Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

MATERIALIZMO IŠAUGIMAS

Žmonės mūsų laike pradeda lipti ant naujo žmoniškumo laipsnio. Ir pasidaro klausimas, koks buvęs senasis laipsnis. – Suprasime jį, pasiaiškindami, kaip žmonės vakarų žmonijos pasiekė senąjį laipsnį.

Apie senovės žmones mums teko dvi priešingi žini. Viena sako, senovės žmonės buvę žiaurūs, be jokių aukštesnio žmoniškumo žymių. Antroji žinia pareina iš senovės pasakų. Apsireiškia jomis visai ypatingas pasaulio supratimas. Tūliems tasai yra berods tiktai svajonė, fantazė. Vienok palyginant tos fantazės apsireiškimus su kitais, pasirodo senovės fantazė nuostabi ir kaip fantazė negalima. Senovės žmonės savo padavimuose parodo, kad jie pasaulį tarsi iš jo vidaus regi, kad jie regi gyvenimo, evoliucės galybes ir kad jie savo žinias apreiškia paviršutiniško gyvenimo lytimis. Todėl nėra čia fantazės, bet tikras šviesus regėjimas.

Senovėje žmonės gyveno dvejopu būdu: viduje, kur buvo nuostabiai šviesu, ir žiauriame, tamsiame paviršiuje. Žmogus buvo tarytum dalintas. Tuo apsireiškė ypatingas evoliucės laipsnis. Tolimesnis žmogaus uždavinys buvo tapti vienetu, gyventi visiškai vienaip. O kaip visas pasaulis kuriamas krypo kūniškuman, taip ir žmogus. Todėl jo uždavinys minimo laiko buvo tobulai pildyti ir numanyti kūniškąjį gyvenimą.

Žmogus turėjo savo asmenybės gyvenimą tarsi apleisti ir beveik vien rūpintis kūnu. Taip galėjo augti jojo jėgos. Galėjo jis visokiu būdu miklintis. Ir pagaliau galėjo rastis ir didėti bei gyvėti jausmų, geismų, minčių gyvenimas, kurs apgobė ir prisunkė visą kūno gyvenimą.

Į tai žmogų vedė kūno reikmenės. Ir jis pirma jautėsi esančiu kūnu. Toliau jis tad jausmuose, geismuose ir mintyse gyveno. Buvo tai gyvenimas daugiau viduje negu paviršiuje. Tarytum naujas ne toks materinis kūnas būtų kurtas. Vadinome jį anksčiau svetnaudybe. Su juo visos žmogaus jėgos visiškai kreipiamos į paviršių.

Taip dar ir šiandien dažnai yra. Žmogus yra tikrai vienetas. Bet vienetas šešėlyje. Nesą kūnas ir vidaus gyvenimas, apie kurį patlab kalbėjom, nuolatai gaišta ir naujėja. Ir nėra jis todėl asmenybė, bet vien atrodymas, pavidalas. Tame negali būti pažangos galas. Žmogus turi asmenybėje tvirtėti. Čia jis turi būti vienetas. O tam jis turi savo dvasios žvilgį asmenybėn kreipti.

Tam reikalingas visoks gyvenimas, ir regimame pasaulyje. Vienybė su kūno gyvenimu buvo praeinama būtis. Vienok kitoji negali būti pasiekiama, kuomet ji visai nežinoma, užmiršta yra. Ko nepažįsti, to negeisi. Kad toks užmiršimas neįvyktų, buvo rūpinama sąmoningųjų, šviesiųjų evoliucės galybių. Priešingai vėl veikė tamsiosios pažangos galybės. Jos žmoniją traukte traukė į kūno, į svetnaudybės gyvenimą ir stūmė ją į pamiršimą savo asmenybės.

Dabartiniame žmonijos amžiuje, kurs trunka jau kokį milijoną metų, kaip sako išmintingiejie, šviesiosios galybės susibranduoliavusios Indijoj. Jos apsireiškė tikybos, gyvenimo ir gamtos moksle. Iš Indijos būk pasidaręs kitas tų galybių vidurys sename Egipte. Iš čia kilo helėnų, žydų bei arabų tikybos ir mokslai. Iš Indijos paėjo dar parsų, džainų ir kitų tikybos. O kur vėlesni Egipto ir Indijos mokslai susitiko, čia radosi naujas kultūros ir tikybos vidurys, būtent Babilonija.

Čia tikyba virto tamsiosios galybės priemone. Tikybos šviesa tapo įsiausta gaisro ir dūmų. Buvo tai geismas kitus pavergti, pasismaguriauti, pasiskanėti bei gašlauti. Babilonijoj tat, kas yra šventa, buvo vartojama tam padidinti ir pastiprinti, kas yra žema, niekinga, bjauru. Babilonijoj turėjo materiniam gyvenimui tarnauti tikyba ir jos skelbėjai kunigai.

Iš Babilonijos plūdo tamsiųjų galybių srovė plačiai vakaruosna. Žydai ir jų tikyba iš dalies ir plaukė toj srovėj ir pasklido visur vakaruose. Sakoma, „kultūra“ nusikėlė Europon. Ir veik pasidarė ten vietoj griūvančios Babilonijos kits galybės ir gašlumo vidurys, būtent Roma. Babilonas turėjo griūti, nes jis augino ne gyvybės, bet naikinimo galias. Dabar tai Roma stojos Babilonijos vietoje. Dar ir šiandien jaučiama tųdviejų žmonijos centrų kultūra. Babilonijos, paveikslui, – laiko padalinime, Romos kultūra – valdžiavų tvarkoj.

Babilonijos nykimo ir Romos augimo laikas buvo labai ypatingas. Sukilo visoj žmonijoj šviesos galybės. Toli rytuose žmones mokino vyrai, kaip Lao Dzė, Konfucijus, Gautama, vadinamas Buda, daugiau vakaruose: Talis, Heraklitas, Eladoj: Solonas, vėliau Platonas, Aristotelis, bet seniau, o ypatingiau ir netoli Romos Pitagoras ir t. t. Visai nuostabu yra, kad beveik tuo pačiu laiku ant žemės radosi tiek vyrų su tokiu aukštu išmanymu ir pavadinimu. O didė jų dalis savo jėgas tiesiog kreipė vakaruosna.

Bet gyvenimas ėjo įstatymais tolyn, tai esti žemyn j materializmą. Nenuėjo nieku, kas buvo žmonijai teikta minėtų vyrų. Vienok pasiliko tik lyg sėkla žiemą žemėje. Ir darkart sušvito lygiai krašte tarp rytų ir vakarų žemių neapsakoma dieviška šviesa. Atėjo mokinti žmones Jėzus Nasorajus. (Nazarėnas), Kristus, Išganytojas. Kalbėjo apie Dievo valdžiavą, kuri yra kievieno žmogaus viduje ir kurios vien reikia ieškoti, norint būt išganytam ir išgelbėtam iš viso pragaištingumo ir piktumo. Kalbėjo ir apie tai, kad Dievas Pats nori gyventi žmoguje, kurs Jį myli, kad Dievas Meilė yra ir visi žmonės jo vaikai ir t.t.

Viešpaties Jėzaus darbą tvirtino vyriausiai Paulius iš Tarsaus. Bet jo mokslas jau buvo mažumą kitoks. Ne tiek jis kalbėjo apie Dievo valdžiavą, žmogaus viduje esančią, kiek apie Kristų, kurs turi žmoguje užgimti ir jį visai pildyti nauja gyvybe.

Su Kristaus ir Pauliaus mokslais susiliejo veik visi šviesos spinduliai, kurie buvo anksčiau užtekėję Eladoj ir tolimesniame pasaulyje. Ir jie švietė vakaruosna. O kad tūlos tikybinės draugijos ir priešinos vienam ir antram mokslui ir juos apšaukė klaidingais, vis tik visi jie susidėjo galingam veikimui. Gimė iš jų krikščionių „tikyba“. Pradėjo vakarų žmonija labai ypatingai nerimastauti, Romos galybė trupėti. Nusikėlė ji į Konstantinopolį. Bandė tvirtintis.

O buvo jai ir kuo. Babilonijos paveikslas nebuvo pamirštas. Naujoji tikyba pasirodė tam labai tinkama. Ir ji tapo parinkta valdžiavos tikyba. Iš naujo buvo naudojama, kas aukšta ir šventa yra, kitus pavergiančiai galybei stiprinti. Nebeliko ji vien gyvybės ir augimo jėga. Virto ji beveik vien mokslu, kurs turėjo būti priimamas ir tikimas, kaip jis buvo skelbiamas. Ir žmogus, kurs tai darė, būtent kunigas, tarpininkavo iš naujo tarp žmogaus ir Dievo. Tuo pačiu laiku buvo ir valdžiavos ramsčiu. Vienok numanymas tikybos uždavinio, bet ir galybės pajautimas privertė tūlus tarp valdžiavų steigti kitą, naują valdžiavą, kuri pirma turėjo rūpinties tikybos reikalais. Tvirtinos bažnyčia.

Taip Kristaus skelbiama tikyba giliausioj jos prasmėj buvo 300 metų bėgyje beveik visai pamiršta. Bet įvyko ir tai sulig gyvenimo bėgiu. Žmonės, tapę paviršutiniški, tegalėjo ir tikybą tik paviršutiniškai suprasti. Laikėsi todėl vien tikybos mokslų žodžiais. Net kas Šventame Rašte sakyta apie pasaulį, kaip jis akims pasirodo, buvo žodžiais imama. Ir taip pradėjo žmonės vėl tikėti, būk žemė stovinti viso pasaulio viduryj ir apie ją visas jis sukantis. Ant žemės vėl vyriausias būk esąs žmogus, kurio dėl ir dangus, ir žemė kurtu.

O žmogus pats buvo laikomas vis daugiau regimu pavidalu. Rodos, ir sakė turint sielą. Bet kas ji, nebuvo, o tūliems dar ir šiandien nėra suprantama. Taip žmogaus kūnas pasidarė žmogui svarbiausias dalykas. Ir jeib žmogus galėtų amžinai gyventi, kūnas turįs iš žemės „prisikelti“. Išėjo iš viso to, kad žmogaus kūno dėlei įvykęs didysis „atpirkimas iš mirties“. Atpirkimas, išganymas, atsitikęs regimame pasaulyje, kaip visi derėjimai ir pirkimai.

Tokios pažiūros gyvos dar ir mūsų laike. Žmogaus žvilgis kreiptas ir dar kreipiamas su tikybos mokslais vien į kūną. Todėl ir beveik visai yra pamiršta, kas yra tikyba. Ji tikima esant vien mokslu, kurį reikia priimti ir juo tvirtai tikėti, to užteksią. Tuomet žmogus būsiąs išganytas.

Iš šitos srovės negalėjo išplaukti nė gyvenimo mokslas. Ir jis, kurs kovojo prieš tokius „tikybos“ mokslus, dargi pasidarė priemone tų pačių žmones pavergiančių galybių. Tačiau tokiu būdu didėjančioj tamsybėj vis dar išliko nors kibirkštėlė šviesos. Nesiliovė bažnyčia skelbusi tai, kad žmogus turįs kaip noris santykį su tuo, kas dieviška, kad Dievo sūnus apsireiškęs žmogaus kūnu ir krauju, kad jis gimęs iš skaisčios mergos-motinos, iš Marijos, ir t. t.

Ir tiek buvo dar tame gyvybės, kad toji galėjo tūlus gaivinti ir stiprinti. Net išauginti galėjimą nuostabiems veikalams kurti. Buvo tai ta pati galybė, kuri jau senovėje apsireiškė. Ir matant, paveikslui, menininkų veikalus: Marija su Jėzulėliu glėbyje, prisimena senovės Egipto menininkų vaizdai apie dieviškąją motiną Izidę su Dievo sūnumi Horum. Šviesos spinduliai nepraryjami tamsybės. Vis iš naujo jie sušvinta. Tik – Izidė-Marija nėra mirtingo žmogaus pavidalas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys