Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

ASMENS PLIURALIZMAS 

Kaip matėme, esamybės turinio yra keli skyriai. Ir ypatingi yra atskirų pasaulio vienetų santykiai su tais skyriais. Nėra taip, kad tie vienetai atstovautų kiekvienas savo skyriui. Mineralijos vienetai berods yra tiktai materinės būties dalykai. Bet kituose yra du, trys ar dar daugiau skyrių suglausti. Augmenys atstovauja jau dviem, būtent materiniam ir augančiajam, gyviai trims skyriams – materiniam, augančiajam ir judančiajam, jausmingajam.

Iš visų vienetų daugiausia aprėpia žmogaus asmuo. Jame pastebėti esamybės turinio ne vien materijos, augimo, jausmo-geismo-minčių, bet ir dvasios-sielos apsireiškimų.

Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame yra visi tie gyvenimo skyriai, kurie žinomi dabar ir pasaulyje. Ir žmogus gyvena tarsi tūleriopą gyvenimą. Jo asmenyje galima atskirti tūlas sritis. Jos visos sudaro žmogaus asmens gyvatą.

Ir nėra tai dalykai, kuriuos galima priimti ar atmesti. Žmogaus asmens pažinimas parodo, kad taip yra iš tikrųjų. Žiūrint į žmogų kaip į materinį daiktą ir kaip į vienopą vienetą, reiškia, kad nėra visa pastebėta ir kad nėra tame žiūrėjime rimto apmąstymo. Todėl tūli garsūs manytojai Vokietijoj tekalba apie žmogaus asmens pliuralizmą. Sako, kad tik taip jo apsireiškimai tegali būt suprantami.

Jau tik įsižiūrint į kūno gyvenimą, matyt, kad kūnas visiškai yra sau dalykas. Užgema, maitinasi ir auga kaip augmuo. Kiek laiko patarpus, randasi jame diegų, iš kurių gali augti kiti tokie pavidalai. Žmogus pats tarsi sapne visa tai pastebi ir imasi iš to pasimėgimo. Pasidaro džiaugsmo ir skausmo. Kūnas keičiasi, nebeišduoda diegų, nyksta pagaliau ir pragaišta. Jis yra ištarnavęs. Žmogus kartais ir kitaip norėtų visa taisyt, bet nieko negali padaryti. Kūnas gyvena atskirais dėsniais.

Kita žmogaus gyvenimo sritis yra jausmų-geismų gyvata. Ir toji yra sau dalykas, tikrai ypatingas gyvis, kurs gyvena visai kitaip ir kitomis sąlygomis apsireiškia. Nuolat jis juda. Vos paliestas, jis suvirpa ir nuolat siūbuoja tarp dviejų galų. Tyla jam yra kaip ir negyvybė. Judėjimas padaro jo esimą ir jo gyvybę. Todėl gyvijoj šis gyvenimo skyrius kaip tik yra atskirų gyvių esmė.

Žmoguje jis stovi tarp dviejų rūšių veikimų. Vieni žmogų pasiekia iš aplinkybės. Antri eina iš vidaus, iš žmogaus minčių gyvenimo bei iš jo asmens branduolio. Todėl žmogus, pagautas kurio nors įspūdžio, gali vis dėlto suvaldyti savo jausmus. Bet nenusiduoda tai jau visuomet. Ir todėl jausmų-geismų gyvata užima dažnai žmoguje pirmą vietą. Jos apraiškos paprastai laikomos žmogaus savybėmis. O tačiau plačiai žinoma, kad žmogus, pasidavęs kokiam nors geismui, praranda savo sąmonės, savo proto šviesą tam laikui, kuriuo geismas jį valdo.

Labai šita asmens gyvenimo sritis veikia kraują. Jis yra tarsi jausmų-geismų persunkiamas. Įsisupa jausmai, sukyla geismai – ir kraujas sujunda, blaškos per visas gyslas ir patraukia kūną į jausmų-geismų tarnybą. O žmogus siekia paklusnus jų tikslų, kartais su visai užmerktomis sielos akimis ir užkurtusiomis jos ausimis. Labai dažnai jausmų-geismų veikimas kraujuje apsireiškia ir ypatingais drėgnumais, kurie sunkiasi iš kūno. 2inoma yra, kad ašaros gimsta kaip iš skausmo, taip ir iš džiaugsmo. Tokiu būdu kraujuje atsimuša visas žmogaus jausmų-geismų bangavimas. Koks jis yra, toks virsta iš lengvo ir kraujas.

Vėl kita žmogaus gyvenimo sritis yra minčių gyvata. Ir toji turi visai atskiro gyvio pažymius. Bet kaip geismų gyvata žmoguje, taip ir šitoji stovi nuolatai sąryšyje su atitinkama esamybės sritimi, nors joje ir veikia regimasis pasaulis. Atplaukia mintys ir pranyksta. Tvirtėja viena ir įsivyrauja prieš kitas. Ir vėl šalinama kitų. O žmogus į visa žiūri, visa pastebi ir gali minčių plaukimą stabdyti arba paskubinti.

Nelengva tai. Minčių gyvenimas yra daug sąmoningesnis negu geismų gyvenimas. Mintys ateina tarsi į pačią žmogaus sąmonės šviesą. Todėl jos ir labai daug jėgos įgyja. Ir žmogus šauniai turi pasistengti, norėdamas jas suvaldyti. Jausmams-geismams šalinti tik reikia pakilti į tyrąjį minčių gyvenimą. Bet iš minčių nelengva iškopti. Žmogus tam turi jau būt išmokęs save aiškiai numanyt esantį sąmone, dvasia-siela.

Gyvena toji visai dar savaip. Yra ji tikroji žmogaus esmės gyvybė. Ir apsireiškia visai kitaip negu minėtosios žmogaus gyvenimo sritys. Net jau tuo ji skiriasi nuo kitų, kad ji nepavergia nė vieno po savo lytimi, kaip tai daro mintys, kurios būtinai nori visa savaip tvarkyti; ir nebando ji visa naudoti savo gyvybei sukelti, kaip tai daro geismų gyvenimas, šis tikrasis svetnauda, patsai egoistas. Ji atneša save esamybei, kad jai suteikus daugiau dvasingumo, daugiau sąmoningumo.

Berods nėra visų žmonių esmė lygaus galingumo. Tūluose ji vos ne vos numanoma. Žmoniškumas juose vos tebrėkšta. Juose vyrauja geismai. O kalbame jau apie kultūros žmones, kad minčių gyvenimas kiek reiškia. Tačiau žmoniškasis laipsnis tik tėra pasiektas, kad žmogaus asmenyj viršų turi žmogaus dvasia-siela su savo galiomis, būtent: išmintimi, meile, malonumu, teisingumu, kantrumu, tvirtumu ir t. t.

Ypatingi yra žmogaus asmens gyvybės sričių santykiai. Viena teikiasi kitajai. Kūnas yra visų kitų gyvybės sričių tarsi persunkiamas. Teisingiau bus gal sakant, jis paduotas joms visoms. Jausmų-geismų gyvata persunkiama minčių ir žmogaus asmenybės gyvatos, minčių sritis – vien žmogaus dvasios-sielos. O toji sau viena gyvena, jeigu nesužadina savyj gyvybės to, kas yra dieviška, amžina. Bet ji ir tą pastebi, kas žemiau yra paties žmoniškumo. Ir tam yra kūrybos suvestos žmogaus asmens sritys.

Žmogaus asmens gyvenimas yra tokiu būdu tikra darbavietė. Čia susitinka žmogaus asmenybė su visu pasauliu. Ir iš asmens spindi žmogaus esmės galia iš lengvo vis šviesiau, jeigu žmogus su pasiryžimu tarnauja kūrybos įsakymams. Kitaip jis amžinai kaipsta.

Aišku, kad kūnas yra regimo pasaulio dalis. Ir jis yra su juo tikruose santykiuose. Labai daug jam jau reiškia žemė ir kas iš tosios auga. Bet ne vien jos gaminiai, jos vaisiai jam svarbūs. Ir jos jėgų plūdimas jame gyvena. Žmogaus kūne atsispindi ir atsigarsi jo krašto žemės ypatingumas.

O kone tą patį reikia pasakyti apie laiką. Metai keičiasi, ir esamybės jėgos sravi kitaip. Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema yra visai kitos gyvybės sąlygos. Visai priešingos vienos kitoms tuo žvilgsniu yra ir dienos bei naktys. Ir kūnas visus šitus laiko keismus patiria. Jie jam kuo daugiau reiškia, juo daugiau žmogus su visu savo asmens gyvenimu pasilieka santykiuose su žeme ir visa gamta.

Laukininko kūno gyvenimas tiesiog atspindi tai, kaip gamta gyvena. Jis visiškai taip minta, ką toji atskirais laikais jam teikia. Ir labai aiškiai jis numano, kas kiekvienu laiku kūnui geriau pritinka. Todėl laukininko kūnas ir paprastai sveikesnis negu kito žmogaus. Visas jo apsireiškimas, irgi gaminimas, yra tarsi įstatytas į gamtos tvarką.

Kitaip gyvena žmonės didžiose vietovėse. Jie savo darbais čia taip užimti, kad nepastebi, kaip kūnas geriausiai gali tarpti ir gyventi. Todėl jiems ypačiai patartina gamtą atboti. Vien dėl tos priežasties, kad neseka gamtos kitimo, metų laikų ir dienos-nakties keismų, žmonės kaipsta. Miegot ir budėt, valgyt ir nevalgyt jie turėtų visuomet atsižvelgdami į gamtą.

Svarbu visa tai ir kitiems žmogaus gyvenimo skyriams. Kas kūną pasiekia, sukelia mažiau ar daugiau ir jausmų-geismų, net ir minčių srity. Ir tie taip padaryti įspūdžiai suauga žmogaus asmenyj taip, kad žmogus savyje neša visuomet savo gyvenimo istoriją. Priprasdamas prie kokio darbo, žmogus savo kūnui įkala ypatingą veikimą, kad savaime atlieka, kam jį vos paragina. Taip visame kūne sukaupiamos visokios galimybės. Ir iš veido ir viso žmogaus ūgio matyti, kas kūno patirta. Bet reikia pastebėt, kad visi įspūdžiai tik tuomet virsta kūno ypatybėmis, jeigu žmogus jas savo sąmone pasitinka ir tuo priima. Kitaip jie nieko nereiškia.

Vėl gi žmogus veikia ir žemėje, ir visoj gamtoj. Laukininko darbas yra gana žinomas. Bet ir kiti žmonių luomai nuolatai taiso ir kitina gamtą, tai tiesdami takus, kelius, kasimus, tiltus, statydami trobas ir rūmus, augindami arba kirsdami miškus, girias ir t. t.

Žmogus tiksliai veikia. Taip sakoma. Bet labai svarbu yra suprasti, iš kur tie tikslai statomi ir kas jų siekimai. Yra jų visokių. Tūli siekiami kūno reikalams patenkint. Tokie tikslai labai žemi. Aukščiau stovi tikslai, kad jie pakyla iš jausmų-geismų gyvenimo. Bet ir jie priklauso dar prie žemųjų. Mintys jau prašo visai kitokių. Bet tikrai aukšti tikslai yra tik tie, kurių reikalauja dvasios-sielos gyvybė. Tokie tikslai gali pasvarbint net ir žemesniųjų asmens sričių tikslus.

Kaip kokie tikslai žmogaus siekiami, toks yra ir jo darbas, toks svarbus yra jo veikimas, tokias pėdsakas jis palieka pasaulyje. Maža ką reiškia darbas vien patenkint kūno reikalams, daugiau – kad jis daromas, varant geismams, daug daugiau, kad mintys jam kelią rodo. O darbas, kuriopi veda pati dvasia-siela, yra pats kūrybos uždavinys.

Berods žmonių veikimai nėra tyri. Susimaišo jiems tikslai tūlų jų asmens sričių. Bet nesunku suprasti vyriausiąjį akstiną ir tikslą. Ir tad galima atskirus darbus tikriau vertinti. Žmogaus veikimas tik tada savo svarbumu aiškėja, kad suprantama, iš kur jam tikslas yra statytas.

Taip ir pasirodo vėl žmonių nelygumas. Bet svarbu yra kito ko nuolat atsiminti. Aukščiausias žmogaus asmens principas yra jo dvasia-siela. Tosios esmė yra visuose žmonėse ta pati kaip saulės šviesa visur pasaulyj. Tik nereiškia toji dienai auštant tiek kiek dienovidyj. Taip ir atskirų žmonių sielos nėra lygaus šviesumo. Joms augti yra gyvenimas. Juo jos tarpsta.

Tokių nelygių žmonių yra visur ant žemės, visose tautose. O žinant, kokie supinti dalykai žmonių asmenys yra, aiškėja, koks įvairus turi būti jų susitikimas su viens kitu. Ir koks margas turi būti tautos gyvenimas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata