Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KRAUJO IR KALBOS SANTYKIAI ŽMOGUJE

Iš viso to kyla klausimas, katros tautos yra žmogus su įvairiu krauju savo gyslose. Neturėtų čia būti abejonės. Kurs kraujas žmoguje vyraus, tai tautai reikia jį ir priskaityti. Jo prigimtis turės vyriausiai tos tautos žymius. Ir atrodymas primins tą tautą, kurios jis yra vaikas.

Berods ne kiekvieno dalykas yra tautas atskirti žmogaus atrodymu. Ir kraujo sudėjimas nėra tik toks dalykas, kaip supylimas dviejų rūšių skystumo. Iš kraujo gimsta žmogaus organizmas. Jo slėpiningiausias dalykas yra dirgsnių sistema. Sako mokslininkai ją esant dvejopą: simpatišką ir cerebro-spinalinę. Pirmoji pareinanti iš motinos, antroji iš tėvo kraujo. Iš anos kyląs žmoniškumo, tautos, didžiųjų santykių pajautimas, jausmingasis gyvenimas, šita apsireiškiąs manymas, mąstymas, veikimas. O ar neturėtų būti sudėto kraujo žmogaus vaikai dar daug daugiau sudėstytos, įvairintos prigimties? O kad ir sutiktume manyti, kad kraujas ir gaminimas reiškiasi liepiant simpatiškam dirgsnių tinklui, vis tik bus pinklu išrasti žmogaus kraujuje, jo prigimtyj, tą, kas jo paėjimą įrodo.

Todėl paprastai tuo ir nesirūpinama. Imams vienas tautos žymis už kitus. Yra tai kalba. Tūli net mano, žmogus esąs tos tautos, kuriai jis pats prisiskaito. Galima tai tuo teisinti, kad žmogus turi sudėtinio kraujo ir jo gyvenimo santykiai buvo tokie, kad jis iš mažų dienų tūlomis kalbomis šnekėjo. Vienok toli tai dar nėra teisinga.

Kalba yra berods aiškiausias tautos žymis. Bet kad žmogus iš kūdikio dienų ir nekalbėtų savo prigimta kalba, vis tik jis būtų vaikas tos tautos, kurios yra jo kraujas. Ir labai dažnai atsitinka, kad kraujas viršų gauna ant įpratimo. Išgirdęs savo tėvų kalbą, kurios gal niekuomet nebuvo girdėjęs, žmogus pajaučia toje lyg kažin kokį malonumą, lyg iš svetur parkeliavęs išvystų tėviškę.

Taip kraujas ir prigimtis pati atsiveria, kokios tautos žmogus yra, o ne įpratimas arba paties iš kažin kokių priežasčių atsiradęs palinkimas. O kurio kraujas labai yra sudėtinis, ir gyvenimas tojo pajautimų yra apmarinęs, tas turėtų visai atsidėjęs mėginti, kur jam galima daugiau apreikšti ir gyvybės ir žmoniškumo, geriau kitų pažangai patarnauti, jiems pasidalinti. Čia tad jo vieta, čia jo tauta.

Ir jis veikiai numanys, kaip jo vidus viena kalba tarsi ir savo gilybes atveria. O kad būtų ta kalba ir kaži kaip neišlavinta. Kita kalba vėl tik lyg jo vidaus paviršius apsireiškia. O kad būtų ta kalba ir kaži kaip iškilusi, turtinga. Kaip moters veidas per šydrą neaiškiai tepasirodo, tiek žmogaus siela ir tešviečia per svetimą kalbą.

Virs tai tik tuomet kitaip, kad žmogus bus ir šios dienos supratimu pilnai dvasiškai išaugęs ir bus visiškai įpratęs svetimąją kalbą vartoti. Bet vis nelengva tai tikrai suprasti. Nelengva paprastam žmogui atskirti, ar žmogus taip sklandžiai kalba, kad labai yra įpratęs kalbėti, arba kad jo manymas labai aukštas, galingas yra. Dvasiškai iškilęs žmogus nėra paprastas mokslininkas. Galima jį veikiau vadinti tokiu, kurio siela taip giedra ir šviesi, jog jos šviesybė tiesiog pasiekia klausytojo sielą. Tuomet žodžiai tėra raginimai pasiduoti tai šviesai.

Be to, visuomet vis daugiau bus apreiškiama prigimta kalba negu įpratinta. Ta kalba tegalima pasakyti, ką visai šviesiai manai. Daugiau ja ir nieks nesitaria. Bet prigimtą kalbą vartojant, žmogus kiekvienu žodžiu apreiškia visą tą žinojimą, kurį ta kalba amžių gyvenime įgijusi yra. Iš dalies tai berods atsitinka šnekant ir svetima kalba. Tik vieno dalyko tuomet nėra. O tas atsveria viską. Prigimtą kalbą vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs.

Taip, šnekant prigimta kalba, susideda trejopas žinojimas. Pirmasis pareina iš kalbančiojo minčių. Yra tai sąmoningas žinojimas. Antrasis yra tas, kurs pačioj vartojamoj kalboj yra. Jis paprastai kalbančiam pasilieka, kaip sakoma, po sąmonės slenksčiu. Trečiasis yra kraujo, prigimties žinojimas. Tasai taipo jau nepareina visuomet kalbančiam į sąmonę.

Sitam trejopam žinojimui susidedant, žmogaus kalba turi būtinai kitokia būti negu susidedant tik pirmam ir antram žinojimui. Kas dar tobulai nė negali įvykti. Prigimtis vis kišasi trikindama į tarpą. Ji vis nori dar ką įnešti į kalbą, kas nesakoma ir nenorima sakyti.

Tokiu būdu ir gaminasi kalbų maišymas. Tik aukštai iškilęs žmogus, kurio siela tiesiog taria kiton sielon, kurio prigimtis visai įtraukta į valios galybę ir yra visai šviesinta, apsieis ir svetimą kalbą vartodamas tos vienos kalbos žodžiais ir tarimais. Kiti vis daugiau ar mažiau maišys kalbas.

Tas visuomet atsitiks, kada kalbantysis pats neturi gana dvasios, sąmonės šviesos. O numanys, kad jos stoks-ta. Vienoj kalboj jos nerasdamas, tikisi sugrėbsiąs jos kitoj. Bet yra tai apsirikimas. Žodžiai, paimti iš kitų kalbų, labai retai tepaskaidrina mintį. Todėl žmonės, kurie daug svetimų žodžių vartoja, labai retai težino tikrai pasakyti, ką iš tikro norėjęs apreikšti. Graibo tada ir graibo, ir tik nieko tikro nesugraibo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys