Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

TAUTOS VARGŠAI 

Yra visose tautose ir tokių žmonių, kurie nieko savo negali įnešti į jų gyvatas. Yra jie gal dvasios ir kūno paliegėliai. Tačiau jie labai svarbūs yra tautos nariai. Seniau buvo manoma, kad jie turi būt šalinami iš šio pasaulio. Nėra tai tikęs dalykas. Visuomet reikia omenyj palaikyti, kad nėra šalinta gyvybė iš visumos, kad jos pavidalas naikintas.

Silpnumą ir ligotumą reikia gydyti arba su kantrumu nešti. Tada tuo atskiro žmogaus ir visos tautos dvasinė galia augs ir tvirtės. Dvasios ir kūno paliegėliai yra tautai tikras uždavinys. Jį žmoniškai sprendus, tauta žymiai pakyla.

Kitas tikrai apgailėtinas luomas yra doros silpnučiai ir ligoniai, tai esti piktadariai. Jie aiškiai parodo, kiek tauta verta. Kuo daugiau jų yra, tuo žemiau stovi jinai. O kad tauta moka jų skaičių mažinti, tad yra tikra, jog ji atsigauna. Tik reikia gerai suprasti, kurie šitam nelaimingiausiam luomui priklauso. Aiškiausiai jo vertė matoma, mėginant, ar jo žmonės nors kiek žmoniškumo įneša į gyvenimą ar jie jį tik naikina.

Gal ir, palyginant su produktyviais luomais, jų vertė aiškės. Iš tarnautojų bei gelbėtojų reikalaujama žymios doros. Produktyvūs žmonės veikiau gali atitaisyti paklydimus. Todėl paprastai jiems ir nusižengimai ne tiek priskaitomi. Produktyviems žmonėms kiti yra atlaidesni. O tai iš teisingo atjautimo dalyko būties. Žmogus greičiausiai pasitaiso, gaudamas progos pasidarbuoti produktyvių žmonių gyvenime, ypačiai laukininkų ir amatininkų.

Prie neproduktyvių luomų reikia skaityti, paveikslui, vagis, plėšikus. Dar nėra vagim ir plėšiku, kurs vieną kartą yra vogęs, ypačiai kad išalkęs ar kitas vargas yra jį vertęs taip pasielgti. Bet kuomet vogimas ir plėšimas yra geismo dalykas, tad tie žmonės sudaro jau tikrą luomą.

Ypatingą vietą užima dar pirkliai ir advokatai. Žmoniškoji jų vertybė yra nuolatai pavojuje silpnėti ir žūti. Todėl tokia tauta, kurios vaikai vyriausiai yra tų luomų žmonės, labai maža tereiškia žmonijos pažangai. Ir svarbu labai yra, jeigu tauta nori kilti, kad jos pirkliai taptų tikrais tarnautojais ir advokatai gelbėtojais. Tuomet abu luomu būtų tautai labai naudingu ir tų luomų žmonės ypačiai kilnūs. Bet aišku, kad jų darbas beveik vien seka atskiro žmogaus naudą, be to, jis ir nėra produktyvus. Pirklio manymas sukasi visai tik apie turtų sukrovimą.

Tokiais laikais, kaip juos ką tik praleidome, pirkliai su mažais išimčiais tapo tikrais apgavikais ir plėšikais. Gal dar knygų pirkliai, kurie nustatytus piningus teima už knygas ir kurie, savo ranka prekiaudami, nori į žmones nešti gerus raštus, turi būti šišion menami. Jie yra taipojau tarnautojai. Visi kiti tokiais tik tampa, kad jie prekiaudami savo naudą visai pamiršta ir vien tesirūpina, kaip saviškiams kuo geriau patarnavus.

Aiškiai pastebėt doros silpnėjimas tuose žmonėse, kurie kuriantįjį arba gelbėtojų luomą apleidžia ir tampa gešeftmacheriais. Silpni žmonės turėtų jų saugoties, kiti su jais apsieiti kaip su labai sunkiai sergančiais.

Bet visų opiausias tautos kūno skaudulys yra smuklininkai. Jie yra menkiausio žmoniškumo žmonės. Vagys, plėšikai ir kiti paima kitiems tik turtą, bet smuklininkai jiems žudo ir protą. Nuo tokių žmonių reikia apsivalyti. Ir čia jau ne vien pagailėjimo užtektų, bet jau tikros bausmės. Reikia suprast, kad smuklininkas žudo žmoniškumą. Todėl jis turėtų pilnai atjausti, ką tai reiškia, kad kiti nėra žmoniški. Gal bus ne per daug jiems kelioms dienoms leist kentėt Tantalo kančias. Bet geriau gal bus, kad visi žmonės į juos žiūrės kaip į didžiausius visos tautos vargšus. Žinoma, viešbučio savininkas nėra jau smuklininkas.

Berods galima juos teisinti, sakant, žmonės nori gert ir apsigerti. Teisybė. Tik šis noras sukyla ir nyksta. Ir visi kiti žmonės turėtų gelbėt šį norą šalint. Smuklininkas, priešingai, nuolat laukia, kad kas ateitų ir gertų. Jis yra gundymas, kurs perdėm veikia.

Noras apsisvaigint yra tikras nuostabumas. Žmogus nepakelia sąmonės skaidrumo, kad jis nėra dar pasiekęs tikro žmoniškumo laipsnio. Bet galima jį apsaugot nuo apsigėrimo arba ir kito apsinuodijimo. Reikia teikt ypačiai kilnų turinį jo sąmonei.

Valdžiava todėl turėtų rūpinties, kaip aukščiau jau aiškinta, užaugusiems viso ko iš kultūros turto suteikt. Mokyklos turėtų tam derėti. Kad žmogus pasimėgs kitais patyrimais, mokslu ir menu, jis nelinks girtaviman, jeigu nesukels ypatiško troškulio gal maistas ar kits koks gyvenimo dalykas. Bet tada lengva nuo to saugoties, jei tik norima.

Ir mėsininko darbas yra labai abejotinos vertybės. Sunku bus išvengt žiaurėjimo. Bet mėsininkų ir nereikėtų. Kurs mėsos valgo, pats turėtų ir pjauti bei skersti.

Taip šie luomai nėra gyvybės ir pažangos, bet kliuvinio luomai. Berods reikia pirklių ir kitų. Bet jie turėtų pasistengt, kiek tiktai galima, kitiems patarnauti ir saikūs būt, nuolat apveikdami godą. Tuomet jie gali savo žmoniškume net greičiau dar patvirtėti negu kitų luomų žmonės.

Pagaliau reikia pastebėt, kad kiekvienas žmogus tūliems luomams priklauso. Ir yra tai labai svarbu. Tuo kiekvienam duotos sąlygos iškopt iš pavojaus.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata