Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys

Mūsų uždavinys

ŽEMAS IR IŠKILĘS ŽMOGUS

Paduotuosiuose aiškinimuose greitu žvilgiu perėjome gamtos gyvenimą. Išvydom, žiūrint į žmoniją, dvi to gyvenimo dali: pirmojoj išaugo pilni materiniai žmogaus pavidalai: gaminosi žmonijai kraujas, radosi tautos ir kalbos, žmogaus kūnas net dvejopu: vyrišku ir motrišku.

Taip, rodos, būtų koks tobulumas pasiektas. Bet iš tikrųjų tėra kevalas išaugęs. Antroj gyvenimo dalyj turi vaisius rastis ir nokti: žmogaus vidus, pagaliau tikrasis žmogus. Išaugęs ypatingas kraujas yra vyriausiai prietaisas žmonijos daliai ypatingu būdu gyventi, o išaugusi kalba yra vyriausiai priemonė ypatingu būdu apsireikšti. Dabar antroj gyvenimo dalyj žmonija tuo turi naudotis. Tiktai kam, tas ne taip lengvai suprantama. Nesą vidaus dalykai paprastai neregimi. Ir tam, kursai vien tesižino kūnu, vidaus gyvenimas turi būti niekas.

Rods yra ir žmonių, kurie gyvena daugiau vidaus gyvumu: mintimis, geismais, jausmais ir t. t. Dar ir skaitosi save tais esant. Vienok, pasidarę mokslą, jog žmogus tėra kūnas, tuo ir tiki. Tokie tai, žinoma, dar menkiau galės suprasti, kas turi būti pažangoj pasiekiama.

Bet noringam nors kiek tai paaiškės, įsižiūrint į žmogų ant žemo pažangos laipsnio ir į tą, kurs aukštai yra iškilęs.

Tikrasis ir pirmasis žmogaus žymis yra žinojimas save esant. Tuo žinojimu jis skiriasi nuo gyvulijos. Iš to žinojimo darosi ir kalba. Žmogus vienas tetaria: esmi. Gyvuliai, neturėdami savęs žinojimo, ir negali kalbėti.

Bet žmogaus savęs žinojimas nelygus kiekviename. Žemiausias, pradinis to žinojimo laipsnis yra tas, kad jis kyla tarsi iš kūno gyvenimo, kad vien kūnas su savo reik-menėmis primena žmogui, kad jis yra 7 (7Ypatingu būdu kultūrinių žmonių kūdikiai pirmais gyvenimo metais skaito savo kūną esant daiktu tarp kitų daiktų, savo vardą jam duodami, ir į visus jo reikalus žiūri kaip į tįkrai jojo, ir tik palengva išmoksta juos savo ręikmenėmis pavadinti). Taip gyvena žmonės, kurie vos skiriasi nuo gyvulių. Juose patsai žmogus lyg giliai miega. Ir tik mažumą praveria akis, kad kūne atsiranda ar valgio, gėralo ar šiaip kokia reikmenė. Tąją patenkinus, kūnas ramiai tolyn gyvena, žmogus pats, tai esti „asmenybė", sau kažin kokiose gilybėse sapnuoja.

Aiškumo dėl dar pasakysime, kad žmogaus kūnas tegali išlikti, pačiam žmogui, tai esti jo protui ir išmanymui, o būtų tasai ir kaži koks silpnas, tuo pasirūpinant. Išvyskime aiškiai skirtumą tarp gyvulio omės, arba instinkto, judinimo, varymo ir žmogaus rūpesnio!

Žmonės su pradiniu savęs žinojimu nepažįsta geidimų bei troškimų. Nėra tų jų viduje. Todėl tokie žmonės nedaro ir nieko pikto, kad jų kūno reikalavimai patenkinti. Vien tie kartais sukelia laikui žmogaus geismą, bet kartais ir kokias mintis bei mažumą manymo. Bet su kūno reik-menėmis dingsta ir tas vidaus gyvumas. Todėl tokie žmonės nekalti kaip ir pati gamta. Iš tikrųjų ir teapsireiškia beveik vien kūnas, kurs ir tėra tik gamtos dalelė. Kas tame apsireiškime yra žmoniška, tai beveik nepastebima.

Tokių žmonių sąmonė kaip rytmečio brėškimas vos tesiskiria nuo tamsybės. Ir jų noras, kad jis ir sukiltų, vos pajudina jų kūną. Vos sukilęs, jis ir nyksta. Neturi jis jokios galybės. Varomi tokie žmonės vien to, kas iš paviršiaus ant jų užeina: alkio, troškulio, skausmo, šalčio ir t. t. O tai yra vien akstinai, kurie apskritai judina gamtos gyvenimą. Ir kad vienas ar antras jau būtų viduje daugiau paaugęs, kad jame atsirastų daugiau noro, kartais ir pasiryžimo, tad teprivalo užeiti tiktai koks netikėtas pritraukimas, ir tuoj toks žmogus yra pamiršęs tą, kam jis buvo pasiryžęs 8 (8 Taip gana dažnai ir pasielgia „kultūros" žmonės. Vienok tai yra žymis tikro nupuolimo, kurs paprastai pareina ar jš pasileidimo, ar iš ištvirkimo, iš degeneratės). Iš savo pasijautimo, iš žinojimo „esmi“, toks žmogus nieko neveikia. Yra jis kaip koks nukritęs lapas, kurį vėjas neša. Gyvuliai yra priaugę lapai. Bet žmogus turėtų savo noru vaikščioti kaip gyvas daiktas.

Su tokiu žmogumi, kaip jį šišon parodėme, palyginkim iškilusįjį! Vyriausias jo žymis, berods tik jam pačiam regimas, yra tas, kad jis nesižino vienas esantis su kūnu, bet su pasaulio Priežastimi. Iš tos gilybės, arba kad norima sakyti – aukštybės, pareina jam liudymas: esmi.

Toj Aukštybėje jis žinosi pats gyvenančiu. Ir, visam judant ir kintant, jis rimsta nekisdamas. Kas užeina ant jo, jam berods tampa žinoma, bet jo nepajudina. Jis rūpinasi savo kūnu, jis pažįsta be galo daug jausmų ir geismų, žino nesuskaitomų minčių, bet visi tie dalykai pasilieka jam paviršutiniški. Jo asmenybės jie nepasiekia. Ir jam tiek svarbumo teturi, kaip kokiam daržininkui žemė, vanduo, oras, vasaros šiluma ir darbo įrankiai.

Nevaldomas toks žmogus nei to, kas gyvenime atsitinka, nei savo kūno reikmenių, nei geismų arba jam atplaukiančių minčių. Jis visuomet veikia iš giliausio išmanymo, iš savo žinojimo: esmi. Kartą kam pasiryžęs, jis tai ir ištęsi. Nieks jo nebenukreips nuo to. Jo manymo ir valios galybė pereina visa, kas gyvenime įvykti gali.

Kaip saulės spindulys savo šviesą, šilumą ir galybę parsineša iš pačios saulės, taip toks žmogus visuomet iš pasaulio Priežasties, iš Jos Gelmės veikia. Ir todėl yra tarsi visagalingas. Bet jis todėl ir toks turtingas yra, jog nieko nebegali geisti iš to, kas gyvenime. Kas galėtų iš gamtos ką suteikti saulės spinduliui? Visa jo apdovanojama. Taip ir iškilęs žmogus teikia ir iš savo neišsemiamos gyvybės dalina palaiminimo sroves.

Yra jis beveik ir nieks kits, kaip pasaulio Priežasties rykas, iš kurio Toji lieja gausią ir kilniąją gyvybę ir palaiminimą.

O tokio žmogaus sąmonė spindi kaip pati saulė. Sąmoningas jis yra lig dugno savo asmenybės. Jo išmanymas šviesina ir tamsiausius bei kiečiausius dalykus.

Ir kita kas jam yra dar ypatinga. Gyvendamas pasaulio Širdyj, jis žinosi vienu su Ja. Žinosi todėl vienu su visu, kas gyva, kas esti. Toks žinojimas, kurs iš pradžios tėra pajautimas, yra tikroji tikyba. Iš jos pareina išmintis, meilė ir galybė.

Koks menkas prieš tai yra tikėjimas, kad žmogus vien yra kūnas! Nedaug daugiau reiškia, kad žmogus tiki esąs vienu su savo geismais, mintimis, ar žiūrint į paviršių: su namiškiais, su šeima, su gimine! Daug svarbesnis jau yra žinojimas vienybės su tauta arba dar net su visa žmonija. Jos širdyj gyvenant, gyvenimas pasaulio Priežastyj nebėra tolimas.

Tokiu skirtu yra tuodu žmogų, kurių vienas stovi pažangos laiptų apačioj, antrasis jų viršuje. Bet laiptai tik taip ant greitųjų parodyti. Apačioj atskiras žmogus: vyras, moteris. Laiptų viduryj stovi tauta, o prieš viršų – žmonija. Ir nėra kito kelio aukštyn. Žmonijos širdin tegalima pakilti per tautos širdį. Ir taip tik pagaliau pasaulio Širdin.

 vada 9, Seimą bei tauta ir išaugimas svetnaudybės

9Vadinu žodžiu „vada“ apsivedusiųjų santykį, gyvenimą, bet gal tiktų tam ir žodis „santuoka“.— Svetnauda (žmonių žodis) – egoistas.

Pastaba. Praleidžiu tyčia neminėjęs iš bendrojo gyvenimo visa tai, kas šiaip dera žmogaus kilimui. Nesą taip tegalima išvengti alsinantį platumą ir tą aiškiau išdėstyti, kas šitame rašte svarbiausia.

 

Taip tauta pasirodo labai svarbi žmogaus kilimui. Todėl reikia tai geriau dar pasiaiškinti. Žmogui tapus materiniam, tai esti jam įgijus pilną žmonišką pavidalą pažangos amžiuose, pirmutinis tolimesnis žingsnis yra žadinimas vidaus gyvybės, kūrimas vidaus gyvenimo. Žmogus turi praturtėti jausmais, geismais ir mintimis. Tie tad pergali, apveikia kūno, materės sunkumą arba vangumą. Ir kūnas tad juda ne savo reikalų varomas, bet geismų – troškimų, minčių.

Tam vykinti smarkiausioji priemonė yra paties pasaulio atsivėrimo (įsikūrimo) gaminta. Radosi žmonių kūnų dvejopumas: vyras bei motera, žmogus bei žmona. Juodu yra tiedvi ypatingi jėgi, kuriom sutariant, gaminasi nauji žmonių pavidalai. O pažangos įstatymas, kurs taipgi liepia apsivedimą ir gaminimą, kuo smarkiausiai tarnauja pažangai tuo žmogaus d ve j opumu.

Labai daug būtų galima pakalbėti apie tą nuostabųjį vyro ir moters santykį10(10Rašiau plačiau apie tai rašte Gimdymo slėpiniai). Paviršiumis žiūrint, rodosi, lygu tik materė teveiktų materę. Bet šitas dvejopumas radosi žmonijai tampant materine, erdvine ir laikine. Todėl jis turi būti kilęs iš žmonijos turinio. Ir jame apsireiškia akstinai, kurie slepiasi pasaulio kūrybos gilybėje. Tačiau šišon iškelsime tik kelis dalykus.

Daugiau, negu šiaip kas gyvenime, vyras yra moterai, o toji vyrui priežastimi viduje turtėti. Pirmiau  ienas

tarsi kitu kūnu ir tojo pajutimais didėja. Bet tada vienas sukelia ir antrame vidaus gyvumą: jausmų, geismų, minčių. Vyras ima iš moters ir toji iš jo sau vidaus lobio. Atskiras žmogus, gyvendamas su kita gimtimi, tuo tarsi didina savo turtėjimo dirvą. O tat įvyksta jau ir ant žemiausio žmogaus laipsnio. Tik tuomet abu, būdamu vargingu, nedaug gali imtis vienas iš kito. Ant aukštesnio laipsnio abu žmogų yra turtingesnių. Ir tuomet vienas kitam labai gali derėti vidaus lobimui.

Bet vyro ir moters susituokimas turi dar kitą svarbumą. Yra tuo paduotos sąlygos gyventi žmonių skrituliuose, iš kurių žmogus gali sau imti dar daugiau gerybių. Vyro ir moters susiėjimas gamina šeimą, suveda žmones į giminę, padaro galimą šeimos ir giminės gyvenimą.

Iš tųdviejų skritulių nuolatai žmogus imasi, kuo savo gyvybės pajautimą gaivina. Visaip jo vidus pildosi visokių prityrimų, visokių jausmų, geismų, minčių, jam gyvenant šeimos bei giminės santykiuose. Kūnas su savo gyvumu jam beveik neapmatomai didėja. Visa šeima, visa giminė žmogui pasidaro jo kūnu. Kad pirmiau vien jo paties, o paskui ir jo žmonos kūnas jam teikė gyvenimo pajautimą, tai tą daro dabar visa šeima ir giminė. Ir kaip seniau jis jautėsi vienu tik su savo kūnu, toliau su savo moters kūnu, taip dabar žinosi vienu su visa gimine.

Didesnis yra tuomet skritulys, iš kurio žmogus gali sau naudos imti, bet yra ir platesnis jo pajautimas, jo, kad ir klaidingas, savęs žinojimas. Žmogui tariasi: esmi, ne tik iš jo ir jo moters kūno, bet ir iš šeimos ir giminės.

Bet tuo pasidarė ir jo pasijautimas gilesnis. Visą laiką buvo tam priežastis tik kūnas ir kūno skrituliai. Dabar jis pradeda save rasti savo viduje, žinosi geismingu, mintingu žmogumi. O toks jis visai kitaip traukia visa savęsp negu kūnas. Tasai tik kartais ko reikalauja. O jo reikmenes patenkinus, kūnas ir nutyla, ir iš lengvo pamirštamas. Bet žmogus, kuriame jau išaugo geismingasis vidus, nebenurimsta. Nuolatai tas reikalauja patenkinimo. O juo daugiau, juo jis gyvesnis. Ir žmogus su tokiu vidaus gyvenimu vis tik žiūri, kaip nuraminus savo troškimus. Dar tiki save ieškant ramybės, patenkinimo. Tačiau tik tarnauja savo geiduliams. O tarnauja nieko neatbodamas. Kaip koks plėšrus gyvis. žmogus yra tikras savalninkas. Svetnaudybė jame jį valdo.

Jai pasiduodant, veik nėra kraštų. O lyg gyvenimas tam ir taisytas. Giminė tiesia kelią tauton. O su ja žmogui pasidaro beveik bekraštinis skritulys, iš kurio galima imti visokių patenkinimų, visokių smagumų.

Kiekvienas tos pačios tautos vaikas savaip gyvena, turi savo ypatingumą. Bet tas pats kraujas padaro, kad kits tą ypatingumą gali suprasti, kad gali būti kito kraujo plasta pajudinamas. Ir tokiu būdu daugiau gyvumo patirti, kitiems to paties kraujo žmonėms gyvenant. O kalba, kuria kiti apsireiškia, jam dar daugiau suteikia. Atidengia jam kitų vidaus slėpinius ir jais jo vidų pildo. Ir jis jį tik sau maitina.

Taip tauta, rodos, tik tam teesanti, kad žmogus ja pasinaudotų, kad jis taptų kuo didesne svetnauda. Tik prisiminkime, kiek kartais vienas ar kitas pasiima iš jos materinės naudos, kiek garbės bei gyriaus, net ir galybės, kaip tai daro, paveikslui, tūli netikę valdovai.

Bet nepamirškim: nebėra kūnas viduriu visų smagumų, visų gyvybės pajautimų ir žinių, bet vidus. Jame lyg apie naują, aukštesnį ir plačiai siekiantį „esmi“ spiečiasi ir telkiasi įvairiausi jausmai, geismai, linkimai, troškimai, mintys ir t. t. Žmogus žino save esant daugiau savo viduje. Jis gyvena didesnėj gilybėje.

O toj išlikti nebeužtenka kūniškų dalykų. Reikalingi visai kitokie, daugiau tokie, kurie tik viduje patiriami. Todėl jau ir santykiai, kuriuose tai galima, neberandami tame, kas rankomis sugriebiama ir akių matoma. O kadangi atvirai visi minėti prityrimai gaminami giminės ir tautos, tuodu skrituliu nebejaučiamu tiktai kaip regimo pasaulio, bet daugiau kaip vidaus gyvenimo skrituliu. Atradimas žmonių santykių kraujuje ir kalboj yra suvokimas aukštesnių, nematerinių gyvenimo skritulių.

O iš jų sau naudą imdamas, žmogus galėtų įgyti milžinišką gyvybės pajautimą, galėtų tapti milžiniška svetnauda, milžinišku svetnaudybės branduoliu ir tuo milžinišku kitų žudytoju. Palaimingu būdu tai tenusiduoda labai retai. Šiaip ne tik tūlos šeimos bei giminės, bet kartais ir visos tautos žūtų vieno žmogaus naudai. Ir kad kartais kokia tauta keipsta, galima teisingai spėti, jog ji siurbiama kokios svetnaudos.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Mūsų uždavinys