Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

GAMTOS SKYRIAI IR SRITYS

Šių dienų žmonės išmoksta žiūrėti į gamtą daugiau nurimusiu žvilgiu. Ir gyvenimo reiškiniai vis aiškiau matomi tvirtame santykyj su visa gamta. Lyg atsiveria tuo žmogui visos gamtos slaptybės, visi jos slėpiniai. Bet jis pats tarsi krinta iš savo aukštybės. Kaip koks menkas, silpnas dalykėlis jis skęsta gamtos didybėje. Vienok jis išplaukia. Žinojimas žmogų padaro galingą. O žmogus šiandien jaučiasi žinantis.

Todėl tūliems gal nė nėra nuostabi senoji Egipto sfinksą! Gamtos skyriai pažįstami ir vaikams. Kiekvienas jųjų moka papasakoti apie mineraliją, augmeniją ir gyvuliją. Ir visi žino pasakyti, jog žmonija yra gamtos gyvenimo viršus, jo vainikas.

Tik ar žmoniją reikia skirti nuo gyvulijos, ar ne, tai tūliems, dar ir mokslininkams neaišku. Žmogus regimai primena tūluose dalykuose gyvulį. Visai kaip tajam gema, auga, ir žmogui prigimtis, gimdo ir miršta. Kitkuo žmogus berods skiriasi nuo gyvulio. Tik ar tai yra visai kas nauja, ne visiems tikra.

Vienok dėl to nebėra abejonės, kad žmonija yra tačiau ypatingas gamtos reiškinys, o kad visos gamtos gyvenimo sritys turi pareiti iš vienos vienybės.

Toliau šiandien taip pat žinoma, kad kiekvienas gamtos skyrius yra pats laipsniu didžių laiptų, vedančių j gamtos gilybes ir derančių gamtos, pasaulio atsivėrimui. O tie laipsniai yra to atsivėrimo laikai, evoliucės arba pažangos žingsniai.

Tik šitiedvi žini nėra dar taip labai praplitusi, kaip ta žinia apie gamtos skyrius. Ir tuo įrodyta, jog sfinksa kalba apie dalyką, kurs didžiam žmonių skaičiui dar vos tešmėkšo.

O pradedant ieškoti šių dienų moksle paaiškinimo gamtos skyrių kilmės, pasirodo apie tą dalyką ir joje vos šviesos brėkštelėjimas. Paprastai tikima, iš materės gimę pirmiau mineralai, toliau augmenys; tiejie tobulėję, išdavę gyvuliją, kurios tobuliausia dalis esanti žmonija. Taip lyg būtų vienas gamtos skyrius pasidaręs iš kito, kuomet tasai tam tinkamą laipsnį buvęs pasiekęs.

Apie pradžią viso to gamtos gyvenimo visai nieko nėra sakoma. Bet nors skirtumas tarp žemiausiųjų gamtos skyrių yra aiškėjęs. Seniau buvo tikima žemus gyvius pasidarant iš dumblo. Ir, kaip italų mokslininkas Frančesko Redi 17-tame šimtmetyj tvirtino, jog ir žemiausieji gyviai gaminą, jis labai buvo nutariamas. Šiandien nieks nebeginčija, kad visa, kas gyva, gaminasi iš gyvo.

Tuo aiškiai atskirta mineralija nuo augmenijos ir aukštesnės gyvijos. Bet, įsižiūrint į tąją, negali pasilikti nepastebėta, jog gyvuliją sau yra vėl visai kita kas negu augmenija. Ne tik koks aukštesnis to paties gamtos gyvenimo laipsnis, kaip šiandien neaiškiu būdu gamtos mokslas skelbia.

Rods yra gyvių, kurie gali būti priskaitomi ir augmenijai, ir gyvulijai. Nežymus juose gyvuliškumas. Vienok tasai yra visai kitoks negu augmenų gyvumas. Gyvuliai yra ne tiktai gyvi, jie yra ir geismingi ir jie yra judrūs. Nėra juose tiktai aiškesnio gyvumo, daugiau sąmonės. Yra juose visai naujas gamtos dalykas pastebimas. Tarsi gamta būtų atvėrusi kitus vartus, jeib apsireikštų.

Ir, be abejonės, atras dar mokslininkai, ką senovės išmintingiejie seniai mokino, būtent tą, kad visa, kas gyvuliška, gaminasi iš gyvuliško.

Taip visa suglaudžiant, reikia sakyti: gyvulija nėra tiktai aukštesnis gamtos apsireiškimo laipsnis, jis yra ir kitas, naujas reiškinys. Jis kyla iš geismo, iš įvairaus judėjimo jėgų srities.

Rodos, negali likti nepastebėta, jog su gyvulija gamta daugiau atveria savo vidų negu su augmenija. Bet ar ji tai dar ne aiškiau padaro su žmonėmis? Visai kitos gilybės jais atsidengia. Galima kalbėti apie minčių pasaulį. Vienok tuo dar toli nepasirodo pati žmogaus asmenybė. Už minčių gyvenimo, beveik sakytume – už pačios gamtos, stovi žmogus, tardamas: esmi. Ir tuo jis kaip tik pasirodo esąs asmenybė. Visa žmonija tuo labai aukštai iškyla iš gyvulijos, visiškai nuo jos atsiskirdama. Žmonija yra visiškai kitos kilmės. Žmogus tegali gimti iš žmoniškumo. Jis pareina iš sąmonybės srities.

Tiems, kurie tiki vieną gamtos skyrių pareinant iš kito, rodos, kad viena ir ta pati materė esanti visų gamtos reiškinių pagrindas. Todėl ir labai peikiamas yra mokslas, skelbiąs dar ypatingą gyvybės jėgą. Vienok iš lengvo ši žinia vėl leidžia savo šaknis į šios dienos mokslą apie gamtą. Vienas ir antras jau tvirtina, kad kaip yra gyvybės jėga, taip yra ir gyvybės materė.

Su tuo senovės mokslas labai gerai sutinka. Tasai sako, kad augmeniškumas (ne regimasis augmenų pavidalas) darosi iš visiškai kitos materės negu mineralai. Ir ta materė taipo jau nesanti prieinama paprastam žmogaus regėjimui ir jo prietaisams, kaip jo ir nepasiekiama gyvoji augmenų jėga. Esą tai dalykai kitos gamtos srities. Esąs tai visiškai kitas gyvenimas, kurs prieinamas vien sąmonės keismu' (1 Plačiai žinomas sąmonės keismas yra tas iš budėjimo į sapnų būtį. Tuo žmogus įžengia į visiškai kitą gyvenimą.).

Taip, note senovės mokslo, augmenija turi savo esmės šaknis kitoje   gamtos srityje negu mineralija. O gyvulija kyla iš dar kitos, iš gilesnės, kuri yra už augmenijos srities. Ir gyvulijos jėga bei materė yra visiškai kita negu augmenijos. Ji taipo jau tik sąmonės keismu pasiekiama.

Lygiai taip yra kita gamtos sritis toji, kur žmogaus mintys gaminamos. Čia dar visai kita jėga ir kita materė randasi. Taip sako senovės mokslas. Vienok tai ištirti ir išmanyti gali kiekvienas žmogus. Reikalinga tėra auginti savo išmanymą taip, kad jo šviesa neaptemtų, nu-sikeliant į kitą gyvenimo sritį, keičiant sąmonę.

Žmogaus viduje sąmonės keismas dažnai įvyksta. Sąmonė tarsi pakyla iš kūno reikalų patyrimo į geismų ir toliau į minčių gyvenimą. Tik vislab tai nepastebima kaip reikėtų. Žmonės permenk pasistengia tatai paboti.

O tai tik labai svarbu. Gamtos gyvenimas tuomet daug aiškiau būtų išmanomas. Ir visai regima yra, kad kiekvienas gamtos skyrius turi savo kilmei ypatingą gamtos sritį. Tik tie skyriai nesiranda šalia, bet vienas už antro, vienas vis giliau gamtos gelmėse negu kitas. Ir kiekvienas gamtos skyrius teapsireiskia per kitą, būtent per tąjį, kurs daugiau paviršiuje yra: augmenija per mineraliją, gyvulija per augmeniją ir mineraliją, ir pagaliau žmonija per gyvulija, augmeniją ir mineraliją. Todėl ir sakoma, jog žmogus yra ne tik žmogus, bet ir gyvulys, augmuo bei akmuo.

2mogui pasimirus, lieka tik mineraliją, jam miegant apsireiškia beveik vien augmuo, jam budint paprastai gyvulys. Nesą gyvulys yra geismingumas karščiavimas. Patsai žmogus pasidaro žymus tiktai, kad jis yra gyvas ir visi aukštieji žmoniškumo spinduliai iš žmoniško pavidalo šviečia visu, ką žmogus mano, jaučia, nori, sako, veikia.

Suprantamas dalykas, kad nėra tai galima, gyvuliškumui viršų turint žmoguje. Todėl ir tūlų žmonių reiškiniuose veltui ieškomas patsai žmogus. Vien „prigimtis“, vien gyvulys tesirodo. Ir nenuostabu, kad tūli tikrina, jog žmogus tai tik ir esąs.

Bet, apsireiškiant tikram žmoniškumui, negali pasilikti abejotina, kad žmogus yra kitos kilmės kaip visi kiti žinomi gyviai. Kad jais rodosi gyvybė, jėga, sąmonė, tad žmogumi aiškėja sąmonybė. O tai yra galybė, su kuria kartu apsireiškia ir grožė, teisybė bei meilė.

Minčių gyvenimas yra žmogaus veidas, kurį sfinksa rodo. Bet manymo galybė yra tas slėpinių pilnas to veido žvilgis. Yra tai žmogaus akių liepsna.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys