Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

LIETUVIŲ TAUTOS GYVĖJIMO LAIKAS

 

Žmogui susidaro uždaviniai ne tik iš gamtos, iš paties žmogaus prigimties, iš tautos, bet pagaliau ir iš amžiaus, kuriame jis gyvena. Iš esamo laiko gimsta uždavinys ir tautoms bei visai žmonijai. Lygiai dabar lietuvių tauta žymiai atsigauna. Todėl jai ypačiai svarbu pažinti uždavinį, kurs jai dabarties teikiamas.

Bet ne tiktai pats laikas gretina lietuvių tautą tolimesnei žmonijai. Kaip noris turi mūsų tautos gyvenimas būti santykyj su kitų tautų jausmais, palinkimais, norais, manymais, ilgesiais, su jų gyvybe. Žmonija gyvena dabar ypatingą savo pažangos valandą. O joje randasi ir sąlygos lietuvių tautai tvirtėti. Negali būti kitaip. Lietuvių tauta nėra atskirta nuo visos žmonijos. Taip iš to dabarties gyvenimo pasidaro lietuviams ir tautinis uždavinys.

Todėl reikia dabartį suprasti. Nelengva tai berods. Visgi dar galima. Pirmutinis klausimas bus: kuo skiriasi mūsų laikas nuo senesniųjų? Ir paviršiumis žiūrint, tai jau matoma. Gal niekuomet žmogus neturėjo tiek padargų kaip šiandien savo darbams atlikti. Bet tuo nėra visa pasakyta. Nesą iš tikrųjų ne žmogus dirba tais padargais. Dirba jais gamtos galios. Žmogus jas tik paleidžia į darbą. Jis todėl mūsų laiku visai į naują būtį yra įkeltas. Yra tapęs žymiai daugiau gamtos valdytoju, negu jis juo buvo seniau. Iškilo žmogus iš gamtos jėgų srities, pradėjo pajausti savo didybę.

Šitas savo vertybės pajautimas švinta pamažu ypačiai tų žmonių viduje, kurie naudojami buvo tokiems darbams, kuriuos dabar vis dažniau atlieka gamtos viekų varomi prietaisai. Ir žmogus, dar ir šiandien priverstas tokius darbus daryti, jaučiasi skriaudžiamas. Todėl jis priešinas tam, kur jis tai tik gali. Ir teisingai.

Žmogaus jėgos taip vis daugiau branginamos. Ypačiai čia, kur gamta gausiausiai traukiama žmogaus tarnybon, paveikslui, Amerikoj. Tik dar nebranginamas patsai žmogus. Vienok iš viso to išeina, kad žmonės, daugiau skirdamies nuo gamtos, labiau stojasi ir šalia viens antro, jaučia turį lygias žmoniškas tiesas ir lygią vertybę. Ir todėl tie žmonės, kurie tik paviršutiniškai iškilę yra iš kitų, tarsi grimsta atgal į didįjį skaičių. Žmonių diduma pradeda vyrauti ir bendruosius žmonių reikalus valdyti.

Su visu šiuo rišasi dar ir tai, kad žmonės šiandien daugiau negu kuomet seniau susieina ir susitaria ir iš tolimesnių kraštų. Sakytume, visa žmonija  dabar stovi nuolatiniame susitarime, bet ir nuolatiniame susitelkime arba priešingume. Didysis karas su skaudžiais savo reiškiniais tėra tam tik patvirtinimas.

Trumpai visai negalima išdėstyti, kaip vienas dalykas dera iš kito. Kad žmogus išmoko savo galias aukščiau statyti už gamtos viekus, tai vėl kiti bando aukštąsias žmonių jėgas savo tikslams pavergti. O galint žmonėms susitarti bei susitelkti ir iš tolimų kraštų, pasidarė, kad žmonės vis daugiau stengiasi didžio žmonių skaičiaus galybe pasinaudoti.

Taip dabar žmonijoj tik virte verda. Žmonės pradeda daugiau žmonėmis pasijausti, tvirtina daugiau žmonių lygybę, o antraip vėl, kiti nori iš tos iškilti, vienok ne kaip reikėtų, būtent dvasioje augdami, bet kitus visokiu būdu sau pagaudami.

O kaip kas išmano, taip jis tam vartoja materinius, ekonominius įrankius arba ir daugiau dvasinius. Ir vieni tikisi vienaip, antri antraip pasiekti savo tikslus. Tačiau šie varžymai tik daugiau atsitinka vidaus gyvenimo srityse, negu paviršiuje. Žmonės pradeda numanyti, kad savo viduje būti kito vergu yra blogiau, negu paviršutiniškai kitam priverčiami tarnauti.

Asmenybė ir jos galia bei dykybė yra mūsų laikais svarbiausias žmogaus klausimas. Atskiriems žmonėms tai berods buvo jau visuomet svarbu. Bet dabar, žmonėms taip drūčiai ir giliai susisiekiant, visų amžių ir visų didžiųjų žmonių gyvybė gaivina žmonių pasijautimą. Ir minėtas dalykas pasidaro bendru žmonių rūpesniu.

Taip mūsų laike vis galingiau sukyla noras gyvenimą ir žmogaus supratimą taisyti, gerinti, šviesinti. Visos padėtys, visi santykiai keičiami, visi išmanymai skaidrinami. Ir pagaliau visų gyviausiai žmonės tiesiasi gyvenimo gelmėsna. Beveik už visa tos gelmės pasidarė žmonėms šiandien svarbiausios. Visur ir beveik neapsakomu geidimu ieškoma, kaip įžvelgus į gyvenimo slėpinius.

O kaip kas išmano, taip jis tam vartoja materinius, ekonominius įrankius arba ir daugiau dvasinius. Ir vieni tikisi vienaip, antri antraip pasiekti savo tikslus. Tačiau šie varžymai tik daugiau atsitinka vidaus gyvenimo srityse, negu paviršiuje. Žmonės pradeda numanyti, kad savo viduje būti kito vergu yra blogiau, negu paviršutiniškai kitam priverčiami tarnauti.

Žmogus liaujasi buvęs kuo jis lig šiol buvo ir pradeda naują gyvenimą gyventi. Pradeda numesti visokius pančius, ypačiai tuos, kurie jo omynę, jo protą ir išmintį suvaržę buvo. Pačios gyvenimo gelmės akivaizdon jis tik visai vienas gali stotis. Tai jis mato. Nieks jo negali gelbėti, nieks jo užvaduoti.

Taip mūsų laikais vyriausioj savo prasmėje yra tikybinis. Beveik visa žmonija sujudusi dėl tikybos klausimų. Bet nėra visiems aišku, ko jie ieško, ko jie nori. Tūli tiki, kad einą dabar apie bažnyčios dalykus. Kitiems vėl rodosi, būk krikščionių tikėjimas esąs išgyvenęs. Dar kiti ginčijas, ar Kristus būtų gyvenęs ant žemės, ar ne. Vėl kiti mano, tikyba žmogui esanti nereikalinga. Bet ir šie, kaip kiti, kelia tikybos klausimą.

O kaip visuomet, kad nauja gyvybė randasi, ekstremai, priešingumai, pasirodo šalia viens antro, taip ir dabar. Jausmingiausias tikybinis gyvenimas matomas kas dieną kartu su nuodugniu tikybos paniekinimu. Bet vieni, kaip ir antri, žiūri į tikybą kaip į kokį mokslą, tie – kaip į „apreikštą“, šie – kaip į „susvajotą“. O tikroji tikyba ir vienus, ir antrus kelia aukštyn į ypatingą gyvenimo slėpinių numanymą.

Kas iškilusiems seniai buvo žinoma, tas mūsų laiku vis didesniam skaičiui aiškėja, būtent tai, kad tikyba yra ypatinga sąmonės būtis, ypatingas gyvybės aukštumas, ypatinga gyvybės galia. Ji, kuri vien žmogaus viduje randama, žmogui atveria jo asmenybės gelmes ir stato jį akivaizdon pasaulio Priežasties. Ir taip jam iš Jos teikia visokių galybių, kurių žmogus, negyvendamas tikybai, nepažįsta.

Tokia yra dabartis. Didysis karas tiktai paaštrino tikybos klausime priešingumus, ekstremus. O lygiai dabar lietuvių tauta tvirtėja. Dabar, kuomet žmonija taip ypatingai sujudusi! Labai daug tai reiškia. Kiekvienas turėtų atsidėjęs apie tai pamąstyti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys