Antradienis, Lap 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

TRYS SĄMONĖS LAIPSNIAI

 

Mūsų laike atsitinka žmonių ominėj visai nuostabus dalykas. Manymas ir išmanymas visiškai kinta. Vos keli metai atgal buvo moksliška kiekvieno daikto atsiradimą suprasti iš priežasčių, esančių aplinkybėse. Buvo bandoma taip aiškinti ir augmens augimą iš sėklos, gyvulio iš kiaušelio ir t. t. Ir vieni bei antri norėjo taip išdėstyti net tautų kilmę ir išlikimą. Dargi šiandien tūlų tikima, kad tauta atsirandanti iš draugiško gyvenimo viename krašte, iš lygių istorinių prityrimų, iš priverstinio bendro apsigynimo. Ir t.t..

Taip ir dar rašoma ir mokinama. Vienok jau pradeda tokie mąstymai vis daugiau pasirodyti silpni, paviršutiniški. Jau numanoma, kad taip negalima nė išaiškinti, kaip švilpukas randasi, kurį piemenukas pasidaro. O jau visai ne – gyvo daikto kūrimą. Žmonės tiek yra dabar jau numanūs, kad pradeda nujausti tikresnes priežastis.

Gyvo daikto augimo priežastys turi būti randamos jame pačiame. Aplinkybės tam tik tėra antro laipsnio svarbumo.

Bet tai pilnai ir aiškiai išmanyti ne taip lengva. Reikia išmokti visai iš kitos vietos, negu žmonės papratę, į visa žvelgti. Taip darė ir daro šviesieji, išmintingieji. Visuomet jie sakydavo, kaip tai ištarė filosofas Spinoza, kad reikia pasaulį išmanyti žvelgiant „amžinybės žvilgsniu“.

Rods taip žvelgti ne kiekvienam duota. Ir patį tą ištarimą išmanyti tūli vos ne vos teįstengia. Aiškina jį todėl savaip. Sako kiekvieną daiktą reikią išmanyti iš jo paties esmės ir žiūrint josios santykių su kitomis. Bet tai jau gana didis žingsnis aukštyn. Tik žinoti tai ir vykinti yra du skirtu dalyku. Žmogus tik tuomet tegalės taip išmanyti, kad jis patsai susivoks čia, kur asmenybės turi savo esimą. O tam neužtenka paprasto pasimokinimo, reikia žmogaus kitimo. Aukštesnis išmanymas tiktai galimas žmogui kitokiam, būtent skaistesniam, šviesesniam tapus.

Kalbėjome jau kartą apie sąmonės kitimus. Bet dabar galėsime tai, o ir kas tam reikalinga, būtent visą gyvenimą, visus gyvybės laipsnius, plačiau išdėstyti. Paprastai mes tą teskaitome esančiu ir tikru, kas mums į sąmonę pareina. Kas nepasiekia mūsų sąmonės, to sakome neesant ar nors mums neesant. Bet, kaip kiekvienam žinoma, mūsų sąmonė ne visuomet ta pati. Miegodami ir sapnuodami esame visai kitokios sąmonės negu budėdami. Be to, dar žinome, jog dienos gyvenimo dalykai nepareina (nors ne paprastu būdu) į šitą sąmonę. O tačiau čia randasi daug visokių pavidalų ir veikimų. Berods jie kiek ir primena dienos gyvenimą. Todėl tūli ir tiki, jog tai tik esą silpni atbalsiai dienos patyrimų. Kas iš dalies ir yra teisinga.

Vienok ne taip, kaip tai paprastai tikima. Miegodamas žmogus, be abejonės, yra kitoks, negu budėdamas. O tam, kurs budi šalia miegančiojo, pasirodo, lyg tojo nebūtų. Nors nėra to, kuo žmogus paprastai žmogumi apsireiškia.

Tačiau negalima sakyti, kad žmogus įmigdamas dingtų. Šiaip negalėtų pabudęs žmogus žinoti save tą patį, kokį vakar žinojosi. Pastaba, kad kūnas tuo tarpu išlikęs ir patsai žmogus teesąs ypatingas kūno apsireiškimas, yra niekinga. Nesą žinoma, kad kūnas kas akies mirksnį kitoks virsta. Ir žmogui, septynias ar aštuonias valandas miegojus, kūne jau tokie kitimai yra įvykę, kad jis tik iš tolo teprilygsta vakarykščiai būčiai. Ir taip ryte pabudęs žmogus vos galėtų atsiminti to, kas vakar buvo, ir kad jis tas pats yra, kurs vakar gyveno.

Lygiai todėl ir visi žmonės, kurie save dar tenumano vien kūno gyvenime, tik labai trumpą atmintį teturi. Yra tai žinoma apie žmones labai žemo augimo laipsnio. Kuomet žmogus daugiau save žino vidaus gyvenime, tad ir jo atmintis toliau siekia. Vidaus gyvenimas ne taip greitai keičiasi. O visai nekinta ta gilybė, iš kurios žmogaus žinojimas: „esmi“, kyla.

Žmogus nėra nei kūnas, nei sapnas. Yra jis kitas. Gyvena tūluose gyvenimo skyriuose, kurie atsišaukia į viens kitą, bet kuriuose žmogus tegali save žinoti sąmonei kitus, geriau sakant: pakilus į kitą padėtį.

Aukščiausioji dar ir paprastai šiek tiek numanoma sąmonės padėtis yra toji, kurioje žmogus gyvena, miege nieko nesapnuodamas. Kita yra toji, kurioj randasi sapnai. Paprasčiausioji yra dienos, budėjimo gyvenimas. Vidutinio iškilimo žmonės tepažįsta šiek tiek aiškiai, sąmoningai. O tik labai iškilę žmonės tegyvena visai sąmoningai toje srityje, kuri randasi anapus sapnų gyvenimo.

Iš tikrųjų sapnai gyvi ir tada, kad žmogus bunda. Visur, kur tiktai palinkimai, geismai yra žmogaus darbo akstinai, čia sapnai veikia. Todėl tokie darbai visuomet yra nenuoseklūs, netikslūs, susivėlę, iš tikrųjų tiktai pasitrankymai, pasiblaškymai. O ko žmogus geidžia, tą jis ir sapnuoja, taip dirgsnys ir smagenys dar ilgai virpa, net per visą naktį. Taip žmogus sapnuoja, ko jis geidžia, ir geidžia, ką sapnuoja. Ir taip išeina, kad sapnai iš tikro įvyksta.

Šitas dvejopas gyvenimas žmogų alsina, grasina. Todėl žmogus, giliai įmigdamas, iš jų iškyla. Ir taip vėl „atsigauna“. Šitą žodį reikia jo giliausioj prasmėj vartoti. Žmogus save atgauna! Nesą giliai be sapnų miegodamas, jis rimsta toj gyvenimo srityje, kur jo asmenybės šaknis randasi. Ir toji, nedraskoma sapnų ir dienos trenksmo, vėl tvirtėja, tarsi jaunėja.

Taip visas regimasis gyvenimas „atsigauna“ iš gilesnių gyvenimo sričių. Bet tųjų giliausias tūno tame pagrinde, kurs savyje turi savo asmenybės priežastį. Apie tąjį sako taip gražiai tikybos žodžiai: „Jame gyvename, veikiame ir esame“.

Bet tai yra gelmė taip toli nuo paprasto pasijautimo, kaip pačios amžinybės nuo akies mirksnio. O tą būtį, kuomet „Jame“ sąmoningai gyventi galėtume, pasiekti tegalima milijonų amžių augimu. Tuo tarpu

„Jis“ yra visų be-raštenybių ieškomas. „Jis Pats“ tik ir gyvena visuose pasauliuose ir visoj Visumoj kaip Savęs pasiilgimas. Tačiau „Jis“ arti kiekvieno. Ir tik įvairios sąmonės būtys, tūli sąmonės šydrai „Jį“ mums teapdengia.

Visa tai žinant, reikia pritarti senovės indų Vedams ir Egipto išmintingiesiems, kad dienos sąmonė tėra viena priemonė gyvenimui išmanyti arba trumpai: gyventi, gyvam būti; ir kad yra šiek tiek numanomi dar dvi sąmoni: sapnų ir „regėjimo“ sąmonė. Todėl žmonės, kurie vien laikosi dienos sąmone, nieko tikro apie gyvenimą išmanyti negali. Nėra jiems išvystama gyvenimo šaknis. Mato jie vien mirgėjimą debesyse [5].

Ir, kaip sakėme, tikresnis išmanymas nėra vien pasimokinimu, mokslu įgyjamas, bet žadinimu savo paties sąmonybės, arba tikriau pasakius: pabundant aukščiausiojoj gyvenimo srityje, surandant aukščiausiąjį būdą gyventi.

Vyriausia tam sąlyga yra išlikti nepagaunamam tų dalykų, kurie nuolatai savo judėjimu dienos ir sapnų sąmone su savim patraukia. O nepagaunamas yra žmogus, kada jis sąmoningai gyvena dvasinėse gelmėse. Tam jis turi nuolatai pasistengt gyventi pasišventime, ramybėj ir šviesoj.

Taip žmogus kinta. Jis auga. Ir kiek jis yra išaugęs, tiek jis gyvenimą išvysta kitokioj šviesoj. Gyvenimas jam ir pasirodo kitokioj pilnybėje.

Visai nuostabu yra, kaip viskas kitaip apsireiškia! Kas dienos sąmonei yra jėga, vieku, galybe, tas kitoje gyvenimo srityje, kitai sąmonės būčiai pasirodo daiktu, net pavidalu. Paveikslui: geismai yra dienos gyvenimui jėgos, sapnų gyvenimui pavidalai. Toks jau dalykas pastebimas žiūrint j magnetizmą, elektriką ir t.t. Antraip vėl, kas dienos gyvenime yra daiktu, tas sapne pasirodo tik jėga. Paveikslui: durklas tėra ten smeigimo jėga, ne pavidalu.

Bet gyviejie dienos gyvenimo daiktai yra ten visiškai kitokie. Šišon jie vyriausiai apsireiškia pavidalais, kurie savo vietą pildo ir tvirtina savo būvį. Ten, kitame gyvenime, jų gyvybė ir jų jėgos pasirodo pilnu veikimu. Vidus tarsi pasidaręs paviršiumi. Vienok nėra jis tamsus, stangus kūnas, bet gyvas nuolatinis esmės reiškinys. Kaip kas esti savo viduje, tokiu kiekvienas gyvis be pasislėpimo, be apsidengimo pasirodo.

O tarp visų tų žmogus kaip koks milžinas tarp mažučių ir silpnučių gyvena. Bet žengiant gilyn, į kitą būtį, kitų gyvių esmė nyksta, žmogaus auga. Kitų esmėms virstant šešėliais, jis vis daugiau pasirodo asmenybe. Pagaliau apsisako visa dienos sąmonės gyvenimo didybė ir galybė tik atsispindinimu to, kas aukštesnėse gyvenimo srityse esti ir vyksta. Ir norint daugiau gyvybės ir galybės apreikšti regimame pasaulyje, reikia augti ir augintis aukštose gyvenimo srityse.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys