Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KALBOS ĮBRUKIMAS IR ŽMOGAUS PAŽANGA

Dar žiauresniu būdu kaip kalbų maišymas atsiliepia žmogui svetimos kalbos įbrukimas. Bet rodos, kad tie, kurie kitiems savo kalbą įbruka, nežino ką darą. Nėra tai nuostabu. Mūsų amžiuje žmonės taip menkėj o lėkštumu ir žiaurumu, kad tokių giliau siekiančių ir jautrių dalykų pastebėti negali. Todėl ir nemato, kaip jie tuo kitus žmones skriaudžia. Žmogus, kurs iš mažų dienų pratinams prie svetimos kalbos, o negerai auginamas, taip, kad jo sąmonė pilnai prašvisti negali, pasilieka visame, kas žmoniška, atgal nuo to paties laipsnio žmonių, kalbančių prigimta kalba. Pasirodo žiauresni, stambesni, arba pilni vylių, tampa melagiais, apgavikais ir t.t.

O nėra tai pastebima tik tyrinėtojui, bet ir kiekvienam protingam žmogui. Jau girdint minimą žmogų kalbant, aiškėja, kas jis. Senovės išmintingasis ne be priežasties sako: „Kalbėki, jeib tave išvysčiau“. Žmogus žemo žmoniškumo laipsnio sudarko ir kilniausiąją kalbą. Ką jis ir sako, vis jis apreiškia, jog jis yra menkos, blogos doros, augęs kaip koks girinis. Tokiais Rytprūsijos gyventojai atrodo kitiems iš Vokietijos atkeliavusiems vokiečiams.

Rytprūsijos gyventojai dažniausiai kalba vokiškai. O ta jų kalba dėl jos žiaurumo ir negražumo visur vokiečių peikiama. Didžiausio Rytprūsių skaičiaus kraujas yra sudėtinis. Yra jame bene daugiausiai prūsų (dingusių kaipo tauta) ir lietuvių bei mozūrų kraujo. Prisidėjo mažumas ir vokiečių bei prancūzų kraujo. Todėl ir Rytprūsijos žmonių atrodymas reiškia, jog jie ne vokiečiai. Taip vėl Bohemijoj tūluose kraštuose, kaip sako vienas mokslininkas, gyvena vokiečiai, kurie šneka čekų kalba.

Bet mišrus kraujas vis dar šiek tiek sutinka su svetima kalba, kad prigimtoji ir nėra išmokta. Vienok kad lietuviai arba kiti tyro kraujo žmonės priima svetimą kalbą, tuomet dora labai menkėja. O liūdniausias dalykas tas, kad ne šis kalbos įbrukimas skaitomas to priežastimi, bet kaltinama ir peikiama tauta.

O tik iš tikro dėl viso to yra kalta didesnioji tauta. Aiškiai galima išvysti šiek tiek sąmoningą jos norą. Arba tik veikiau nėra tai tautos noras, bet geismas atskirų žmonių, kurie nori didinti savo valdžiavą. O kadangi toji turi remties viena tauta, norima tą tautą padaryti skaitlingą ir tuo galingą tarp kitų.

Tauta yra gyvas kūnas. Toksai didėja augdamas. Todėl turėtų tauta, kuri nori didėti, pasekti gamtos įstatymus. Turėtų auginti sau daugiau vaikų. Ji gali ir savinties kitų tautų kraujo. Gali parsivesti moterų iš kitų tautų. Ir tuomet galima dar kalbėti apie gamtinius palinkimus.

Bet kitas yra dalykas, kad kitataučiams įbrukama kalba ir jie skaitomi tos tautos vaikais, kurios kalbą jie priėmę yra. Reiškiasi taip jau nesveika dvasia. Taip veikianti tauta nenori kantriai augti, bet ūmai didėti. Yra ji tikra svetnauda, didėjimo troškimu apsirgusi.

Ir silpnoji tauta bus taip ilgai skriaudžiama, kol ji nepasielgs kaip reikia. Išpeikimu skriaudžiančios tautos, nekantos sukėlimu nieko nepasiekiama. Toks ėdimas silpnosios tautos eis visai ramiai tolyn. Nesą nėra tik vien taip, kad galingoji tauta silpnajai įbruka savo kalbą, bet tosios vaikai gana dažnai noriai meta savo kalbą ir griebiasi svetimosios. Žmonės tikisi tuo garbingesni tapsią. Atrodysią, esą vaikai didžios, garbingos, kadangi galingos tautos. Todėl mokina ir savo vaikus svetimąja kalba ir gina jiems kalbėti tėvų kalba.

Kalboj, teisybė, atsispindina tautos kultūra. Bet kultūringesne kalba pasimokinus, dar nė vienas nėra tapęs kultūros žmogumi. Vis reikia atsiminti, kad kultūra yra augimo dalykas. Šiaip tereikėtų vaikui apauti užaugusio žmogaus batus, ir jis būtų jau užaugęs žmogus. O tik taip niekuomet neatsitinka. Taip žemas žmogus, pasimokindamas svetimos kalbos ir ja kalbėdamas, neiškyla iš savo būties. Paprastai, kaip aiškinta, jis grimsta. Gana žinomas yra doriškas ištautėlių silpnėjimas.

Vienok ir toks tautų santykis yra vykinamas kilimo įstatymo. Ir negali būti peikiami nei atskiri žmonės, nei tautos, kurios taip elgiasi. Tautos varžosi kaip gamtos galybės. O ir šišon reikia pasakyti, kas jau kitur ištarta. Galingesnė galybė yra ta, kuri pareina iš aukštesnės pasaulio gyvenimo srities. Ir lieka mažajai tautai tik vienas kelias. Tiek auginti savyje žmoniškumą, kad tas kuo daugiau atsispindintų kalboje. Tuomet ta kalba nebus silpnesnė už kitas. Ji bus tinkama žmonių pažangai ir ji nebus tosios įstatymų naikinama, bet paremiama. Todėl, norint prigimtą kalbą išlaikyti, tėra viena sąlyga, būtent ta, žadinti savyj tikrąjį žmogų, kurs prigimta kalba apsireikštų ir ją pašventintų ir stiprintų.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys