Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

ŽMONIJA, TAUTOS IR ATSKIRAS ŽMOGUS PASAULIO AMŽIUOSE

 

Žmonija ir žmogus yra tai, apie ką kiekvienas daugiausiai mąstyti turėtų. Neužtenka į žmoniją žiūrėti kaip į visų žmonių skaičių. Ir žmogaus pavidalas toli dar nėra žmogus. Jis tuo tik tampa, kad jame žmonija gyvena. O žmonija atskirame žmoguje yra jo žmoniškumas. Kad to nėra, tai žmogaus pavidalas tėra kevalas be branduolio. Ir toks „žmogus“ yra žmonijos išgama. Yra gyvis be sielos.

Bet ne visuomet taip ir jau yra, kad kartą nesirodo žmoniškumas. Tasai yra žmogaus asmenybė. Ir jos būvis yra, kaip jau aiškinta, toj pasaulio srityje, kurioj užgema sąmonybė. Bet ta asmenybė tegali tapti žinoma, kada žemesniosios gamtos sritys jai tarnauja. Šitos sritys, kurios gyvulijoj, augmenijoj ir mineralijoj apsireiškia, yra sudėtos žmogaus prigimtyj. Tosios paviršius yra žmogaus pavidalas, būtent kūnas. Ta prigimtis turi linkimą savaip gyventi. O todėl gal atsitikti, kad žmoguje nėra matyti žmoniškumo. Tačiau jis jame randasi. Tik nėra galingas prigimtį suvaldyti ir atvirai pasirodyti. Iš to pareina kova, kuri eina tūlų žmonių viduje.

Ta kova yra žmonijoj jau ilgą laiką žinoma. Apie ją kalbama visose tikybose. Ir tose jų liekanose, kurias šiandien žmonės vadina senomis pasakomis. Iš tos kovos pajautimo gimė nuostabiausi žmonių sumanymai. Pasidarė iš jos mintys apie gerybę ir piktybę, iš dalies net apie Dievą ir velnią.

Ne visuomet ėjo ši kova žmonėse. Ji yra žymis ypatingo pažangos, evoliucės laipsnio. Prasidėjo, kuomet žmoniškumas tiek išaugo, kad jis žmogaus prigimtį nors mažumą pajudinti galėjo.

Nėra taip, kad žmoniškumas vėliau pasidarė. Jis nėra gimęs iš gyvuliškumo. Reikštų tai tiek jau, kaip kad sakytume atsiradus iš nieko. O taip nieks nesidaro. Vienas šviesiausių šių dienų gamtos mokslo išmanymų yra tas, kad, kas apsireiškia gamtoj, tas turi būti gamtoj buvęs iš pat jos pradžios. Taip ir žmoniškumas. Todėl žmonija nėra jaunesnė už gyvuliją. Ji tik vėliau teapsireiškė. Ir išmintingieji turi teisybę, sakydami, kad, pasauliui atsiveriant, pasidarę visi žinomieji gamtos skyriai. Ir žmonija.

E v o 1 i u c ė turi būti geriau suprantama, kaip tai lig šiol daroma. Jos nebūtų be involiucės. Regima yra, kad visi gamtos skyriai rodo aukštyn, žmonijon. O žmonija neabejojamai linksta dvasios, sąmonės, išminties pusėn. Į dvasines aukštybes yra taikoma pažangos. Bet neturėtų būti tai klaidingai suprantama. Iš tikrųjų tas taikymas nėra nieks kitas, kaip gamtos, pasaulio gelmių atsivėrimas. Visumos gyvenimas yra grįžimas ton versmėn, iš kurios jis kilęs yra. Kas buvo to gyvenimo pradžia, tas amžių bėgyje jo reiškiniais visai apsikloja. Toliau tie reiškiniai iš lengvo tos pradžios, būtent pasaulio gelmių, vėl šviesinami, taip kad minimi reiškiniai tarsi nyksta toj šviesoj ir grįžta savo pradžion.

Šis grįžimas yra tat, kas vadinama evoliuce, pažanga. Įsikūrimas minimų reiškinių yra involiucė, įsisiautimas, pasidarymas materiališko. Vadinama tai ir pasaulio kūrimu.

Iš to aiškėja, kad pirmame pasaulio gyvenimo amžiuje jo linkimas buvo materiališkam tapti, gaminti pavidalus, kūnus. Tas linkimas dar ir šiandien viršų turi. Tuo tai, kas vienybė buvo, pasidarė daugybe. Linkimas materiališkuman yra ir linkimas daugybėn, skirtuman. Vienetus kurti yra uždavinys pirmosios pasaulio gyvenimo dalies. O vienetai pirmiau kūniškai atsiskiria. Antrojo gyvenimo amžiaus uždavinys yra aukščiausią sąmonę, būtent sąmonybę, išauginti. Šitame amžiuje kaip tik dabar gyvename. Jis jau labai senas. Bet jo kryptį tepradedame dabar išmanyti ir ja žinomai, sąmoningai gyventi.

Apie tą amžių toliau kalbėsime. Pirmiau svarbu suprasti pirmą gyvenimo laiką. Ypačiai žmonijos apsireiškimą. Toji tame amžiuje iš lengvo įgijo kūniškus pavidalus, kurie pagaliau buvo dvejopi: vyriški ir moteriški. Jais ji buvo daugybė. Bet esmėje likosi vienybė. Vienok negalima ypatingu atskiru pavidalu tapti, jeigu nėra ypatingos jau jėgos, kuri jį kuria. Pavidalų daugybė rodo į žmonijos esmėje esančias įvairias jėgas. Pasauliui įsikuriant ir žmonijos skyriui pasaulio gilybėj atsirandant, čia sukilo veikiai visokių jėgų. Vykino tai judėjimas, srovė iš pasaulio Priežasties. Žmonija jos buvo tarsi vedama į kitas gamtos sritis. O taip jos jėgos augo ir įvairavo. Iš pradžios tos jėgos tesiskyrė plačiuose apskričiuose. Ir iš jų kilę pavidalai buvo lygiai didžio skaičiaus. Bet, gyvenimą ilgiau išlaikant, tos jėgos ir iš jų pasidarę judėjimai ir pavidalai vis daugiau įvairavo. Ir taip radosi visokie skirtumai.

Tokiu būdu žmonijos esmė, turėdama vieną sąmonę, apsireiškė involiucijos bėgyje pirmiau didžiomis jėgų rūšimis, kurių kiekviena dalinos į mažesnes įvairias rūšis. O tųjų atspindiniu regimame pasaulyj buvo didžiosios ir mažesniosios žmonijos padermės, būtent rasės ir tautos. Ir taip, pasauliui įsikuriant, randasi laiptai, kurių viršų apima viena žmonijos esmė, vidurį – įvairių jėgų rūšys ir apačią – atskiros jėgos. O tie tų laiptų laipsniai atitinka tai, kas šiandien vadinama žmonija, tauta ir atskiru žmogumi.

Pavidalas, kaip sakėm, atsiranda apsireiškiant kuriančioms jėgoms. Bet tos jėgos nevirsta tiesiog kūnu. Nemenant kito, yra vyriausias tarpininkas tarp jėgų ir kūno tai, ką vadiname krauju. Todėl ir rodos, lyg jis kūną gamina. Ir pavidalų skirtumai turi būti gaivalais jau kraujuje. Taip ir yra iš tikro. Kraujas yra labai ypatingas dalykas.

Šiandien kraujo skirtumai yra didžiai skaitlingi ir labai aiškūs. Minimame pasaulio amžiuje taip nebuvo. Gyvenimas tuomet teaušo. O aušroj nieks nėra pilnai aišku. Tik iš lengvo viskas pasidarė žymesnis. Tik iš lengvo augo skirtumai, įvairumai, o tuo jautrumas, gyvumas, sąmonė. Ir sušvito pagaliau pasaulyje sąmonybė. Apsireiškė didžiu tobuliausių pavidalų skaičiumi. Buvo žmoniškumas regimoj gamtoj užgimęs.

Bet tuo pasidarė priežastis dar didesniam įvairavimui. Pavidalai, kurie dabar pradėjo būti žmoniški, vis daugiau tobulėjo, tai esti, kiekvienas tapo kuo daugiau ypatingas. Bet kas lig šiol buvo įvairumas be sąmonės, tas vis daugiau pradėjo ir nusimanyti esąs kitu, skirtu. Taip skirtumai nebepasiliko vien kūne ir kraujuje, bet radosi ir sąmonėj. O kadangi su sąmonybė, su savęs žinojimu darėsi ir žmogaus kalba, tai toji taipo jau įvairavo.

Visa tai įvyko greta su didesniu kraujo įvairumu. Sąmonė, kuri žmonijoj turi būti viena, negali vienaip šviesti eidama per įvairų kraują. Ir todėl turėjo rastis didžios kalbų rūšys ir kiekvienoj rūšyj iš lengvo mažesnės, būtent įvairios vienos rasės arba padermės kalbos, tai esti atskirų tautų kalbos. Tuo berods sąmonės įvairavimas nepasibaigė. Šeimose ir atskirame žmoguje jis ir šiandien dar eina tolyn. Kiekvienas žmogus savo būdu mano ir gyvena savo dvasioje.

Šitų sąmonės įvairumu yra pasiektas didžiausias gyvių skirtumas, yra gaminti vienetai. Tie skirtumai nebėra tik pavidalų, kūno ir kraujo įvairumai, bet jie siekia giliau. Jais jau ir skiriasi atskirų asmenybių manymas, savęs žinojimas. O lygiai tame randasi individualu, vieneto ypatybė. Jo asmenybė pareina iš sąmonybės srities, jos pagrindas iš materės. Bet reikia gerai išmanyti! Vienetai pasilieka lygios asmenybės, o yra įvairios tik apsireiškimu. Ta pati sąmonybė, tas pats savęs žinojimas, kurs spindi per tris gamtos skyrius, lygiai tuo pasidaro toks tūleriopas. Todėl ir reikia skirti tarp vieneto savęs žinojimo srityje ir jo paties gamtos apsireiškimo skyriuose. Čia vienetai įvairauja, ten yra panašūs.

O taip žvelgiant į sąmonės išsiskirstymą, pasirodo vėl tie patys laipsniai: žmonija, tautos, atskiri žmonės.

Bet tie laipsniai dera ir kopimui aukštyn. Visumos atsivėrime vyksta viskas tiksliai. Pirmame pasaulio amžiuje pasidarę laipsniai yra antrame amžiuje kilimo prietaisai. Apskritai imant, kilimas, pažanga gali būti vadinama sąmonės šviesėjimu, tai esti aiškesniu pasaulio gelmių apsireiškimu. Bet tai yra ir vėl skaidresnis gamtos, gyvenimo vienybės tikrinimas. Tuo keliu vienetai, kurie išaugo skirti, vis daugiau išvysta savo asmenybių vienybę. Vieneto sąmonė tampa platesnė ir gilesnė. Kad jo savęs žinojimas pirmiau buvo tik savo kūno, toliau — geismų pajautimu, tad jis toliau turi tapti asmenybės numanymu, pasidaryti pačia žmoniškąja gyvybe. Bet tai tik tuomet galima, kad kartu iš lengvo vieneto sąmonė iškyla lig tautos sąmonės. Tad jis pagaliau tegali jaugti ir į žmonijos sąmonę.

O taip antrame pasaulio amžiuje, būtent grįžimo, evo-liucės laike, tauta vėl stovi kelio viduryj. Žmonijos Aukštybėn nieks negali grįžti neidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin.

Kuomet žmogus iškyla iš savo siaurumo, jis ir pajaučia daugiau tautos gyvenimą. Ir tautų „pabudimas“ vien gali būti išmanomas žvelgiant į evoliucę. Vienok toji neįvyksta tuo, kad „pabudusios“ tautos pasidaro priešingos kitoms tautoms.

Lig tikro laipsnio taip berods visuomet bus. Skirtumai auga su sąmoningu atsiskyrimu nuo kitų. Tik tie skirtumai neturi būti padaromi pasipriešinimais, bet pasilikti įvairumais, tautų lobiais.

Bet visą tą turime tuo tarpu dar į šalį dėti. Šišon pirm viso svarbu išmanyti žmonijos, tautų ir atskirų žmonių santykius ir tuo tautų, jų kraujo ir jų kalbų kilmę. O iš viso to kyla naujas klausimas, kuris reikalauja atsiliepimo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys