Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

TAUTOS SIELA

Paduotuose aiškinimuose nėra vien išvados iš to, kas šitame rašte lig šiol pasakyta. Yra ir bandoma išmanymą tam, kas toliau bus sakoma, prirengti.

Viena svarbiausiųjų minčių šišon yra ta, kad žmogaus apsireiškimas pareina iš aukštesnės gyvenimo srities. Čia randasi palinkimas kūniškai gyventi. Iš čia paeina žmoniškasis veikimas, visa, kas reiškia žmogaus esmę. Kūno judėjimai sukeliami ar paviršutiniškų priežasčių arba geismų. Todėl žmonių darbai nelygūs. Juo giliau jų priežastys guli, juo didesni, galingesni jie yra. Bet žmogui tiktai gyvenant šiek tiek sąmoningai regimame pasaulyje, labai jam nežinoma pasilieka, kas su juo atsitinka dėl gilesnių priežasčių.

Nežino žmogus, kaip jo kūnas randasi, auga, maitinasi, išlieka, kas jame viską tvarko; nepažįsta jis įstatymų, kuriais jausmai, geismai, linkimai randasi ir nyksta; taipo jau menkai jis težino apie tai, kokie įstatymai valdo minčių atplaukimą, susirišimą ir dingimą. O beveik visai nėra jam žinoma, kaip jo amžius praeis. Kuone visai nejaučia, kad ir čia tikri įstatymai viską valdo.

Nežinoma, ir kaip atsiranda žmoguje galia ypatingiems darbams, veikalams sumanyti ir atlikti. Kalbama apie tai, kad atėjusi tokia mintis, kad žmogus turįs taip veikti, kad neesą galima kitaip ir t.t. Visame žmogus stovi nežinojime ir todėl po prievarta.

Tačiau tai nėra būtinas dalykas. Kad didžiausias žmonių skaičius tuo ir tiki. Žmogus gali iš tos tamsybės ir tuo iš prievartos būties išaugti. Jis gali ir turi sąmoningas tapti ir kitose sąmonės būsenose. To nori pažangos įstatymas. Nėra neišvengiamas dalykas, kad žmogaus gyvenimas ir amžius būtų valdomas tarsi iš po „sąmonės slenksčio“. Žmogus turi tapti sąmoningas lig šaknies savo asmenybės.

Tam jis gyvena šiame pasaulyje. Tam jis priverstas čia veikti. O lygiai jo veikimas jam naudingas kilimui. Jo veikimas turėtų būti visai jo apsireiškimas. Ir turėtų kilti iš pat aukštybių. Vis tųjų atsimenant, vis gyvenant galios ir išmanymo esmėje, minimos aukštybės kuo daugiau įsigali šiame gyvenime.

Niekur tai nepasidaro taip aišku, kaip menininkų darbe. Berods nelygiai jie dirba. Bet tikrai tas nėra menininkas, kurio veikimai pareina iš aplinkybių prispirties. Menininko darbas turi kilti iš giliausio jo vidaus. Iš tos gyvybės aukštumos, iš kurios žmogus pareina į šį pasaulį, jeib kūnu gyventų. Tuomet jo veikalas bus toks didis ir gyvas, kokiu nuostabiu yra pats žmogaus buvimas ir gyvenimas ant žemės.

Norėdamas veikalą gaminti, menininkas turėtų tyčia tam pasišvęsti. Turėtų žengti į tas šventas savo asmenybės aukštybes, iš kur jo gyvybė parėjo į regimąjį gyvenimą. Be tokio pasišventimo jis nieko neturėtų pradėti17.( 17 Garsusis prancūzų menininkas Rodenas sako tiesiog, kad menininkas be tikybos nieko kurti negalįs). Tik taip jam tegalima kurti, kas gyva ir kas žadina gyvybę. Tik tokiu būdu darosi didi veikalai.

Sąmoningai iškilti dar nėra visiems galima. Retai tikt koks didis menininkas taip tegyvena. Paprastai menininkai visai pasiduoda toms srovėms, kurios ant jų užeina ir juos neša. O tos yra visokios. Todėl ir nėra daug didžių veikalų. Bet vieną dalyką visi svarbesniejie menininkai pastebi. Tai tat, kad jų darbas kaip noris turi santykį su tuo, kas šventa. Jie todėl gana dažnai tiki jį esant tikybiniu dalyku. Ir labai daug menininkų dėl tos priežasties dirba iš tikybinių jausmų ir minčių. Kaip regima, didžiausiejie veikalai yra taip kurti. Jie yra kokios nors tikybos minties, tikybos turinio. Vienok ne todėl jie didi. Menininko pasišventimas, jo gyvenimas aukštesnėje gyvybės srityje, kad tik lyg ir sapne, padaro jo veikalą didį. Kad to nėra, veikalas ir su tikybiniu turiniu pasilieka labai menkas. O iš tikrųjų tokių yra gana daug.

Tikybos mokslai, jos mintys ir jausmų apreiškimai pareina iš aukščiausios sąmonės būties. Berods tik labai retai pilnai sąmoningai. O gana dažnai viskas yra dar žemesniųjų sąmonės būčių sukraipyta. Reiškiniai iš aukščiausios būties eina per žemesniąsias. Todėl tikyba turi artimą santykį su prigimtimi. Ir galima apie tikybą beveik tą patį pasakyti, kaip apie kalbą. Tikybos mokslai auga ir skaidrėja su kalba ir su krauju. Ir iš tikrųjų tikyba todėl yra prigimta, kaip prigimta yra ir kalba.

Tik šį dalyką turime palikti tuo tarpu nepaaiškinę plačiau ir grįžti prie veikimo didybės ir galybės. Su kiekvienu veikimu, kurs daromas žmogui pasišvenčiant kilnybei, žmogus tarsi pabunda aukštesnėj sąmonėj. Pradeda iš čia jo veikimams pareiti jėgos. Ir taip su veikimu auga ir žmogaus gyvybė.

O kaip menininkas, taip turėtų kiekvienas žmogus veikti. Jo darbai visuomet turėtų kilti iš jo vidaus gelmių. Ar šį, ar tą žmogus darytų, vis jis turėtų tai daryti su pilnu atsidėjimu. Tuomet jo gyvenimas, jo amžius, jo gyvybė augtų ir taptų didi. Žmogus iš tikro pasidarytų milžinu. Silpnumas yra nesąmonė, nežinojimas. Su sąmonės šviesėjimu kyla ir žmogaus galybė. Minčių, geismų ir kūno sričių jėgos tenka žmogaus asmenybės veikimui. O kadangi toji galingiausia už visas yra, ji jas traukia į savo vėžes.

Toks žmogus apsireiškia visai kitokiu, negu kiti. Jo būvis ir jo darbas pasirodo nuolatiniu reiškiniu iš aukštųjų sąmonės būčių. Tarsi jo siela prieitų arčiau mūsų pasaulio ir žmogaus pavidalą įsiaustų į ypatingą galybę ir didybę. Visi jo darbai ir veikimai tuomet turi didybės ir galybės antspaudą. Ir traukia į savo takus visus tuos žmones, kurie taipo jau pasišvenčia aukštai tarnybai.

Rods, ne visi žmonės tai numanys. Yra tokių, kurie kaip malkos pliauska tejuda, kada jie paspiriami. O tūli kiti, viso kito nebodami, vien ir tenori pajusti tokį pa-spyrimą. Ir tokiems šis paantrinimas iškilusio žmogaus didybės nieko nepasakytų.

Vienok šišon norima naują dalyką paaiškinti. Koks yra atskiras žmogus, toks gyvas dalykas yra ir tauta. Jos ypatybės apsireiškia, kaip sakyta, krauju ir kalba. Vienok tai tėra prigimtis. Nėra čia nei didybės, nei galybės. Bet kad tautos vaikų vienas ir antras pradeda gyventi savo sieloje ir kad vis daugiau žmonių pasiduoda linkimui aukštybėn, tad veikiai visoj tautoj randasi naujas reiškinys. Pradeda tarsi veikti akstinai iš aukštojo sąmonės laipsnio. Ir iš lengvo visa tauta to reiškinio prisunkiama ir apsiaučiama. Tautoj aušta lyg nauja, aukštesnė sąmonė. Gimsta tautos siela. Tauta pabunda. Žmonės tos pačios tautos pagaunami aukštesnių jausmų, kilnesnių linkimų. Kad būtų tie ir kaži kaip suvelti, vis tik jie šiek tiek spindėtų iš žmogaus prigimties gyvenimo. Ir kiek žmonės tiems linkimams pasišvenčia, tiek tie tvirtesni pasidaro ir vis daugiau traukia žmones aukštyn.

O kuo gyviau žmonės tokiu būdu gyvena, tuo daugiau tautos vaikai pabunda ir kreipiasi tautos sielon, tautos širdin. Taip kartais vieno žmogaus kilimu visa tauta atsigauna. Su vienu žmogumi pradeda tautos siela gyventi ir augti. Ir todėl išmintingiejie sako, kad tik ta tauta išliekanti ir auganti, kurioj nors vienas žmogus yra lig pilno žmoniškumo aukštybės iškilęs. Tai esti, kada jis yra pilnai sąmoningas tapęs ir savo asmenybės šaknyj, iš kur šviečia manymo ir išminties galybė, spindi meilė ir tikrybė.

Tokio žmogaus prigimtis gali ir dingti. Iš jo asmenybės šviesa vis pasieks tos pačios tautos žmones, kurie dar ir tik dienos sąmone tegyvena. Ir kad jie nors mažumą pasiduos linkimams kilnybėn, jie vis daugiau taps tautos sielos rykais. Jais tad tauta augs ir stiprės. Vis aiškesnis žmoniškumas praplis. Vis daugiau vienas kitam padės dvasioje kilti. Vis daugiau pasidarys tauta prietaisu viso žmonių skaičiaus pažangai. Ir įvyks net regimame pasaulyje bendras tos tautos gyvenimas. Išaugs tvarka, kurioj kiekvienas sau ras paramą ir vedimą žmoniškai kilti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys