Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

NAUJAUSIAS ŽMONIJOS KITIMAS

Žmonėms pradėjo tarsi aušti ta mintis, kad kiekvienas tėra dalelė, tėra narys didžiojo pasaulio gyvenimo. Ir nieks neturėtų norėti gyventi atsiskyręs nuo kitų. Nieks negali išeiti iš didžiųjų gyvenimo santykių. Ir niekuomet neišeina, ar gyvas būtų, ar numiręs.

Tuo berods atskiro žmogaus vertybė prieš senąjį supratimą šauniai nyko. Vienok kitokiu būdu ji ir vėl didėjo. Augo supratimas to, kad kiekvienas gyvis, ypačiai kiekvienas žmogus yra didžiame visumos gyvenime reikalingas. Kiekvienas jame turi savo uždavinį.

Ypatingai kad tai beveik kartu įvyko su pirmutiniu indų raštų pažinimu, būtent apie metus 1800 [19]. Žmonija neišėjo iš seniausios savo kultūros tėkmės. O kad laikinai viršų ir gavo Babilonija ir Roma, vakarų žmonijos kalbos rodė nuolatai Indijon. Iš jos švietė dvasios šviesa. O anapus žmonių dienos sąmonės ji liejosi į kiekvieno žmogaus sielą. Indijos šventuosiuose raštuose jau senovėje visai aiškiai kalbama apie evoliucę.

Pirmutinis, kurs Europoj ištarė pažangos numanymą minėtu laiku, buvo prancūzų mokslininkas Lamarkas. Jo mokslą tvirtino anglas Darvinas. O kad tojo įrodymais geniališkoji Lamarko mintis mažumą ir pakrypo, dabar vėl pradedama ją geriau išmanyti. Pasidaro kas dieną aiškiau, kad pažanga nėra tiktai paviršutiniškas kitimas. Pažangos akstinas pažįstamas dabar vidaus dalyku. Pažanga yra apsireiškimas gilesnių ir sąmoningesnių gyvenimo gelmių.

Tuo išmanymu žmonės tiesiog priversti kreipti žvilgį į dvasinę galią. Pasaulis, Visuma nėra nieks kitkas, kaip reiškinys, pasidarymas materinio, objektyvavimas to, kas neregima,  nematerinė, kas yra subjektyvu. Kad pilnas paviršutiniškumas pasiektas yra, kelias eina vėl aukštyn subjektyvuman, sąmoninguman, dvasion.

Šitame kelyje, kurs taip aukštyn veda, regimi jau keli laipsniai. Žemiausias yra tas, kurs vadinamas mineralija, aukštesnis yra augmenija, seka tad gyvulija ir galiausiai žmonija. Žmonėmis apsireiškia tuotarp giliausias vidus, šviesiausia sąmonė šiame pasaulyje. Vadinama ji vienetų sąmone. Žmogus yra visų regimųjų gyvių tasai, kurio vidus yra gyviausias ir galingiausias. Žmogus stovi, kaip sako išmintingiejie, pusiaukelyj tarp paviršutiniškumo ir pasaulio Priežasties. Todėl galima iš tikro jį vadinti ir viduriu „tarp žemės ir dangaus“, aplink kurį visa sukasi. Vienok ne kitokioj prasmėj.

Žmogui tokiu būdu stovint arčiau už kitus regimus gyvius pasaulio Priežasties, kuri viena yra tat, kas iš tikrųjų esti, kuri yra tikroji ir vienatinė asmenybė, žmoguje kūrėsi tam numanymas, ir jame išaugo žinojimas: esmi. Todėl ir numanymas pasaulio ir savo asmenybės Priežasties. Žmogus, būdamas asmenybė, tegali vienas turėti ir tikybą. Sąmonybė, kalba ir tikyba yra vienos kilmės.

Iš save-žinančios žmogaus asmenybės pareina ir žmogaus galybė. Neturėtų tai pasilikti abejojama, nors tūli tuo dar ir netiki. Žmogaus galios iš tikro tepareina iš aukštesnės jo sąmonės, iš jo vidaus gelmių. Tai aišku. Tik žmonės tam pastebėti dar per akli ir save mato vien kūne. Todėl jie paprastai tokie silpni. Silpnybėje jie yra susivokę, čia jie žinosi esą, tačiau jų asmenybė gyvena pačioj galybėje. Tik, apie tai nieko nežinodami, žmonės iš jos neturi jokio labo.

Bet kuomet jie pradės sąmoningiau gyventi toj galybėj, tai esti pasaulio Priežastyj, tuomet jie taps ir galingesni. Toks sąmoningesnis gyvenimas yra tikybinis. Todėl tikros tikybos žmonės paprastai ir veikliausi ir galingiausi. Jų veikimas ir jų veikalai visuomet neša su savim gyvybės bei didybės antspaudą.

Tik tikyba nėra koks mokslas, nėra bet kokia pažiūra arba svajonė. Yra ji tikras dalykas, kurį galima patirti. Yra ji tik viena. O ta viena tikyba yra tikresnė už patį gyvenimą. Kam yra pasisekus tai regėti, tas nebsiginčija dėl tikrosios ir netikrosios tikybos, dėl tikrumo vieno ar kito mokslo, dėl to, ar Kristus yra gyvenęs, ar ne. Jam visi klausimai yra aiškūs jo asmenybėje. Iš jos gelmių yra į jo dienos sąmonę tat parėję, kas visų „tikybų“ ir viso gyvenimo pagrindas, tikslas ir ilgesys yra.

Žmogus yra save, savo ramybės vidurį suradęs „Amžinojoj Teisybėje“, o Tąją savo viduje. Dargi visa tai aiškiai ir be jokio svyravimo pilnoje sąmonybėje.

Daug turėjo žmonės patirti, kol neiškilo vienas bei antras taip aukštai. Kaip matėme, surado vakarų žmonija iš lengvo savo vienumą savo kūne ir išvydo jį esant gamtos dalelėmi ir stovint visiškai po gamtos gyvenimo įstatymais. Toliau tad žmonės išaugino vidaus gyvenimą. Bet ir tuo jie jautėsi sąryšyje su bendruoju pasaulio gyvenimu. Taip žiūrėdamas į platumą ir gilumą, žmogus pasimatė visaip bestovįs gamtos prieglobstyj.

Vienok žmogus apreiškia daug daugiau gamtos vidaus gyvenimo negu šiaip koks gyvis. Ir, tą žinodami, žmonės yra verčiami žmoniją suprasti visai ypatinga galybe mūsų pasaulyje. Žmonija pasirodo vyriausiu pasaulio gyvenimo veiksniu. O tokiu būdama, ji yra vienybė. Ne vienybė paviršiumis, bet dvasioje, savo esmėje.

Dvasioje ž m o n i j a yra tikra brolija. Nėra tai jau aiškiai žinoma. Vienok tas žinojimas labai giedrai aušta. Žmonių sąmonė lygiai dabar jo pasiekiama.

Žmonija todėl patlab nuostabiai nerami. Pati ji nežino kodėl. Lyg jos viduje būtų atsivėrę vartai, pro kuriuos plauktų į jos sąmonę, ko ji išmanyti dar negali, bet kas ją traukte traukia aukštyn. Ir vėl iš senovės Indijos pareina jai ir paviršiumis pagalba su visokiais mokslais. Sakoma todėl dažnai: iš rytų pareina šviesa.

Svarbūs tie senovės mokslai be abejonės. Labai jie gelba žmonėms suprasti gyvenimą ir tikybą. Pats pažinimas tų mokslų jau skaidrina žmogaus sąmonę. Vienok tikriejie rytai yra asmenybės gelmė, yra ta vidaus šalis, kur žmogui pasidaro jaučiama ir pažįstama pasaulio Priežastis. Toj Priežastyj yra ir tikroji žmonijos vienybė. Čia žmonija yra brolija. Ta Priežastis yra žmogaus saulė, jo galybė, jo išganytojas ir Dievas.

Jopi žmogus turėtų kreiptis. Jam jis turėtų vien pasišvęsti. Tik taip žmogus virsta tikru vienumu Tame, kas ir tikrai esti. Ir neapsakomai apsireikštų Tasai žmogumi. Žmogus nuostabiai tarptų teisybėje, grožėj ir meilėje.

Tikrai tam žmonija dabar taisosi. Ir todėl galime tikėtis nuostabių laikų ir veikimų bei veikalų. Žmonija atsigauna. Tikroji jos didybė pradeda stoties atviruman. O šitame bendrame atsigavime vyksta ir lietuvių tautos gyvėjimas. Negali pasilikti neišmanyta, kas tuo jai užduodama.

Žmonija tarsi pabunda. Giliausias jos vidus pradeda reikštis. Visi jos nariai ir nareliai junda tos vidaus gyvybės gaivinami. Ir kiekviena tauta ir tautelė bus juo gyvesnė, juo daugiau ji duosis gaivinti, juo ji pasidarys tinkamesnė aukščiausiai žmonijos esmei, giliausiam žmonijos ilgesiui apsireikšti, juo ji visu savo gyvenimu ir veikimu įrodys, kad žmonija savo esmėje yra brolija ir yra šventykla.

Lietuviai negali pasilikti akli tam, kas darosi. Negali jie atsilikti nuo kitų tautų. Visa žmonija rengiasi geriau spręsti savo uždavinį. Tapti iš tikrųjų tuo, kas ji turi būti. Nors ji dar gana klaidžiojo ir klaidžios. Nors ji buvo ir dar yra žmogžudžių urvas. Žmonija pavadinta būti Dievnamiu. Tuo trumpai kiekvienam žmogui, todėl ir kiekvienam lietuviui pastatytas aukščiausias uždavinys.

Nesą tik kiekvieno pasiryžimu ir darbu tas uždavinys sprendžiamas. Kiekvienas turi gyventi pilnu pasišventimu tam, kas kilnu ir tobula. Kiekvienas turi taip gyventi, kad visas jo buvimas būtų nuolatinė malda dvasioje ir teisybėje. O ką žmogus ir darytų, vis jis turėtų veikti pasišventęs ir pasišventinęs savo darbui. Visuomet jis turėtų gyvai pajausti neapsakomai šventąją Akivaizdą Tojo, kas buvo, esti ir bus. Taip jis spręs savo uždavinį. Taip jo gyvybė tvirtės. Taip ji išliks. Išliks, kadangi augs ir visa tauta, ir žmonija.

Tesie.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys