Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

TAUTOS VISATA

Paprastam žvilgiui tauta susideda iš daug žmonių, kurie įvairiausiuose dalykuose turi bendrumo. Atskirų žmonių kūno pavidalas, jo ūgis, galva, veidas, akys, plaukai ir kita kas reiškia gentiškumą. Nors yra čia ir daug skirtumų, vis dėlto vienos tautos žmonės rodosi kilę iš to paties „kraujo“. Visa tauta yra tarsi viena draugė, viena šeima, ir todėl vadinasi vienos tautos vaikai broliais ir seserimis.

Kitos tautos žmonės aiškiai skiriasi nuo jų. Net prasti bemoksliai žmonės numano tą skirtumą. O juos to paklausus, gal nė nežinotų apie tai ką pasakyti. Bet visi, būtent tokie ir mokslo žmonės, žiūri į atskirą tautą kaip į draugiją, iš kurios gema nuolatai nauji žmonės, panašūs į tuos, kurie lig šiol toj draugijoj yra gyvenę.

Iš kur ta tokios draugijos savybė, mokslas bandė visaip suvokti, bet pagaliau tik težinojo pasakyti, kad čia veikiančios kūrybos galios. Ir šišion vien tenorėtume pažymėti, kad kraujas yra nuostabus dalykas. Jame tūno tautos slėpinys. Su krauju jungiasi tautos gyvybė.

Tautos taip skiriasi savo žmonių kūno pavidalu. Bet nėra tai visa. Ir tai, kaip vienos tautos žmonės jaučia, ko

ir kaip jie geidžia, kaip jie mąsto ir mano, kaip jie apsireiškia ir kaip jie vykina savo jausmų-geismų ir minčių tikslus, visa tai kone skiria dar daugiau vieną tautą nuo kitos. Vienos tautos žmogaus jausmai, ūpai, geismai, troškimai, linkimai yra visiškai kitokie negu kitos tautos žmogaus. Kiekvienos tautos vaikai mano savo būdu. Jie visai savaip žiūri į gyvenimą, atvaizduoja ir supranta jį visai saviškai. Ir kaip tik tame yra nuostabūs skirtumai.

Dažnai atsitinka, kad labai susibičiuliauja du atskirų tautų vaiku ir gyvena gal pilname sutikime visą savo amžių. Tačiau jie jaučia, kad kaži kas antrame pasilieka jiems svetima, neprieinama. Sakoma todėl, kad kitos tautos žmogaus asmenybė nesanti pilnai suprantama. Jos būdas apsireikšti pasiliekąs jos slėpiniu visiems amžiams.

Jau kaip žmogus sutinka su gamta, kaip jis paseka jos kitimus, dienos ir metų slinkimą, yra vienoj tautoj kita kas kaip kitoj. Vėl gi, kaip žmogus apsireiškia įvairiais savo amžiaus laikais, yra labai pastebėtina. Ir kaip vienoj tautoj žmonės su žmonėmis elgiasi, kaip jie į viens kitą žiūri, kaip jie su viens kitu sutaria ar nesutaria, – visa tai reiškia atskiros tautos žmonių ypatybę. Ir pagaliau labai svarbu yra, kaip abi žmonių gimti viena su kita draugauja. Čia pirm viso aiškiai atsimuša tautos pobūdis, jos charakteris. Žiaurios tautos čia kuo greičiau apsireiškia žiauriu būdu, švelniosios gražesniu. Todėl, paveikslui, keli vokiečių rašytojai ir tokius neapsakomai kvailus dalykus apie lietuvių mergaites ir moteras papasakoja, tarsi jie nieko kito savo gyvenime nepažintų, kaip tik purvinąjį pasileidimą [1],

Yra pagaliau kitas dar laipsnis žmonių apsireiškimo. Jis atspindina giliausiąjį žmoniškumą. Apie visus kitus apsireiškimus galima dar kalbėti kaip apie asmens apraiškas. Bet minimame dalyke jau reiškiasi žmonių dvasia-siela. Yra čia trys, būtent mokslo, meno ir doros sritys. O visoms tarnauja kalba. Ji yra vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė.

Kalbą reikėtų ir vadinti tautos vėliava. Ji atspindina tautos kraują ir jos jausmų-minčių-norų gyvenimą. Ir ji gimstančius žmones telkia nuolatai į savo gyvatą. Negalima numanyti kitos tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Kas viena kalba pasakoma, negali būt visiškai taip ištariama ir kita kalba, nors, apskritai imant, mintys yra keliamos iš vienos kalbos į kitą. Bet reikia suprasti: ką žmogus savo kalba apreiškia, yra jo asmens gyvumas visokių gyvybės laipsnių ir sričių, ir todėl tat nesukaupiama vien žodžiuose ir dar mažiau verčiama į kitos kalbos žodžius.

Vienos tautos žmogus, kalbėdamas kitos tautos kalba, vis pasiliks kaip nors savo apreiškime suvaržytas, kad ir svetimoji kalba jam lengvesnė būtų kalbėt negu prigimtoji. Asmens gilybės nesravės tiek drauge su tariamaisiais žodžiais.

Aiškiai pastebėt yra, kokie kiti yra vienos kalbos garseliai, žodžiai, žodžių dalys, skiemenys, žodžių lytys ir kaip žodžiai gretinasi vieni šalia kitų, kaip sakinyj balsas sukyla ir leidžiasi. Kalbos yra tautų giesmės, yra jų himnai. Ir su kalba tiktai tautos išlieka gyvata. O kaip kalbos neša savo žymius su savim, taip ir kiekvienos kalbos turtai, būtent dainos, patarlės, priežodžiai, pasakėčios, pasakos, apysakos ir t. t. Visa tai parodo tą, kas yra vienas svarbiausias tautos pažymys, būtent kaip ji žvelgia į visą pasaulį, kaip ji jį ir visą gyvenimą supranta.

Į visa tai žiūrint, gal aiškėja, kad atskiri žmonės su savo kūnais-pavidalais nereiškia tiek, kiek šis gyvumas. Jis yra tikras pasaulis, kurio turinys yra visai atskiri jausmai, geismai, ūpai, ypatingos mintys, ypatingi lūkimai ir norai, ypatingas žmoniškumas. Daugiau negu asmenų skaičius sudaro tautos gyvatą sakysime psichinis jos turinys.

Pirma žvelgėme į tautos kraują, iš kurio gema atskiri tautos vaikai. Dabar turėsime pastebėt, kad iš šito psichinio pasaulio gema žmonės su ypatišku jausmų-geismų ir minčių gyvenimu. Ir taip yra tauta ne tiktai gaminimo draugija, ne vien ypatingas kraujas, bet ir ypatingas psichinis pasaulis su ypatingu jausmų-minčių-norų oru, kuriame tik vienaip galima kvėpuot ir gyventi.

Šitą ypatingą kraują ir pasaulį vėl gi reikia suprasti žmonijos dalimi, kuria ji kaip ypatingu nariu apsireiškia, kad viena tauta negal pavaduoti kitos. Kiekviena tauta yra žmonijai reikalinga, kaip žmonija visumai, kūrybos darbui.

Kiekviena tauta yra sau svarbi. Ji savo ruožtu atvaizduoja žmoniją. Kiekviena tauta turi savo prasmę ir savo reikšmę. Ją ji turėtų susirasti ir kiek tiktai įstengdama nešti į gyvenimą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata