Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

INDIVIDUALI IR SOCIALINĖ SĄMONĖ 

Minimas atsilukštinimas reiškiasi dvejaip. Jis atveria didesnes gilybes ir apima ir platesnes platybes. Pastebima tai visame kūrybos darbe, ir menkiausiame. Mineralijoj aiškiai matyt, kad atskiriems daiktams teikiamas individualus pavidalas.

Augmenijoj jau kiek daugiau pastebėt. Atskiri pavidalai įgyja daugiau savybių. Bet žymu labai, kad vienos rūšies pavidalai linksta sau lygius gamint be saiko. Ir taip rodosi, kad kūryba augmenijoj ne tiek individualumą, kiek socialumą vykina. Kad akmenėlis yra, žiūrint į jo formą, visame pasaulyj sau visai vienas, tad augmenys randasi rūšyse. Berods rūšys pačios skiriasi viena nuo kitos kaip akmenys, kurių ir yra visokių rūšių. Tik augmenijai mes noroms nenoroms priskaitome daugiau turinio ir todėl daugiau vertybės.

Didesni dar skirtumai matyti tarp gyvulių veislių. Bet ir pavidalų turinys yra didesnis. Tarsi gilesnės pasaulio gelmės gyvuliais pasemtos. Visai aišku yra, kad gyvulys daug daugiau reiškia negu augmuo. Jis gyvesnis. Jo kūnas daug pinkliau sumegztas. Nesulyginamai jis turi daugiau gyslų ir gijų negu augmuo. Jo pavidalai yra daug ypatingesni. Kiekvienas jųjų yra atskiras sau dalykas.

Bet, žiūrint į gyvulių gyvybę, į jų reiškinius, tad vėl aiškiai matyt, kad vienos veislės gyvulys apreiškia savo gyvybę visai tokiu jau būdu kaip antrasis. Kurs mėgintų užrašyt, paveikslui, žirgo amžiaus bėgį, greit pastebėtų, kad visame, ką vienas žirgas daro, jis apreiškia visą savo veislės, ne savo vieno ypatingumą. Jis tik tėra tarsi savo veislės atstovas. Tik visai menki mažmožiai skiria vieną nuo kito.

Visai kitoks yra žmogus. Jau kūno skirtumai yra gana ryškūs. Vis dėlto čia pastebėt giminių, tautų, padermių panašumai. Bet kad kūnai ir visai maža skirtumų teatrodo, kaip kartais dvynučių, tai psichiniai ir dvasios-sielos reiškiniai yra visai nesulyginami. Labai tai aiškėja, kad kas juos užrašo kas dieną nuo pat užgimimo.

Nėra du žmogų lygiu. Ir lygiuose prietikiuose du žmogų visai kitaip pasielgia. Žino tai labai gerai visi gyvėdžiai, paveikslui, liūtas. Tykodamas užnikt gyvulius, jis moka visiškai prisitaikint atskirų gyvių veislei. Bet kaip žmogų užnikt, to jis nesugeba. Nėra tam padavimų ir papročio. Kiekvienas žmogus kitaip apsireiškia. Todėl jis gyvėdžių ir yra bijomas.

Žmogus yra gyvis ne vien individualaus pavidalo, bet ir su individualia sąmone. Jame yra sušvitusi jau ir sąmonybė. Todėl jis ir vadinasi žodžiu aš. Tuo savo aš žmogus prasideda. Berods dažnai žmogus tuo žodžiu pažymi savo jausmų ir minčių gyvenimą. O tai yra apsirikimas. Tikrasis aš kyla iš dvasios sričių, iš esties labumo. Ir yra tai dalykas, kurį vertėtų tikrai nuodugniai išmanyti.

Su savo aš žmogus iškopia tarsi iš sąryšio su visu regimu gyvumu. Jis kaip koks aš yra sau vienas, lyg būtų viso ir visų apleistas. Ir jis ieško sąryšių. Bando pritraukti visokius turtus. Žemasis žmogus tai tedaro tik laikais. Bet kaip tik jo aš pradeda susimegzti ir susipainioti su geismais ir mintimis, tad jis beveik ir vien tik jais ir jomis rūpinasi, arba, kaip jis pats tiki, – savimi.

Sukyla jam berods ir linkimai prisiglaust prie kitų. Pats jo kūnas jaučiasi rištas neregimais ryšiais su kitais. Pirma su tėvais ir giminėmis, tad su antra gimtimi. Ypačiai šie linkimai, kurie suveda du skirtos gimties žmogų, jį giliai paima. Iš tų santykių vėl pasidaro ir nauja jo sąmonės savybė. Jo aš kinta. Jis nebesilieka susipynęs su savo, bet su kitųjų jausmais ir mintimis. Jo „egoizmas“ aprėpia jo šeimą, giminę ir pagaliau visą tautą.

Taip žmogaus aš ir vienu, ir antru žvilgsniu auga; tai gilėja, tai platėja, kol neatsikliudo iš lengvo visai ir nuo savo geismų ir minčių. Ir vis aiškiau numanyti, kad vienas žmogus nebėra sau atskiras dalykas esamybėje, regimame pasaulyje, bet kad jis yra atskira asmenybė dvasios-sielos srityj ir kad jis priklauso ypatingajai asmenybių eilei, vadinamai žmonija.

Į tąją berods dažnai žiūrima kaip į didį pavidalų skaičių. Bet, pažinę tautos gyvatą ir supratę, ką čia žmogaus asmenybė reiškia, rodos, negalėtų sunku būt išmanyti, kad žmonija susideda iš dvasinės srities gyventojų, būtent iš asmenybių. Iš jų spindi visiškai ypatingas galėjimas, palinkimas ir noras. Kūryba kiekvienu žmogum veikia nauju ir visai ypatišku būdu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata