Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

KELIOS SĄLYGOS TAUTAI AUGTI

Vyriausias tūlų rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad tuo neapsireiškia aiškus supratimas, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien tuo nėra galima. Iš tikrųjų lietuvių tauta yra visus amžius išlikusi vis tokia jau. Bet aplinkybės virto kitokiomis, o tai išlikusi tauta pasirodo atgal pasilikusi – nykusi. Ir vien rūpintis tautos išlikimu yra ją pasmerkti pražuvimui.

Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visumet: kaip auginsime tautą. Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą, o tai augimas ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti. Kiekvienas tą, kuo tiki tautą geriausiai auginti. Bet vis ir vis turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu.

Save vadinti lietuviu nedaug tereiškia. Kad darytume tai ir garsiu šauksmu. Daugiau atliekame ekonominį kitų lietuvių padėjimą gerindami. Taip nors kiek tvirtiname tautos gyvybę. Šelpiami lietuviai mato jiems pareinant pagalbą iš pačios tautos. Ir jie pradeda daugiau savo tauta pasitikėti.

Kita, gal tokio jau svarbumo, yra bandymas tautinio gyvenimo žymius suprasti ir sau aiškinti. Apsireiškia tai kritikoj. Lig šiol toji neturėjo plačiam tautiniam gyvenimui jokios vertybės. Ji tik reiškė, kaip kritikos rašytojas varginos suprasti kokį tautinį gyvybės žymį. O jam, gal dar ir kitam, todėl tai derėjo sąmoningiau žvelgti į tautos gyvenimą.

Tik retai buvo kitaip; kur tai, nesunku suvokti. Reikia tik žiūrėti, iš kokios kritikos parėjo, paveikslui, poetams, vaizdininkams ir kitiems gaivinimas tobulesniems darbams. Taipo jau reikia žiūrėti ir į platesnį tautos gyvenimą: į draugijinį, į doros ir išminties bei tikybos gyvenimą. Iš kokios kritikos jam parėjo stiprinimas?

Labai svarbus dalykas tautai auginti yra tautos gyvybės reiškinius, ypačiai iš senesnių laikų, statyti į lietuvių sąmonę. Tokio jau svarbumo yra senesnių tautos ir tėvynės mylėtojų triūsą ir darbą parodyti didžiam lietuvių skaičiui. Žvilgis į tokius raštus, koks buvo „Lietuvių tauta“ [16], A. Dambrausko „Draugija“ [17] ir dabar yra gal „Švietimo darbas“ [18], parodo, jog tai jau sąmoningai daroma.

Iš tokio darbo parėjo žinios apie lietuvių būdus, apeigas, papročius, dėvėjimą, naminius išdirbinius, dainas, raudas, giesmes ir t. t. Bet nors naudinga visa tai yra tautai augintis, tai tačiau svarbiausias dalykas ne tame dar. Visa tai tik parodo, kokiu pavidalu lietuvių tautos gyvybė lig šiol apsireiškė. Vienok pavidalas nėra gyvybė. Ir naudotis tais pavidalais bet kokiam dalykui apreikšti nėra dar lietuvių gyvybės auginimas.

Gyvas pavidalas visuomet yra toks, kokia yra gyvybė. O pasirenkant kokį pavidalą savo gyvybei apreikšti, pavidalas vis bus negyvas. Pradėdami visiškai gyventi senųjų būdais, papročiais, nieku būdu nestiprinsime tautos gyvybės. Mūsų vidus: mūsų mintys, jausmai, palinkimai, geismai yra kitokie, negu tie mūsų bočių. Todėl jų apsireiškimai ir turi būti kitokie.

Vienok kaip kraujas ir kalba pareina mums iš bočių, taip jų vidui prilygsta ir mūsų vidus. Ir jam apsireikšti tinkamesni yra bočių papročiai, būdai, dainos, negu tie patys kitų tautų dalykai. Tik reikia saugotis aklo sekimo. Tas visuomet taps pamėgdžiojimu. Kad, paveikslui, vienas viduje iškilęs poetas rašys dainas visiškai sekdamas paviršutiniškai žmonių dainų paveikslą, jis padarys niekų. Žmonių dainos kilo iš žmonių gyvybės. Toji buvo savo būdu gili, švelni ar smarki, guvi, vienok nesąmoninga. Tikras viduje šviesėjęs poetas gal turės tokią jau gyvybę, bet sąmoningą. O jam rašant žmonių dainų lytimi, jo poezija bus supančiota, raiša.

Iš viso to išeina, kad būtinas dalykas yra savo reiškiniams naudotis visokiomis bočių apsireiškimo formomis. Taip sąryšis su buvusiu tautos gyvenimu bus tvirtinamas. Bet reikia tas lytis šviesinti ta sąmonės šviesa, tuo gyvesniu jausmu, tuo didesniu veiklumu, kurį esame viduje augdami įgiję. O tad tos formos virs savaime kitokiomis.

Negalima todėl vien grįžti į senus papročius, dėvėjimo būdą, išdirbinius, dainas ir t. t., bet juos iškelti į tobulesnį gyvumą ir šviesumą. Vien raginti, paveikslui, dėvėti kaip senovėje dėvėdavo nieko nereiškia. Bet senu dėvėjimo būdu naudotis, jį pritaikinant naujam, dabarties jausmui ir supratimui, tai bus augimo žymis.

O taip reikėtų daryti visame. Dainavimas niekuomet nebeskambės taip, kaip jis seniau skambėjo. Tam sąlygos beveik visur išgyventos. Tačiau dainos gali skambėti ir skambės visuomet. Tik tobulesniu būdu, aiškiau išreikštu guvumu arba ritmu. Senų dainų lytys tegali būti paveikslu, bet ne geležinė forma naujoms dainoms lieti. Tik tuomet jos bus žiedas lietuvių tautos gyvybės, kad jos bus lydimos senų dainų atgarsių.

Sąmoningai nors šiek tiek dirbama pačios kalbos srityje. Kiek apreiškiama naujų minčių ir jausmų, vis atsižvelgiama į tai, kaip žmonės tartų. Tai gražu. Ir taip tikrai tautos tame gyvybė auginama. Bet ir kitame taip turėtų būti. Ir poezijoje, ir vaizdininkų darbe, ir visame.

Bet tam pirm viso reikalinga, kad kiekvienas žmogus savo viduje augintų žmoniškumą: skaidrintų savo sąmonę, gilintų savo jausmus, valytų savo palinkimus, tvirtintų savo dorą, aukštintų, gaivintų meilę ir išmintį, žadintų sąžinę. Kiekvienas tai gali daryti. Kiekvienas, gyvendamas su žmonėmis, su lietuviais, turi tam progos. O taip lietuvių kalboj, lietuvių gyvenime sušvistų visa aukšto žmoniškumo grožybė.

Kokį ypatingai kilnų uždavinį turi tame, paveikslui, tėvai, ypačiai motinos! Daug lietuvių skundžiasi, kad savo bočių kalboj, kuri yra visai pilna širdingumo žodžių, jie nėra girdėję iš savo gimdytojų meilės, malonybės balso. Tautos nykimo laike negalėjo būti kitaip. Bet dabar, kada lietuviai pradeda atgyti, dabar lietuvės motinėlės, ypačiai jaunosios, neturi gražesnio uždavinio už tąjį savo viduje auginti tobuliausią skaistybę ir malonybę ir ją apreikšti lietuvių būdu, lietuvių tautos žodžiais. Tuo savo kūdikėliams suteiks tokį aukštesnės gyvybės gaivinimą, kurs nieku kitu negali būti užvaduojamas. Skambės tos mielos mylimosios motinėlės žodžiai vaikams visą amžių ne vien ausyse, bet ir širdyje. Skambės kaip apsireiškimas tikro gyvo žmoniškumo su visa galia ir grožybe. Ir Lietuvos vaikams bus tėviškė, tėvynė vėl mylima, bus šventa.

O kiti, kurie savo darbais ir veikalais siekia plačių tautos santykių ir skritulių, jie turėtų taipo jau kiekvienu darbu apreikšti žmogaus kilnumą ir didybę. Vienok tiktai ką žmogus pats patyręs yra, besistengdamas aukštyn kilti, tik tai yra gyva ir gali gaivinti. Žmogus tik tampa gyvesnis patsai atmindamas gyvenimo mįslę. Ar jis dirbtų mokslo, ar meno srityj, vis jo darbas turėtų būt jam pačiam atmezgimas gyvenimo mazgo. Tuomet jis yra naudingas ir kitiems. Bet supraskime gerai! Ne tai svarbu, kad mes, ar kokiu veikalu, ar savo gyvenimu, kitiems gerą paveikslą duotume, bet kad ir veikalas, ir gyvenimas būtų reiškinys aukštesnės, tobulesnės gyvybės. Tuomet toji daugiau daro negu ir geriausias paveikslas.

Todėl ir visuomet tik tie veikalai tėra didi, kuriais žmogus sau, o tuo ir kitiems pagelba gyvenimo mįslę atspėti, kurie kyla iš giliausios paties gyvybės. Jie yra tad lyg koks gyvybės, dailės ir išminties galybių susibranduoliavimas. Tik atsiminkime Egipto sfinksos! Ji tam geriausias paveikslas. Proto gudrybė, lengvai palaikanti atmintis, rankos miklumas, akių akylumas dar menkai tereiškia gyvenime, moksle ir mene. Viską padarė čia širdies pilnybė ir gyvumas, sielos šviesybė. Tik visu tuo tegali augti atskiras žmogus, tauta ir žmonija. Ir tik taip ji išlieka.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys