Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

ŽVILGIS Į ATSIGAVIMO EIGĄ

Nėra abejotina, kad tas žmogus, kurs mirtinai sirgdamas nesijaučia mirštantis, eina tikrai galop. Priešingai, tas, kurs jaučia, kur ir kaip skausta, dar gali tikėtis pasigausiąs. Todėl galima skausmo apsireiškimus imti atsigavimo žymiais. Ypačiai tautos gyvenime. Tokių skausmo reiškinių randame jau labai seniai lietuviuose. Tik lyg pasiliko jie vien surikimais, ir nesirado iš jų gyvas judėjimas, pasistengimas, darbas. Ir todėl nežadino kitų žmonių pajautimo ir veiklumo.

Pirma matyti, kaip tūli tuo rūpinasi, kad lietuviai gyventų savo sąmonėj, tai esti kalbėtų lietuviškai. Jau Mykolas Daukša bara Lietuvos didžiūnus, vartojančius lenkų kalbą. Vėliau randasi tūli, kurie taipo jau ragina pasilikti lietuviais ir peikia ištautėlius. Galima būtų visą eilę tokių lietuvių minėti. Tik iš pabarimų nieko gero neišeina. Nėra žmogaus, kurs tą galėtų mylėti, kas jam pasirodo peiktina.

O tai ne vienas lietuvis numanė. Ir galima beveik iš pat 17-to šimtmečio lig šiol pastebėti, kaip tūli lietuviai stengiasi parodyti, jog lietuvių tauta ir tautinis jos turtas yra garbės vertas. Taip radosi tūli dar išlikę raštai. Taip buvo renkamos lietuvių dainos ir pasakos. Ir 19-tame šimtm. Juškos dainų rinkinys pasidaro galingas tokio darbo paminklas. Galima, rodos, šišon minėti ir pirmąjį lietuvišką žodyną, kurį jau 17-tame šimtmetyje surinko K. Sirvydas, kad ir, be abejonės, vyriausias jo darbo akstinas buvo bažnyčios reikalas.

Kad lietuvių tauta yra garbės verta, tam dera ir Simano Daukanto darbas. Yra tai parašymas rašto „Lietuvos istorija“. Tūli abejoja moksliška jos vertybe. Daukantas aiškina lietuvių tautos gyvenimą nuo pat giliausios senovės lig 17-to šimtmečio. O pirmiejie jo šaltiniai nėra atspėjami. Vienok visai regima yra, kad jis nori parodyti lietuvių tautą didžia, garsia, garbės verta iš pat senovės. Be abejonės, jis visa tai rašė, tuo tikėdamas ir tai pajausdamas.

Panašiai į jo būdą dirbo jo laiku ir vėliau ir tūli kiti. Nemažas jų skaičius.

Žymiai tautą stiprinančiu būdu dirbo vyskupas Motiejus Kaz. Valančius ir kunigas Antanas Tatarė. Žmonių blaivybė, protinimas ir dorinimas buvo jų darbo tikslas.

Radosi vėliau ir kitų, kurie dar daugiau patį tautinį susipratimą žadino. Pasidaro žinomi iš lengvo vyriausiai Jonas Basanius, Jonas Šliūpas, vėliau Vincas Kudirka ir kiti. Kiekvienas jų dirba savaip. Bet intelektuališkas jų būdas ir pirmutinis jų darbo akstinas stato juos kaip ir dar kitus į vieną eilę. Dar ir šiandien tūlų darbas toksai.

Jiems dirbant, lietuvių tautos garbei skelbti ir gyvybei žadinti, kiti daugiau tiesiog skaidrino lietuvių kalbą ir tuo jų sąmonę. Yra tai kalbos mokytojai ir valytojai. Galima sakyti čia aukščiausią vietą užimant Joną Jablonskį, žiūrint į kalbos aiškumą, o velionį K. Jaunių, – žiūrint į kalbos ūgį. Bet labai svarbų darbą atliko seniau ir Prūsų Lietuvos Fridrichas Kuršaitis savo žodynu ir gramatika. Jauniaus darbą su didžiu pasisekimu tęsia tolyn Kaz. Būga.

Kiti visai kitaip ir jau seniau dirbo. Jie pajautė giliai lietuvių tautos nykimą ir niekinimą. Ir skausmas, kurs taip jiems radosi, gimdė jų tautinę gyvybę. Tą jie apreiškė. Ir taip augo Antanui Baranauskui poema „Anykščių šilelis“. Ką jis čia sako apie to šilelio grožę ir tosios naikinimą, tas tarsi taikyta į lietuvių tautą. Beveik tokiu pat būdu atsigavo ir kiti lietuviai lig pat Kudirkos ir mūsų laikų. O iš panašių jausmų gimė ir Maironio poezija ir kitų.

Minimi lietuviai tėra paveikslai, kaip tūlais lietuviais tauta atsigavo. Baranauskas dargi yra paveikslas tųjų, kurie giliai pajautė savo uždavinį, o tik tarsi nedrįso su jo sprendimu stotis žmonių akysna. Vienok jis ir kiti minėti ir neminėti lietuviai apreiškė giliausiąją pirmųjų lietuvių tautos atsigavimo srovių. Yra tai gyvas pajautimas ir tojo apreiškimas. Todėl tie lietuviai beveik visuomet poetiškai prasitarė ir iš jų daugiau parėjo tautai gaivinimo.

Visokioms jėgų srovėms susiliejus, gimė „Aušra“, kuri buvo tiesiog pumpuras lietuvių tautos gyvėjimo. Ypatinga gana, kad tuo laiku susirado daugiau intelektu gyvenęs Jonas Basanius iš Didžiosios Lietuvos, prūsų lietuvis Martynas Šėmius, kurio dvasinė gyvybė beveik vien buvo jausmas, ir nuostabiai didis kalbų žinovas vokietis Georgas Zauerveinas 22(22 Tyčia čia menu šių vyrų vardus. Žinomi man yra ir kiti. Bet šiais stojasi daugiau kaip kitais priekin ypatingumas lietuvių tautos atsigavimo).

Kiek gyvybės „Aušroj" buvo, galima geriausiai iš to matyti, kiek ji Didžioj Lietuvoj, kaip ir Prūsuose, žadino tautos gyvybę. Pirmą kartą po ilgų laikų vėl lygūs jausmai kaip vienur, taip ir kitur plaukė lietuvių širdyse. Iš Aušros gyvybės gimė prūsuose ir draugija „Birutė“ 23 (23 Berods buvo čia dar ir kita priežastis. Kelis metus atgal buvo vokiečių įsteigta Tilžėje draugija: Litauische literarische Gesellschaft [11], kuri ryžosi mokslui surinkti visa, kas turi santykį su lietuvių tauta. Šita draugija pasidarė akstinu „Birutei" steigti) [9]. O kad ji, tikrai imant, vos 3 metus (1885 - 1888 m.) tegyveno, tačiau ji čia gana sukėlė lietuvių gyvumą. Iš to gyvumo kilo 1895-tais m. Giedotojų draugija, vienatinė24 (24 Ir Giedotojų draugijai steigti parėjo paraginimas iš vokiečių pusės. Vokiečių bažnyčioms buvo taisomi giedotojų chorai. Tai ir lietuviai prasimanė tokį kurti.) [10], kuri nesustodama dirbo lig šių metų, išėmus Didžiojo karo laiką, ir kitos mažesnės ir ne tiek veiklios draugijos.

Didžiojoj Lietuvoj „Aušra“ buvo kaip ugnis, kuri nešama iš namų į namus. Nėra pasakoma, kiek ji čia sukėlė pasišventimo ir aukštesnės žmogaus doros jėgų. Iš to radosi visokių darbų ir raštų, kurie dar šiandien veikia, kad berods ir lytyse, kurių viena kitai priešinasi.

„Aušrai“ žuvus, ne po ilgo radosi kiti laikraščiai, kurių žymiausiejie veikiai buvo „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“. O po 1905 mt. buvo Petro Vileišio leidžiamas kelis metus Vilniuje net dienraštis „Vilniaus žinios“.

Prūsuose tuojau po „Aušros“ laikų atsirado taipgi daugiau lietuviškų laikraščių. Bet tam buvo ir kitos dar priežastys, ne vien tautinės. Seniai jau buvo leidęs Fridrichas Kuršaitis savo „Keleivį“ lietuvių naudai. O kad ir negalime jį laikyti tautinio atgijimo ženklu, vis tik jis buvo teikiamas iš širdies, kuri mylėjo savo tautos žmones ir kuri norėjo jiems patarnauti. Dėl tos priežasties rašė F. Kuršaitis, kaip pats sako, ir savo žodyną.

„Keleiviui“ mirštant, pradėjo eiti kiti laikraščiai. Visi norėjo lietuviams naudingi būti. Bet leidėjams, kurie buvo vokiečiai, turbūt rūpėjo vyriausiai pelnas. Tik Martynas Šernius, kurs jau seniau leido „Lietuvišką ceitungą“, nors norėjo žadinti tautinę lietuvių gyvybę. Prūsuose gal buvo prieš karą leidžiama 10 000 egzempliorių lietuviškų laikraščių, taip kad skaitančių lietuviškai bus buvę maždaug 40 000 žmonių. Bet maža tai reiškia, žiūrint į tautos gyvybę. Žmonės prūsuose skaitė laikraščius, norėdami šį bei tą žinoti iš plačiojo žmonių gyvenimo. Kita jau reiškė laikraščiai Didžiojoj Lietuvoj. Čia buvo skaitoma, jeib patyrus, kaip gyva lietuvių tauta.

Sukilo ir patys tautos gyvybės reiškėjai, būtent poetai ir vėliau menininkai – dailininkai. Vyriausiasis pirmųjų yra lyrikas Maironis. Vėliau pasidarė žinomi Pr.Vaičaitis, L.Gira, A.Jakštas ir kt. Tuo tarpu žymūs tapo ir epikos poetai – rašytojai. Menu Vaižgantą, Žemaitę, Bitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Biliūną, Vincą Krėvę. Lyrikai pirma ypačiai apreiškė tautinį susipratimą. Tokio pat pobūdžio buvo ir Vydūno dramos: Probočių šešėliai.

Vėliau visos dailiosios raštijos šakos mažiau ar daugiau pasistengė apreikšti dvasinį lietuvių tautos turinį, jos ypatingumą. Nebėra tiek svarbūs tautiniai siekimai, kiek dvasinis tautos augimas. Skaičius tų jaunesniųjų poetų yra gana didis.

Daug tuo žvilgsniu ir reiškė menininkų-dailininkų veikalai, vaizdai, skulptūros. Vyriausią vietą čia užėmė K. Čiurlionis, Petras Rimša, Žmuidzinavičius-Žemaitis, A. Varnas. Bet dabar jų tiek, kad tegalima džiaugties. O muzikų taipgi visa eilė.

Ir nebliko abejonės, kad lietuvių tauta atsigauna. Naujėjo jos gyvybė išnykimo ir paniekinimo pajautimo. Prieš tai stengėsi tautinė gyvybė. Radosi lyg noras kiek reikšti žmonijoj. Bet ir šiandien tūli dar dirba vien, kad lietuvių tauta būtų pabojama, žymi pasaulyje.

Po Didžiojo karo viso ko matome. Didžiojoj kaip ir Mažojoj Lietuvoj yra tarsi pavasaris. Pats valdžiavos steigimas yra tikrai milžiniškas dalykas. Apie tai šišon vos ką kalbėti tegalima. Tiek jis reiškia. Ir tūliems todėl rodosi, kad tautos gyvybė labai būtų stiprėjusi. Be abejonės, taip ir yra. Tik labai daug viso ko auginama, kas nieko bendro neturi su tautos gyvybe ir vien yra kitų tautų pamėgdžiojimai. Dar nepastebima pilnai, kad reikėtų pirma auginti ir didinti pačios tautos vertybę. Tuomet savaime tauta pasidaro žymi. Kad tautoj gyvesnis ir šviesesnis tampa tikrasis žmoniškumas, tad tuo ji tikrai tvirtėja. Bet apie tai toliau daugiau.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys