, vienok nieko nepasakyti.

Kalba tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia. Ji auga tik sulig dvejopais įstatymais: su manymo aukštumu, sąmonės skaidrumu ir atitinkant kraujo, prigimties ypatybėms. Ir tik į tą atsižiūrint, kalba tegali būti sąmoningai auginama.

Kalbos tobulumas neturėtų būti ieškomas vien žodžių daugybėje. Jis yra vyriausiai tame, kad kiekvienas žodis savyje turi manymo šviesybės, žibintos per ilgus amžius. Šviesios išminties žmogus teprivalo kalbėti, tuoj jo žodžiais apreiškia, kad jie manymo visai prisisunkę yra. Bet dvasios vargužiui kalbant tuos žodžius, jie krinta nuo jo lūpų, kaip kad jie būtų per sunkūs.

Vienok yra jaučiama, kad ir iškilusiojo žodžiai tėra kibirkštis to išmanymo, kurs jo sieloje šviečia. Ir galima įsivaizduoti, koks būtų tas jo manymo teikimas, kad jis be žodžių klausytojo sielai tiesiog apsireikštų. Siela turėtų pasiekti sielą. Bet tuo tarpu tai tėra kelių ypačiai jausmingų žmonių geidimas. Ir tik retai teatsitinka, kad žmonės pilnai išmano kito mintis, kitojo sielos apsisa-kymus ir be žodžių, kad taip siela teikiasi sielai.

Todėl mūsų amžiuje kalba labai reikalinga. Ir ji kaip kraujas turi būti auginama, jeib žmogus galėtų ja auklėtis. Tai berods įvyksta ir be žmonių žinios ir noro. Ir todėl kalba bei kraujas yra geresnis liudininkas tautos praeities negu visi raštai. Tik reikia jų liudijimą išmanyti. Žiūrint į lietuvių kalbą ir kraują, galima spėti, jog čia kartą aiški žmoniškumo šviesa turi būti apsireiškusi. Nuostabus jau kalbos ūgis, turtingas visokių pavidalų, kurie stovi gražiame atsišaukime į viens kitą. Be to, yra ir ko smulkiausiems minčių ir jausmų skirtumams išreikšti. Be abejonės, buvo sąmonė labai šviesi ir skaidri, iš kurios ta kalba augo. O jos balsų gražumas reiškia, jog kraujas, kuriuo ji tapo, turi būti buvęs pilnas žydinčio sveikumo. Vienok tas laikas seniai praėjęs. Amžiai, apie kuriuos istorija pasakoja, stovi jau šiapus to laiko. Žodžiai gilesnio turinio jau skiriasi vien balsais, nebe mintimis, iš kurios jie gimę.

Priežastis tam be abejonės turi vyriausiai būti tame randama, kad vėlesnės lietuvių kartos nesistengė dvasioje kilti. Todėl kraujas bei kalba apsiniaukė. Tauta apmirė.

Pagaliau vieną dalyką reikia nors minėti. Matėme, kokio svarbumo kalba yra žmogaus pažangai. Kalboj atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai. Bet aišku, kad kalbų įvairumas labai daugina evoliucės akstinus, kurie kalboj yra. Ir todėl kitą kalbą išmokti žmogui labai naudinga. Suprantamas dalykas tik tuomet, kad jis savo kalbą yra pilnai naudojęs viduje praturtėti ir savo turtą kitų gerui apreikšti. Kitą kalbą išmokdamas, žmogus papranta dar geriau savo dirgsnis valdyti, bet, kas daug svarbiau, jis dar tvirčiau vaizduoja savo mintis, geriau jas suvaldo, kartu ir savo geismus, savinas mintinį kitos tautos turtą. O pats tardamas, svetima kalba savo vidaus lobį visai kitaip parodo. Su kita kalba jis savo vidaus tarsi kitą klėtį atrakina.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys