Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 TAUTOS GYVATOS IR VALDŽIAVOS SUTAIKINIMAS 

 Mūsų laiku žmonių gyvenimas yra dvejaip pagrinduotas. Iš vienos pusės jis nešamas tautos, iš antros pusės valdžiavos tvarkomas. Yra čia tarsi priešingumo, kurį reikia gerai suprast, norint kokioms politinėms pastangoms kitą kryptį suteikt.

 Tauta, pakilusi iš kūrybos gelmių, ir gyvena jos dėsniais. Atskiras žmogus stovi sąryšiuose su kitais ir negali tų pertraukti. Visas jo asmuo, visas jo kraujas, jo jausmai, mintys ir manymas yra tautos gyvatos dalis. Iš tos išeiti nieks negali. Jeigu jis ir stotus į kitą tautą, į jos gyvenimo srovę, kad būtų jos visiškai nešamas ir persunkiamas, vis jis pasiliktų čia svetimas. Neregimos gijos rištų jį prie tos tautos, iš kurios jis yra gimęs.

 Ir tik tojoje jis galėtų stoti į tikrą santarą su kitais. Tik ten jis tegalėtų gyvai atjausti, ką tai reiškia, kad žmogus gyvena su žmonėmis. Visa žmogaus reiškinių eilė, prasidedant žemaisiais ir pasibaigiant aukščiausiais, tik taip tesukyla ir veikia, ir tad tuo pasidaro tikras gyvenimas.

 Atsitinka tai tautoje tarsi savaime. Ir nei neprasimano žmogus išeiti iš tų gamtos nustatytų santykių. Gyvena, minta ir kinta. Tai kyla, apreiškia daugiau žmoniškumo, tad vėl ir grimzta, tai esti gyvena žemesniu būdu. Kaip srovė plaukia gyvenimas. Žmonės ateina į jį, užgimsta, yra jo nešami ir vėl pradingsta iš jo, kitiems į jį atėjus arba ateinant.

 Tautos gyvata yra sau pasaulis. Yra ypatingas gyvybės skritulys. Nėra jis ko nors padarytas, nors ir daug čia reiškia žmonių noras, kurs kartais, rodos, ir kitaip galėtų eiti, negu eina. Tik atsiminkime to, kaip žmonės pasirenka sau gyvenimo draugą. Bet, apskritai žiūrint, tautos gyvatoj pastebimos gamtos, tiesioginės kūrybos galios.

 Visai kitaip atrodo valdžia va. Yra ji regimai vienojo arba ir tūlų noro reiškinys. Ir todėl čia yra jau visokių priešingumų, visokių gynių ir ginčų, įtampų ir atslūgių ir kitų kitimų, kurie kartais staiga, kartais slankiai teįvyksta. Kalbama apie atsvaras ir apie perversmus.

 Žmonės valdžiavos gyvenime stato savo tikslus ir juos seka. Ir susiduria su kitų tikslais. Iš to tad sukyla didis nerimasčiavimas. Valdžiavos gyvenimas turi tojo pažymį. Jis visiškai skiriasi nuo tautinio gyvenimo. Tasai pareina iš pačios kūrybos gelmių, šis iš žmonių norų ir jų tikslų.

 O tie tikslai yra, kaip tai jau matėme, visokie. Kūno gyvybės reikalai nedaug tereiškia. Todėl žmonės galėtų visai gerai gyventi sutikime. Nedaug tereikia kūnui aprūpinti. Greitai čia žmogus yra patenkinamas. Berods jis ir greit vėl išalksta ir ištrokšta. Vis dėlto yra tikras nesupratimas, sakant, žmogus turįs kovot su kitais dėl duonos kąsnio.

 Sukeičiami kūno reikalai su geismų prašymais. Iš tųjų pasidaro visai kiti žmonių tikslai. Yra jų begalis. Ir nelengva juos patenkinti. Vis iš naujo jie pastatomi, ir vis plačiau jie griebia. Ir kas kartą mažiau jie teatboja kitų žmonių norų ir tikslų. Geismų tikslus tegalima tikrai pasiekti, visų kitų žmonių smagumą ir net pačius žmones jiems aukojant, padarant jų priemonėmis. Nėra čia derėjimų ir lygimų, bet rijimų ir naikinimų.

 Kiti dar tikslai paeina iš minčių gyvenimo. Jos turi skirtą savo pobūdį. Jos labai linksta kitiems uždėti savo formą, savo lytį, savo ypatybę. Nebėra čia karštumo, kaip geismų tiksluose. Bet jos siekia daug toliau. Nebenaudoja jos kitų žmonių savo gyvybei išlaikyt, kad tie joms būtų maistas. Mintys stengiasi visam įsiteikti tvarkymu, gyvenimo kryptimi.

 Įvairūs šie tikslai statomi tai vieno, tai kelių žmonių. Ir tie tikslai vykinami gyvenime. Iš to tad pasidaro valdžiavos. Jos seniau ir dalinai dar dabar yra vieno arba kelių žmonių noras su jų tikslais, kurie kitiems įbrukami ar užmetami.

 Ir kokie yra tie žmonės, kurių norai žmonių santykiuose įvyksta, tokia ir yra valdžiava ir josios prasmė. Labai ypatinga toji buvo paskutiniais šimtmečiais. Žmonės buvo nukrypę, kaip jau pastebėjome, į gyvenimo paviršių. Buvo pasidaręs ypatingas gyvenimo supratimas. Visas jo turinys rodės materinis. Ir tūli tikėjo, jog to gyvenimo uždavinys teesąs jo išdavas savintis.

 Todėl žmonės, kurių norų reiškinys buvo valdžiava, ir tik tegalėjo pasistengti valdžiavoj sukrauti tiek tų turtų, kiek tiktai galima. Ir todėl pagaliau valdžiavos nebuvo kita kas, kaip didė materinės galios sąstatą ir sąkrova. Ir toji galia trokšte troško kitą ją į save įtraukti, tai reiškia, praryti. Buvo ta galia tikras geismų-troškimų karštumas.

 Iš to sukilo didysis karas. Ir iš to pasidarė valdžiavų irimas arba ir visiškas sugriuvimas. Labai daug čia reiškė tai, ar mažiau ar daugiau žmonių norai parėmė valdžiava. Kur jų buvo daugiau, čia toji ir dar kiek pastovėjo. Bet iš lengvo visos ardosi ir kinta.

 Ir nėra tai tik svajonė, kad visame pasaulyje įvyksta perversmas. Valdžiavos visos virs kitokios. Žmonėms kyla kiti tikslai. Nebegalės valdžiavos tuo būti, kas jos ligi šiol yra buvusios. Žmonės kinta. Ir valdžavos virs daugiau tautų gyvatos tvarka ir reiškiniu.

 Valdziavos turės tarnauti ne tiktai kūno reikalams, ne tik geismų ir minčių tikslams. Jos turės būti priemonė gyvybės keliams. Kaip jos griūva menkesniems galams tarnaudamos, taip jos tvirtės tikdamos kūrybos žengimui. Valdžiava turėtų būti ta tvarka, kuri kiekvienam žmonių laipsniui būtų tinkamiausia, kad jis galėtų pasiekti sekantįjį, aukštesnįjį. Valdžiava turėtų visiškai prisitaikinti prie tos tvarkos, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata