Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

TAUTŲ SANTYKIAI 

Nėra toks tautos tobulumas, apie kurį ką tiktai kalbėjome, sau tikslas. Žmonijos asmenybės susispiečia į tautas tokiu pat keliu, kaip visa esamybė atsiskleidžia. Jos sąmoningumas eina šviesyn ir platyn, pilnyn. Tam tautos įgyja vis daugiau individualumo. Bet jos tam ir stojasi į sąryšį viena su kita ir tūlos su kitomis.

Kartojasi taip santykiai, kurie pastebėti yra tarp atskirų žmonių. Tautos pasitinka viena kitą su savo ypatybėmis. Apsireiškia viena kitai materiniu savo būviu, psichiniu savo gyvenimu ir gal ir savo dvasios-sielos esimu ir būtimi. Ir taip sužadina kitoj tautoj atitinkamas galias ir atitinkamą turinį.

Nėra tautų santykiai jau dabar tokie kaip tarp kilnių žmonių. Priešingai, tautos dažnai pasiekia viena kitą žiauriu būdu. Nors prisieina tą pasakyti apie valdžiavas, kurios pirm neilgo laiko dar tarėsi atstovaujančios tautoms. Bet ir, nežiūrint į tai, tautos apskritai kaipo vienetai mažiau apreiškia žmoniškumo negu atskiras žmogus.

Taip vyriausiai tautos pasidaro jaučiamos kitoms savo sunkumu, kūniškumu. Ir sukelia viena kitai daug vargo ir skausmų. Net dviem tautom susiliejant, kraują sudedant, išeina viso ko. Sako tūli mokslininkai, kad nerimastis, kurs pastebimas tūlose tautose, kyląs iš mišraus kraujo.

Vėl ir atsitinka, kad viena tauta užgula kitą savo geismais ir troškimais. Bruka jai savo būdus, savo kalbą, užneria jai savo manymo tinklus. Ir kartais tuo visai įsiurbia kitos tautos gyvatą į savąją.

Berods įvyksta tat tik tuomet, kad ryjamojoj tautoj nėra sąmonių sanklausos ir kad nėra čia sąmonių su turiniu, joms tekusiu jos dvasiai-sielai gyvenant, o ryjančioji tauta yra sąmoningesnė, turi daugiau ir svarbesnio turinio, kurs nėra vien materinis, bet ir kitų daiktų atspindinys.

Iš to gal aiškėja, kad ta tauta yra kuo stipresnė, kuri turi daugiau dvasios galybės, kurioj sąmonių turinys yra psichinis-dvasinis ir kurs daugiau šviečia. Tokios tautos, nors laikais ir pavergtos, išlieka jų vergėjams pranykstant. Bet būtina yra, kad tos tautos krautų daugiau dvasinio, o ne „materinio“ turto.

Tuomet tokia tauta nėra išnaikinama. Paprastosios kovos teatsitinka tarp materinių pavidalų. Juos pasiekia ginklai. Tiejie gali juos kaip ginti, taip ir sunaikinti. Bet nieko negali jie padaryti psichiniam ir dvasiniam turtui. Prieš tąjį galima veikti tiktai dvasios ginklais. Ir čia bus laimėjimas toj pusėj, kurioj daugiau bus sąmoningumo.

Už visas tautas aukščiau stovi toji, kuri savo visatoj yra aukšto žmogaus sąmonės turinys. Globiama jos dvasios-sielos, ji iš lengvo atspindi visą žmoniškąją jo gyvybę. Gaminasi naują kultūrą jos gyvata. Ir su tos tautos amžių užeina nauji laikai.

Tokia tauta tad ir nebegali užgulti kitų ir bandyti jas praryti arba joms uždėti savo ypatingumo antspaudą. Ir negali ji lenktyniuoti su kitomis dėl įvairių paprastų žmonių rūpesnių dalykų. Yra ji iškilusi iš kitų tautų eilės, kaip kilnus žmogus kitų žmonių tarpe.

Nebėra jam galima kitais naudotis savo tikslams. Ir nebėra jam galima varžytis su kitais dėl kokių nors turtų. Nė nebgali jis lenktyniuoti su kitais, norėdamas juos pralenkti turtingumu, gyrių, savo gabumu, jeib jis pasiektų pirmą vietą. Jis augina aukščiausias savo galias ir jas apreiškia kitiems žmonėms, ar tuo nesužadintų ir juose atitinkamų jėgų.

Taip ir tikrai kilni tauta vien tegali pasistengt augint gyviausiąjj žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu, kad joms kas įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama. Tuomet kitose tautose auga atitinkamas žmoniškumas kaip augmenys saulėje. Tik bus jis kitas, nes noks kitoj tautoj.

Tokia tauta tad nėra sugriaujama. Pildydama aukščiausiąjį kūrybos liepimą, ji yra ir galingiausioji. Kūrybos visagalia yra ir jos galia bei stiprybė. Nėra tad šiame pasaulyje, kas jai kenkti galėtų ir kas norėtų tai padaryti. Visos tautos nusilenktų prieš tokią tautą.

Pagaliau dar vienas dalykas šišion minėtinas. Yra žmonijoj ypatinga žinia, gal ir tik toks numanymas, kad susimaišiusios tautos tikru laiku kiekviena vėl atitrauks iš kitos savo kraują. Tautai augant, tatai suprantama. Kaip ką tik aiškinta, ji vis galingiau pritraukia, kas bet kokiuose santykiuose su ja stovi. Bet ir ypatingas gamtos dėsnis, kurį surado dažnai dabar menamas botanikas Johanas Gregoras Mendelis (1822-1884), daug apie tai sako. Apdulkinus žiedus vienos pupų rūšies dulkėmis kitos, vaisiai buvo mišrios rūšies. Bet jau sekančioj kartoj pradėjo atsitaisyti atskiros rūšys. Radosi pupų su skirtomis ypatybėmis vienos ir antros rūšies vienoj ankštyj. Ir pasirodė, kad nėra galima dviejų rūšių augmenų pasiliekamai sumaišyti. Tas pats dalykas pastebėtas ir tarp gyvulių, nors čia jau santykiai pinklesni ir atitaisymas prasideda keliomis kartomis vėliau [13].

Rodos, kad ir žmonėse turėtų tas pats dėsnis veikti. Bet dalykai čia, kaip suprantama, dar daugiau sumegzti yra. Tačiau tas dėsnis, rodos, išguldo tai, kad tūloj šeimoje randasi visai skirtų žymių vaikų, vieni yra šviesūs, kiti tamsūs ir ktp. Ir jų linkimai bei kitos ypatybės labai skiriasi. O kad tie vaikai vėliau susidėtų su žmonėmis panašiais į juos, jų padermė vis daugiau skaidrėtų.

Pamename šį dalyką ir dėl to, kad jis aiškiai parodo, jog rūšies, veislės, padermės, giminės ypatybės kyla iš atskiro dalyko esmės. Toji ypatybė gali būt laikui drumsčiama materinių maišymų, bet nešalinama. Tiktai esmė, kišdama, gali ir pavidalą galutinai taisyti. Ir taip išeina, kad tautos stovi pagaliau visai atskiru pobūdžiu viena šalia kitos.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata