Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 ĮVAIRUS ŽMONIŲ SANTYKIAI 

 Žmogaus asmens pliuralizmas labai daug reiškia tautos gyvatoj. Tautos žmonės yra lengviausiai pastebimoj eilėj kūno ir kraujo gentys. Tai reiškia, kiekvieno tautiečio kūnas yra gamintas tos kūno-kraujo bendrovės, kuria tauta pasirodo. Berods jis paeina iš motinos ir tėvo. Bet tuodu kiekvienas iš savo tėvų, ir taip toliau atgal į praėjusius laikus ir į tautos platybę, kuri nebeapmatoma.

 Kiekviena tolimesnės praeities eilė yra skaitlingesnė. Bet kiekvienos eilės žmonės turi ir gretimas dar savo gimines. Graikai taip ypatingai vadindavo brolius ir seseris – adelfos, tai esti: iš tos pačios motinos įsčių paeinantys. Ir taip pasidaro numanūs santykiai tarp žmonių vienos giminės ir toliau vienos tautos.

 Reiškia tie santykiai daug daugiau, negu pirmu akimojum pastebima. Atsigimimas suteikia žmogui ne vien tautos kraują, kaipo materinį dalyką. Ir ne vien tik tenka žmogui tokiu būdu kūnas. Kaip jau žinom, kraujuje ir kūne susikaupia visas žmogaus amžius. Taipo jau neša kraujas, veldėtas iš tėvų, su savim visos tautos istoriją, visus jos amžius su tųjų turiniu. Bet ir čia vėl reikia dėl tūlų priežasčių pastebėt, kad ne visi įspūdžiai, padaryti tautos vaikams, pasilieka jų kraujuje ir kūne. Vien tik tie virsta jų savybėmis, kuriuos susitiko žmonių dvasia-siela, žvelgdama į šį pasaulį, su juo susigyvendama.

 Kitas santykis, pirma svarbus kūno žvilgsniu, yra tasai abiejų gimčių. Jose veikia kūnus gaminančioji tautos galia, kaip ji amžiais yra veikusi. Ir tuo ji neša tolyn savo gyvybę ir tosios gyvenimą. Tūno tame labai turtingas slėpinys.

 Kaip tik tautos vaikų kūnai yra prinokę, žmonės ir jaučia, kaip abi gimti viena antrai žada neaprėpiamą palaimą ir kaip tuo traukiamu du skirtos gimties žmogų krūvon visam amžiui. Ypačiai motriška tam linksta, kad tai būtų iš tikrųjų visam amžiui.

 Iš tėvų kūnų skyrėsi nauji pavidalai, dabar du glaudžiasi prie viens kito, pajaust norėdamu visiškąjį vienumą. O iš to išeina naujas atsiskyrimas. Amžinas čia kūrybos žaismas. Bet atsitinka tasai kūno gyvenimo srityj. Žmogus jį tarsi sapnuodamas tik tenumano.

 Be šitų kūno gyvenimo laipsnio santykių, yra ir kitas dar, kurs mažiau yra žinomas. Žmonės, kurie kas dieną stovi vienas kito akyse, padaro savo pavidalu įspūdį vienas kitam. Ir taip atskiruose žmonėse gyvena pažinimas ypatingo žmogaus vaizdo. Pasirodant kitos tautos žmogui, ypačiai bemoksliai žmonės tuojau numano, kad tai yra svečias.

 Matyt, paprastieji įspūdžiai yra jiems įkalę į atmintį visai tvirtai žmogaus pavidalą taip, kad kitas, kurs kiek nuo jo skiriasi, tuojau atsižymi. Jau seniai yra žinoma, kaip vaikams atsigema smarkūs įspūdžiai, nėščiųjų moterų patirti. Ir todėl negalima sakyti, kad ypatiško apstabo žmonių draugavimas nieko nereikštų. Jis labai svarbus kūnų pavidalui. Iš lengvo visų ūgis pagal tai taisosi, kaip apskritai žmonės atrodo.

 Daug berods reiškia kūnui ir oras, kurį kvėpuoja, darbas, kurį žmonės daro, valgiai, kuriais minta, būdai, kuriuos žmonės paseka. Visi šie dalykai riša žmones su viens kitu kūno gyvenimo srityj. Ir beveik būtų galima įtikėti tiems mokslams, kurie sako, kad žmonių santykiai nustatomi gyvenimo reikalų ir veiksnių, jeigu nebūtų jau žinoma, kad jie visi nieko nereikštų, žmogaus dvasiai nekreipiant dėmesio į juos.

 Kitas tautos žmonių santykių laipsnis yra jausmų-geismų gyvenimo sritis. Vaikai nuo pat to akies mirksnio, kada stoja į sąryšį su tėvų kūnais, yra apgobiami motinos ir per motiną tėvo jausmų-geismų. Tiejie yra tas oras, kuriame auga jų jausmai-geismai. Ir todėl labai yra svarbu, ką tėvai jaučia ir geidžia, pirm kol nėra užgimęs kūdikis. Jie tuo tarsi visą savo jausmų-geismų būdą suteikia savo vaikui.

 Bet ir atsiskyrusiam nuo motinos kūno yra labai svarbu, kokiame jausmų-geismų-ūpų ore jis auga. Ir nebėra tad vien tėvai, kurie pasiekia vaikus, bet ir kiti žmonės, su kuriais tėvai draugauja, kurių kaimynijoj jie gyvena.

 Paprastai tai yra tautiečiai. Įvairūs jų apsireiškimai sukelia vienas kitam įvairius jausmus-geismus-ūpus, būtent: pasimėgimą ir pasibaisėjimą, džiaugsmą ir liūdnumą, pageidimą ir pasipiktinimą, viltį ir baimę ir t. t.

 Kaip seniai žmonės su žmonėmis gyvena, jie tokiu būdu vienas kitą veikia. Žmonės žadina, supa, judina vienas kito jausmus-geismus-ūpus. Nė nereikia tam tyčia pasiryžimo. Patsai gyvenimas tai padaro. Kūno pavidalas, jo apstabas, jo sveikata pasiekia kitojo jausmus. Bet daug gyviau, kad žmogus pats yra ir susijaudinęs. Tuomet jis uždega kitojo jausmus, tarsi degalą mestų į sausus šiaudus. Todėl norint kitojo jausmus sužadint, būtina yra pačiam tais jausmais gyvent.

 Yra visokių jausmų-geismų. Žmonės juos labai gerai skiria nuo viens kito. Vienų jausmų-geismų jie drovisi, net gėdisi, kitais jie džiaugiasi ir didžiuojasi. Ir todėl, gyvendami su viens kitu ir žadindami vienas kitam ypatingus jausmus-geismus, žmonės turėtų pamanyti ką darą. Ar neapteršia vienas kito blogais, nešvariais jausmais-geismais. Rodos, savaime turėtų žmonės pasistengti kituose žadint visa, kas gražu, kuo galima džiaugtis, ko nereikia drovėtis.

 Ir ne vien kūno pavidalu, ne vien paties susijaudinimu žmonės sukelia vienas kitam jausmus-geismus. Yra jie išauginę arba pasidirbę tikras priemones jausmams apreikšt ir sušaukt. Tokios priemonės yra visokios apeigos ypatingiems laikams pažymėt, visokie būdai ir įpročiai, pagaliau tikri tam daiktai. Labai svarbi tam yra kalba bei menas. Bet apie tai toliau daugiau dar pakalbėsime.

 Šišion reikės suprasti, kad trejopu būdu galima žmones veikti, norint jų jausmus-geismus sužadint, jų ūpą pasiekt. Vienas yra tat, kad visokiais daiktais, paveikslui: valgiais, gėrimais, drabužiais, kūnui teikiami kokie smagumai ar nesmagumai. Iš to tad ir sukyla jausmai ir t.t.

 Kitas būdas yra tas, kad žmogus sužadina savo jausmus-geismus ir be jokio tarpininko tiesiog tuo pagauna kitąjį žmogų. Bet šitą veikimo būdą pažįsta tik prasti žmonės. Išprusę nieko apie jį nebežino. Suprantamas vienok jiems yra trečias būdas.

 Yra tasai labai atbotinas. Jis žmonių draugavime daug reiškia. Žmogus gali iš savo asmenybės pusės savo jausmus sukelti ir juos tarsi prikergti kokiai priemonei, paveikslui: kalbai, balsui, daiktams, kurie vadinami tad meno dalykais. Šitas priemones vienas pastebėdamas lengvai numano kitojo jausmus ir jais gyvena. Ir tuoj yra ypatingi ir labai reikšmingi santykiai tarp žmonių gaminti.

 Pastebėtina yra, kad šis trečiasis būdas kitojo jausmams žadint labai skiriasi nuo pirmojo. Jis tarsi stačiai veda vienus žmones į kitųjų jausmų-geismų gyvenimą. Pirmasis ne tiek pasako kitam žmogui, kas viename gyva. Žmonės tuo nesusieina taip arti. Bet tada jie tiek ir nenusikalsta vienas kitam arba ir tiek nesipelno vienas kito atjautimo.

 Kitaip veikia trečiasis būdas. Jis yra įvedamas tarsi" į tą patį gyvenimo skritulį. Pirmuoju būdu žmonės gali apsireikšt kiekvienam, ir svetimam, bet antruoju ir trečiuoju būdu beveik vien tik tos pačios tautos vaikams. Tik jie tegali atjausti kito žmogaus jausmus. Tik jie tėra pripratę kvėpuoti tą patį jausmų-geismų orą.

 Kita tautos žmonių santykių sritis yra minčių gyvenimas. Ir čia galima pastebėti visai tą patį, kaip minėtame jausmų skyriuje. Ir minčių pasaulis tenka žmogui, kaip jis tik rengiasi užmegzti ryšius su motinos kūnu. Tada jį motinos bei tėvo mintys apglobia, kaip mūsų kūnus dienos šviesa.

 Ir negali tos mintys kitos būti, negu visoj tautoj gamintos ir augintos. Tautos žmonės yra vienu protu sumegzti. Ir vienu protu jie gyvena. Visa, kas toliau atgal pasakyta apie tai, kaip minčių pasaulis kuriamas, šišion svarbu atminti. Ir pastebėti reikia, kad minčių srityj gimstąs žmogus kaip tik yra kūrybos veiksnys pasaulyj. Ir jis čia tuo veiksniu bus toks, kokios yra tautos mintys, kaip tauta pasitinka pasaulį ir visą esamybę.

 Kaip jausmų srityj, taip ir šitoj žmonės trejopu būdu pasiekia viens. kitą. Pirmuoju žmonės naudojasi plačiu gyvenimu. Įsistato vienas kitą į jo įvairumą ir susikelia vienas kitam visokių patyrimų, visokių vaizdų ir sąvokų. Auga taip manymo turtas. Atplaukia ir nuplaukia mintys. Susitvenkia ir vėl nusenka. Prilygsta toks minčių gyvenimas srovelėms po lietaus, kurios teka be jokios tvarkos. Vien tat kiek reiškia, kaip žmogus pats pasitinka mintis, kurios jam atplaukia. Vienas šalina, kitas prisišaukia. Ir taip jas savaip jau tvarko.

 Bet santykiuose tarp žmonių pasidaro minčių gyvenime veikli ir visų žmonių nuožiūra. Daug daugiau negu jausmų-geismų gyvenime žmonės šitame tikslingai apsireiškia. Jie pasistengia viens kitam sušaukt visai parinktas mintis. Galima tai padaryt be jokių priemonių. Bet tat mūsų laiku ir mūsų žmonėms dar yra tarsi svajonė. Paprastai naudojamos tam priemonės, kurios vienaip ar kitaip pasiekia jusnis. Ir iš to tad išeina tikras bendras veikimas šioj srityj, apie ką tuojau plačiau kalbėsime.

 Šišon svarbu dar primint aukščiausiąjį žmonių pasitikimą viens kito. Jų dvasios-sielos turi vienos kitoms ką pranešti. Tuo tarpu berods apie tai nedaug gali būti kalbos. Per maža dar reiškia dvasios-sielos žmogaus asmens gyvenime. Pirmoji jaunų dviejų meilė, kad ji visai dar šventa yra, kilniosios motinos meilė jos kūdikiui yra dvasios-sielos reiškiniai. Bet tai ir beveik visa. Visos kitos, būtent: išmintis, valios tvirtybė, grožė, teisybė ir t.t., vos kur pastebėti. Bet jos turėtų augti. Tam yra gyvenimas. Tam žmogus ant žemės. Tam žmonės gyvena draugijoj, tautoj. Žmonės gyvena su viens kitu, kad vienų dvasios-sielos sušauktų kitųjų dvasios-sielos gyvybę ir kad toji įsigalėtų kas kartą daugiau šiame pasaulyj.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata