Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

 

 ŽMONIJOS GYVĖJIMO VEIKSNIAI

Taip žmonės grimzdo nesižinojime, materializme. Bet be paliovos veikė juos gelbiančios jėgos. Ir jos gamino tokius veiksnius, kurie iš lengvo vykino ir atsigavimą. O kad ir vis dar daugiau tvirtinos materialistiškas gyvenimo supratimas, aukštesnysis buvo seniai prirengiamas. Labai įvairūs dalykai tam derėjo. Vienas žymiausiųjų buvo arabų plaukimas Europon. Arabai stovėjo po Indijos išminties intaka. Jie atnešė Europon astronome ir kitas gyvenimo mokslo šakas. Arabai augino mokslą ir įsteigė Europoj pirmąsias aukštas mokyklas – universitas. Vakarų žmonija buvo tokiu būdu verčiama savo protu naudotis gyvenimui aiškiau ir teisingiau suprasti.

Tik veikiai stojosi tam pasipriešinimas. Bažnyčia steigė taipgi aukštas savo mokyklas. Arabai buvo apveikiami ir iš lengvo iš Europos varomi. Bet Europos žmonių veiklumas nesustingo. Ir jų pasiilgimai nenutilo. Indija buvo ir pasiliko vakarų žmonijos stebuklu. Ten ji norėjo nukeliauti, ten rasti – brangumynų, turtų. Kaip jie juos suprato. Vienok kas gali ištirti žmonių ilgesio gelmes!

Keliavo Indijon ir Kolumbas. Bet visai į kitą šalį. Ir pakeliui atrado – Ameriką. O dar daugiau negu tai. Surado žmonijai pagrindus pasauliui geriau suprasti. Žmonijai iš naujo aiškėjo, kad žemė yra rutulys. Ką arabų astronome buvo mokinusi, tas taip nors vienu dalyku tvirtėjo. Žemė buvo dabar vėl suprantama atskiru padangių kūnu tarp kitų. Ir pagaliau Kopernikas suglaudė visas žinias savo mokslu apie saulės skritulį, kurio viduryje stovi mūsų saulė, aplink kurią skrenda žemė ir kitos planetos.

Tą patį ir dar daugiau apie tai mokino ir kiti, kaip Galilėjus, Kepleris, Niutonas. Astronomas Heršelis net spėjo, kad mūsų saulės apskritis su kitomis jai lygiomis apskritimis yra neapsakomai didžioje erdvėje, kurios vidurys yra žvaigždė, daug didesnė už mūsų saulę. Taip žemė visiškai nyko iš pasaulio vidurio.

Bet Heršelis gyveno 19-ame šimtmetyje. O žemės vieta buvo žmonių jau seniai geriau suprantama. Apie Visumos bekraštybę kalbėjo jau garsusis Italijos filosofas 16-o šimtmečio Džordanas Brunas. Jis ypačiai tai įrodė, kokia maža dulkelė Visumoj mūsų žemė yra. Toliau jis aiškino, kad Visumoj visa nuostabia tvarka atsitinka, kad čia tobula harmonija valdo, kad visa gyvena vienoj Estyje, kuri nesikeičia ir kurios apsireiškimas yra Visuma, kuri nuolatai kinta.

Sudegino tą žmogų 1600 m. Romoje. Taip jis turėjo kęsti žemės gyvenimo disharmoniją. Tik jo išvystos teisybės sudeginti nesisekė.

Kiti vėliau dargi atrado, kad erdvėj tarp dangaus žvaigždžių nėra tuščia. Garsusis anglas Heigensas, skelbdamas savo mokslą apie šviesą, spėjo erdvę esant pilną eterio, kurio virpėjimas padarąs šviesą. Vėliau kiti dar ištyrė, kad kiekvienas gyvas kūnas yra tarsi susibranduoliavusio eterio viduryje, taip kad iš tikrųjų visi kūnai ant žemės ir padangėse plaukia eteryj, kaip žuvis giliai vandenyj, paukščiai ore.

Pagaliau žmonės pradėjo ir vis aiškiau numanyti, kad Visuma yra pilna gyvybės. Jau Džordanas Brunas buvo apie tai kalbėjęs. Bet tik 19-ame šimtmetyje iš naujo, o labai bailiai tai mokino vokietis mokslininkas Teodoras Fechneris. O šiandien beveik sukelia pasišypsojimą ta mintis, būk taip negali būti. Kaip nėra niekur tuštumo, taip niekur ir nėra negyvybės.

Toliau aiškėjo, kaip gyvių išlikimas dera iš viens kito. Augmenija negalėtų gyventi be gyvulijos, o toji ne be augmenijos. Abu gamtos skyrių vėl turi pagrindą mineralų oj. O lygiu būdu ir žmonija turi artimus santykius su visa gamta. Vieni turi šelpti kitus ir vėl misti iš kitų.

Žmonės ir gyvuliai kvėpuoja oru, kurį augmenys iškvėpuoja, o augmenys minta tuo, ką žmonės ir gyvuliai išduoda ir t. t.

Tokiu būdu iš lengvo visiškai kito pasaulio supratimas. Ir kartu žmogus buvo matomas visai kitoj padėtyje. Kaip žemė dingo iš Visumos vidurio, taip žmogus iš vidurio Dievo rūpesnių. Visa Visuma yra Jojo, ir žmogus stovi tik šalia kitų gyvių, kurių kiekvienas turi savo vietą ir savo uždavinį.

Tik tame randasi skirtumas, kokiame santykyj kiekvienas gyvis iš savo pusės stovi su pasaulio Priežastimi, su Dievu. Vyriausias žmogaus rūpesnis turėtų būti šis santykis. Tūli jįjį labai aiškiai numanė. Vis iš naujo radosi žmonių, kurie jame norėjo pilną išmanymą įgyti. Visais laikais buvo tokių, kurie žmogaus vienumo ieškojo savo vidaus gelmėj, ieškojo jos pasaulio Priežastyj. Ir tokie žmonės, vadinami mistikais, lygiai tuomet sprendė savo uždavinį, kuomet žmonija linko lėkštuman. Jųjų žymiausiejie gyveno tarp 1300-ų ir 1700-ų metų. Daugiausia žinomi yra vokiečiai Johanas Ekhartas, Jakobas Bėmė, Angelas Silezietis. Tokių mistikų gyvenimas buvo nuolatinis tikybos gaivinimas. Ir iš tojo stojosi ypačiai šiaurės tautose krikščionių tikybos reformacija. Jos svarbumas turi būti matomas vyriausiai tame, kad ji tvirtino, jog kiekvienas žmogus turįs tiesiog be jokio tarpininko santykį su Dievu, arba, geriau sakant, su Jo apsireiškimu žmonijoje, tai esti su Išganytoju.

Galingas akstinas reformacei buvo ir atgijimas senųjų, ypačiai helėnų kalbų ir mokslų tyrinėjimo. Tam labai ypatingu būdu derėjo Mahometo tikybos garbintojai. Rods šį sykį ne arabai, bet turkai. Jiems visiškai įsigyvenus Balkanų pusiasalyje, daug ten esančių mokslininkų, kurie rūpinos senovės mokslais, danginos vakaruosna ir ten tapo ragintojais senovės mokslams tyrinėti. Turkai atplūdo iš Rytų. Tarsi varomi kažin kokių galybių. O tik troško vien galios bei turtų. –

Tikyba tapo taip vėl vidaus dalyku. Kas ji berods visuomet tūliems buvo buvusi. Nesą tik taip tegalėjo rastis didiejie veikalai. Ir tik žmonės, tokiu būdu tikybą pajausdami, yra didi. Jie yra tuomet tokie, kurie jaučia tikrosios savo asmenybės vienumą. Iš tokio tada pareina tos nuostabios galios, kurios galingai veikia žmonių pažangą. Visi didiejie buvusių šimtmečių vyrai gyveno vidaus vienumu ir harmonija. Buvo tarp jų visa eilė menininkų, kurių apie 1500 mt. vienas žymiausiųjų buvo Leonardas da Vinči.

Ypačiai paakinimo vertas yra to paties laiko mistikas ir mokslininkas, pažįstamas vardu Paracelsas. Jis padavė vienai šios dienos mokslo šakai, būtent chemijai, pradžią. O lygiai ta mokslo šaka suteikė mokslui paskutiniais metais gilų įžvilgį į gamtos jėgas. Paracelsas buvo visai nuostabus paveikslas iškilusio žmogaus. Dar dabar, o gal daugiau negu seniau, pradeda jo mokslai plėtotis ir žmonių išmanymą švietinti. Ilgą laiką jis buvo vadinamas apgaviku, šarlatanu.

Kits labai iškilęs žmogus vėliau buvo vokiečių poetas Gėtė. O kad jis ir svyravo tarp gyvenimo paviršiaus ir vidaus, jo vidaus harmonija buvo neapsakoma. Todėl ir visa, ką jis rašė ir sakė, tiesiog spindi grožybe ir išmintimi. Jo gyvenimo išmanymas taipo jau dabar tepradeda tapti kitiems suprantamas ir naudingas.

Taip visokios jėgos susidėjo žmonėse žadinti ir auginti žmoniškąjį pajautimą ir aukštesnę žmogaus gyvybę. O kad tai dar ir neparėjo į didžiojo žmonių skaičiaus sąmonę, tad tai tačiau apsireiškė visokeriopu žmonių pasistengimu ir palinkimu. Kas atskirų žmonių buvo išmanoma, tai didžiame skaičiuje švietė numanymu. Pajautimas santykių gamtos gyvenime ir pasaulio tvarkoj atsispindėjo tautų ir luomų judėjime. Žmonėms pradėjo tarsi aušti ta mintis, kad kiekvienas tėra dalelė, tėra narys didžiojo pasaulio gyvenimo. Ir nieks neturėtų norėti gyventi atsiskyręs nuo kitų. Nieks negali išeiti iš didžiųjų gyvenimo santykių. Ir niekuomet neišeina, ar gyvas būtų, ar numiręs.

Tuo berods atskiro žmogaus vertybė prieš senąjį supratimą šauniai nyko. Vienok kitokiu būdu ji ir vėl didėjo. Augo supratimas to, kad kiekvienas gyvis, ypačiai kiekvienas žmogus yra didžiame visumos gyvenime reikalingas. Kiekvienas jame turi savo uždavinį.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys