Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

PASAULIO KŪRIMAS 

Kaip matėme, santykiai tarp gyvo organizmo ir esamybės daug reiškia jos gyvenimui ir jos turiniui. Iš tikrųjų tasai auga su gyvių gyvumu. Ir antraip – jos gyvumas atsispindi atskirų gyvių gyvumu. Bet maža tasai tepasižymi visame pasaulyj. Ir ką pasiekia vienas gyvis savo amžiuje, yra vos pastebėti.

Visai kitoks dalykas su žmogumi. Jis labai daug veikia. Tik nėra tai kiekvienam aišku. Ir vos kelintas tenumano, ką tai reiškia, kad žmogus gyvena. Rodos, jis valgo, geria, jaučia, svajoja, kalba, jo rankos juda, kojos vaikščioja, jis atlieka regimą darbą ir, praleidęs taip visą amžių, miršta. Labai toks žmogaus gyvenimo supratimas yra lėkštas.

Žmogaus jėgos nelygios. Paprastai manoma, kad šiame pasaulyje kūno galios daugiausia reiškia ir padaro. Teisybė berods, kad, neveikiant kūno jėgoms, jokių permainų nepastebėtume. Bet jos tačiau įvyksta. Kūno jėgos labai netoli tesiekia. Jau daugiau reiškia ūpo galios. Tosios užima labai greit viso žmonių skaičiaus galias ir pabraukia net jų kūnus į savo tarnybą. Mažumą daugiau dar reiškia minčių galios. Jos užima kartais tūlas tautas ir veikia per šimtmečius. Apie tai reikėtų daug pasakyti. Šišion turi užtekti tai tik paminėjus.

Galingiausios visų iš žmogaus išeinančių jėgų yra dvasios-sielos galios. Jos turėtų žmoguje ir žmonių draugijose viršų turėti. Bet tuo tarpu nėra jau taip. Amžiai tam yra skirti, kad jos įsivyrautų. Dvasios-sielos jėgos pasaulyje užteka iš lengvo, bet nesulaikomai kaip saulė.

Reikia būtinai pastebėt, kad tos jėgos yra įvairių laipsnių. Greitai ir regimai veikia kūno jėgos. Jos yra lengvai sulaikomos. Ne tiek regimai, bet ir ūmai apsireiškia ūpo galios. Joms pasipriešint yra sunkiau. Visai neregimai ir labai iš lengvo, bet vos sulaikomai veikia minčių, o vos numanomai ir ilgais amžiais dvasios-sielos galios. Bet jos yra visų svarbiausios. Jų veikimo niekas nesustabdys. Jos pasaulį kuria. Ir jos kaip tik yra žmoniškumo galios.

Bandykime tai suprasti. Jau filosofas Kantas aiškino, kad žmogaus asmenybė labai yra veikli. O jos veiklumas prasideda tą akies mirksnį, kurį ji motinos kūne gauna sąryšio su žinomuoju gyvenimu. Žmogaus asmenybė yra išmanymo galia, išmanymo principas. Stodama į santykį su žinomu pasauliu, ji apninkama daugybės galių, kurios tiek veikia ir padaro įspūdžių jai, kiek ji gali priimti, būtent numanyti. Ko žmogaus asmenybė ne-nu j ėgi a, tat jai nieko ir nereiškia, tarsi to visai nebūtų. Reikia išmanyt, kad tai, ką žmogus nujėgia, tėra dalis visos esamybės. Šitas nujėgimas, arba pastebėjimas, yra pirmasis ir pagrindinis žmogaus veikimas.

Labai svarbu yra tai suprasti. Ką jau pirmiau pasakę esame, šišion dar aiškiau norėtume išreikšti. Visa esamybė žmogui tik tiek tesuteikia, kiek ji įstengia pasiimti. O ne vien tai. Ir nėra jo jėgos vienos tam saikas. Jei žmogus nekreipia savo dėmesio į esamybės veikimus, kurie jį pasiekia, tos esamybės žmogui visai nėra. Ji tik tą akies mirksnį atsiranda, kurį jis pats savo noru juos pasitinka. Ar gimstąs kūdikis jau tokį norą turi ar ne, negali būt svarstoma. Yra tikra, kad jis nieko nežinotų, pats nieko nedarydamas šiame pasaulyj.

Nepasitenkina žmogus tuo, kad pats to norėdamas yra pasitikęs esamybės įspūdžius. Tuojau jis tuos įspūdžius suglaudžia į vieną vaizdą. Ir dabar jau tuo tegyvena. Jaučia gyvenimą. Bet neparimsta tame. Jo asmenybė bando tą vaizdą savaip taisyti. Pasidaro pasaulio supratimą. Ir su tuo jau ir žengia į visą esamybę. Žmogaus asmenybė pasaulio supratimu tvinsta per asmens kraštus. I š pasaulio supratimo eina tolimesnis žmogaus darbas.

Pirma žmoguje kuriasi pasaulis. Tada tasai randasi jau ir aplink jį. Bet žingsnis po žingsnio su pasauliu. Taip randasi ir mokslas, menas bei dora. Prie to, ką jau apie tai pasakėme, toliau dar daugiau primegsime. Šišion svarbu tuos dalykus tik pastebėti sąryšyj su pagrindiniu žmogaus veiklumu. Tasai veiklumas paprastuose žmonėse yra jų smalsumas, mokslininkuose jų uolumas, menininkuose jų palinkimas ir būtinumas kurti, paprastai visuose žmonėse noras būti kuo nors. Kiekvienas nori savo dvasia prisunkti pasaulio turinį.

O tam pradžia kaip tik yra atskiro žmogaus pasaulio supratimas. Kaip koks yra žmogus, toks yra tasai supratimas. Ne antraip. Ir negalima žmogui suteikti kokį nors pasaulio supratimą. Kiekvienas žmogus jį savaip ir visai saviškai pasidaro. Ir tuo gyvena, tai reiškia, veikia visą esamybę. Pasaulio supratimas yra atskiro žmogaus būdas pasaulyj apsireikšti esamu kūrybos galia.

Jei kartais atrodo, kad vienas žmogus kitam įteikia savo pasaulio supratimą, tai tat visai kita ką reiškia. Vienas žmogus gali kitam sukelti daugiau įspūdžių iš gyvenimo, toliau gali jį paakinti į kitą ką kreipt savo dėmesį ir gali pagaliau jam derėti savo sąmonės šviesai žadinti. Bet savo pasaulio supratimą kiekvienas pats sau kuria, kaip koks jis yra.

O tat labai daug reiškia. Kūrimo darbas tuo nėra atliktas. Žmogaus asmenybės galios spindi per jo sąmonės turinį tolyn į viso gyvenimo gilybes. Sau pasaulio supratimą įgydamas, žmogus minčių galias, toliau ir jausmų-geismų ir pagaliau kūno jėgas sukelia. Ir visos jos veikia nuolatai. Žmogus yra tikras galių sūkurys.

Labai retai kas tenumano, ką žmogus pasaulyje reiškia. Iš tikrųjų jis daro kūrybos darbą. Sau pasaulio supratimą kūręs, žmogus kuria ir pasaulį. Pasaulio supratimas yra pirmutinis žmogaus žingsnis į savo esimo uždavinį. Pasaulio supratimas yra visų žmogų pasiekiančių jėgų sukėlimas kūrybos darbui.

Ir visai atsidėjus žiūrint į žmogaus sąmonės turinį, į visą jo asmens gyvumą, išeina, kad žmogus su savo jausmais, troškimais, manymais yra sau maža graži visuma, mikrokosmas, kaip graikai sakydavo. Ir jis jį nuolatai didina, tarsi tikrai to nė nežinodamas. Jis tai daryti turi. Taip jau kūryba, iš kurios gelmių žmogus kyla, yra nustačiusi. Jis jos yra tam priemonė.

Nuolatai žmogus augina savo jausmų, geismų, palinkimų skaičių ir galias. Tarsi ištroškęs daugiau gyvybės, jis bando ją kaupt visokiu būdu. Taip jis visokius patyrimus sušaukia ir visaip smaginasi. Mieliausiai jis visą visumą norėtų įglausti į save. O ne vien jausdamas, bet ir suprasdamas, norėdamas ir t. t.

Šitas pasaulio kūrimas yra įvairių žmonių įvairus. Prisiminkime darkart, kad daug reiškia įspūdžių, žinių skaičius. Bet daug svarbiau yra žmogaus asmenybės galia, jo sąmonės šviesa, kuria jis tuos įspūdžius persunkia. Ne vien žmogaus aplinkybė turi būti turtinga, jeib pasaulio supratimas būtų kiek reikšmingas, bet ir dvasios galia, kuri šį supratimą gamina.

Kas šišion dar kartą apie atskirą žmogų pasakyta, tat yra svarbu ir visam žmonių skaičiui, kurs suvestas kūrybos, būtent tautai. Tautos gyvata yra, kaip matėme, tikras pasaulis. Dabar turbūt aišku, kaip jis kuriamas ir kas iš to išeina visam pasauliui. Ir galime pasakyti, kad tauta yra tikra bendrovė pasauliui kurti.

Kiekviena tauta todėl ir apreiškia ypatingą savo pasaulio supratimą. Ji visai savaip žiūri į visą gyvenimą, į visumą. Seniau sakėme, kad labai svarbu, kaip tauta žiūri į pasaulį. Šišion aiškėja, kas tuo manyta. Tauta įdeda savo dvasios-sielos ypatingumą į pasaulio kitimą.

Todėl ir kiekviena tauta esamybei yra svarbi. Nėra nė viena toks niekis, kurs gali būt šalinamas. Ji yra parėjusi iš amžinojo kūrėjo valios ir ji tarnauja jo tikslams. Tiktai to nedarydama, ji miršta. Gyvos galios tuomet neplūsta jos gyslomis, ir ji padžiūsta. Ir šitą matant, aiškiai galima suprast, kurs bus nors artimu laiku vienos antros tautos likimas ir kas. darytina, tautai norint išlikt.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata