Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

ATSKIRŲ GYVIŲ REIKŠMĖ GYVENIME 

Kur žmonės gyvena, tokie jie yra. Bet pasakyt, kad žmonija dalinasi į šakas pagal žemės kraštus, būtų neteisinga. Nors ir daug reiškia aplinkybės, vis dėlto negalima gyvių veislių ir žmonijos tautų atsiradimo iš jų išaiškinti. To atsiradimo šaknys netūno paviršiaus dalykuose, kaip tai buvo tikima lig šiol; jos pareina toli iš kūrybos gelmių. Kaip tauta atsiranda, yra pirmasis jos slėpinys.

Buvo berods mokslas, kurs tarėsi visus šio žvilgsnio slėpinius atidengęs. Ir tūlose galvose jis ir šiandien tiek dar vietos užima, jog kitos mintys čia nebetelpa. O žemesnių ir aukštesnių mokyklų knygelės taipo jau jo yra prikimštos. Bet universituose apie jį kalbama dabar beveik vien kaip apie istorijos dalyką. Šitas mokslas yra darvinizmas.

Svarbiausieji to mokslo tvirtinimai buvo tie, kad atskiros gyvių veislės atsirandančios įvairinimu ir pasirinkimu bei būvio kova. Iš tos kovos tepasiliekąs tiktai tinkamiausias gyvis. Bet visas toks mokslas, nuolatai mėgintas, pasirodė neteisybė. Naujausioji gamtos patirtis priėjo net prie visai priešingų tvirtinimų. Ir gi senasis sakinys „Natūra non facit saitus“ (gamta nešokinėja) prarado savo prasmę. Žiūrint į veislių atsiradimą, net aiškėja, kad „natūra facit saitus" – gamta šokinėja. Iš kelių teisingų pastebėjimų darvinizmas buvo mėginęs išdėstyti visą kūrybos darbą. Ir išėjo iš to visokie apsirikimai ir tikri paklydimai.

Mat buvo norima suprasti kūrybą tuo, kas regima ir sučiuopiama. Buvo tai nerangiausiojo materializmo pažiūra. Ji įsivyravo iš lengvo su mokslo žengimu ir didžiajame žmonių skaičiuje. Pasisekė tam mokslui, kurs į visa matematiškai-materialistiškai žvelgė, daug padaryti materinėse gyvenimo srityse. Ir tuo jis svarbėjo, kaip jo vaisiai didėjo. Bet tiejie tik tebuvo išvaryti iš žievės viso gyvenimo, visos esamybės. Ir žmonės, į juos įsikibę, jais maitindamiesi, liko be turinio, be jėgų. Pastebėję visa tai, mokslininkai iš lengvo kreipėsi vėl daugiau į pasaulio gelmes. Bet kol didysis žmonių skaičius juos seks, praeis ilgi amžiai. Ir materializmas, būdamas jau seniai nuvaldęs mokslininkų protą, neįstengė taip greit šalinti senesniojo pasaulio supratimo, kurį vadiname dabar psichizmu [2]. Dar šiandien tūli žmonės, net ištisos tautos arba nors luomai juo žiūri į pasaulį ir jį supranta tokiu jau būdu, kaip jie savo mintis ir geismus patiria.

Giriasi mūsų laiku biologija teikianti žmonijai geresnį pasaulio supratimą. Ir, be abejonės, ji daug aiškiau atskleidžia esamybės slėpinius negu materializmas ir psichizmas. Tik reikės pastebėt, kad ir tuose yra daug tikrenybių ir kad biologija toli dar neatveria paskutinių esamybės gelmių.

Biologija parodo, kad kiekvienas gyvis turi atskiras savo gyvenimo sąlygas ir reikmenes. Ir tiktai panašios vienos į kitas yra tokios, kuriomis gyvena vienos rūšies arba veislės gyviai. „Kiekvienas gyvas organizmas pasirenka iš visos esamybės sau tinkamą gyvenimo sritį, iš kurios sau kuriasi savo pasaulį savo sąmonėj ir aplink save.“

Tuo pasaulio supratimas žymiai keitėsi. Nebežiūrima į atskirą daiktą, kaip tai darė anglų filosofas Herbertas Spenseris, kurs tikėjo, kad gamta (tai esti regimoji) pasidaro įrankius, būtent gyvą organizmą. Dabar santykiai

tarp atskiros asmenybės ir visos esamybės * suprantami taip, kad abu paeina iš kūrybos gelmių. O kiekvienas gyvas organizmas pasirenka sau esamybės dalį ir joje ir ja atlieka kūrybos žygius savo skyriuje.

Kiekvienas gyvas organizmas yra pasaulyje tat, kas kūnui, paveikslui, akis, ausis ir t.t. Tųjų kiekviena dirba savo būdu. Ir negali būti jokios kovos tarp jų. Tam nėra jokios galimybės. Visai tokiu jau būdu gyvena pasaulyje ir jame veikia kiekvienas gyvas daiktas. Kaip jo pavidalas apreiškia tikslingą nusistatymą, taip jo gyvenimas ypatingą ir tikslingą pasistengimą.

Materializmas labai mielai lygino gyvąjį organizmą su mašina. Ir bereikėtų kažin ar pasakyti, kad mašina statoma kito, būtent žmogaus. Gyvasis organizmas turi savo kilmę pačioj savo esmėj, aktingame jos principe. Ištirta yra, paveikslui, apie tokius gyvius, kurių kūnas tėra gyvos materijos krislelis (pav. Amoeba terricola), kad jis prireikus keltis iš vienos vietos į kitą, kaskart gaminasi koją. Smagus būtų dalykas, kad bet kuri mašina galėtų pasidaryti naują dar dalį, jeigu tokia jai kuomet reikalinga.

Yra tarp kiekvieno gyvo organizmo arba jo rūšies ir pasaulio tam tikri santykiai. Ir ne vien augmenų ir gyvių skaičius padaro pasaulį gyvą, bet šie santykiai kaip tik yra kūrybos darbas, yra pasaulio gyvenimas. Tasai lieka nesuprastas, jeigu nematyti, kad kiekvienas augąs ar gyvas dalykas, menkas ar svarbus, savo būdu santykiuoja su visa esamybe. Jis ir šitoji kūrybos yra naudojamas jos tikslams. Esamybė yra materialas, augąs ir gyvas daiktas, priemonė ir įrankis. Žemiausiuose gyviuose esamybės reiškinių yra gal du, trys. Jais tie gyviai gyvena, juos pasidaro savo pasauliu. Aukštesniuose gyviuose yra daugiau tų reiškinių. O žmoguje juos vos suskaitysi.

Atskirus gyvius ne vien fizikos ir chemijos suprantamoji gamta paveikia. Šioji tėra visos esamybės dalis.

* I leidime buvo regimos būties. 2r. šio leid. 360 psl. (Red. pastaba.)

 Biologija už ją stato aukščiau dar visų „gyvybės“ reiškinių pagrindą. Bet ji nedaro čia ir kitų dar skirtumų. O tie būtinai yra reikalingi. Tiktai jie nebėra prieinami paprastam tyrinėjimo būdui. Ir tuo tarpu visa dar neigiama, kas nėra prieinama jusnims (akims, ausims ir t. t.). Tarsi žmogus tiktai jomis įgyja žinių, ne kitaip, ne savo išmanymu. Nors kiek pasipratinus, jau yra numanu, kad žmogus tegali tik suprast ir ką nors patirt, būdamas asmenybė su protu ir išmintimi ir ją kreipdamas į tai, ką patirt nori. Kitaip jis jokios žinios neįgyja, nors jusnys ir kaži kaip atviros būtų.

Iš viso to gal ir aiškės, kad žmogus, atskiras ir visa tauta, pagaliau ir visa žmonija, priklauso prie viso pasaulio ir kad iš žmogaus ir jo santykių išeina tat, ką kūryba vykina. Bet tie santykiai jau skiriasi nuo menko gyvio ir pasaulio santykių. Žmogus (tauta ir žmonija), savo asmenyje surinkdamas labai daug ir visokių esamybės veikimų, yra kūrybos padaras tolimesniam darbui. Jis stato savo aplinkybę ir kartu tobulina save.

Kas kartą, kalbėdami apie žmogų, atsiminėme ir tautos bei žmonijos. Visi žmonės, vadinas žmonija, yra visame pasaulyj ypatingas kūrybos veiksnys pasauliui statyt. Taipgi tauta, nors ji yra žmonijos skritulyj ir jos todėl mažesnis uždavinys, turi ypatingus santykius su esamybe ir visai savaip, nors žmonišku būdu, atlieka kūrybos darbą. Į kurį darbą, toliau mažumą geriau dar pažvelgsime.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata