Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

VALDYTOJAI 

Kas valdytojų pareiga yra, tat šiek tiek ir praeitais laikais buvo aišku. Tik abejojama dar tuo, kaip valdytojas valdžiavai teikiamas. Vieni nori, jis turįs būti tautos renkamas, kiti, jis turįs jai užgimti. Žinant, kad tauta yra sudėtas dalykas ir kad ne jos visata, bet atskiras žmogus apreiškia kartais giliausiąjį jos tikslą, pasirodo abu būdu netinkamu. Rinkdama valdytoją, tauta paprastai nesirenka didvyrio. Pasilaikydama šeimą, iš kurios turi jai gimti valdytojai, ji dažnai sau kenkia. Nesą tiejie, kartais save teisingai matydami parėjusius iš Dievo malonės, to paties netiki apie kitus žmones ir jau tuo pasidaro neteisingi.

Kaip tik atskirame žmoguje užgimsta tautos valia, taip ir tik tokiu keliu stojasi tautai valdovas. Tiktai patsai vienas žmogus gali save padaryti tautos valdovu. Didžiausiejie pasaulio valdovai lig šiol tik taip teužėmė savo vietas. Tik taip tapo Cezaris valdytoju. Ir tik taip teužkopė Napoleonas ant Prancūzijos sosto. O jie toli dar nebuvo tobuli žmonės. Todėl buvo žinomasis toks jų ir galas.

Svarbu yra tat, kad vienas žmogus atjaustų valdytojo uždavinį. Yra berods daug, kurie norėtų tautą valdyti. Kaip seniau aiškinta, kiekvienas žmogus trokšta sau pasaulį kurti. Todėl reikia suprasti, kurs galėtų būti tikras valdytojas. Aišku, kad toksai iš pat jaunų dienų jau tuo yra žymus, kad save patį suvaldo. Tai pagrindinė jo ypatybė. Toliau tad jis paaugęs ir turėdamas savo gyvenimo skritulį, turi čia būt apsireiškęs valdytoju.

Nebus tai tat, kad jis kitus žmones bandys savo norams ir tikslams pavergt, bet kad jis žmonių santykiuose tą padarys, ką menininkas savo materialui. Jis turi jiems sužadint pilnesnį ir aukštesnį žmoniškumą. Todėl jis pats turės būt žmogus, kurio asmenyj viršų palaiko jo dvasia-siela, kurs yra harmoniškas žmogus ir kurs nuolat žmonėse tik tvirtina harmoniją. Jeigu valdytojo sūnus tokį pobūdį apreikštų, jis pirm visų turėtų pasistengti po savo tėvo galvos tautą valdyti.

Suprantama, kad jam ir turi būt išminties bei tvirtumo. Vienas svarbiausiųjų valdytojų pobūdžio pažymys yra tai, kad jis visai nėra prieinamas žmonių pagyrimui ir papeikimui. Jis turi griežtai galėt veikt ir prieš bičiulių norus ir palinkimus. Jam turi rūpėti ne jo, bet tautos gyvatos labas; ne žmonių smagumas ir tariama laimė, bet jų pažanga, jų dvasios kilimas; ne jų laisvė, bet jų dykybė.

Svarbu berods, kad, jam užimant valdytojo vietą, ir kaip nors prasitartų visi tautos vaikai. Tarsmų balsų tam neužtektų. Bet tauta tegalėtų apsireikšt neigiamu būdu, kadangi ji valdytojo pasirinkt nenujėgia, tiktai jį atmesti. Bet siundymų neturėtų būti. Todėl, nustačius dieną, kada bus tauta paklausiama, norimo valdytojo vardas tik teturėtų būti viešai skelbiamas kelias valandas pirm atklausimo. Tautai neigiant vieną žmogų, jai gali būti siūlomas ir antras. Trečiasis ir neigtas užima valdžią nors metams. Tautai neneigiant siūlomo valdytojo, tasai ją valdo septynerius metus, bet gal ir visą savo amžių.

Tuo berods nėra visa padaryta. Iš tikrųjų yra gyvai ir augančiai tautai visuomet kitas dar valdytojas. Jis nesiima valdžiavos. Ir negeidžia valdytojo vietos. Jis dirba kitą darbą, būtent augina savo dvasioj ir sieloj kiek tik įmanydamas žmogaus didybę. Ta jo galia yra iš tikrųjų stiprybė. Jis yra visuomet tikrasis tautos valdytojas. Bet ir jis nėra tuo be tautos sutikimo. Atmesdama visa, kas kilnu, aukšta, vaisku, atmeta ji ir jį. Berods tuomet ji ir save pasmerkia žuvimui.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata