Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

ŽVILGIS Į LIETUVIŲ VALDŽIAVOS GYVENIMĄ

Vienas pirmiausiųjų klausimų tautos gyvenimui suprasti bus visuomet tas, ar tauta jaučiasi esanti didis vienetas, ar ji ir regimu gyvenimu aiškiai skiriasi nuo kitų tautų, ar ji jame yra išauginusi savišką tvarką.

Negalima ilgų amžių lietuvių gyvenimo apžvelgti. Žinios apie laiką pirm 700 metų labai abejotinos. Bet mūsų tikslui tai ir nereikalinga, ir be jokios naudos. Mūsų gyvenimas vyriausiai jungtas prie tų 700 metų. Iš jų jam pareina galingiausieji priverčiami linkimai ir siekimai.

Kaip dar ir šiandien, lietuviai visą tą laiką gyveno plačiai abipusiai Nemuno, beveik nuo pat jo šaltinio lig jo intakos į jūras. Čia lietuviai ūkininkavo, medžiojo, žvejojo, pirkliavo, laivininkavo. Kraštas buvo seniau daugiau negu šiandien apžėlęs giriomis-miškais. Todėl lengva numanyti, kad artimesnių santykių tegalėjo būti tarp arčiau šalia viens antro gyvenančiųjų. Bet galima tikėti, kad kraujo, kalbos bei tikybos vienybė lietuvių ir jų genčių buvo šiek tiek jaučiama, ir ypačiai prastųjų, kaip tai visumet esti, gerbiama.

Tačiau ta vienybė beveik niekuomet neapsireiškė visų veikimu. Jau seniau, pirm 13-to šimtmečio, buvo latviai ir prūsai užninkami. Iš šiaurės parėjo normanai, švedai, suomiai; vėliau iš vakarų vokiečiai ir lenkai, iš rytų maskoliai ir rusai, iš pietų totoriai bei gudai. Šitie užnikimai kartojosi per tūlus šimtmečius. O kaip matyti, lietuviai ir jų gentys buvo užninkami iš visų pusių. Tai, rodos, būtų turėjusi sukilti visa tauta kaip vienas vyras ir gintis. O nebuvo to. Sukilo tik vyrai užniktame krašte.

Gal tie užnikimai atsitikdavo taip menkomis kareivijomis, kad lietuviai galėjo tikėti, jog nuo jų atsiginti užteksią sušaukti kaimynus. Bet ir tai parodo, kad nebuvo gyvo visos tautos padėties supratimo. Atmuštasis ateivis, taip būt reikėjus manyti, galėtų iš naujo ir kitur Lietuvon veržties.

Paminėsime šišon dar, kad tie užnikimai su ginklais truko lig pradžios 15-to šimtmečio. Vėliau viskas virto kitaip. Po Didžiojo mūšio [6] lietuvių tautai teko daugiau svetimo kraujo, svetimos kalbos ir tikybos negu lig tol.

Bet, žiūrint atgal, pasirodo, kad lietuvių tautos vienybė nebuvo gyvai jaučiama bei ginama neigi tuomet, kai kūrėsi lietuvių valdžiava. Labai abejotina, ar toji darėsi ir augo iš visų lietuvių, iš visų tautos vaikų noro, ar buvo bendro tam pageidavimo.

Kaip kitur, taip ir buvo lietuvių tautoj dykųjų ir vargužių. Gal prie šiųjų gyvas buvo tamsus tautinių ryšių numanymas. Dykieji gyveno savo pilyse kaip maži valdovai. Ir tuo jau lyg tvirtino savo atsiskyrimą nuo kitų. Vienybės pajautimo jie nešelpė.

Dargi kita kas pasirodo. Dykieji, ypačiai didžiūnai, labai nesutiko tarp savęs. Lietuvos istorė beveik iš pat pradžios pasakoja apie kovas tarp Lietuvos didžiūnų. O tik iš tų kovų iškyla vienas ar antras, kurs viršų gauna ant kitų ir suvienija dalį tautos galių savo rankose. O tos galios augo nuo Rimgaudos per Mindaugą lig Gedimino. Tai koks šimtas metų. Kariškos tautos jėgos vis daugiau buvo traukiamos krūvon. Ir, rodos, Gedimino buvo aukščiausias tos galybės laipsnis pasiektas.

Berods Lietuva pasiliko galinga ir toliau. Algirdas ir Kęstutis ypatingai gražiai broliškai gyveno. Bet iš tik

rujų Lietuvos galybė tik buvo dalinta. Kiekvienas jųdviejų ją savaip vartojo. Ir tik, lyg akies mirksniui liepsna sukiltų, Kęstutis suvienija, broliui pasimirus, tą galybę iš naujo. Po jo galvos ji šauniai susilpo.

Jogaila negalėjo jos krūvon sutraukti. Per daug svyravo jo sostas po Kęstučio mirties. Tūlos Lietuvos dalys laukė Vytauto. Jogailai, rodos, ir nerūpėjo Lietuva. Lenkijos valdovu tapęs, jis tąją statė pirmon savo rūpesnių vieton. O Vytautui, po ilgų vargų ir varžymų įgijus Lietuvos sostą, nebuvo beveik niekuo dykai gyventi. Buvo rištas tai prie Jogailos, tai prie kryžeivių, tai dar prie kitų. Jame greitai augusi Lietuvos galybė apsireiškė kaip mirtinai sužeistas milžinas. Atmušė jis tūlus užgrobikus. Užkariavo net didžius žemės plotus. Lietuvos valdžiava buvo didė, teko nuo Baltųjų beveik lig Juodųjų jūrų.

Vienok nedaug tai reiškia. Lietuvių tautos galybė iš tikrųjų nebuvo augusi savo esmėje. Dar atbulai: lietuvių tauta buvo silpninta. Geriausiejie Lietuvos didžiūnai buvo siunčiami į svetimuosius užkariautus kraštus ten valdyti. Suprantamas dalykas, kad jie tiems ir teko ir Lietuvai žuvo. O tai buvo mažai tautai labai jaučiamas nuostolis.

Gal šiek tiek padidėjo lietuvių vienybės pasijautimas. Vytautas buvo visoj Europoj pagarsėjęs didžiu karvedžiu. O tas rasi sukėlė pačių lietuvių širdis. Vienok tuo laiku per menkai buvo dirbama tautai auginti, jeib ji savyj tvirtėtų. Nebuvo gana žadinamos ir stiprinamos nei materialinės, nei dorinės jos galios. Žemės didumas toli dar nėra tautos stiprumas. Bet Vytautas negalėjo kitaip veikti. Sunkioji politikinė jo padėtis jo neleido daug apie tai ir mąstyti.

Vytautas, rodosi, tebuvo valdžiavos valdovas ir menkas tautos gaivintojas. Dargi nė valdžiavai tvirtėti jis nebuvo jos jėgas gana vienijęs ir auginęs. Nebuvo tam buvę nei laiko, nei progos. Todėl po Vytauto mirties jo valdžiava ūmai pradėjo irti.

Negalėjo būti kitaip, lietuvių tauta nebuvo nuosekliai auginta tautiniam gyvenimui. Ir nebuvo užtektinai jėgų valdžiavai kurti. O aplinkybės tai žymiai pasunkino. Lietuvos valdovai buvo narsūs karvedžiai, Vytautas, be to, dar ir labai gudrus ir didis diplomatas, bet nė vienas jų nemokėjo valdžiavai dėti tvirtus pamatus.

Po Vytauto galvos Lietuva buvo kartais daugiau, kartais mažiau lenkų įrankiu. Jos didžiūnai beveik nuolatai pešės ir žudės. Vyriausiejie buvo silpnučiai ir lenkų valdovo tarnai. O taip lenkai vis daugiau traukė lietuvius savęspi. Nuo Liublino unijos 1569-tais metais Lietuvoj didžiūnuose vis aiškiau pasirodo lenkų didžiūnų dvasia. Lietuvos didiejie iš lengvo vis daugiau jautėsi lenkais negu lietuviais. Tik vargužiuose užliko tautos vienybės jausmas. Lietuva dalyvavo nuo to laiko lenkų tautos likime. Dargi matyt, kad jai už Lenkijos klaidas daugiau kęsti reikėjo negu patiems lenkams. Rusams tekusi, Lietuva liko net bevarde.

Tik maža lietuvių tautos dalelė kitaip gyveno. Vytautas atidavė kryžeiviams santaroj prie Melno ežero 1422 metais šalį palei Nemuno įtaką į marias. O ta šalis liko vokiečių intakai kaip ir kitos lietuvių gyvenamosios, kurias kryžeiviai buvo užkariavę. Ir Prūsų lietuviuose iš lengvo apsidrumstė vienybės pajautimas su kitais lietuviais.

Didysis karas lietuvių tautos padėtį visiškai pakeitė. Pirma rodėsi, tarsi mūsų tautai bus suteikiamas paskutinis smūgis, tarsi vokiečiai jos gyvybę visiškai išgesins. Bet iš lengvo visa virto kitaip. Lietuvių tauta skelbėsi nepriklausoma, saviška ir stato dabar savo valdžiavą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys