Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KELI PAVIRŠUTINIŠKI IR GILESNI TAUTOS TVIRTĖJIMO AKSTINAI

Labai tik palengva lietuvių tauta pradėjo tvirtėti. Įžymiai gyvesnė ji rodosi tik paskutiniais 40 metų. O lygiai tuomet, kaip kitos tautos jau tikėjo lietuvius išmirus. Buvo tas tikėjimas apsireiškimas jų noro. Rusai buvo po 1863-čių metų labai smarkiai bandę lietuvių tautos kalbą slopinti. O nepilnai 10 metų vėliau vokiečiai taipo jau stūmė lietuvių kalbą iš visų viešų vietų, paveikslui, mokyklų, į pačių lietuvių namus.

Visu tuo buvo lietuvių kalba tarsi pasmerkta išnykimui ir paniekinimui. Iš tikrųjų paniekinimas ir vis aiškiau sukilo prieš ją. Bet buvo dar ir kita kas tuo padaryta. Lietuvių kalbos šelpimas bei auginimas arba marinimas buvo patiems lietuviams atiduotas. O tai buvo labai svarbu. Lietuvių tauta buvo vedama į sunkų mėginimą. Jai, kuri negyveno saviška, nepriklausoma, kuri neturėjo valdžiavos, jai užduota apie savo likimą nuspręsti visai saviškai.

Aišku, kad buvo tikima lietuvius nespręsiant ir todėl negyvensiant. O tūlų taip dar ir šiandien tikima. Ypačiai tokių, kurie lietuvių kraują jaučia savo gyslose, bet ištautėję būdami norėtų savo nuodėmę išteisinti. Ir juos gelbėti tėra vienas kelias, būtent tas: žadinti jų meilę lietuvių tautai. Kad tai negalima žiauriu būdu, tai tik kvailučiai nesupranta.

Lietuvių tauta kvotimą išlaikė. Ir kiek rusai, lenkai ir vokiečiai jai tą kvotimą pasunkino, tiek lietuviai gyvėjo. Didžiojoj Lietuvoj todėl tautinė gyvybė daug šviesesnė negu prūsuose. Ten lietuviai sunkesnėse padėtyse gyveno negu prūsuose. Todėl ten tautinė jų galia ir daugiau sukilo.

Vienok tai tik žiūrint iš paviršiaus. Nesą rusų intaką lietuvių tautai neėjo taip giliai kaip vokiečių. Tieji su savo kultūra yra lietuvius aptvinę beveik lig jausmo aukštumos. Rusų dvasia pasiekė tiktai lietuvių, tai reiškia plačios minios, odą. Iš tikrųjų reikėtų todėl apie lietuvius Didžiojoj Lietuvoj sakyti, kad jie sustiprėjo, kad jie pradėjo daugiau tautiškai veikti ir gyventi, pradėjo saviškai kultūros gyvenimą vykinti. Ir tik apie lietuvius prūsuose būtų galima sakyti juos atsigaunant.

Tas atsigavimas čia tenusiduoda labai pamažu. Ir jis gali labai lengvai būti sutrikinamas. Kadangi čia nėra klausimų apie paviršutiniškus dalykus. Tautinis pajautimas kovoja sunkiai su įpratimo jausmais. Tautinė žolelė turi augti tarp įsodintų kitų. O kad čia įsibriautų koks veršis, tad tame darželyj nieks gyvo nesiliktų. Labai pavojingame akies mirksnyj lietuviai prūsuose kaip tik prieš Didįjį karą ir pačiu karo laiku gyveno.

Rusų ūkininkavimas Lietuvoj dar ir kitaip šelpė tautinį lietuvių stiprėjimą. Tūliems lietuviams pasidarė negalima gyventi tėvynėje. Ir jie traukė į svetimas šalis. Ypačiai daug plaukė per jūras Amerikon. Žinoma, kad negalėjo nesukilti tėvynės pasiilgimas. Nėra daug tautų, kurios taip ilgai gyvena savo krašte, kaip lietuviai. O todėl tėvynės pasiilgimas lietuviuose vis labai didis. Ir tik tiems jis nėra žinomas, kurie kaip noris jį yra marinę.

Išeiviai savo jausmus namiškiams apreiškė. Ir taip labai lengvai ir tiems sukilo tėvynės meilė. Taip išeituvė (Zmonių išėjimas iš tėvynės) berods silpnino lietuvių kraują, vienok vėl ir labai stiprino tautinę jų gyvybę.

Kas Didžiojoj Lietuvoj, beveik sakytume, didžiu saiku buvo duodama, tas prūsuose mažu buvo teikiama. Lietuviai nusidanginę toli į Vokietiją pradėjo atsiminti lietuviais esą. O Giedotojų draugijai pragarsėjus vokiškuose laikraščiuose, visais tais jos gyvenimo metais jos vedėjui dažnai atėjo iš tolimos Vokietijos raštelių, klausinėjančių apie Lietuvą ir lietuvius. Tūli tų rašytojų dargi atkeliaudavo į koncertus ir atsivesdavo gentis, kurie tėviškėj gyvendami nieko apie lietuvius žinoti nebnorėjo. O tad gana nustebo dėl to, ką pamatė. Iš visų pusių taip prūsuose lietuviams skambėjo tėvynės balsai.

Matyti, žiauriu ir švelniu būdu buvo lietuvių tauta žadinama. Ir pagaliau didžiausi jos nevidonai taip tapo didžiausiais jos geradariais. Todėl nereiktų niekuomet ir nė nevidono neapkęsti. Jį pakęsdami vis teisingiau pasielgsim.

Bet ir lietuvių gentys buvo jiems naudingi. Latviai jau seniau buvo priversti saviškai gyventi tautos gyvenimu. O jų paveikslas labai daug padarė Didžiojoj Lietuvoj. Nuolatai susisiekia latviai su lietuviais. Ir šieji negalėjo pasilikti akli ir kurti. Pradedant „Aušrai“ eiti, pasirodo net jos kalboj latvių kalbos intaką. Taip latviai pasiekė ir lietuvius prūsuose, kad berods čia apie jų atsigavimą bei gyvenimą ir iš vokiškų raštų buvo žinios praplitusios.

Tokios žinios apie kitų tautų pabudimą ir augimą visuomet yra naudingos atsilikusioms tautoms. Šiek tiek iškilusius jos vaikus tiesiog verčia atsiminti savo uždavinio.

Labai svarbūs lietuvių tautai žadint buvo ir visi tie raštai svetimose kalbose, kur kas tariama apie lietuvius ir Lietuvą. Tokiu būdu daug padarė jau garsaus lenkų rašytojo Adomo Mickevičiaus veikalai. Bet po jo ir kitų, ir vokiečių kalba rašyti. Ypačiai vertimai lietuvių dainų.

Pagaliau lietuvių tautos atsigavimas turi dar ir kitų akstinų. Mokslo vyrams renkant „mirštančios“ tautos liekanas, jie lietuvius beveik spirtinai spyrė atsiminti, kas jie yra. Ir tos liekanos, renkamos beveik kaip numirėlių kaulai, pasidarė tautai gaivalais.

Visų tokių mokslininkų darbų svarbiausiasis buvo kalbų tyrinėjimas, ypačiai tas, kuris parodė gentiškumą ariškų kalbų. Kalbas sulyginant, lietuvių kalba užėmė vieną svarbiausiųjų vietų. Ir ji tarsi kilo į vidurį mokslo sąmonės. Negalėjo tai pasilikti be gerų pasekmių lietuvių tautai. Pasidarė veikiai žinoma, jog lietuvių kalba turi būti gretinama visų kalbų žymiausiajai sanskrito kalbai. Tuo keliu toks lietuvių tautai brangus žmogus, kaip vokietis Georgas Zauerveinas, ją susirado. O jo darbas buvo lietuviams labai naudingas [12].

Bet, grįždami prie kalbų tyrinėjimo, galime beveik sakyti, kad lietuvių kalba stojosi mokslo sąmonėn kartu su sanskrito kalba. O tai reiškia ypatingą dalyką. Kiek daugiau toji tapo žinoma, tiek šventiejie senovės raštai buvo prieinamesnį. Ir iš to vėl išėjo kitimas Europos žmonių gyvenimo supratimo, susipratimo bei sąmonės.

Kaip visos Europos kalbos giminiuojasi su sanskrito kalba, taip iš tikro ir visa Europos tautų vidaus kultūra pareina iš sanskrito tautos. Ir, Europos tautoms atsimenant savo kilmės ir joms dvasioje augant, negalėjo lietuvių tauta pasilikti atgal. Giliuose vidujiniuose žmonijos santykiuose randasi ne tiktai akstinas lietuvių tautos atsigavimo, bet tiesiog jau tojo priežastis.

Žmonijoj pradeda užtekėti aukštesnė sąmonė. Indijoj yra toji paslėpta senoj kalboj. O lietuvių kalba jai artimiausioji. Lietuvių tautoj todėl ir turi įvykti aiškiausiasis naujosios sąmonės sušvitimas. Lietuvių tauta tegali pilnai atsigauti pasirūpindama tautos sąmonės šviesėjimu, atsigaudama savo sieloj.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys