Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

KELIOS VALDŽIAVAI PAGRINDINĖS MINTYS 

Yra didis skirtumas tarp minėtojo tautos sūnaus ir žemiausiojo jos vaiko. Jis yra vienas savo vaiskume, kitų esant daug. Ypačiai tųjų nėra maža, kurių gyvenimo tikslus nustato kūno ir geismų reikalavimai. Toli tiems žmonėms, kol nebenorės gauti, bet teikti. Bet visiems turi tarnauti valdžiava. Visų norai turėtų krypti nors iš lengvo kilnybėn, žmoniškuman.

Todėl, valdžiava kuriant ir taisant, labai svarbu šį omenyj turėti: valdžiava turi būt kiekvienam tautos vaikui geriausia ir tinkamiausia sąlyga ir priemonė apreikšt aukščiausiąjį jo žmoniškumą.

Tokiai valdžiavai sudaryt turi būti kviečiami ir telkiami visų žmonių norai. Tiejie turėtų sueiti į tikrąją santarą ir sąklausą. Net norai tų žmonių, kurie vien seka savo troškimus, turėtų būt naudojami šiam tikslui. Ir taip tad reikėtų surasti gyvenimo tiesas ir pastatyti atskirų luomų ir žmonių teises, kuriomis jie gyvendami turėtų vaduoties.

Ką kiekvienas nori ir daro, turi būti tat, ką kiekvienas kitas galėtų norėt ir daryti; o tačiau kiekvienam būtų smagu gyventi.

„Visa, ką jūs norite, kad žmonės jums darytų, darykite jiems.“

Joks žmogus neturėtų būti kitam daugiau priemonė jo tikslams negu jis patsai jam.

Jeigu koks įstatymas priverčia žmones jį dažnai peržengt, jis turi būt šalinamas; jis nėra teisingas.

Visa, kas tautoj yra ir kas gali derėti atskiro žmogaus aukštinimui, turi jam būti prieinama. Vien tat, kad jis tam dar nėra prinokęs, galėtų čia padaryti skirtumų.

Pirmiausioji kiekvieno žmogaus tiesa turėtų būt tat, kad jam leidžiama dirbti pagrindiniam valdžiavos tikslui. O dirbti savo būdu, taip kad jaustųsi smagus, tai turėtų reikšt, kad jo darbu sukiltų aukščiausias jo gyvybės pajautimas, būtent šventas džiaugsmas.

Ir dirbant prasčiausiąjį darbą, žmogui turėtų būt numanu, kad jis tarnauja visos tautos labui, o visa tauta jo darbo svarbumą atjaučia.

Visi įstatymai, visos įstaigos turi augt iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būt skolinama iš kitų tautų. Ką kitos tautos turi gero, tegali derėti raginimui atitinkamą savo gera gaminti.

Kiekvienam tautos vaikui turi būt laiduota tiek, kad jo kūnas, saikiai gyvendamas, gali išmist. Toliau jam turi būti progų jo jausmams suptis gražiu būdu, jo geismams būt patraukiamiems į tokius dalykus, kurie žadina žmoniškumą. Jo minčių gyvenimas turi galėti nuolatai turtėti, jo protas ir jėgos būt miklinamos.

Pagaliau yra būtina, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam su kitais, jo manymas, išmintis ir valia augtų ir stiprėtų, kad jo meilė, grožė ir labumas, teisingumas, skaistybė ir kantrumas visaip apsireikštų ir įsigalėtų.

Bet neturėtų būt verčiamas nei vienas geruman. Ir nei vienas, kurs yra apreiškęs savo vertybę, neturėtų pasilikt be dalies iš žmonijos lobio.

Vienok valdžiava tam suteikia skausmą, kurs dirba prieš pagrindinį jos tikslą, kurs žmoniškąją savo paties vertybę žemina ir naikina ir apteršia arba silpnina kitojo žmogaus žmoniškumą. Jam teikiamas skausmas turi jam duot atjaust, kad jo pasielgimas yra nuodėmė.

Visi išvadžiojimai į nedorybę, visi apsirijimai ir apsigėrimai yra tokie nusidėjimai. Nusikaltusiejie žmonės turi išmokti suprast, kad jie priešinos kūrybos veikimui. Tam netinka paprastos bausmės. Silpnos dvasios žmonės turi būt verčiami kokį nors naudingą darbą atlikt.

Sunkiausia nuodėme turi būt laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būt ilgam apleidžiamas.

Gimties santykių nešvarumas turi būt priskaitomas vyriškam. Jis turi pakęst visą gėdą ir papeikimą, mergaitei praradus savo prigimties nepaliečiamybę.

Visa, kas gali sukelt gimties santykiuose įtampas, turi būt vengiama. Todėl vaikai iš mažų dienų turėtų priprast prie nuogumo. Nuogumas tad nebūtų erzinimo dalykas.

Ir vaikams svarbu žinot, kad žmogus yra asmenybė, pareinanti iš dvasios gelmių, jo kūnui augant iš motinos, tėvui sužadinus kūrybos galias.

Vyriausias valdžiavos rūpesnis ne turėtų būti apsaugot kiekvieno žmogaus turtą ir laisvę, bet jo dvasios ir sielos kilnumą ir kad tasai įsigalėtų.

Žmonių vertybei suprast turi būti žiūrima į tai, ar jie nori vyriausiai, kad jiems kas tektų, ar kad jie ką teiktų.

Apreiškimas ir menkiausio pavydo parodo žmogų ne tiek pakilusį, kad jaustųsi teikiantis ir todėl aukštam luomui priklausantis. Pavydo ir pasididžiavimo žmogus pirm visų netinka valdžiavos tvarkai užveizdauti.

Ir tikra nuodėmė yra pašaukt į aukštesnę valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

Kuo daugiau žmogus yra produktyvas arba gelbėtojas ir tarnautojas, tuo daugiau jis yra tinkamas aukštesnei vietai valdžiavoj. Nesą tuomet jis kuo mažiau rūpinasi ką gauti iš gyvenimo. Jis vien nori jam save teikt.

Ypačiai šventinimui netinkamas yra žmogus, kurs dar savo asmens gerui rūpinasi materiniais turtais. Jis turėtų kuo greičiau šalintis iš savo luomo.

Motriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškiejie, žinoma, kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų, teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jai atvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint. Yra tai dėsnis, kurio pašalint negalima. O valdžiava kaip tik turi derėt žmoniškumui aukštint.

Berods tam yra parinkta ir draugė arba šeima, vyriausioji moters gyvybės ir valdžios vieta. Bet pirmasis šeimos uždavinys yra gyvybę dauginti. Negali tai įvykti be šeimos. Ji todėl ir negali būt griaujama. Ji yra labai svarbus žmoniškumo lopšys. Ir motera viešume vis tik tiek tereiškia, kiek ji šeimos dvasios į jį įneša.

Kuo daugiau žmogus yra susikrovęs materinių turtų, tuo akyliau reikia į tai žiūrėti, kaip jis apsieina su žmonėmis. Niekuomet neturi turtai suteikti žmogui daugiau teisių santykiuose su kitais žmonėmis.

Išėmus pirmų dviejų produktyvių ir pirmų trijų tarnautojų luomų pavadinimus, visi kiti neturi būt žmogaus parenkami išmitimui ar pelnui, bet vien kad, juose pasidarbuojant, būtų progos savo žmoniškumą įnešt į gyvenimą.

Tinkamumas vienai antrai vietai neturi būti surandamas kvotimais. Ne tikros tam įstaigos ir ne kiti žmonės, bet kiekvienas turi pats pasirinkt gyvenimo darbą, sekti „,savo pavadinimą“. Ir kaip kur ir kokiu būdu žmogus darbuojasi ir pats tuo save perša, jis ir kitų turi būt kviečiamas į darbą.

Tikriejie piktadariai neturi būti baudžiami. Ypačiai svarbu, kad nebūtų jiems mirties bausmės. Bet laisvė turi jiems būt paimama, juos sodinant į tikrus darbo ir auklėjimo namus. Jų užveizdai turi būt žmonės žymiai kilnios sielos.

Apatiniesiems luomams kiekvienos luomų eilės patartina priklausyt keliems luomams; prie produktyvaus luomo turėtų kiekvienas nors ir mažumą prisidėti.

Geradarys yra pirma tuo žymus, kad jis nė vieno nenutaria, nė to, kurs jam pikta daro. Turtų dalinimas nėra ryškus geradario žymis.

Aukščiausio kilnumo yra tas žmogus, kurs nebelaukia sau smagumo ir džiaugsmo iš gyvenimo ir žmonių, bet kurs jiems visas savo galias teikia, jeib jie pasiektų tikrąją laimę ir dykybę.

***

Pagaliau kelios dar mintys apie visą šią šio rašto dalį! Yra norėta ką parašyti, kaip gal Platonas parašė savo Politeią. Bet reikia tą pastebėti, kad šišion nėra kas nors tik taip sau sugalvota. Valdžiava regėta sąryšyj su tautos gyvybe, kuomet ji tvirtėja, auga, kyla. O toji gyvybė suprasta nešama kūrybos žengimo.

Kiekvienas žmogus yra tos gyvybės srovelė. O ji tiek toj gyvybėj reiškia, kiek ji tą gyvybę stiprina. Pagal tai yra ir luomų svarbumas aiškintas. Nereikėtų į juos žiūrėti senu supratimu ar gal „naujovišku“ manymu, kad nebeturi būti luomų. Jie kaip tik yra tos lytys, kuriomis žmogus savo žmoniškumą neša į visuotinąjį gyvenimą ar iš jo sau traukia gyvybės sultis. Todėl ir čia nėra konstruotės.

Ir nėra manyta, kad dabar visa reikėtų pagal šišion parašytas mintis gal Lietuvoj statyti. Ne, norima sužadinti visas tautiečių sielas, kad numanytų, ką reiškia, kad žmogus gyvena ir kad jis yra tautos vaikas. Jam tad atitinkamai pasistengiant ir apsireiškiant, savaime vis daugiau įvyks, kas šišion, nors ir tik apskritai ir dar ne tobulai, yra pasakyta.

Kam nors statyti ar taisyti neužtenka to tik pageist ir apie tai ką sumanyti. Paprastai berods taip daroma. Todėl ir žmonių veikalai yra be jokios gilesnės prasmės. O žmogus yra viena kūrybos galių ir jos priemonė. Jo darbai turėtų šaknėti kūrybos gelmėse.

Todėl reikalas visas tas gelmes žmoguje sukelti. Visos žmogaus galios, giliausios ir paprasčiausiosios, turi iš lengvo įgaut palinkimą vienam dalykui vykint. Tuomet jis bus kuo svarbesnis. Valdžiava bus tokia, kokie yra tautos žmonės. Todėl pirm viso svarbu žmonėse tą didumą sužadint, iš kurio gali kurties tokia valdžiava, kaip ji šišion vaizduota.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata