Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

SFINKSA

 

Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas. Įvairių įvairiausi pavidalai randasi ir nyksta. Ant dangaus susitvenkia debesys ir išgaruoja. Jūrose sukyla bangos ir grimzta. Ateina dienos ir nueina. Taipo jau naktys.

O arčiau mūsų regėjimo: tai sunešamos smilčių kopos, tai vėl jos nuslenka. Per metų tūkstančius auga akmenys ir sutrūnija. Sprogsta augmenys, užgema gyvuliai ir žmonės ir tad dingsta. Susikuria draugijos, luomai, valdžia-vos ir irsta. Aušta žmonių, tautų amžiai ir pranyksta.

Toks tai gyvenimas. Bet jis nėra Visuma. Tėra neišmąstomų gelmių tiktai paviršius. Iš tųjų jis kyla. Iš jųjų gimsta visokie pavidalai. Į jas jie ir grimsta. Ir tos gelmės neišsemiamos. Kupinos jos gyvybės. O iš tosios pareina gyvenimas. Ir jai nenusenkant, gyvenimas nesibaigia.

Todėl ir atrodo, lyg būtų jis amžinas. Tačiau ne visai taip yra. Jis apsireiškia tik laikais. Lygus jis bangoms. Tik vilnelės gretinasi vilnims. Bangos kloja bangas. Ir gyvenimas beveik nuolatai nerimastauja.

Bet gyvybė, iš kurios jis pareina, yra rami. Ji iš tikrųjų yra amžina. Erdve ir laiku ji plečiasi j plotį ir ilgį. O abi, taip erdvė, kaip laikas, tyli. Ir iš to tylumo gyvybė stato priekin gyvenimo pavidalus. Į jį ji juos ir traukia atgal. Todėl gyvenimas kartais kiek daugiau yra sukilęs, kartais kiek daugiau atslūgęs. Gyvybė lyg arčiau yra atėjusi į mūsų padangius ir vėl toliau nuėjusi. Bet ji vis ta pati savo pilnybėje ir visatoj.

Kaip sfinksą Egipto žemėje į keleivį, taip žvelgia gyvybė iš gyvųjų pavidalų į kiekvieną žmogų. O tik vien sfinksą jam nuostabi. Ne gyvybė. Berods toji yra labai paprastas dalykas. Ir gyvenimas beveik nuobodžiai kartojasi. O sfinksa viena ten smiltynuose. Amžinai pučiantieji vėjai vargsta jau labai seniai, kad jį apklotų smiltimis. Gal dirba taip kelis šimtus tūkstančių metų. Tik vis jos dar neapdengė.

Ir kaip iš amžinybės seniai joje nugrimzdusi senovė, taip sfinksa iš smiltyno dar ir šiandien žvelgia į žmones visais gyvenimo amžių slėpiniais. O žmogus, pakeldamas žvilgį į opi, tegali nusistebėti ir tylėdamas savo manymu paskęsti gyvenimo amžių gilybėse.

Tikrai taip: sfinksa priverčia ieškoti gyvenimo slėpinių; sfinksa primena, jog žmogus, kurs nusileisti gali į tas gilybes, yra patsai savo giliausiame viduje nepragaištamoji estis, kuri vis iš naujo kyla iš pragaišimo srovės, kol pagaliau nebus visa šviesinusi visiškai savo šviesa.

Pasakodavo apie sfinksą žmonės senais laikais ypatingą pasaką. Būk čia koks galingas gyvis užduodąs keleiviams mįslę. Ir kas tos neatspėjąs, tas sfinksos praryjamas. Aiškinimo žodžiais: kas neišmoksta gyventi (gyvenimo mįslę atspėti), tas gyvenime žūva.

Ar ne nuostabus išmanymas! Ir šiandien dar jisai teisingas. Ir šiandien gal dar labiau gyvenimas žudo žmones kaip ta motina, apie kurią pasaka skelbia, kad pati praryjanti savo pačios kūdikius. Žudo žmones ir – tautas, kurios negali atspėti gyvenimo mįslės, neįstengia spręsti jo uždavinio.

Bet, žmogui tai darant, gyvenimas liaujasi žudęs, nyksta pati pragaištis, sfinksa dingsta amžinybės gilybėse. Amžinybė pati pasilieka žmogaus amžių. Taip sako senovės pasaka.

Atspėdamas gyvenimo mįslę, žmogus iškyla iš pragaišties sūkurio, iš niekybės į pačią nejudamąją estį.

Tokiam išmanymui sfinksa yra paminklas. Tą ji reiškė tuomet, kaip ją ten Egipte statė, tą ji sako ir šiandien. Jau tuokart žvelgėme mes, žmonės, į ją su nusistebėjimu. Ir kreipėme žvilgį į šalį. Ir tad vėl pakėlėme jopi savo akis. Tarsi gyva, amžinos gyvybės kupina, ji taip neapsakomai ramiai žiūri.

O šiandien, po tiek tūkstančių metų, vis dar tas pats tylus, slėpiningas, žavintis sfinksos žvilgis. Vis dar jis kalba apie gyvenimo uždavinį. O tačiau sfinksa – negyvas akmuo. Kokie tik turėjo būti ir tie žmonės, kurie ją kurt galėjo! Kokia jų gyvybė, jų išmanymas ir galybė!

Toji nepragaišo. Ir tuo akmeniu net šiandien dar apsireiškia. Visas žinojimas tų laikų, tų žmonių gyvai stojasi mums į akis. Ir taria, kalba, mokina. Tik žmonės visuomet vien stebėjosi, o – nesiklausė tų pamokslų.

Kuomet statomas buvo tas paminklas, dar tebežaliavo ta šalis. Tik toliau atgal šmėkšojo smiltynų tyrai. Gal tuomet nieks nemanė, kad smiltynas kartunta pasieks pačią sfinksą.

Tyrai, smiltynai – tai nežinojimas, tamsumas. Gal statant sfinksą nieks ir nemanė, kad kartunta žmonės visai bus nugrimzdę nesižinojime, kaip tai šiandien yra, jiems turint „aukštų mokslų“.

Seniau sfinksa buvo augmenimis apžėlusi. Žalumoje ji sau gulėjo su savo ypatingumu. Ir kaip žole apžėlęs kraštas nuo smiltyno, taip sfinksa skyrėsi nuo trąšiai augančių žolynų.

O sfinksą pati! Žmogaus veidas, tauro liemuo, liūto letenos ir aro sparnai! Neapsakomai ryšku. Tarp augmenų kyla visa gyvulijos galybė, ant kurios viršų turi – žmonija.

Toks tas čia iš akmens kirstas žinojimas. Ir nuolatai tas dabar taria. Sfinksą yra paminklas nuostabaus senovės išmanymo. O tasai yra pažangos, Visumos atsivėrimo, evoliucės pažinimas! – Yra gyvenimo mįslės atspėjimas.

Sako egiptų tautos žynys Hermis [l]: „O Egipte! Egipte! Iš tavęs kartunta nieko nebeliks, kaip tik nuostabios pasakos būsimoms kartoms! Ryškūs, nors ir tik akmeniniai žodžiai!“

O aš, rašydamas apie tai, ar neturėčiau gailėtis, kad man negalima kirsti žodžių iš akmens, kad negaliu apreikšti savo regėjimų amžius išturinčiu akmenimi! Ir tik parašyti juos ant vystančių popieriaus lapelių, kuriuos ir lengvas likimo pūstelėjimas jau neša kažin į kokį bedugnį!

Bet gal rašys taip kiti. Statys Lietuvos rūmininkai ir skaptininkai iš akmens ir vario savo gyvybės, savo išmanymo paminklus!

O kad statytų! Kad turėtų tokios amžius ir erdves iš-galinčios gyvybės! Tokio visų tamsybių bedugnius šviesinančio išmanymo! Tasai vien yra išliekamesnis ir už akmens paminklą. Jis vienas yra tat, kas nenyksta, kad ir senoji, akmeninė sfinksą sutrupėtų ir pragaištų.

Išmanymas yra gyvybės vainikas, yra gyvenimo tikslas. O žmoguje jis nori apsireikšti. Žmogus yra gamtos viršus, sfinksos veidas. Ir kaip sfinksą, taip žmogus suglaudžia savyje visus gamtos skyrius, ir pagaliau jo pavidalas yra išmanymo vaizdas.

Palaimintas yra, kurs išmanymą patį auginti gali. Kiekvienas tam pavadintas. Ir tam gali derėti net prirašyti nuvystanti lapeliai, kaip ir – išgyventos, bėgančios dienos.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys