Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

ŽMONIJOS VIENYBĖ 

Tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaidosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta tam yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą.

Visoj žmonijoj iš lengvo vis daugiau išauga šviesios sąmonės asmenybės. Ir jos įsigema į tautas, kurios su ypatinga savo būtimi ir su savo aplinkybėmis joms yra reikalingos kaip jos anoms. Ir taip tobulėja tautos ir vis daugiau reiškia žmonijoj. Berods ir dingsta tūlos tautos. Yra tai ženklas, kad jos netiko kūrybos darbui. Pastovumo tik tas dalykas teturi, kurs gyvena su kūrybos galiomis ir jai tarnauja.

Tokiu būdu tad yra visokių tautų. Ir jų santykiai tiek bus geri ir žmoniški, kiek atskira tauta tinka žmoniškumui augint. Žemo laipsnio tautos todėl savo santykiuose maža apreikš žmonijos vienybės. Bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos būtis ir padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svar-bėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę.

Ir čia daug reikš atskiri žmonės, kurie yra toli pralenkę paprastojo mums žinomojo žmogaus laipsnį. Turėdami savo sąmonėj savo tautą, jie atsimins ir kitas tautas. Jų sąmonė, tiek prašvitusi, kad jau siekia pasaulio kūrėjo širdį, nebegali apsistoti tik prie vienos savo tautos.

Berods kraujo ryšiai juos trauks vis dar į vieną tautą. Ir jie bus tarsi tos tautos siela. Bet jų žmoniškumo laipsnis juos iškelia toli ir iš pakilusios tautos. Ir tūliems jie vos yra suprantami. Negalima kitų žmonių su jais palyginti. Jų asmenybės yra žmoniškumo saulės tarsi spinduliai. Todėl tos asmenybės sudaro sau atskirą draugiją. Beveik, sakyčiau, atskirą tautą.

Bet ji jau nestovi šalia kitų tautų, kurios turi savo kraują, sravėjusį per amžius ir atnešusį į šį gyvenimą vis naujų žmonių pavidalus. Jie stovi po kitais gyvenimo įstatymais. Kūnas ir kraujas jiems maža tereiškia. Yra jie tas kūrybos vaisius, kurs noko esties srityj, vadinamoj žmoniškumu. Yra jie ta draugija, kuria pasiekta pasaulio atsilukštinimo pilnybė.

Bet ji jau nestovi šalia kitų tautų, kurios turi savo kraują, sravėjusį per amžius ir atnešusį į šį gyvenimą vis naujų žmonių pavidalus. Jie stovi po kitais gyvenimo įstatymais. Kūnas ir kraujas jiems maža tereiškia. Yra jie tas kūrybos vaisius, kurs noko esties srityj, vadinamoj žmoniškumu. Yra jie ta draugija, kuria pasiekta pasaulio atsilukštinimo pilnybė.

Juose yra žmonijos vienybė įvykusi. Jų išmintis yra žmonijos dvasia, ir jų meilė jos siela. Bet jų galia yra ir kūrybos galia. Iš čia plaukia visa, kas žmoniją veda aukštyn. Iš čia plūsta visos bangos atskiroms tautoms kopti evoliucijos keliu ir iš lengvo numest visa, kas jas skiria ir visiškai tuo gyventi, kas vienija. Pagaliau ir tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurios ištarnavusios pranyksta.

Toli dar už akių šita žmonijos būtis. Bet kaip seniai jau žmonija mąsto apie savo amžius, ji ir kalba apie šį žmonijos vienijimą. Ir visose tikybose atsispindi žinojimas apie žmonijos aukštybę. O kur šis žinojimas gyvesnis, čia tautos gyvata ir yra šviesesnė. Tas žinojimas, nors tik tiek tikras kaip koks sapnas, yra patsai žmonijos pasiilgimas aukštesnės, pilnesnės gyvybės, pasiilgimas tikrosios žmogaus didybės.

O tam pasiilgimui pareina nuolatai galia iš vieno tikro dalyko. Kaip žmogaus sąmonėj tūno didė esamybės dalis, kaip iškilusio žmogaus sąmonėj nešama visa tauta, pagaliau net žmonija, taip ir su žmonija ir visas pasaulis gyvena tame, iš kur visa turi savo kilmę, savo gyvybę ir tikslą.

Šitą numanyti yra kaip tik sąlyga visam tautų kilimui ir pagaliau žmonijos vienybei vykinti.

Dažnai jaučiama, kad gyvenimas yra labai sunkus. Suvaržęs jis žmogų laiko ir veda ten, kur kūryba jį vesti liepia, tarsi ji būtų geležinė, nenumaldoma. Bet iš tikrųjų ta sąmonė, kurioj visa, tai ir gyvenimas, esti, yra savo esmėje išmintis, grožė ir meilė. Ir iš lengvo ji savimi vis daugiau prisunkia visą esamybę.

Iškilusiejie žmonės, kurie tai numano ir tą sąmonę su širdingu atsidėjimu pasitinka, stovi jau dabar už tikrąją visos žmonijos vienybę. O Amžinoji Meilė laukia, kad kiekviena tauta, kiekvienas žmogus ją pajaustų ir mylėtų ir tuo žmonijos vienybę kurtų.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata