Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KELIOS TAUTINĖS DABARTIES KLAIDOS

Ką tiktai jau apie kelias klaidas kalbėjome. Bet norėčiau, kad į jas būtų žiūrima platesniu žvilgiu. Berods visas šis raštas tam skiriamas. Vienok nebus per viršų, kad tai dar tyčia aiškinsiu. Klaidos yra reikalingos, ir yra naudingos. Jos paprastai dera pasimokinimui, pažangai. Kurs iš jų nesimokina, klaidžioja toliau ir tenka jam viso ko pakęsti. O juo daugiau, juo mažiau jis mokinasi.

Kas be apsirikimų žengia tolyn, tas toliau nueina. Bet vargiai rasis toks žmogus. Protingasis mato kvailio klaidas. Išmintingasis pastebi, kur ir protingasis paklysta. O labai aukštai stovinti asmenybė žino, kad ir išmintingasis nėra be klaidų.

Todėl vienas turėtų kitam patarti ir jam jo klaidas parodyti. Tik tai nelengva. Žmogus, nukrypęs nuo tikro kelio, labai yra dėkingas, kad kits jam rodo, kur eiti reikia. Bet kas negerai, nedorai pasielgia, išvirkščiai mano ir nemielai priima gerą patarimą. Vis jis tame girdi papeikimą ir kito žmogaus pasididžiavimą. O taip iš tikro ir labai dažnai yra. Kad mes daugiau pratintumės vienas kitą pamokyti su visu širdingumu, nesistiepdami savo „,išmintyj“ ir „doroj“, tuomet nieks nesipriešintų ir mūsų žodžiais sekti. Bet lygiai tam žmogui, kurs nuolatai daug paikumų daro, o save tiki gudriausią esant, labai sunku patarti be pasididžiavimo. Nesą paprastai veršiai, kad tik mažumą šokinėti gali, atbulai pasielgia, o ne kaip jie mokinami. Todėl čia, kur vieno žmogaus jo paties dalykai varomi, nereikėtų kišties. Bet kur atgyjanti tauta stumiama į pavojų, čia būtinai reikalas kalbėti. Nesą klaida tuomet yra labai peiktina ir pavojingas dalykas, kad ji tūlų matoma ir kitiems rodoma, o tiejie jos tačiau nevengia. Čia jau kvailybė ir pasiutimas yra apsivedusiu, ir iš to tad gema pražūtis.

Viena didžiausių klaidų, kuri jau ilgoką laiką yra daroma, tai ans lietuvių tautos skilimas į dvi dali, apie kurį jau kalbėjome. Bet jis vargu tuo tarpu išvengiamas. O gal jis yra dar ir naudingas. Kad tik tauta ne per skaudžiai jo dėl turėtų kentėti! To priešingumo šaknys vyniojasi tiesiog apie tautos gyvybės esmę.

Bet ne visuomet ir visur tas priešingumas kyla iš visiškai skirto gyvenimo supratimo. Rodos, jis pareina iš labai paviršutiniško dalyko, kurs dabar beveik visur apsireiškia, kur lietuviai „tautiškai“ prabunda. Tuojau randasi troškimas pasirodyti. Kaip ypatinga! Lietuviai, kurie tiek metų tvylojo užkampyj, dabar lygiai antraip veikia.

Būtų tai berods geras dalykas, kad vienas norėtų kitą pralenkti. Bet kame? Ar darbe? Tai esti: apreiškime to, kas geriau už tai, ką kitas daro? Bet toli – gražu! Vienas griauja tą, ką kitas stato. Peikia kitojo darbą ir giria darbą, kur jis – atliksiąs! Ne darbas jam svarbus, bet vien kad jo vardas būtų menamas.

Bet ne tai didžiausia lietuvių klaida. Yra tai karštumas, kurs galėtų virsti labai naudingu. Bet tai, kad galima vienam ar antram tik apsiskelbti mylinčiu savo kalbą ir lietuvių tautą, paduoti kokį nors sumanymą, ir tuoj į jį žiūrima kaip į naują Lietuvos ramstį. Mūsų klaida yra, kad per bailiai žiūrime j tautos stiprėjimą ir menkus, net niekingus apsireiškimus jau skaitome svarbiais.

Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai nusverti, kiek su jais aukštesnė gyvybė tautoj didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas lobinamas, skaidrinamas ir puošiamas.

Ne į tai reikėtų žvilgį kreipti, kaip labai kas moka barti socialistus, kunigus, rusus, lenkus, vokiečius ir visus „netikėlius“, ir ne į žmogaus žodžius apie būsimąjį savo darbą ar veikimą, bet tiesiog į tą darbą. Tik apmąstykime, kas yra iš to gero, kad įrodoma, kokie netikę kiti, kaip jie tautą skriaudžia, suvaržo kiekvieną dorą darbą ir t.t. Berods gali žmonės sukilti ir tuos niekšus – pamokyti.– Bet ar jau taip? Tik tokiu būdu nieks nieko neišmoksta. Ir laikas, ir galia be reikalo eikvota. Daug naudingiau galėtume visa naudoti, išmanydami, kas svarbu.

Sijoti reikia ne žmones, bet jų veikimus, jų veikalus. Ir žodis gali būti veikalas. Sijojama berods yra. Kritikuojama net kritika. Bet, rodos, reikia tikrąjį rėtį arba dar geriau koštuvį pasiimti. O geriausias bus tas, kurs skirs tarp niekų ir to, kas apreiškia Lietuvoj, kad tik ir mažumytį, šviesesnio išmanymo, gilesnio jausmo, teisesnės tiesos, dailesnės grožybės, kilnesnės doros ir valios, vienu žodžiu: gyvesnės, aukštesnės gyvybės.

Kad taip spręstume, rodos, visa virstų kitaip. Kiekvienas „veikėjas“ būtų priverstas savo darbo vertybe lenktyniauti su kitais, o ne vardo garsu. Iš tikrųjų vardas tėra balsas, kurs vos pragarsėjęs ir išnykęs yra. Bet tikras darbas be sustojimo veikia tolyn. Ir jį gyrius seka, kaip šešėlis žmogų. Nėra tuo kiek dar abejoti.

Bet taip lietuviai vis svyruoja tarp ekstremų. Vieni kitų darbus peikia ir trikina, o tad veikiai patys pradeda jį daryti, kad dar ir menkiau tam būdami tikę. Išeina vien pamėgdžiojimas. O visa tai, jeib jie patys taptų garsūs. Kita kas jiems ir nerūpi. Bet šitą pasielgimą kiti yra auginę, visa girdami, kas tik kaip nors pasirodo lietuvių judėjimu. Kiti berods vėl beveik visa peikia, kas lietuviška, ypačiai kad tai nesutinka su jų partijos nuomone.

Spręsdami, kaip reikėtų, ir nelygintume vis lietuvių tautos su kitomis, nerašytume, paveikslui: „Jau ir savo b a-1 e t u galime mes lietuviai pasidžiaugti". Lyg tai džiaugsmas, kad mes ir kokį niekniekį turime, kuo kitos tautos mėgstasi. Tik ne tuo mes lietuviai kylame! Ar jau iš tikro mes tik tuomet būtume kultūringa tauta, kad išaugintume, sekdami kitų tautų paveikslus, visus jų kultūros paklydimus!

Nemanau sakyti, kad baletas niekas, kad jį iš tikro ir nesvarbiu skaitau, bet kad ne mūsų yra uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis. O tam, rodos, tinkamiau veiksim, kad kiek įmanydami rūpysimės šviesesne sąmone, kilnesne dora, tvirtesniu noru. Tad gal atsirasti ir baletas, bet tikrai nebus jis toks, kuriuo tūli dabar pasidžiaugia, bet gal dar neregėtas grožybės apsireiškimas, ir mes nebūsim buvę kitų tautų – beždžionės.

Berods iš kitų tautų pasimokinti yra labai naudinga. Tik reikėtų pasimokinimui imti jų prakilniausius reiškinius. Ir, paveikslui, kas iš kitų kalbų raštijos verčiama lietuvių kalbon, turėtų būti kitų tautų brangumynai. Bet, kaip jau sakyta, labai dažnai verčiami kitų tautų niekniekiai į mūsų kalbą. Ir tad tokiuose raštuose slankioja žemiausi kitų tautų papročiai, būdai, mintys kaip kokios skruzdėlės lietuvių dvasios namuose ir griauja jos sienas.

Vienok negalima vertimo tokių raštų į lietuvių kalbą vadinti klaida. Ir tai vien apsireiškimas labai didžio dvasios drumstumo. Patiko bet kam koks kitataučių niekis, ir tuoj ėmė jį lietuviškai parašyti. Tikėjo gal didinąs lietuvių raštiją, atnešąs tautai naudą. Neapsakomas – aklumas.

Taip, kaip dažnai lig šiol, visokiu būdu didiname vien tuštumą ir žemumą. Yra net tokių vakarų rengėjų, kurie sušaukia žmones į „vakarus“, žadėdami tik juokų ir šokių lig ryto. Ar manoma iš tikro, kad iš tų vakarų bus kokia nauda? Tik kiekvienas protingas žmogus žino, kad žadinti žmogaus žemumą yra jį silpninti. Tauta tikrai veikiau be tokių vakarų gyvės ir išliks, kaip su jais. Ne duona ir žaismai kelia žmones aukštyn. Taip buvo manoma visuomet pakrikimo laikais. Kaip jau sakiau: žmogaus žemumą penėti yra jį traukti į pražūtį.

Bet baigsiu. Išmanę, kad turime visai savaip augti ir auklėtis, supratę, kuo vyriausiai reikia rūpintis, ir veikdami atitinkamai, išvengsime visų klaidų. Nesą ir neminėtosios rišasi su šitomis. Išvengsime tuštumo. O kad tūli ir varys savo darbą tolyn kaip papratę, tesižino. Kur veda, kyla burbulai ir kildami didėja. Galėtų berods pasidaryti pavojus, kad visas rykas trūks, bet paprastai burbulams parėjus visai į viršų, jie savaime – trūksta, ir nieko neblieka.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys