Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

LIETUVIŲ KALBA MINIMŲ AMŽIŲ BĖGYJE

Lietuvių kalba raštuose pradeda rastis vos 500 metų atgal. Bet užtenka tai pilnai, žvilgterėjimui į tautos gyvenimą, kaip jis kalboj apsireiškia. Pati kalba yra geriausia tautos istorija. Kalboj mokslininkai gali atrasti seniausius tautos gyvenimo reiškinius. O gal ir giliausius. Kalba apreiškia aiškiau negu kita kas tautos sąmonę. Todėl tuo žvilgsniu kalba yra beveik svarbesnė negu kraujas. Sudėtinis kraujas po kelių kartų virsta tautiniu. Tik reikia saugoties naujo kraujo įplūdimo. O be to, giedrinti tautos sąmonę. Tad iš lengvo ir sudėtinis kraujas įgauna probočių 19 (19 Probočiais laikomi tiejie, iš kurių gaminasi simpatiškoji dirgsnių sistema. Kad sudėtinis kraujas vėl skaidosi, kaip tik paskutiniuose metuose mokslas tvirtina. Galima apie tai pasiskaityti labai įdomiame rašte vokiečių kalba rašyto Hermann Albert Prietze, Natur und Volkstum, Verlag Gebr, Hartmann, Hannover-Lindau, 1920.0) kraujo ypatybes.

Šitam dalykui labai naudinga yra kalba. Todėl tautos gyvenime ji visumet labai svarbi pasidaro. Su kalbos gyvumu drūčiai jungiasi tautos gyvybė. Ir žvilgis į lietuvių kalbą per 700-tus metų labai daug pasakyti gali apie tautą.

Pirm viso aišku, kad lietuvių kalbos žodynas nepasiliko tas pats visais tais laikais. Įsitošė daug svetimų žodžių. Visai čia tas pats dalykas kaip su krauju. Iš šiaurės parėjo jau senovėj lietuviams ir žodžių. Bet jie beveik visai dingo lietuvių tautoj. Tik latvių kalboj šiaurės tautų ir vokiečių bei rusų kalbos daugiau pasižymi, kaip tai daro latvių kraujuje ir tų tautų kraujas.

Kitaip yra dalykas su slavų žodžiais. Jie kaip ir slavų kraujas yra beveik srovėmis pas mus atplūdę. Dar paskutiniais metais lietuviai yra priėmę slavų žodžių. Berods lietuviams ir daugiau brukama slavų kalba.

Seniau lietuviai ir iš vokiečių pasiėmė visą eilę žodžių. Kad ir ne tiek, kiek iš slavų. Bet ypatingai, kad Žemaitijoj ir Aukštaitijoj tūli vokiečių žodžiai nejaučiami svetimais. Toks, rodos, yra ir žodis biškis. Prūsuose jis skaitomas vokiečių žodžiu. Toliau tūli žodžiai ten vartojami vokišku ištarimu, Prūsijoj lietuvišku arba nors nevokišku. Sako čia, paveikslui: mistras, ten meisteris. Pats žodis paeina iš lotynų žodžio magister.

Bet dabar Prūsijoj labai dažnai taip kalbama, kad kiekvienas sakinys susideda gal pusiau iš vokiečių ir lietuvių žodžių. O lietuviškieji laikraščiai dažnai ir sakinius sudeda beveik visai vokiečių manymo būdu. Praneša daugiausiai vokiškai manytus rašinius lietuviškais žodžiais.

Ką svetimų žodžių įsrava į kalbą reiškia, jau pirmiau aiškinta. Kad slavų žodžiai lietuvių kalboj į manymą ir į žmonių sąmonę atsiliepė, negali būti abejojama. Tačiau tas atsiliepimas, rodos, nebus labai smarkus buvęs. Vienoje srityje svetimiejie žodžiai berods visiškai pašalino lietuvių žodžius, būtent lietuvių vardus. Vos keli tėra išlikę žmonių atmintyj, o vyriausiai dar prūsų lietuviuose. Jų vietoj stojos „šventųjų“ arba „švento rašto“ žmonių vardai. Taip radosi Antanai, Ignacai, Jonai, Jokūbai ir t.t.. Ir tam panašūs moteriški vardai. Kur lietuvų vardai nėra dingę, jie virto pavardėmis.

Iš visų tų paminėjimų matyti, kad svetimųjų žodžių reikšmė lietuvių kalbos žodyne nebuvo visur ta pati. Vis tik svetimi žodžiai, kurie paprastai su svetimu krauju, svetimomis mintimis ir svetimais daiktais parėjo Lietuvon, daug lietuviškų žodžių pamaršino, kartais visai išvarė iš žmonių atminties. Ypačiai tokius, kurie beveik tos pačios prasmės buvo, kaip ir svetimiejie. O kokie nauji žodžiai vienur atsirado, tokie seni čia dingo. Palaimingu būdu jie kitur užsiliko. Taip beveik kiekvienas Lietuvos kraštas turi ypatingą savo žodyną. Lietuvių kalbos žodynas liko tarsi padalintas po Lietuvos kraštus. Ir, norint lietuvių kalbos turtą pažinti, reikia žodžių rinkti iš visų šalių. Tuomet ir pasirodo, kokia ji turtinga yra ir kokius smulkius manymo skirtumus ja apreikšti galima. Tuo tarpu šis darbas tik tėra pradėtas.

Vienok tas svetimų žodžių įsibrovimas į lietuvių kalbą nėra vienatinė priežastis to žodyno padalinimo. Yra čia visokių. Vyriausia – patys žmonės, kurių kiekvienas savo būdu mano ir kalba ir tokiu būdu skirsto ir žodžius. Toliau aplinkybės, kurios reikalavo, kad žmogus ypatingus žodžius vartotų. Pagaliau tų įvairių kraštų atsiskyrimas nuo kitų. Žmonės teturėjo reikalą su artimiausiais kaimynais.

Minėtos priežastys, be abejonės, ir augino kalbos tarmes. Vienok tarmės neturi būti ieškomos pirmiau žodyne ir sakinių sudėjime. Tarmės pasirodo vyriausiai žodžių ištarimu. O tasai pareina iš kraujo ypatingumo. Kitoks ištarimas gali atsirasti ir iš kitos kalbos įpročio. Bet dažniausiai jis randasi tad, kad kraujas yra sudėtinis. Tuomet šnekėjimo prietaisai turi kitokią formą. Tik atsiminkime, kaip vokiečiai arba žydai taria lietuviškus garsus!

Šiaurės tautų intaką, rodos, nedaug tekeitė lietuvių kalbos ištarimą. Šiaurės kalbos prilygsta lietuvių kalbai tuo, kad jos yra skambančios kaip ir ji. Taip ir tegali būti. Lietuviai kaip ir kitos šiaurės tautos giliai kvėpuoja. Todėl tyrųjį orą gerai išnaudoja plaučiams pildyti. Ir gerai iškvėpuoja. Jų kraujas pilnai naujėja. Oda pasidaro gražiai rausvai balta. Taip kvėpuodami lietuviai iš tikrųjų ir tik palengva, ramiai ir rimtai kalba. Visas jų būdas yra rimtas, tvirtas, nestaigus.

Priešingai pietų tautos nekvėpuoja taip giliai. Ypačiai tamsiosios tautos. Todėl žmonės ten trumpiau ir greičiau kvėpuoja. Jie yra, kaip vienas mokslininkas sako, pilvo žmonės. Jų būdas yra staigus, ir jų kalba greita. Ji ir nėra skambi, daugiau jų kalboj yra šnibždančių garsų.

Slavų tautos turi daug tamsiojo kraujo. Jų kalbos todėl ir daugiau šnibžda negu kitų. Garsai giliau burnoj ir pagal tai priešingai vėl labai toli priešakyj gaminami. Taip darosi rusų begaliniai štš, I, kurie visai gerklėj tariami, ypatingiejie i ir t.t. O tam lyg gal ir tūli lenkų garsai. Iš čia turime, rodos, garsą š, kurs radosi iš tarpininkaujančio garso j, kaip, paveikslui, žodyje mat-š-iau (20 Istorišku žvilgsniu tarpininkaująs š turi būti skaitomas įsibrovėliu. Bet jį sudėti su t, lyg tai būtų vienas garsas, fonetika neužleidžia. Kad kartais taip daroma, tai čia vien apsireiškia rusų rašybos veikimas, kur labai dažnai du ir trys garsai viena raide ženklinami. Rusų kalbos intaką pasirodo ir čia, kur svetimi vardai su pradine H tariami, lyg prasidėtų su G, paveikslui, Gamburg = Hamburg. O taip lietuviams kalbėti ir rašyti reiškia dvasios silpnumą. (Kursyvas — red.). Žemaičiuose nėra taip. Nėra čia tiek slavų kraujo. Ir jie todėl vadinasi žemates.

Dėl tos pačios priežasties, rodos, pareina ir susiaurinimas ištariamo a, tankusis kišimas balsio i ir t.t. Bet žemaičių tarmė, be abejonės, stovi po veikimu šiaurės tautų kraujo. Ar būtų tokios tarmės, kuri tiesiog iš senovės išlikusi nekraipyta, abejotina.

Nežiūrint į visa tai, kas amžių bėgyje lietuvių kalbai atsitiko, galima pasakyti, kad jos kitimai nėra tokie didi, kaip kitų kalbų. Paveikslui, Daukšos Postilės kalba nedaug kuo skiriasi nuo šios dienos lietuvių kalbos. Bet imkime kokį vokiečių raštą to paties kaip Daukšos laiko, tad nemokintas vokietis jį vos supras.

Priežastis tam tegali būti ta, kad lietuvių kraujui nelabai daug teko svetimo ir kad lietuvių sąmonė pasiliko ta pati visą tą laiką, ir kad lietuvių kalba buvo vien vartojama tuose pačiuose santykiuose kaip maždaug dar ir šiandien. Kiek žmonių padėtis ir kito, jų sąmonė pasiliko tarsi vietoje bestovinti. Todėl tokia tegalėjo ir būti kalba. Nebuvo toj tariama apie tai, kas būtų aprėpęs visą tautą. Nebuvo daug kalbama apie valdžiavos gyventojų santykius. O kad tam seniau ir buvo vartojami lietuvių žodžiai, vėliau lenkai ir sūdijo ir mislijo už pačius lietuvius.

Lietuvių kalba pasiliko vien šeimos kalba. Ir lietuvių šeimos gyvenimą ji su visu tojo gražumu ir širdingumu, skausmu ir džiaugsmu atspindina. Viskas, kas kalboj kurta: dainos, pasakos, patarlės, tos tebuvo šeimos išlaikomos. Bet todėl tie lietuvių kalbos turtai ir yra taip visai ypatingi. Taip pilni švelniausių ir giliausių jausmų, pilni ramiu žvilgiu išvystų gudrybių. Bet yra čia ir dar kas giliau siekia. Kiek šeimose yra pajaučiama gilesnės gyvybės jėgos ir gyvenimo laipsnis, tiek jie ir šeimų poezijoj atsispindina. Bet tiek ir yra išlikęs senovės mokslas ir žinojimas apie gyvenimo ir gyvybės gelmes.

Ne tiktai švelnūs, gilūs jausmai padaro lietuvių dainas ir pasakas tokias ypatingas. Juose yra dar regimi paskutiniai spinduliai nusileidžiančio labai seno ir aukšto žinojimo ir senų tautos gyvenimo atsitikimų. Kaip lietuvių kalba yra ir prieš visas ją naikinančias įsravas išlaikiusi savo kilmingą prityrimo atvaizdą tarp visų Europos kalbų, taip ji ir išlaikė nors senovės atminimų šešėlį. Imkime tik visur žinomą dainelę: Lėk, sakalėli. Tik nepažinimas Vedų ir Upanišadų mokslo apie tai, kaip darosi žmogui kraitis, būtent jo prigimtis ir žmogaus gyvenimas, gali kalbėti vien apie dailią, vaizdingą tos dainelės kalbą. Vienu žvilgsniu mėnuo yra iš tikro tėvelis, saulė močiutė, žvaigždės seselės, o sėtyns brolelis, kurs lauku lydi [8].

Taip sąmonė, kuri lietuvių kalboj apsireiškia, nesiekia platumo. Kur tai buvo daroma, tam tarnavo svetimi žodžiai. Bet netapo sutraukyti ryšiai su seniausiais atminimais, su giliausiais jausmais ir manymais. Todėl lietuvių kalba savyj laiko ne vien senumo atvaizdą, bet ir kilnumo bei šventumo. Jos pavėdumas į sanskrito kalbą nėra tik toks paviršutiniškas. O sanskrito kalba jau nuo pat senovės vadinama šventąja. Ja yra surašytos aukščiausios žmonijos žinios. Sanskrito kalba surašyti gal švenčiausieji raštai.

Su giliu kvėpavimu ir daugiau dar su tuo, kad ji yra kalba aukštoms, kilnioms mintims apreikšti, rišasi lietuvių kalbos ritmas. Jis yra visai kitas negu šiaip Europos kalbose. Pagrindinis lietuvių kalbos ritmas yra grynai laikinis; jame keičiasi ilgi su trumpais skiemenimis. Balso kėlimas ir nuleidimas, tai kalbėjimas su priegaidėmis ir be jų, tėra pirmojo ritmo įvairinimas. Kitose kalbose šis antrasis ritmas yra vyriausias ir beveik vienas tepasidaro žymus.

Todėl lietuvių kalba tik ir tinka širdingumui bei kilnumui apreikšti. Tuštiems plepalams ir nesąmojingiems juokams ji priešinas kaip ir lietuvių tautos dvasia. Ir todėl tie labai nusižengia prieš ją, kurie į lietuvių kalbą pila biaurumą kaip suplavas į brangius vyno stiklus.

Visur gyvenimas praplito. Tik ne lietuviams. Tai tik dabar tepradeda įvykti. Bet kad lietuvių kalba ir platesniam gyvenimui tokiu pat būdu tinka, nėra abejojama. Tik negal tai atsitikti kaip kitur. Paprastai taip yra, kad gyvenimas platesnis tapdamas pasidaro ir lėkštesnis. O tūloms kalboms tai tik ir tinka. Paviršutiniškumui jos labai prisitaikina. Ne taip lietuvių kalba. Todėl reikia saugotis lėkštumo, paviršutiniškumo.

Žmonės, kurie į tokį jau yra įsigyvenę, negali vartoti lietuvių kalbą. Jie ją atstums su paniekinimu. Ir todėl taip dažnai atsitinka, kad patys lietuviai ne tik Prūsuose, bet ir Žemaitijoj ir Aukštaitijoj gina vaikams lietuviškai kalbėti. Jiems rodosi, kad tiktai kitos kalbos tinka „,žmoniškai“ apsireikšti. Nieko nežino jie apie lietuvių kalbo gelmes. Taip tokioj vietoj susivokia tūli lietuvių tauto vaikai.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys