Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

ŽMONIŲ TIKSLŲ PRASMĖ 

 

Paklausti, ko nori, statydami savo tikslus, visi žmonės pasakys, kad siekia laimės. Tiktai kiekvieno laimė yra visai kita kas negu kitojo. Todėl tūli ir vos vos tenumano, kas kitą laimina. Dėl tos priežasties ir šišion reikia apie žmonių tikslus dar kartą pakalbėti, nors jau ne sykį jų klausimas buvo aiškinamas.

Kaip koks žmogus yra, tokia yra ir geidžiamoji jo laimė. Kurs daugiau gyvena kūno gyvumu, tam visa laimė bus duota kūno smagumais. Kurs vien tesirūpina savo jausmais, geismais, troškimais, tas bus laimingas jų supimu ir karštumu ir nuolatai dabos, kaip tik tą daugiau sužadinus. Kurs mintimis gyvens, tas norės pasaulio kuo daugiau jomis pagaut ir jį pajungt jų galiai.

Bet kaip ir žmogus nesijaustų laimingas, visuomet tai reikš tą patį, būtent gyvybės pakilimą atitinkamoj jo gyvenimo srityj: kūno, jausmų arba minčių. Tik nėra pastovi ši laimė. Labai greit ji pranyksta, surasta kūno gyvenime. Nedaug ilgiau ji žmogų globoja geismų srityj. Pagaliau ir minčių gyvenime ji nepasilieka jam ilgą laiką.

Taip žmogus vis jaučiasi savo vilties, savo lūkimo apgautas. Tačiau jis paprastai bando iš naujo tuo pačiu ruožtu gaudyti laimės. Tik lig šiol jokiam žmogui dar nesisekė minėtose gyvenimo srityse ją galutinai sučiuopti. Pastovios laimės nėra čia randama. Bet pasakyki tai žmonėms! Jie netiki teisybės žodžiais. Nežino, kas laimė yra iš tikrųjų. Ir netiki, kad kas nors tai žinoti galėtų.

Tačiau tai yra žinoma. Visi tie žmonės, kurie yra augę savo dvasioje-sieloje, tikrą laimę pajaučia. Laimė yra aukštesnis sąmoningumas, pilnesnė gyvybė. Dvasioj-sieloje augusiam žmogui sąmonė skaidriau šviečia ir nebeapsiniaukia, jeigu jis nenusideda gyvybės dėsniams.

Ta šviesesne sąmone gyvendamas, žmogus daugiau reiškia pasaulyje. Jis pasiekia tą, kam jis ant žemės gyvena. Reiškia, jis kūrybos tikslą prieina. Todėl jo laimė yra ir tokia pilna ir pastovi.

Aiškintąją prasmę turi laimė, apskritai imant, ir atsižiūrint į atskirą žmogų. Draugijiniame gyvenime ją ir kitaip dar galime suprasti nors iš tikrųjų ji ir čia yra sąmonės, tikrosios gyvybės pakilimas. Gamtos tvarkytoj draugijoj, būtent šeimoj, tėvai ir broliai bei seserys dažnai atjaučia pilną ir pastovią laimę, kad jie, nebodami kūno smagumo, jausmų-geismų prašymų ir minčių įsakymų, vienas kitų labui gyvena, dirba, triūsia.

Berods ne dažnai žmonės taip gyvena. Ir nėra todėl daug tokių laimingų šeimų. Dar rečiau žmonės didesnėse draugijose patiria laimę. Čia žmonės pirma rūpinasi savo kūno smagumu, savo geismų sūkuriu, savo minčių įsigalėjimu. Ir tik tuo jie kiek tarnauja ir kitiems. Tačiau ir jie atjaučia visai gerai, kad tik šioj tarnyboj galima rasti aukščiausiąją laimę. Nesą tik tokioj tarnyboj auga žmoniškumas. Bet tojo laimė yra tūliems dar per skaidri. Jie gyvybę tegali atjausti tirštume.

Vienok gyvenimas kiekvienoj tautoj kaip tik siekia šio tikslo. Visa verčia žmones, kad būtų vienas kitam daugiau žmogumi, o tuo save laimintų. Tokiu tad savo pasielgimu ir darbu jis savo dvasioj e-sieloje auga. Ir pagaliau žmonės, visokius savo tikslus statydami, savo asmenybės gelmėje iš tikrųjų ieško aukščiausiojo.

Kurie tą supranta, tie turėtų todėl su visa įgale žmonių santykius taip tvarkyti, kad visų žmonių tikslų sutelkimas derėtų kūrybos tikslui. Berods jie visuomet jam dera. Bet žmonės, savųjų savaip siekdami, kaupiasi daugiau nelaimės arba tik laimės šešėlius. O rodos, žmonėms priderėtų žengti aukščiausian tikslan tiesiogiu keliu. Tai reiškia: visaip žadinti žmoniškumą. Įvyksta tai visuomet geriausiai, pačiam gryniausiąjį apreiškiant.

Yra daug, kurie tariasi, būk reikią aplinkybes gerint. Kad žmonėms bus „smagu gyventi“, jie bus doresni. Tiktai kaži kodėl ir turtingieji kartais dėl jų neteibingumo ir beširdiškumo vargingųjų taip labai nutariami? Jų aplinkybės smagios, ir jie turėtų, note šios nuomonės, būti doriausi žmonės. O jie to nėra. Ir negali to būti. Žmogus dorėja vien, augant jo žmoniškumui. O tasai auga, kad jam duodama proga apsireikšti.

Labai pastebėtina, kad žmonės, verčiami dorai apsireikšt, nesijaučia pavergiami, jeigu tie, kurie juos verčia, patys apreiškia tikrąjį žmoniškumą. Tačiau nepatartina žmones versti, kad gera darytų. Taip jie ne gerėja. Tik pačiam žmogui savo pasiryžimu apsireiškiant žmoniškai, jo dvasia-siela auga. Ir jis jaučia laimę. Gera darydamas prievarta, jis tik sektų kitojo tikslą. O žmogus turi pats iš savo esmės statyti kūrybos tikslą ir jo siekti.

Vien tai, kad nė vienam nebūtų leidžiama savo reiškiniais kitą bloginti, reikėtų draugijos gyvenime prievarta vykinti. Taip tad visų tikslų telkimas tarnautų pagaliau kūrybos tikslui. Bet būtina, kad toj talkoj nors kelių žmonių tikslai jį pasiektų.

Veidmainingas apsireiškimas nieko nevertas. Gyvenimo galios neapgaunamos. Bet kur nuoširdžiai pasistengiama žmogumi būt ir apsireikšt, čia ir kelių tik dvasios-sielos augimas tiek veikia visos tautos gyvatoj, kad iš lengvo daugumai yra numani tikroji laimė. Ir noroms ne-noroms pamažu visi savo tikslus stato pagal aukščiausiojo žmogaus tikslą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata