Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

Vydūnas. Raštai

I tomas Vilnius „Mintis“, 1990 m.

Žvelgiu aukštyn, ir erdvėse visur išvydau tik tą Patį Vieną. Žvelgiau žemyn į jūras. Ir čia bangavo bangose visur tik Jis Pats Vienas. Žvelgiau į širdį. Tai buvo jūros, pasaulių begalis ir nesuskaitomi sapnai. Bet ir juose išvydau tiktai Jį Patį Vieną. Iš Rytų šalių mokslo.

Vydūnas. Raštai, I tomas. Vilnius „Mintis“, 1990. Mūsų uždavinys p.99-233.

TAUTOS GYVATA

Filosofiški-sociologiški aiškinimai

Atjaust atsakomybę prieš kūrybos žengimą pridera kiekvienam žmogui.
Vydūnas


I. KAS YRA TAUTA

 


PAGRINDAS VISAM DALYKUI SUPRASTI

 

Tai atskiri daiktai, tai vėl pasaulio visata pritraukia žmogaus dvasios akį. Abu sudaro visumą, kuria tik tegalima stebėtis. Kupina ji yra neapsakomų slėpinių. Jųjų gausybė žada žmogui, žiūrinčiam į ją, neaprėpiamą gyvybės pajautimą. Stengiasi žmogus nors kiek to pasiimti savo protu, savo išmanymu. Nėra tuojau aišku, kiek to jam teks. Bet džiaugsmas jį jau pildo, matant, kad bent santykiai tarp atskiro dalyko ir visatos yra nujėgiami.

 

 

Imkime kad ir tik akmenėlį ir visatą. Jei ne kuo daugiau, tad nors tuo jis yra ypatingas, kad jis sveria. Savo sunkumu jis veikia. Sunkumas yra jo, kaip atskiro daikto, prasmė ir reikšmė. Vėl apskritai žinoma, kad sunkumo galia veikia ir visame pasaulyje. Ji yra čia plati didybė. Visur jos valdžią jaučiame. Ir mažiausias dalykėlis tarsi tik tam tėra, kad ją apreikštų. Bet jis ją apreiškia savaip.

 Ir ieškokime platesnio dar supratimo! Pasaulis su savo turiniu yra didis pasidarymas, platus ir gilus veiksmas. Juo apsireiškia pati kūryba. Didžios galios nuolatai juda, sravi. Iš to išeina mažos to judėjimo lytys. Vadinamos jos daiktais. Jie randasi ir nyksta. Ir taip nuolatai, kur tik žvelgi. Kūrybos žygiai tuo įvyksta.

 Yra pavidaluose skirtumų. Vieni, be gyvybės, tarsi nutrupa nuo visatos, kiti yra gyvi. Jie gimsta, gyvena, gamina sau lygius ir žūva. Ir taip gyvasis pasaulis yra amžių srovė. Nuolatai atplaukia į esamybę nauji lašai nesuskaitomu skaičium ir praplaukę dingsta praeityj. Rodos, lyg tame ir nebūtų jokios prasmės. Pasaulio mažmožiai, atskirieji daikteliai, gyviai ir patsai net žmogus tarsi nieko nereikštų.

Tačiau taip negali būt. Jau tat yra labai pastebėtina, kad kiekvienas daiktas priklauso didžiajai visumai, priklauso jos atsivėrimui. Be to dalykėlio ji nebūtų visata, jos atsiskleidimas turėtų spragą. Jai ko trūktų. O kad ir dingų to daiktelio pavidalas, jo galia, visa, kas jame buvo susikaupę, pasilieka visumai.

 Ir šitą supratus, tuojau kita kas aiškėja. Toks dalykėlis, kaip minėtasis akmenėlis, yra visumai reikalingas, jeib juo apsireikštų. Visuma juo visai savaip dirba. Atskiras dalykas yra visumos priemonė jos prasmei atskleisti, jos tikslams vykinti.

Akmenėlis berods apreiškia beveik tiktai sunkumą, kurs visame pasaulyje yra. Bet kitais dalykais, ypačiai gyvaisiais, visuma pasirodo dar daugiau. Paukštelis ant šakos tupėdamas yra čia kiek ir sunkus. Bet jis gali ir lėkti ir tuo apsireikšti visai priešingai visam sunkumui. O ne vien tai. Jis yra gyvas, judrus; jis jaučia, geidžia, kaip visi kiti paukšteliai, kaip visi gyviai. Ir tuo jau pradeda aiškėti, kokio turtingumo yra visuma.

Bet nesulyginamai daugiau dar pastebėt iš žmogaus. Nėra jis tiktai sunkus. Ir jis ne tikt valgo, auga ir gamina kaip augmuo; jis ir ne tikt juda, jaučia, geidžia kaip visi gyviai, jis ir žinosi pats esąs, jis yra išminties ir valios asmenybė, jis gali kalbėti ir save vadina žodžiu aš. Iš to jo asmens branduolio, iš tos jo gyvybės varpsties išeina jam įvairūs įsakymai, kaip apsireikšt ar neapsireikšt turėtų. Ir netrukus gamta visur parodo žmogaus esimo žymius. Kalba tada žmonės, kad pasaulyje ne vien gamta tedirbanti.

Bet reikėtų šią gamtą geriau pažinti. Jos gyvybės ir gyvenimo yra tūli skyriai. Ir be abejojimo reikėtų ir žmogų su jo aš skirti nors prie visumos, jeigu ne prie gamtos. Negali jis iš jos iškilti, nuo jos šalintis. O jeigu ir atrodo, kad jis savaip veikia, kad jo veikimas visai kitokią prasmę apreiškia negu visa, kas šiaip atsitinka pasaulyje, vis dėlto jis yra jo dalykas. Su savo gyvybe ir su savo veikimu jis priklauso prie visumos gyvumo ir jos galių sūkurio.

Vien tai dar pastebėtina, kad žmogus su savo manymu, su savo sąmonybe, su savo sąžine yra visiškai sau atskiras, yra sau vienų vienas kaip kibirkštis tamsoj. Kiekvienas žmogus yra visai nauja veikimų versmė. Jo darbu pasaulio kūrimas eina naujais keliais.

Vėlgi šitame savo veikime žmogus nėra sau vienas. Aišku, kad jis yra narys didesnio pasaulio dalyko, būtent tautos, kuri vėl savo ruožtu yra žmonijos narys. Ir taip išeina ypatinga ir tūleriopa sąmazga žmogaus su tauta ir su visa visuma. Vienas dalykas priklauso didesniajam ir yra tam apsireikšti priemonė.

Žmogus yra tautos dalelė, kuria ji gyvena ir apsisako. Tauta yra žmonijos šaka. Ir ji ja skelbia savo esmę. Bet ji ir atskiru žmogumi taria į visą pasaulį. Pagaliau yra žmonija pati visumos dalis ir narys. Ir kūrybos žengimas naudojasi ja kaip visomis savo priemonėmis savo turiniui ir savo vertybei atskleisti. Ir pasidaro iš to žmogui, tautai ir žmonijai uždavinys. Reikalauja tasai pasišvęsti su aiškiu nusimanymu kūrybos darbui, savo amžių ir savo galias jam skirti.

 


 

TAUTOS VISATA

Paprastam žvilgiui tauta susideda iš daug žmonių, kurie įvairiausiuose dalykuose turi bendrumo. Atskirų žmonių kūno pavidalas, jo ūgis, galva, veidas, akys, plaukai ir kita kas reiškia gentiškumą. Nors yra čia ir daug skirtumų, vis dėlto vienos tautos žmonės rodosi kilę iš to paties „kraujo“. Visa tauta yra tarsi viena draugė, viena šeima, ir todėl vadinasi vienos tautos vaikai broliais ir seserimis.

Kitos tautos žmonės aiškiai skiriasi nuo jų. Net prasti bemoksliai žmonės numano tą skirtumą. O juos to paklausus, gal nė nežinotų apie tai ką pasakyti. Bet visi, būtent tokie ir mokslo žmonės, žiūri į atskirą tautą kaip į draugiją, iš kurios gema nuolatai nauji žmonės, panašūs į tuos, kurie lig šiol toj draugijoj yra gyvenę.

Iš kur ta tokios draugijos savybė, mokslas bandė visaip suvokti, bet pagaliau tik težinojo pasakyti, kad čia veikiančios kūrybos galios. Ir šišion vien tenorėtume pažymėti, kad kraujas yra nuostabus dalykas. Jame tūno tautos slėpinys. Su krauju jungiasi tautos gyvybė.

Tautos taip skiriasi savo žmonių kūno pavidalu. Bet nėra tai visa. Ir tai, kaip vienos tautos žmonės jaučia, ko

ir kaip jie geidžia, kaip jie mąsto ir mano, kaip jie apsireiškia ir kaip jie vykina savo jausmų-geismų ir minčių tikslus, visa tai kone skiria dar daugiau vieną tautą nuo kitos. Vienos tautos žmogaus jausmai, ūpai, geismai, troškimai, linkimai yra visiškai kitokie negu kitos tautos žmogaus. Kiekvienos tautos vaikai mano savo būdu. Jie visai savaip žiūri į gyvenimą, atvaizduoja ir supranta jį visai saviškai. Ir kaip tik tame yra nuostabūs skirtumai.

Dažnai atsitinka, kad labai susibičiuliauja du atskirų tautų vaiku ir gyvena gal pilname sutikime visą savo amžių. Tačiau jie jaučia, kad kaži kas antrame pasilieka jiems svetima, neprieinama. Sakoma todėl, kad kitos tautos žmogaus asmenybė nesanti pilnai suprantama. Jos būdas apsireikšti pasiliekąs jos slėpiniu visiems amžiams.

Jau kaip žmogus sutinka su gamta, kaip jis paseka jos kitimus, dienos ir metų slinkimą, yra vienoj tautoj kita kas kaip kitoj. Vėl gi, kaip žmogus apsireiškia įvairiais savo amžiaus laikais, yra labai pastebėtina. Ir kaip vienoj tautoj žmonės su žmonėmis elgiasi, kaip jie į viens kitą žiūri, kaip jie su viens kitu sutaria ar nesutaria, – visa tai reiškia atskiros tautos žmonių ypatybę. Ir pagaliau labai svarbu yra, kaip abi žmonių gimti viena su kita draugauja. Čia pirm viso aiškiai atsimuša tautos pobūdis, jos charakteris. Žiaurios tautos čia kuo greičiau apsireiškia žiauriu būdu, švelniosios gražesniu. Todėl, paveikslui, keli vokiečių rašytojai ir tokius neapsakomai kvailus dalykus apie lietuvių mergaites ir moteras papasakoja, tarsi jie nieko kito savo gyvenime nepažintų, kaip tik purvinąjį pasileidimą [1],

Yra pagaliau kitas dar laipsnis žmonių apsireiškimo. Jis atspindina giliausiąjį žmoniškumą. Apie visus kitus apsireiškimus galima dar kalbėti kaip apie asmens apraiškas. Bet minimame dalyke jau reiškiasi žmonių dvasia-siela. Yra čia trys, būtent mokslo, meno ir doros sritys. O visoms tarnauja kalba. Ji yra vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė.

Kalbą reikėtų ir vadinti tautos vėliava. Ji atspindina tautos kraują ir jos jausmų-minčių-norų gyvenimą. Ir ji gimstančius žmones telkia nuolatai į savo gyvatą. Negalima numanyti kitos tautos savybių, nepažįstant jos kalbos. Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba.

Kas viena kalba pasakoma, negali būt visiškai taip ištariama ir kita kalba, nors, apskritai imant, mintys yra keliamos iš vienos kalbos į kitą. Bet reikia suprasti: ką žmogus savo kalba apreiškia, yra jo asmens gyvumas visokių gyvybės laipsnių ir sričių, ir todėl tat nesukaupiama vien žodžiuose ir dar mažiau verčiama į kitos kalbos žodžius.

Vienos tautos žmogus, kalbėdamas kitos tautos kalba, vis pasiliks kaip nors savo apreiškime suvaržytas, kad ir svetimoji kalba jam lengvesnė būtų kalbėt negu prigimtoji. Asmens gilybės nesravės tiek drauge su tariamaisiais žodžiais.

Aiškiai pastebėt yra, kokie kiti yra vienos kalbos garseliai, žodžiai, žodžių dalys, skiemenys, žodžių lytys ir kaip žodžiai gretinasi vieni šalia kitų, kaip sakinyj balsas sukyla ir leidžiasi. Kalbos yra tautų giesmės, yra jų himnai. Ir su kalba tiktai tautos išlieka gyvata. O kaip kalbos neša savo žymius su savim, taip ir kiekvienos kalbos turtai, būtent dainos, patarlės, priežodžiai, pasakėčios, pasakos, apysakos ir t. t. Visa tai parodo tą, kas yra vienas svarbiausias tautos pažymys, būtent kaip ji žvelgia į visą pasaulį, kaip ji jį ir visą gyvenimą supranta.

Į visa tai žiūrint, gal aiškėja, kad atskiri žmonės su savo kūnais-pavidalais nereiškia tiek, kiek šis gyvumas. Jis yra tikras pasaulis, kurio turinys yra visai atskiri jausmai, geismai, ūpai, ypatingos mintys, ypatingi lūkimai ir norai, ypatingas žmoniškumas. Daugiau negu asmenų skaičius sudaro tautos gyvatą sakysime psichinis jos turinys.

Pirma žvelgėme į tautos kraują, iš kurio gema atskiri tautos vaikai. Dabar turėsime pastebėt, kad iš šito psichinio pasaulio gema žmonės su ypatišku jausmų-geismų ir minčių gyvenimu. Ir taip yra tauta ne tiktai gaminimo draugija, ne vien ypatingas kraujas, bet ir ypatingas psichinis pasaulis su ypatingu jausmų-minčių-norų oru, kuriame tik vienaip galima kvėpuot ir gyventi.

Šitą ypatingą kraują ir pasaulį vėl gi reikia suprasti žmonijos dalimi, kuria ji kaip ypatingu nariu apsireiškia, kad viena tauta negal pavaduoti kitos. Kiekviena tauta yra žmonijai reikalinga, kaip žmonija visumai, kūrybos darbui.

Kiekviena tauta yra sau svarbi. Ji savo ruožtu atvaizduoja žmoniją. Kiekviena tauta turi savo prasmę ir savo reikšmę. Ją ji turėtų susirasti ir kiek tiktai įstengdama nešti į gyvenimą.

 


 

TAUTOS AMŽIAI

Tautos reikšmė žmonijoj ir pasaulyj nėra jau iš pradžios aiški. Kas tauta ir kokia svarbi ji yra, tat pasirodo tiktai amžiams bėgant. Tautos gyvatos turinys nėra tiek erdvės dalykas, kaip tai dažnai tikima. Laikams bėgant, šis turinys atsiskleidžia. Ir todėl visai nėra galima apie tai tarti paskutinį žodį, kiek tauta, yra verta. Vis reikia atsiminti, kad ji yra žmonijos dalis ir kūrybos priemonė jos darbams. Jeigu jau išdrįstume spręsti apie tautų vertybę, tai nors reikėtų pasakyti, kad kiekviena tauta tiek yra verta, kiek ji tinka žmonijos ir tuo visumos atsilukštinimui, kūrybos žengimui.

Bet ir šis spręsmas negali būt lengvai ištariamas. Mat kūryba savo reikalams savo priemonėmis naudojasi tinkamu laiku. Ir todėl tūla tauta sau gyvena, tarsi nieko nereikšdama. Tada prieina žmonijai amžius ir toji tauta kaip tik tuo amžium visai žmonijai yra reikalingiausia.

Todėl ir tik nežinėliai ir nesusipratėliai tegali kalbėti apie tai, kad viena ir antra tauta niekam nesanti verta ir turėtų pragaišti. Ypačiai dažnai kalbėta taip apie lietuvių tautą. Netgi pačių lietuvių. O kad vienas antras jos ir nesmerkia tiesiog myriopi, tad vis tik manoma, kad ji neturinti teisės reikalauti nepriklausomybės, kadangi neturinti genijų, neturinti nieko, kuo būtų nusipelniusi būt nepriklausoma. Ypatingas tokio spręsmo išdidumas!

Tarsi jis kilęs būtų iš aiškiausios išminties. Kas galėtų drįst pasakyti, kad lietuvių tauta neturi savo genijų? O jeigu jau taip, kas galėtų tvirtinti, kad ji visuomet pasiliksianti be jų?

Lietuvių tauta palaimingu būdu nepaeina iš tokių silpnučių pasididžiavimo. Jos gyvybė atsiskleis, amžiams jai atveriant vartus. O tam tarnaut yra parinktos ir kitos galios, ne tiktai atskirų žmonių noras. Laikams praėjus, bus žinoma, ką lietuvių tauta reiškia.

Tuo tarpu ji gyvena, kaip visos tautos. Tame, rodos, nėra nieko ypatingo. Nesistebi paprasti žmonės ir nesistebi mokslininkai ir manytojai, matydami, kaip tautai jos vaikai gema, gyvena ir miršta. Visa tai atsitinka seniai žinomu, paprastu būdu. Ir paprastas yra dalykas, kad vaikai prilygsta tėvams ir pavidalu, ir jausmų-geismų-minčių ypatingumu. Net, rodos, paprasta, kad tautos žmonių skaičius didėja.

Bet visai naujas ir nuostabus dalykas yra tat, kad su naujais žmonėmis gema ir visai nauji linkimai ir siekimai. Iš kur jie ir kaip jie galėjo pasidaryti, lig šiol dar nepaaiškėjo. Buvo seniau manoma, kad čia aplinkybė, gyvenimo padėtis ir t. t. ką ištaisanti. Bet mūsų laiku jau metamas šis spėjimas. Ir sakoma dabar, kad čia apsireiškiančios kūrybos galios.

Tik atsiminkime, kaip mene po romėniško atsirado gotiškasis, tada renesanso ir kiti laikai. Jųjų kiekvienas turi žymius visai naujos, kitos dvasios. Sakoma berods, žmonių skonis virtęs kitoks. Bet kas yra skonis? Ir kaip jis galėjo kisti? Į tai atsakyti negalės niekas paprastu manymu, išėmus tuos, kurie nieko nežino ir tariasi visa ką žiną.

Berods ar barokas nėra gimęs iš Mikelandželo dvasios? Gal taip ir yra. Bet iš kur tai tokia Mikelandželo dvasia? Ir kur ta galia, kuri tokiu būdu apsireiškia? Ir čia kiek parimdami, gal ir pradėsime numanyti, kaip tautoj gali atsirasti nauji linkimai ir siekimai. Jie čia sukeliami tų žmonių, kurie į ją įsigema, pakildami iš kūrybos gelmių. Iš čia jie atsineša naujų kūrybos galių.

Nebus per viršų pasakius, kad kartais tokie nauji linkimai ir siekimai pastebimi tuo pačiu laiku ir didžioj žmonijos dalyj, ne tiktai vienoj tautoj, kartais net visoj žmonijoj. Bet viena antra tauta jiems rodosi jau lyg iš anksto priruošta.

Pradžioje tokie nauji linkimai ir siekimai vos atbojami. O jeigu kartais žmonės juos ir nujaučia, jeigu ir numano, kad jais pradeda veikti naujos galios, naujas ūpas, nauji norai, tai jie dažnai jų nemoka sutaikinti su kitais gyvenimo reiškiniais, nemoka jiems surasti sąvokų ir žodžių, nesutinka jų kaip priderėtų, kartais net labai jiems priešinasi ir bando juos slopinti.

Dažnai tokios naujos gyvybės srovės tautos gyvatoj pasiekia tiktai vieną antrą žmogų. Tada tasai atstovauja su savo apsireiškimais tarsi visai tautai ir veikia, lyg būtų jis jos įgaliotinis. Bet ypatinga. Nepasako jam jo tautiečiai, ką ir kaip jis veikti turi. Tame jis paliekamas visiškai sau vienas. Vien jo sąžinė, jo asmenybės branduolys, jam teikia savo įsakymus. Bet dažniausiai tauta jį savo pritarimu paremia.

Visai kitas dalykas apsireiškia, kad kai kurs žmogus veikdamas tautai pasidaro kenksmingas. Tuomet visa tauta lyg susitarusi jį, jo siekimus ir jo darbus neigia ir pasmerkia. Ir netrukus jis šalinamas iš kuriančių tautos galių. Bet tat apsireiškia paprastai tik tais laikais, kad tauta kyla, kad jos gyvybė stiprėja.

Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent. Vėl gi tokie, kurie griauja tautos gyvatą, yra tais laikais pakenčiami. Niekas, rodos, neatjaučia, ką jų darbas reiškia. Dargi būna visai kitaip. Tas žmogus, kurs tikrai daro statomąjį darbą, tasai beveik visos tautos yra neigiamas. Kurs šį yra pastebėjęs tautų gyvenime, turi suprasti, kad iš tikrųjų tauta yra organas žmonijos ir visos kūrybos.

Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent Kitaip yra tautos kilimo laikais. Tuomet atsiranda gal pirma vienas, kurs gaivina tautos gyvatą, tada kitas ir netrukus yra susitelkęs jau visas skaičius. Ir jis nuplatai didėja. Tikrenybe virsta, kas tautos gelmėse, kas jos ateityj gludo kaip kokia pažada, kokia viltis. Tokie žmonės, kurie atstovauja savo tautos gyvybei, kartais ir savo galvą guldo už tai, kas tautai yra būtina. O jeigu kartais rangioji minia jų neseka, jie savo uždavinį vykdo ir žūdami.

Yra tai dalykas, kurs labai nustebino mokslininkus ir manytojus. Laikomas jis antru tautos slėpiniu. Ir kelia jis klausimą: kaip gali žmogus, kurs, rodos, visai saviškai sau tikslus stato, kurs gali vienaip ir antraip veikti ir pasielgti, kaip gali tas ir savo gyvybę padėti už tautos gyvybę, iš ko jam lyg ir jokios naudos netenka?

Bet šis dalykas yra kaip kokia gairė, kuri aiškiai parodo, kas yra tauta, būtent galimybė visokioms žmoniškumo apraiškoms. Tauta nėra tiktai paprastas erdvės ir laiko dalykas. Tautos gyvata aiškiau negu kita kas pasaulyj parodo, kad jos pagrindas yra nuolatai veikiančios kūrybos galios, kurios amžių bėgyje atskleidžia, ką jos viena tauta kurti nori.

 


 

TAUTOS VAIKŲ UŽDAVINYS

Iš to, kas pasakyta, numanu, kad tautos vaikai turi savo uždavinius. Savaime jie vieną sprendžia. Užgimę jie savinasi tautos gyvatos turinį. Bet neužtenka to. Jie jį turi ir didinti. Savaime jie gamina vaikus panašius į save. Ir tuo kraują kelia tolyn į naujus laikus. Bet ir to neužtenka.

Tautos gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti žmonijoj ir visame pasaulyje. Eina šišion kalba apie kultūrą, apie kalbą, kalbos turtus, apie tautos žmonių įpročius ir būdus, apie jų sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą tautos gyvenimo skritulyj.

Ir pagaliau reikėtų dar šitą pastebėti. Žmogus yra aukšto sąmoningumo laipsnio asmenybė. Ir jis turėtų savo gyvenimo uždavinį vykdyti su visu atsidėjimu ir su paties pasiryžimu.

Tai kaip tik pridera jo luomui tarp viso, kas pasaulyje esti. O jeigu tauta yra galimybė žmonėms gyventi ir žmonėmis būti, tad jis savo pasiryžimu iš tos galimybės turėtų padaryt sąlygą ir tikrai tinkamą priemonę, kuri kiekvienam tautos vaikui derėtų aukščiausiajam    savo    žmoniškumui    apreikšti.

Tą žinant, nebepridera žiūrėti į kitus tautos vaikus kaip į kokią minklę, kurią galima minkyti ir tęsti, kaip ūpas liepia, bet kaip į gyvą organizmą, kurio gyvybę galima žadinti, stiprinti arba silpninti, naikinti. Tam berods reikia išminties. Demagogų karštumas tam netinka.

Ypatingas laikas tautos gyvenimo yra tas, kad ji savo gyvatą savaip tvarko, kad tautos vaikai patys nustato, kaip jie vieni su kitais gyventi turi ir nori. Kalbama apie valdžiavą, apie tai, kad tauta pati save valdo. Bet ji savo valdžiavos ir viešpats būti turėtų. Valdymas reikalingas. Žmonėms prievarta dažnai labai naudinga. Bet neturi jie būt verčiami vienaip ar kitaip apsireik t. Valdžiavos prievarta neturi leist tam augt ir įsibingėt, kas nepridera žmogui. Bet valdžiava turi būti proga visam tam tarpt, kas yra žmoniška. Tas turi, augt galėdamas, apsireikšt. Valdžiavos prievarta turi tokiu būdu vesti žmones į dykybę.

Kalbėdami apie nepriklausomybę ir apie laisvę, mes teigiamo, pozityvaus dar nieko nesame pasakę. Bet dyky-bė yra pozityvus dalykas, yra žmoniškumo dygimo, tarpimo ir kilimo būtis *. Taip tauta, sau įteikdama valdžiavą, tuo tarsi ima į savo rankas savo uždavinį, kurį jai yra įteikusi kūryba. Tautos būdo žmoniškumo galimybės turi virsti tikrenybėmis. Pasiekusi savo amžiais tam tikrą laipsnį, tauta turi su aiškiu pasiryžimu savo gyvatą pa-grinduoti kūrybos pažangumu, kurs veda į pilnesnį, aukštesnį žmoniškumą.

* I leidime buvo padėtis, bet Vydūnas rašė, kad turėtų būti būtis. Žr.. Prieraštis, šio leid. 360 psl. (Red. pastaba.)

 


 

II. TAUTA IR PASAULIS 

 


ŽEMĖS GALIOS IR JOS GYVYBĖ 

 

Visu tuo, kas lig šiol pasakyta apie tautą, ji dar tiktai aiškinta tarsi apgraibomis. Pasinaudota ir beveik vien tik paprasto mokslo žiniomis. Tasai per daug nepasako. Labai jis bijosi tolybių ir gilybių. Bet todėl ir taip maža tepatenkina klausiantįjį žmogų. To norint, reikia palikt aiškinus mažmožius ir, plačiau praskėtus žvilgį, skristi per erdvę ir laiką. Kas tauta yra, kas yra jos esmė ir jos prasmė, tegali geriau dar aiškėti tik žvelgiant į jos santykį su visa esamybe, o pirma – rodos, suprantama – su žemės gyvybe.

Bet ir į tąją nereikia žiūrėti paprastu būdu. Turime pamiršt, kad ji rutulys, apkrautas visokiais menkniekiais. Reikia jos visatą pasiimti ir ją su jos turiniu suprasti. Neturi ji mums akyse stovėti daiktinga, bet kaip koks galių verpetas. Paprastai žvelgdami, matome jos tvirtumą, jos vandenynus ir orą. Ir čia, kur šie trys dalykai susieina, apsireiškia didžiausias jos gyvumas. Čia pastebėt ne vien visokie pavidalai, gyvi ir be gyvybės, čia numanyt ir galių srovės, jų judėjimas ir jų bangos.

Berods negali to prasti žmonės. Ir seniau nė mokslininkai apie tai daug pasakyti nemokėjo. Tik senovėje kalbėdavo apie saulės, mėnesio ir žvaigždžių santykius su žeme ir jos gyvybe. O dabar sako garsūs geofizikai, kad žemė kaip saulė ir kiti dangaus rutuliai yra dideli elektromagnetai, kurių vienas antrame sukelia galias, kad jos daugiau ir mažiau banguoja ir atsiliepia.

Iš to pasidaro nuolatinis tų rutulių kitimas. Su tuo yra sumegzta, kas ir plačiau žinoma, būtent tai, kad orai keičiasi, kad laikais šaltyn, laikais šiltyn eina, kad kartais visa drėgsta, kartais vėl džiūsta, kad oras sušilęs skysta ir pakyla, atvėsęs tirštėja ir grimzta, apskritai, kad oras sravi, kaip ir vanduo tvinsta ir teka; toliau ir tai, kad ore susikaupia ypatingos galios, tarp kurių pasidaro įtampa, atsileidžianti žaibu ir perkūnija. Bet nežinoma plačiam žmonių skaičiui, kad visi šitie kitimai ir įvykiai yra tik apsireiškimai jėgų plūdimo pačiame žemės branduolyj ir kad tas plūdimas yra atsiliepimas į saulės ir kitų dangaus rutulių galių veikimą.

Kalbama mūsų dienomis apie elektrines-magnetines sroves, kurios persunkia visą žemę ir tai daugiau, tai mažiau sukyla ir veikia visai taip, kaip tos srovės ir kituose dangaus tolybių centruose banguoja ir apsireiškia. O tos srovės yra svarbios visam, kas ant žemės arba, geriau sakant, žemėje esti. Iš tikrųjų žmonės ir visa, ką regime arba vadiname gamta, yra žemėje. Kaip kokios minimos srovės yra, tokie yra metų laikai, taip tarpsta arba nyksta visa, kas gyva. Augmenys apkloja didžius žemės plotus, kad juose plūsta tinkamos jiems galios. Ir kaip tik tos galios plaukia kitan kraštan, augmenys keliauja su jomis. Toms galioms kintant, augmenys nyksta. Taip arti yra sujungta jų gyvybė su žeme.

Visai tokiu jau būdu gyvena ir gyviai. Ir jie išlaikomi ir vedami žemės galių plūdimo. Tosios kaip žemėje, taip ir gyvių kūnuose veikia ir supdamosi traukia juos su savim. Tik gyviai ilgiau dar gali parimt sename krašte negu augmenys. Jų gyvenimas visiškai paeina iš žemės galių. Kas juose be tųjų veikia, yra dar silpna. Kitaip gyviai. Jie gali ilgiau pabūti savo vietoj. Augmenys savo šaknimis pririšti prie žemės ir turi vienoj vietoj siurbti ir, jei to nebegali, – keliauti, žemės galių vedami. Gyviai juda, vaikščioja ir įstengia ypatingomis savo jėgomis pasirinkti ir iš menkėjančio saiko, ko jiems reikia.

Atitinkamai gyvena žmonės. Ir jų gyvybei daug reiškia gimtoji jų žemės šalis. Žmonėmis apsireiškia kaip augmenimis ir gyviais atskirų žemės kraštų galios. Todėl žmonių tautos ir skiriasi pagal gyvenamus savo kraštus. Ir prie viso, kas lig šiol apie tautą pasakyta, reikia pridėti dar tai, kas ją pažymi ypatingo krašto žmonijos dalimi.

O savo krašte žmonės gali ilgiau dar pabūti negu gyviai. Jie visaip moka savo gyvybę išlaikyti, nors jau žemės galios jos nebešelptų. Ir taip atsitinka, kad tūla tauta savo krašte pranyksta. Jai nebegema žmonių. Priežastys tam gali būti visokios. Bet, rodos, turės būti ir tos, kurios augmenis ir gyvius priverčia dangintis iš vieno žemės krašto į kitą.

Berods žmonės ir savo noru keliauja. Istorija moka apie tai gana papasakoti. Ir tik mūsų laiku tautos, rodos, labai yra į žemę įsikibusios. Bet dėl kitų priežasčių, būtent tos žemės turtų, ne dėl to krašto galių malonumo. Tačiau žmonės turbūt niekuomet nėra tiek keliavę kiek mūsų laikais. Nebuvo seniau tiek tam priemonių.

Nežiūrint į tai, tūlos tautos gyvena savo kraštuose jau labai ilgus laikus. O kaip tik apie tuos mokslininkai yra kartais pasakę, kad žmonės yra kaip jų šalis, o šalis kaip jos žmonės. Bet paskutinių santykių jie, kaip rodos, nėra atspėję. Kiek jie reiškia, matyt iš skirtumo tarp tų tautų, kurios savo šalyj ilgai gyvena, ir tų, kurios traukia iš vienos šalies į kitą arba net visai apleidžia senąjį savo kilmės kraštą ir išsisklaido po visą pasaulį.

Virsta tokie žmonės tarsi kitos rūšies žmonėmis. Vyriausias paveikslas tam yra žydai. Labai panašūs į juos pasidaro vis daugiau anglai. Lietuviai vėl gi yra žmonės, kurie gal iš visų ilgiausiąjį laiką yra pabuvę savo šalyj. Žymus todėl, rodos, ir yra jų tėvynės ilgesys, kurį žydai ir kiti vos vos tepažįsta.

O kad šiandien žmonės keliauja kone aplink visą žemę ir tai šen, tai ten apsigyvena, tai tat reiškia, kad žmonės žemės galių nebenumano tiek kiek seniau ir kad žmonės mūsų laiku daugiau yra valdomi savo ūpo, sumanytų savo tikslų. Todėl vėl žmonės, kurie gyvena su žemės galiomis, daug giliau nujaučia esamybės gelmes.

Labai pastebėtina yra, kad tūluose kraštuose, kur seniau žmonių tirštai gyventa, paveikslui, pietinėj Amerikoj, šiandien labai maža tėra žmonių. Vėl gi, kur seniau, kaip Europoj, vos keli žmonės buvo randami, šiandien nežinoma, kur jų sukišti. Ir sako tūli mokslininkai, kad žmonijos skaičius turbūt yra vis tas pats visais laikais. Vienur mažėjęs ir kone išnykęs, jis kitur didėja.

Bet gal nėra tie mokslininkai pastebėję, kad tuo į žmoniją žiūrėta kaip į veiksnį šiame pasaulyj, kurs nėra rištas prie erdvės ir materijos, bet yra dvasinis ir tai čia, tai ten veikia, kaip tai leidžia esimo dėsniai, kaip tam tinkamos yra ir žemės galios. Nenyksta žmonės viename krašte iš jo patraukdami, bet čia mirdami. Ir nesikaupia kitur žmonės, subėgdami krūvon, nors ir tai atsitinka, bet ten didesniu skaičium užgimdami.

Europoj jau seniai tūlose tautose žmonių skaičius mažai arba visai nebedidėja. Žmonės nebenori vaikų. Ir, tarsi žmogžudžiais būtų, šalina gimstantį kūdikį arba kaip nors bando vengti gimdymo. Dar nėra toks žmonių noras tiktai laikinis, bet apskritai jųjų palinkimas.

Gal tame dar ir kita kas apsireiškia. Bet daug čia sveria ir žemės galių plūdimas. Nėra tai dar ištirta visiškai. Nelengvai prieinami tokie dalykai. Bet, rodos, nors numanu turi būti, kad žemė su savo galiomis ir jų bangavimu daug reiškia ir žmonijos, ypačiai tautų gyvenime.

 


 

ATSKIRŲ GYVIŲ REIKŠMĖ GYVENIME 

Kur žmonės gyvena, tokie jie yra. Bet pasakyt, kad žmonija dalinasi į šakas pagal žemės kraštus, būtų neteisinga. Nors ir daug reiškia aplinkybės, vis dėlto negalima gyvių veislių ir žmonijos tautų atsiradimo iš jų išaiškinti. To atsiradimo šaknys netūno paviršiaus dalykuose, kaip tai buvo tikima lig šiol; jos pareina toli iš kūrybos gelmių. Kaip tauta atsiranda, yra pirmasis jos slėpinys.

Buvo berods mokslas, kurs tarėsi visus šio žvilgsnio slėpinius atidengęs. Ir tūlose galvose jis ir šiandien tiek dar vietos užima, jog kitos mintys čia nebetelpa. O žemesnių ir aukštesnių mokyklų knygelės taipo jau jo yra prikimštos. Bet universituose apie jį kalbama dabar beveik vien kaip apie istorijos dalyką. Šitas mokslas yra darvinizmas.

Svarbiausieji to mokslo tvirtinimai buvo tie, kad atskiros gyvių veislės atsirandančios įvairinimu ir pasirinkimu bei būvio kova. Iš tos kovos tepasiliekąs tiktai tinkamiausias gyvis. Bet visas toks mokslas, nuolatai mėgintas, pasirodė neteisybė. Naujausioji gamtos patirtis priėjo net prie visai priešingų tvirtinimų. Ir gi senasis sakinys „Natūra non facit saitus“ (gamta nešokinėja) prarado savo prasmę. Žiūrint į veislių atsiradimą, net aiškėja, kad „natūra facit saitus" – gamta šokinėja. Iš kelių teisingų pastebėjimų darvinizmas buvo mėginęs išdėstyti visą kūrybos darbą. Ir išėjo iš to visokie apsirikimai ir tikri paklydimai.

Mat buvo norima suprasti kūrybą tuo, kas regima ir sučiuopiama. Buvo tai nerangiausiojo materializmo pažiūra. Ji įsivyravo iš lengvo su mokslo žengimu ir didžiajame žmonių skaičiuje. Pasisekė tam mokslui, kurs į visa matematiškai-materialistiškai žvelgė, daug padaryti materinėse gyvenimo srityse. Ir tuo jis svarbėjo, kaip jo vaisiai didėjo. Bet tiejie tik tebuvo išvaryti iš žievės viso gyvenimo, visos esamybės. Ir žmonės, į juos įsikibę, jais maitindamiesi, liko be turinio, be jėgų. Pastebėję visa tai, mokslininkai iš lengvo kreipėsi vėl daugiau į pasaulio gelmes. Bet kol didysis žmonių skaičius juos seks, praeis ilgi amžiai. Ir materializmas, būdamas jau seniai nuvaldęs mokslininkų protą, neįstengė taip greit šalinti senesniojo pasaulio supratimo, kurį vadiname dabar psichizmu [2]. Dar šiandien tūli žmonės, net ištisos tautos arba nors luomai juo žiūri į pasaulį ir jį supranta tokiu jau būdu, kaip jie savo mintis ir geismus patiria.

Giriasi mūsų laiku biologija teikianti žmonijai geresnį pasaulio supratimą. Ir, be abejonės, ji daug aiškiau atskleidžia esamybės slėpinius negu materializmas ir psichizmas. Tik reikės pastebėt, kad ir tuose yra daug tikrenybių ir kad biologija toli dar neatveria paskutinių esamybės gelmių.

Biologija parodo, kad kiekvienas gyvis turi atskiras savo gyvenimo sąlygas ir reikmenes. Ir tiktai panašios vienos į kitas yra tokios, kuriomis gyvena vienos rūšies arba veislės gyviai. „Kiekvienas gyvas organizmas pasirenka iš visos esamybės sau tinkamą gyvenimo sritį, iš kurios sau kuriasi savo pasaulį savo sąmonėj ir aplink save.“

Tuo pasaulio supratimas žymiai keitėsi. Nebežiūrima į atskirą daiktą, kaip tai darė anglų filosofas Herbertas Spenseris, kurs tikėjo, kad gamta (tai esti regimoji) pasidaro įrankius, būtent gyvą organizmą. Dabar santykiai

tarp atskiros asmenybės ir visos esamybės * suprantami taip, kad abu paeina iš kūrybos gelmių. O kiekvienas gyvas organizmas pasirenka sau esamybės dalį ir joje ir ja atlieka kūrybos žygius savo skyriuje.

Kiekvienas gyvas organizmas yra pasaulyje tat, kas kūnui, paveikslui, akis, ausis ir t.t. Tųjų kiekviena dirba savo būdu. Ir negali būti jokios kovos tarp jų. Tam nėra jokios galimybės. Visai tokiu jau būdu gyvena pasaulyje ir jame veikia kiekvienas gyvas daiktas. Kaip jo pavidalas apreiškia tikslingą nusistatymą, taip jo gyvenimas ypatingą ir tikslingą pasistengimą.

Materializmas labai mielai lygino gyvąjį organizmą su mašina. Ir bereikėtų kažin ar pasakyti, kad mašina statoma kito, būtent žmogaus. Gyvasis organizmas turi savo kilmę pačioj savo esmėj, aktingame jos principe. Ištirta yra, paveikslui, apie tokius gyvius, kurių kūnas tėra gyvos materijos krislelis (pav. Amoeba terricola), kad jis prireikus keltis iš vienos vietos į kitą, kaskart gaminasi koją. Smagus būtų dalykas, kad bet kuri mašina galėtų pasidaryti naują dar dalį, jeigu tokia jai kuomet reikalinga.

Yra tarp kiekvieno gyvo organizmo arba jo rūšies ir pasaulio tam tikri santykiai. Ir ne vien augmenų ir gyvių skaičius padaro pasaulį gyvą, bet šie santykiai kaip tik yra kūrybos darbas, yra pasaulio gyvenimas. Tasai lieka nesuprastas, jeigu nematyti, kad kiekvienas augąs ar gyvas dalykas, menkas ar svarbus, savo būdu santykiuoja su visa esamybe. Jis ir šitoji kūrybos yra naudojamas jos tikslams. Esamybė yra materialas, augąs ir gyvas daiktas, priemonė ir įrankis. Žemiausiuose gyviuose esamybės reiškinių yra gal du, trys. Jais tie gyviai gyvena, juos pasidaro savo pasauliu. Aukštesniuose gyviuose yra daugiau tų reiškinių. O žmoguje juos vos suskaitysi.

Atskirus gyvius ne vien fizikos ir chemijos suprantamoji gamta paveikia. Šioji tėra visos esamybės dalis.

* I leidime buvo regimos būties. 2r. šio leid. 360 psl. (Red. pastaba.)

 Biologija už ją stato aukščiau dar visų „gyvybės“ reiškinių pagrindą. Bet ji nedaro čia ir kitų dar skirtumų. O tie būtinai yra reikalingi. Tiktai jie nebėra prieinami paprastam tyrinėjimo būdui. Ir tuo tarpu visa dar neigiama, kas nėra prieinama jusnims (akims, ausims ir t. t.). Tarsi žmogus tiktai jomis įgyja žinių, ne kitaip, ne savo išmanymu. Nors kiek pasipratinus, jau yra numanu, kad žmogus tegali tik suprast ir ką nors patirt, būdamas asmenybė su protu ir išmintimi ir ją kreipdamas į tai, ką patirt nori. Kitaip jis jokios žinios neįgyja, nors jusnys ir kaži kaip atviros būtų.

Iš viso to gal ir aiškės, kad žmogus, atskiras ir visa tauta, pagaliau ir visa žmonija, priklauso prie viso pasaulio ir kad iš žmogaus ir jo santykių išeina tat, ką kūryba vykina. Bet tie santykiai jau skiriasi nuo menko gyvio ir pasaulio santykių. Žmogus (tauta ir žmonija), savo asmenyje surinkdamas labai daug ir visokių esamybės veikimų, yra kūrybos padaras tolimesniam darbui. Jis stato savo aplinkybę ir kartu tobulina save.

Kas kartą, kalbėdami apie žmogų, atsiminėme ir tautos bei žmonijos. Visi žmonės, vadinas žmonija, yra visame pasaulyj ypatingas kūrybos veiksnys pasauliui statyt. Taipgi tauta, nors ji yra žmonijos skritulyj ir jos todėl mažesnis uždavinys, turi ypatingus santykius su esamybe ir visai savaip, nors žmonišku būdu, atlieka kūrybos darbą. Į kurį darbą, toliau mažumą geriau dar pažvelgsime.

 


 

ESAMYBĖS TURINYS 

Tuo tarpu labai svarbu suprasti, kas iš esamybės galėtų pasiekti žmogų. Nelengva tiems jos turinį atskleist, kurie yra įsitikinę, kad viskas vien daiktingu būdu veikia kitą dalyką. Jiems atrodo, tarsi vien yra materija, o kiti daiktai tėra ypatingas tos materijos sudėjimas, ypatinga jos padėtis ir t. t.

Tikrai reikia stebėtis, kaip ilgai išlieka gyvos tos mintys, kurios seniau teikė šviesos tūliems klausimams paaiškint. Seniai jos moksle nieko nebereiškia; seniai jų prasmė, pasilpusi, maža tesveria, bet tūluose žmonėse jos vis dar tebevyrauja. Yra tai kaip tik tos mintys, kad visa išeiną iš materijos. Šalia jos dar menama ir jėga.

Labai garsus gamtos mokslininkas, pasaulio mokslininkams susirinkus jau pirm 40 metų, visų kitų pritariamas, tvirtino, kad negalima suprast ir jokiu būdu išrodyt, kad sąmoningas dalykas kiltų iš nesąmoningo [3]. Bet tūli vos kiek išprusę žmonės ir šiandien dar betiki, jog jausmai, geismai, mintys, manymas, dvasia ir siela nesą kita kas, kaip smegenų virpėjimas. Pamiršta jie tą labai svarbų dalyką, kad ir tos smegenys ir visas jų virpėjimas, kaip ir visa materija bei jėga, tėra nieks kita, kaip tos sąmonės turinys. Be sąmonės ir to turinio nebūtų. Visai kita kas jis yra, jeigu jis pasilieka kitos sąmonės turiniu.

Be to, nūnai yra žinoma, kad pati materija, kuri tūlų buvo laikoma amžinu dalyku, pati darosi ir pragaišta. Sako, kad kitas, reginčio žmogaus nematomas ir todėl jo sąmonei neprieinamas dalykas esąs materijos pradžia. Ir prancūzų mokslininkas Gustavas Lebonas todėl galėjo visą raštą surašyti apie materijos įsikūrimą [4].

Seniau jau buvo manytojų suvokta, kokiu būdu žmogus ką supranta ir išmano. Ir gamtos mokslininkams – kaip ir minėtiems išprususiems žmonėms – dar naiviai žvelgiant j pasaulį, manytojai parodė, kiek reiškia, kas yra suprasta ir kas iš ko paeina arba dera. Sako, kad sąmonė nėra kilusi iš materijos, tarsi ji būtų tik ypatinga jos būtis *, kaip gal garas sukyla iš vandens, bet kad sąmonė yra vienas ir materija kitas dalykas, būtent sąmonės turinys. Visa, kas esti, tegali būt suprantama kokios nors sąmonės turiniu.

* I leid. buvo padėtis. Žr. šio leid. 360 psl. (Red.)

Iš to aiškėja, kad esamybės pagrindas yra ne materija, bet, sakysime, nežinomas dalykas, kurs tūleriopu būdu apsireiškia ir į kurį sąmonė daugiau yra panaši negu materija. Ši neturi savyj nė jokio pastovumo. Minimų nežinomojo esamybės pagrindo tūleriopų apsireiškimo būdų žmogaus sąmonė aprėpia visą eilę. Nė vienas jų neišeina iš kito, bet visi greta viens kito iš nežinomosios gilybės, ir jie sudaro esamybę, jie yra josios turinys.

Žmogus savo jusnimis pastebi tai, kas yra daiktinga. Tačiau jam yra žinoma ir daugiau dar to, kas esti. Iš esamybės turinio jis savo sąmonėj talpina jau geroką dalį. Jis žino iš gyvo patyrimo, kad yra jausmų, geismų, troškimų, ūpų ir t.t. Visai nėra abejojami šie dalykai. Jie esti berods kitokiu būdu negu visa, kas yra daiktinga.

Paprastai sakoma, kad jie randasi žmoguje, jo asmenyj. Bet ką tai reiškia? Teisybės tiek tėra, kad jie yra jo sąmonėj maždaug taip, kaip toje sąmonėj yra jo kūnas su savo gyvumu ir visi pasaulio daiktai, kurie jo kūną kaip nors šviesumu, šiluma, tamsa, šalčiu, kietumu arba šiaip dar pasiekia.

Nelabai daug skiriasi nuo jausmų-geismų mintys, sąvokos, įsivaizdavimai ir įsidingojimai. Ir tie dalykai esti, yra iš tikrųjų. Pagaliau ir išmintis, meilė, malonumas ir t. t. turi savo esimą, kaip ir patsai manymo ir noro principas, būtent žmogaus aš. Yra visi tie tokie skirtingi dalykai, jog negalima jų maišyti. Vien tegalima pasakyti, kad jie yra esamybės turinys, kurs netelpa kiekvieno gyvio sąmonėj. Nėra sąmonės lygios. Ir žmonių sąmonės yra gana dar visokios.

Visi tie dalykai, kurie sudaro esamybės ir, nors iš dalies, sąmonės turinį, yra gyvos galios. Jų visų veikimo vaisius yra įvairumo pilnas pasaulis. Išguldžius jį, nors kaip jis atrodo žmogaus sąmonėj, ir sudėjus panašius jo dalykus, jame pastebimi tūli veiksniai. Galima kalbėti apie gamtos gyvenimo sritis, būtent žemę, vandenį, orą, šviesą, toliau apie mineraliją, tad apie augmeniją, apie gyviją ir pagaliau apie žmoniją. Kiekviena šių esamybės sričių yra tarsi sau pasaulis. Ir jų kiekviename yra kiti dar skyriai ir įvairumai.

Yra tokie pastebėjimai ir jau nebe biologija. Bet einama jos takais filosofiško manymo, atsimenančio, kiek reiškia sąmonė ir esamybė, ypačiai žmogaus sąmonė bei manymas, ir sąmonės bei esamybės turinys. Nuo to laipsnio, ant kurio stovi gyvas organizmas, reikia žvelgti į pasaulį kaip į dalintą daiktą. Vienoj pusėj yra sąmonė su savo turiniu, antroj – esamybė su savo turiniu. Kokia yra sąmonė, toks yra jos turinys. O tas turinys atitinka tokiu būdu esamybės turinį, kokia yra ta sąmonė, kuri aprėpia savo turinį.

Žiūrint į sąmones, pradėjus menko gyvio sąmone ir einant aukštyn lig žmogaus sąmonės, pasirodo, kad mes čia turime tikrus sąmonių eilių laiptus. Ir jų turinys yra vaisius bendro sąmonės ir esamybės veiksmo.

Sąmonių laipsniai ir matyti žmonėse. Ir ne vien laipsniai, bet ir kiti dar skirtumai. Ir šie kaip tik sutelkia žmones įvairių sąmonės laipsnių. Tautos yra didesnis ar mažesnis žmonių skaičius su ypatinga sąmone. Kalbėjome apie tautą kaip apie atskirą psichinį pasaulį. Ir minėjome, kad eina ypačiai svarbi tautos ypatybė iš to, kaip ji pasitinka pasaulį. Šišion tam gauname aiškesnį supratimą. Tautos žmonių sąmonių ypatybė padaro šį ypatingąjį pasitikimą. Ir iš to tad išeina tautos kaip kūrybos priemonės uždavinys ir jo sprendimas.

Kiekviena tauta turi savo santykių su pasauliu, su esamybės turiniu. Yra ji jam reikalinga, kaip jis jai. Bet nebeina čia klausimas tiktai apie dalykus, kurie pasiekia jusnis. Tauta, būdama žmonių sąmonių skaičius, turi pirmiausia santykių su psichiniu esamybės turiniu. Čia ji gyvena ir veikia. Čia ji vykina kūrybos darbą, kurs ir pasiekia regimąjį pasaulį.

 


 

PASAULIO KŪRIMAS 

Kaip matėme, santykiai tarp gyvo organizmo ir esamybės daug reiškia jos gyvenimui ir jos turiniui. Iš tikrųjų tasai auga su gyvių gyvumu. Ir antraip – jos gyvumas atsispindi atskirų gyvių gyvumu. Bet maža tasai tepasižymi visame pasaulyj. Ir ką pasiekia vienas gyvis savo amžiuje, yra vos pastebėti.

Visai kitoks dalykas su žmogumi. Jis labai daug veikia. Tik nėra tai kiekvienam aišku. Ir vos kelintas tenumano, ką tai reiškia, kad žmogus gyvena. Rodos, jis valgo, geria, jaučia, svajoja, kalba, jo rankos juda, kojos vaikščioja, jis atlieka regimą darbą ir, praleidęs taip visą amžių, miršta. Labai toks žmogaus gyvenimo supratimas yra lėkštas.

Žmogaus jėgos nelygios. Paprastai manoma, kad šiame pasaulyje kūno galios daugiausia reiškia ir padaro. Teisybė berods, kad, neveikiant kūno jėgoms, jokių permainų nepastebėtume. Bet jos tačiau įvyksta. Kūno jėgos labai netoli tesiekia. Jau daugiau reiškia ūpo galios. Tosios užima labai greit viso žmonių skaičiaus galias ir pabraukia net jų kūnus į savo tarnybą. Mažumą daugiau dar reiškia minčių galios. Jos užima kartais tūlas tautas ir veikia per šimtmečius. Apie tai reikėtų daug pasakyti. Šišion turi užtekti tai tik paminėjus.

Galingiausios visų iš žmogaus išeinančių jėgų yra dvasios-sielos galios. Jos turėtų žmoguje ir žmonių draugijose viršų turėti. Bet tuo tarpu nėra jau taip. Amžiai tam yra skirti, kad jos įsivyrautų. Dvasios-sielos jėgos pasaulyje užteka iš lengvo, bet nesulaikomai kaip saulė.

Reikia būtinai pastebėt, kad tos jėgos yra įvairių laipsnių. Greitai ir regimai veikia kūno jėgos. Jos yra lengvai sulaikomos. Ne tiek regimai, bet ir ūmai apsireiškia ūpo galios. Joms pasipriešint yra sunkiau. Visai neregimai ir labai iš lengvo, bet vos sulaikomai veikia minčių, o vos numanomai ir ilgais amžiais dvasios-sielos galios. Bet jos yra visų svarbiausios. Jų veikimo niekas nesustabdys. Jos pasaulį kuria. Ir jos kaip tik yra žmoniškumo galios.

Bandykime tai suprasti. Jau filosofas Kantas aiškino, kad žmogaus asmenybė labai yra veikli. O jos veiklumas prasideda tą akies mirksnį, kurį ji motinos kūne gauna sąryšio su žinomuoju gyvenimu. Žmogaus asmenybė yra išmanymo galia, išmanymo principas. Stodama į santykį su žinomu pasauliu, ji apninkama daugybės galių, kurios tiek veikia ir padaro įspūdžių jai, kiek ji gali priimti, būtent numanyti. Ko žmogaus asmenybė ne-nu j ėgi a, tat jai nieko ir nereiškia, tarsi to visai nebūtų. Reikia išmanyt, kad tai, ką žmogus nujėgia, tėra dalis visos esamybės. Šitas nujėgimas, arba pastebėjimas, yra pirmasis ir pagrindinis žmogaus veikimas.

Labai svarbu yra tai suprasti. Ką jau pirmiau pasakę esame, šišion dar aiškiau norėtume išreikšti. Visa esamybė žmogui tik tiek tesuteikia, kiek ji įstengia pasiimti. O ne vien tai. Ir nėra jo jėgos vienos tam saikas. Jei žmogus nekreipia savo dėmesio į esamybės veikimus, kurie jį pasiekia, tos esamybės žmogui visai nėra. Ji tik tą akies mirksnį atsiranda, kurį jis pats savo noru juos pasitinka. Ar gimstąs kūdikis jau tokį norą turi ar ne, negali būt svarstoma. Yra tikra, kad jis nieko nežinotų, pats nieko nedarydamas šiame pasaulyj.

Nepasitenkina žmogus tuo, kad pats to norėdamas yra pasitikęs esamybės įspūdžius. Tuojau jis tuos įspūdžius suglaudžia į vieną vaizdą. Ir dabar jau tuo tegyvena. Jaučia gyvenimą. Bet neparimsta tame. Jo asmenybė bando tą vaizdą savaip taisyti. Pasidaro pasaulio supratimą. Ir su tuo jau ir žengia į visą esamybę. Žmogaus asmenybė pasaulio supratimu tvinsta per asmens kraštus. I š pasaulio supratimo eina tolimesnis žmogaus darbas.

Pirma žmoguje kuriasi pasaulis. Tada tasai randasi jau ir aplink jį. Bet žingsnis po žingsnio su pasauliu. Taip randasi ir mokslas, menas bei dora. Prie to, ką jau apie tai pasakėme, toliau dar daugiau primegsime. Šišion svarbu tuos dalykus tik pastebėti sąryšyj su pagrindiniu žmogaus veiklumu. Tasai veiklumas paprastuose žmonėse yra jų smalsumas, mokslininkuose jų uolumas, menininkuose jų palinkimas ir būtinumas kurti, paprastai visuose žmonėse noras būti kuo nors. Kiekvienas nori savo dvasia prisunkti pasaulio turinį.

O tam pradžia kaip tik yra atskiro žmogaus pasaulio supratimas. Kaip koks yra žmogus, toks yra tasai supratimas. Ne antraip. Ir negalima žmogui suteikti kokį nors pasaulio supratimą. Kiekvienas žmogus jį savaip ir visai saviškai pasidaro. Ir tuo gyvena, tai reiškia, veikia visą esamybę. Pasaulio supratimas yra atskiro žmogaus būdas pasaulyj apsireikšti esamu kūrybos galia.

Jei kartais atrodo, kad vienas žmogus kitam įteikia savo pasaulio supratimą, tai tat visai kita ką reiškia. Vienas žmogus gali kitam sukelti daugiau įspūdžių iš gyvenimo, toliau gali jį paakinti į kitą ką kreipt savo dėmesį ir gali pagaliau jam derėti savo sąmonės šviesai žadinti. Bet savo pasaulio supratimą kiekvienas pats sau kuria, kaip koks jis yra.

O tat labai daug reiškia. Kūrimo darbas tuo nėra atliktas. Žmogaus asmenybės galios spindi per jo sąmonės turinį tolyn į viso gyvenimo gilybes. Sau pasaulio supratimą įgydamas, žmogus minčių galias, toliau ir jausmų-geismų ir pagaliau kūno jėgas sukelia. Ir visos jos veikia nuolatai. Žmogus yra tikras galių sūkurys.

Labai retai kas tenumano, ką žmogus pasaulyje reiškia. Iš tikrųjų jis daro kūrybos darbą. Sau pasaulio supratimą kūręs, žmogus kuria ir pasaulį. Pasaulio supratimas yra pirmutinis žmogaus žingsnis į savo esimo uždavinį. Pasaulio supratimas yra visų žmogų pasiekiančių jėgų sukėlimas kūrybos darbui.

Ir visai atsidėjus žiūrint į žmogaus sąmonės turinį, į visą jo asmens gyvumą, išeina, kad žmogus su savo jausmais, troškimais, manymais yra sau maža graži visuma, mikrokosmas, kaip graikai sakydavo. Ir jis jį nuolatai didina, tarsi tikrai to nė nežinodamas. Jis tai daryti turi. Taip jau kūryba, iš kurios gelmių žmogus kyla, yra nustačiusi. Jis jos yra tam priemonė.

Nuolatai žmogus augina savo jausmų, geismų, palinkimų skaičių ir galias. Tarsi ištroškęs daugiau gyvybės, jis bando ją kaupt visokiu būdu. Taip jis visokius patyrimus sušaukia ir visaip smaginasi. Mieliausiai jis visą visumą norėtų įglausti į save. O ne vien jausdamas, bet ir suprasdamas, norėdamas ir t. t.

Šitas pasaulio kūrimas yra įvairių žmonių įvairus. Prisiminkime darkart, kad daug reiškia įspūdžių, žinių skaičius. Bet daug svarbiau yra žmogaus asmenybės galia, jo sąmonės šviesa, kuria jis tuos įspūdžius persunkia. Ne vien žmogaus aplinkybė turi būti turtinga, jeib pasaulio supratimas būtų kiek reikšmingas, bet ir dvasios galia, kuri šį supratimą gamina.

Kas šišion dar kartą apie atskirą žmogų pasakyta, tat yra svarbu ir visam žmonių skaičiui, kurs suvestas kūrybos, būtent tautai. Tautos gyvata yra, kaip matėme, tikras pasaulis. Dabar turbūt aišku, kaip jis kuriamas ir kas iš to išeina visam pasauliui. Ir galime pasakyti, kad tauta yra tikra bendrovė pasauliui kurti.

Kiekviena tauta todėl ir apreiškia ypatingą savo pasaulio supratimą. Ji visai savaip žiūri į visą gyvenimą, į visumą. Seniau sakėme, kad labai svarbu, kaip tauta žiūri į pasaulį. Šišion aiškėja, kas tuo manyta. Tauta įdeda savo dvasios-sielos ypatingumą į pasaulio kitimą.

Todėl ir kiekviena tauta esamybei yra svarbi. Nėra nė viena toks niekis, kurs gali būt šalinamas. Ji yra parėjusi iš amžinojo kūrėjo valios ir ji tarnauja jo tikslams. Tiktai to nedarydama, ji miršta. Gyvos galios tuomet neplūsta jos gyslomis, ir ji padžiūsta. Ir šitą matant, aiškiai galima suprast, kurs bus nors artimu laiku vienos antros tautos likimas ir kas. darytina, tautai norint išlikt.

 


 

III. TAUTOS GYVENIMAS 


ASMENS PLIURALIZMAS 

Kaip matėme, esamybės turinio yra keli skyriai. Ir ypatingi yra atskirų pasaulio vienetų santykiai su tais skyriais. Nėra taip, kad tie vienetai atstovautų kiekvienas savo skyriui. Mineralijos vienetai berods yra tiktai materinės būties dalykai. Bet kituose yra du, trys ar dar daugiau skyrių suglausti. Augmenys atstovauja jau dviem, būtent materiniam ir augančiajam, gyviai trims skyriams – materiniam, augančiajam ir judančiajam, jausmingajam.

Iš visų vienetų daugiausia aprėpia žmogaus asmuo. Jame pastebėti esamybės turinio ne vien materijos, augimo, jausmo-geismo-minčių, bet ir dvasios-sielos apsireiškimų.

Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame yra visi tie gyvenimo skyriai, kurie žinomi dabar ir pasaulyje. Ir žmogus gyvena tarsi tūleriopą gyvenimą. Jo asmenyje galima atskirti tūlas sritis. Jos visos sudaro žmogaus asmens gyvatą.

Ir nėra tai dalykai, kuriuos galima priimti ar atmesti. Žmogaus asmens pažinimas parodo, kad taip yra iš tikrųjų. Žiūrint į žmogų kaip į materinį daiktą ir kaip į vienopą vienetą, reiškia, kad nėra visa pastebėta ir kad nėra tame žiūrėjime rimto apmąstymo. Todėl tūli garsūs manytojai Vokietijoj tekalba apie žmogaus asmens pliuralizmą. Sako, kad tik taip jo apsireiškimai tegali būt suprantami.

Jau tik įsižiūrint į kūno gyvenimą, matyt, kad kūnas visiškai yra sau dalykas. Užgema, maitinasi ir auga kaip augmuo. Kiek laiko patarpus, randasi jame diegų, iš kurių gali augti kiti tokie pavidalai. Žmogus pats tarsi sapne visa tai pastebi ir imasi iš to pasimėgimo. Pasidaro džiaugsmo ir skausmo. Kūnas keičiasi, nebeišduoda diegų, nyksta pagaliau ir pragaišta. Jis yra ištarnavęs. Žmogus kartais ir kitaip norėtų visa taisyt, bet nieko negali padaryti. Kūnas gyvena atskirais dėsniais.

Kita žmogaus gyvenimo sritis yra jausmų-geismų gyvata. Ir toji yra sau dalykas, tikrai ypatingas gyvis, kurs gyvena visai kitaip ir kitomis sąlygomis apsireiškia. Nuolat jis juda. Vos paliestas, jis suvirpa ir nuolat siūbuoja tarp dviejų galų. Tyla jam yra kaip ir negyvybė. Judėjimas padaro jo esimą ir jo gyvybę. Todėl gyvijoj šis gyvenimo skyrius kaip tik yra atskirų gyvių esmė.

Žmoguje jis stovi tarp dviejų rūšių veikimų. Vieni žmogų pasiekia iš aplinkybės. Antri eina iš vidaus, iš žmogaus minčių gyvenimo bei iš jo asmens branduolio. Todėl žmogus, pagautas kurio nors įspūdžio, gali vis dėlto suvaldyti savo jausmus. Bet nenusiduoda tai jau visuomet. Ir todėl jausmų-geismų gyvata užima dažnai žmoguje pirmą vietą. Jos apraiškos paprastai laikomos žmogaus savybėmis. O tačiau plačiai žinoma, kad žmogus, pasidavęs kokiam nors geismui, praranda savo sąmonės, savo proto šviesą tam laikui, kuriuo geismas jį valdo.

Labai šita asmens gyvenimo sritis veikia kraują. Jis yra tarsi jausmų-geismų persunkiamas. Įsisupa jausmai, sukyla geismai – ir kraujas sujunda, blaškos per visas gyslas ir patraukia kūną į jausmų-geismų tarnybą. O žmogus siekia paklusnus jų tikslų, kartais su visai užmerktomis sielos akimis ir užkurtusiomis jos ausimis. Labai dažnai jausmų-geismų veikimas kraujuje apsireiškia ir ypatingais drėgnumais, kurie sunkiasi iš kūno. 2inoma yra, kad ašaros gimsta kaip iš skausmo, taip ir iš džiaugsmo. Tokiu būdu kraujuje atsimuša visas žmogaus jausmų-geismų bangavimas. Koks jis yra, toks virsta iš lengvo ir kraujas.

Vėl kita žmogaus gyvenimo sritis yra minčių gyvata. Ir toji turi visai atskiro gyvio pažymius. Bet kaip geismų gyvata žmoguje, taip ir šitoji stovi nuolatai sąryšyje su atitinkama esamybės sritimi, nors joje ir veikia regimasis pasaulis. Atplaukia mintys ir pranyksta. Tvirtėja viena ir įsivyrauja prieš kitas. Ir vėl šalinama kitų. O žmogus į visa žiūri, visa pastebi ir gali minčių plaukimą stabdyti arba paskubinti.

Nelengva tai. Minčių gyvenimas yra daug sąmoningesnis negu geismų gyvenimas. Mintys ateina tarsi į pačią žmogaus sąmonės šviesą. Todėl jos ir labai daug jėgos įgyja. Ir žmogus šauniai turi pasistengti, norėdamas jas suvaldyti. Jausmams-geismams šalinti tik reikia pakilti į tyrąjį minčių gyvenimą. Bet iš minčių nelengva iškopti. Žmogus tam turi jau būt išmokęs save aiškiai numanyt esantį sąmone, dvasia-siela.

Gyvena toji visai dar savaip. Yra ji tikroji žmogaus esmės gyvybė. Ir apsireiškia visai kitaip negu minėtosios žmogaus gyvenimo sritys. Net jau tuo ji skiriasi nuo kitų, kad ji nepavergia nė vieno po savo lytimi, kaip tai daro mintys, kurios būtinai nori visa savaip tvarkyti; ir nebando ji visa naudoti savo gyvybei sukelti, kaip tai daro geismų gyvenimas, šis tikrasis svetnauda, patsai egoistas. Ji atneša save esamybei, kad jai suteikus daugiau dvasingumo, daugiau sąmoningumo.

Berods nėra visų žmonių esmė lygaus galingumo. Tūluose ji vos ne vos numanoma. Žmoniškumas juose vos tebrėkšta. Juose vyrauja geismai. O kalbame jau apie kultūros žmones, kad minčių gyvenimas kiek reiškia. Tačiau žmoniškasis laipsnis tik tėra pasiektas, kad žmogaus asmenyj viršų turi žmogaus dvasia-siela su savo galiomis, būtent: išmintimi, meile, malonumu, teisingumu, kantrumu, tvirtumu ir t. t.

Ypatingi yra žmogaus asmens gyvybės sričių santykiai. Viena teikiasi kitajai. Kūnas yra visų kitų gyvybės sričių tarsi persunkiamas. Teisingiau bus gal sakant, jis paduotas joms visoms. Jausmų-geismų gyvata persunkiama minčių ir žmogaus asmenybės gyvatos, minčių sritis – vien žmogaus dvasios-sielos. O toji sau viena gyvena, jeigu nesužadina savyj gyvybės to, kas yra dieviška, amžina. Bet ji ir tą pastebi, kas žemiau yra paties žmoniškumo. Ir tam yra kūrybos suvestos žmogaus asmens sritys.

Žmogaus asmens gyvenimas yra tokiu būdu tikra darbavietė. Čia susitinka žmogaus asmenybė su visu pasauliu. Ir iš asmens spindi žmogaus esmės galia iš lengvo vis šviesiau, jeigu žmogus su pasiryžimu tarnauja kūrybos įsakymams. Kitaip jis amžinai kaipsta.

Aišku, kad kūnas yra regimo pasaulio dalis. Ir jis yra su juo tikruose santykiuose. Labai daug jam jau reiškia žemė ir kas iš tosios auga. Bet ne vien jos gaminiai, jos vaisiai jam svarbūs. Ir jos jėgų plūdimas jame gyvena. Žmogaus kūne atsispindi ir atsigarsi jo krašto žemės ypatingumas.

O kone tą patį reikia pasakyti apie laiką. Metai keičiasi, ir esamybės jėgos sravi kitaip. Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema yra visai kitos gyvybės sąlygos. Visai priešingos vienos kitoms tuo žvilgsniu yra ir dienos bei naktys. Ir kūnas visus šitus laiko keismus patiria. Jie jam kuo daugiau reiškia, juo daugiau žmogus su visu savo asmens gyvenimu pasilieka santykiuose su žeme ir visa gamta.

Laukininko kūno gyvenimas tiesiog atspindi tai, kaip gamta gyvena. Jis visiškai taip minta, ką toji atskirais laikais jam teikia. Ir labai aiškiai jis numano, kas kiekvienu laiku kūnui geriau pritinka. Todėl laukininko kūnas ir paprastai sveikesnis negu kito žmogaus. Visas jo apsireiškimas, irgi gaminimas, yra tarsi įstatytas į gamtos tvarką.

Kitaip gyvena žmonės didžiose vietovėse. Jie savo darbais čia taip užimti, kad nepastebi, kaip kūnas geriausiai gali tarpti ir gyventi. Todėl jiems ypačiai patartina gamtą atboti. Vien dėl tos priežasties, kad neseka gamtos kitimo, metų laikų ir dienos-nakties keismų, žmonės kaipsta. Miegot ir budėt, valgyt ir nevalgyt jie turėtų visuomet atsižvelgdami į gamtą.

Svarbu visa tai ir kitiems žmogaus gyvenimo skyriams. Kas kūną pasiekia, sukelia mažiau ar daugiau ir jausmų-geismų, net ir minčių srity. Ir tie taip padaryti įspūdžiai suauga žmogaus asmenyj taip, kad žmogus savyje neša visuomet savo gyvenimo istoriją. Priprasdamas prie kokio darbo, žmogus savo kūnui įkala ypatingą veikimą, kad savaime atlieka, kam jį vos paragina. Taip visame kūne sukaupiamos visokios galimybės. Ir iš veido ir viso žmogaus ūgio matyti, kas kūno patirta. Bet reikia pastebėt, kad visi įspūdžiai tik tuomet virsta kūno ypatybėmis, jeigu žmogus jas savo sąmone pasitinka ir tuo priima. Kitaip jie nieko nereiškia.

Vėl gi žmogus veikia ir žemėje, ir visoj gamtoj. Laukininko darbas yra gana žinomas. Bet ir kiti žmonių luomai nuolatai taiso ir kitina gamtą, tai tiesdami takus, kelius, kasimus, tiltus, statydami trobas ir rūmus, augindami arba kirsdami miškus, girias ir t. t.

Žmogus tiksliai veikia. Taip sakoma. Bet labai svarbu yra suprasti, iš kur tie tikslai statomi ir kas jų siekimai. Yra jų visokių. Tūli siekiami kūno reikalams patenkint. Tokie tikslai labai žemi. Aukščiau stovi tikslai, kad jie pakyla iš jausmų-geismų gyvenimo. Bet ir jie priklauso dar prie žemųjų. Mintys jau prašo visai kitokių. Bet tikrai aukšti tikslai yra tik tie, kurių reikalauja dvasios-sielos gyvybė. Tokie tikslai gali pasvarbint net ir žemesniųjų asmens sričių tikslus.

Kaip kokie tikslai žmogaus siekiami, toks yra ir jo darbas, toks svarbus yra jo veikimas, tokias pėdsakas jis palieka pasaulyje. Maža ką reiškia darbas vien patenkint kūno reikalams, daugiau – kad jis daromas, varant geismams, daug daugiau, kad mintys jam kelią rodo. O darbas, kuriopi veda pati dvasia-siela, yra pats kūrybos uždavinys.

Berods žmonių veikimai nėra tyri. Susimaišo jiems tikslai tūlų jų asmens sričių. Bet nesunku suprasti vyriausiąjį akstiną ir tikslą. Ir tad galima atskirus darbus tikriau vertinti. Žmogaus veikimas tik tada savo svarbumu aiškėja, kad suprantama, iš kur jam tikslas yra statytas.

Taip ir pasirodo vėl žmonių nelygumas. Bet svarbu yra kito ko nuolat atsiminti. Aukščiausias žmogaus asmens principas yra jo dvasia-siela. Tosios esmė yra visuose žmonėse ta pati kaip saulės šviesa visur pasaulyj. Tik nereiškia toji dienai auštant tiek kiek dienovidyj. Taip ir atskirų žmonių sielos nėra lygaus šviesumo. Joms augti yra gyvenimas. Juo jos tarpsta.

Tokių nelygių žmonių yra visur ant žemės, visose tautose. O žinant, kokie supinti dalykai žmonių asmenys yra, aiškėja, koks įvairus turi būti jų susitikimas su viens kitu. Ir koks margas turi būti tautos gyvenimas.

 


 ĮVAIRUS ŽMONIŲ SANTYKIAI 

 Žmogaus asmens pliuralizmas labai daug reiškia tautos gyvatoj. Tautos žmonės yra lengviausiai pastebimoj eilėj kūno ir kraujo gentys. Tai reiškia, kiekvieno tautiečio kūnas yra gamintas tos kūno-kraujo bendrovės, kuria tauta pasirodo. Berods jis paeina iš motinos ir tėvo. Bet tuodu kiekvienas iš savo tėvų, ir taip toliau atgal į praėjusius laikus ir į tautos platybę, kuri nebeapmatoma.

 Kiekviena tolimesnės praeities eilė yra skaitlingesnė. Bet kiekvienos eilės žmonės turi ir gretimas dar savo gimines. Graikai taip ypatingai vadindavo brolius ir seseris – adelfos, tai esti: iš tos pačios motinos įsčių paeinantys. Ir taip pasidaro numanūs santykiai tarp žmonių vienos giminės ir toliau vienos tautos.

 Reiškia tie santykiai daug daugiau, negu pirmu akimojum pastebima. Atsigimimas suteikia žmogui ne vien tautos kraują, kaipo materinį dalyką. Ir ne vien tik tenka žmogui tokiu būdu kūnas. Kaip jau žinom, kraujuje ir kūne susikaupia visas žmogaus amžius. Taipo jau neša kraujas, veldėtas iš tėvų, su savim visos tautos istoriją, visus jos amžius su tųjų turiniu. Bet ir čia vėl reikia dėl tūlų priežasčių pastebėt, kad ne visi įspūdžiai, padaryti tautos vaikams, pasilieka jų kraujuje ir kūne. Vien tik tie virsta jų savybėmis, kuriuos susitiko žmonių dvasia-siela, žvelgdama į šį pasaulį, su juo susigyvendama.

 Kitas santykis, pirma svarbus kūno žvilgsniu, yra tasai abiejų gimčių. Jose veikia kūnus gaminančioji tautos galia, kaip ji amžiais yra veikusi. Ir tuo ji neša tolyn savo gyvybę ir tosios gyvenimą. Tūno tame labai turtingas slėpinys.

 Kaip tik tautos vaikų kūnai yra prinokę, žmonės ir jaučia, kaip abi gimti viena antrai žada neaprėpiamą palaimą ir kaip tuo traukiamu du skirtos gimties žmogų krūvon visam amžiui. Ypačiai motriška tam linksta, kad tai būtų iš tikrųjų visam amžiui.

 Iš tėvų kūnų skyrėsi nauji pavidalai, dabar du glaudžiasi prie viens kito, pajaust norėdamu visiškąjį vienumą. O iš to išeina naujas atsiskyrimas. Amžinas čia kūrybos žaismas. Bet atsitinka tasai kūno gyvenimo srityj. Žmogus jį tarsi sapnuodamas tik tenumano.

 Be šitų kūno gyvenimo laipsnio santykių, yra ir kitas dar, kurs mažiau yra žinomas. Žmonės, kurie kas dieną stovi vienas kito akyse, padaro savo pavidalu įspūdį vienas kitam. Ir taip atskiruose žmonėse gyvena pažinimas ypatingo žmogaus vaizdo. Pasirodant kitos tautos žmogui, ypačiai bemoksliai žmonės tuojau numano, kad tai yra svečias.

 Matyt, paprastieji įspūdžiai yra jiems įkalę į atmintį visai tvirtai žmogaus pavidalą taip, kad kitas, kurs kiek nuo jo skiriasi, tuojau atsižymi. Jau seniai yra žinoma, kaip vaikams atsigema smarkūs įspūdžiai, nėščiųjų moterų patirti. Ir todėl negalima sakyti, kad ypatiško apstabo žmonių draugavimas nieko nereikštų. Jis labai svarbus kūnų pavidalui. Iš lengvo visų ūgis pagal tai taisosi, kaip apskritai žmonės atrodo.

 Daug berods reiškia kūnui ir oras, kurį kvėpuoja, darbas, kurį žmonės daro, valgiai, kuriais minta, būdai, kuriuos žmonės paseka. Visi šie dalykai riša žmones su viens kitu kūno gyvenimo srityj. Ir beveik būtų galima įtikėti tiems mokslams, kurie sako, kad žmonių santykiai nustatomi gyvenimo reikalų ir veiksnių, jeigu nebūtų jau žinoma, kad jie visi nieko nereikštų, žmogaus dvasiai nekreipiant dėmesio į juos.

 Kitas tautos žmonių santykių laipsnis yra jausmų-geismų gyvenimo sritis. Vaikai nuo pat to akies mirksnio, kada stoja į sąryšį su tėvų kūnais, yra apgobiami motinos ir per motiną tėvo jausmų-geismų. Tiejie yra tas oras, kuriame auga jų jausmai-geismai. Ir todėl labai yra svarbu, ką tėvai jaučia ir geidžia, pirm kol nėra užgimęs kūdikis. Jie tuo tarsi visą savo jausmų-geismų būdą suteikia savo vaikui.

 Bet ir atsiskyrusiam nuo motinos kūno yra labai svarbu, kokiame jausmų-geismų-ūpų ore jis auga. Ir nebėra tad vien tėvai, kurie pasiekia vaikus, bet ir kiti žmonės, su kuriais tėvai draugauja, kurių kaimynijoj jie gyvena.

 Paprastai tai yra tautiečiai. Įvairūs jų apsireiškimai sukelia vienas kitam įvairius jausmus-geismus-ūpus, būtent: pasimėgimą ir pasibaisėjimą, džiaugsmą ir liūdnumą, pageidimą ir pasipiktinimą, viltį ir baimę ir t. t.

 Kaip seniai žmonės su žmonėmis gyvena, jie tokiu būdu vienas kitą veikia. Žmonės žadina, supa, judina vienas kito jausmus-geismus-ūpus. Nė nereikia tam tyčia pasiryžimo. Patsai gyvenimas tai padaro. Kūno pavidalas, jo apstabas, jo sveikata pasiekia kitojo jausmus. Bet daug gyviau, kad žmogus pats yra ir susijaudinęs. Tuomet jis uždega kitojo jausmus, tarsi degalą mestų į sausus šiaudus. Todėl norint kitojo jausmus sužadint, būtina yra pačiam tais jausmais gyvent.

 Yra visokių jausmų-geismų. Žmonės juos labai gerai skiria nuo viens kito. Vienų jausmų-geismų jie drovisi, net gėdisi, kitais jie džiaugiasi ir didžiuojasi. Ir todėl, gyvendami su viens kitu ir žadindami vienas kitam ypatingus jausmus-geismus, žmonės turėtų pamanyti ką darą. Ar neapteršia vienas kito blogais, nešvariais jausmais-geismais. Rodos, savaime turėtų žmonės pasistengti kituose žadint visa, kas gražu, kuo galima džiaugtis, ko nereikia drovėtis.

 Ir ne vien kūno pavidalu, ne vien paties susijaudinimu žmonės sukelia vienas kitam jausmus-geismus. Yra jie išauginę arba pasidirbę tikras priemones jausmams apreikšt ir sušaukt. Tokios priemonės yra visokios apeigos ypatingiems laikams pažymėt, visokie būdai ir įpročiai, pagaliau tikri tam daiktai. Labai svarbi tam yra kalba bei menas. Bet apie tai toliau daugiau dar pakalbėsime.

 Šišion reikės suprasti, kad trejopu būdu galima žmones veikti, norint jų jausmus-geismus sužadint, jų ūpą pasiekt. Vienas yra tat, kad visokiais daiktais, paveikslui: valgiais, gėrimais, drabužiais, kūnui teikiami kokie smagumai ar nesmagumai. Iš to tad ir sukyla jausmai ir t.t.

 Kitas būdas yra tas, kad žmogus sužadina savo jausmus-geismus ir be jokio tarpininko tiesiog tuo pagauna kitąjį žmogų. Bet šitą veikimo būdą pažįsta tik prasti žmonės. Išprusę nieko apie jį nebežino. Suprantamas vienok jiems yra trečias būdas.

 Yra tasai labai atbotinas. Jis žmonių draugavime daug reiškia. Žmogus gali iš savo asmenybės pusės savo jausmus sukelti ir juos tarsi prikergti kokiai priemonei, paveikslui: kalbai, balsui, daiktams, kurie vadinami tad meno dalykais. Šitas priemones vienas pastebėdamas lengvai numano kitojo jausmus ir jais gyvena. Ir tuoj yra ypatingi ir labai reikšmingi santykiai tarp žmonių gaminti.

 Pastebėtina yra, kad šis trečiasis būdas kitojo jausmams žadint labai skiriasi nuo pirmojo. Jis tarsi stačiai veda vienus žmones į kitųjų jausmų-geismų gyvenimą. Pirmasis ne tiek pasako kitam žmogui, kas viename gyva. Žmonės tuo nesusieina taip arti. Bet tada jie tiek ir nenusikalsta vienas kitam arba ir tiek nesipelno vienas kito atjautimo.

 Kitaip veikia trečiasis būdas. Jis yra įvedamas tarsi" į tą patį gyvenimo skritulį. Pirmuoju būdu žmonės gali apsireikšt kiekvienam, ir svetimam, bet antruoju ir trečiuoju būdu beveik vien tik tos pačios tautos vaikams. Tik jie tegali atjausti kito žmogaus jausmus. Tik jie tėra pripratę kvėpuoti tą patį jausmų-geismų orą.

 Kita tautos žmonių santykių sritis yra minčių gyvenimas. Ir čia galima pastebėti visai tą patį, kaip minėtame jausmų skyriuje. Ir minčių pasaulis tenka žmogui, kaip jis tik rengiasi užmegzti ryšius su motinos kūnu. Tada jį motinos bei tėvo mintys apglobia, kaip mūsų kūnus dienos šviesa.

 Ir negali tos mintys kitos būti, negu visoj tautoj gamintos ir augintos. Tautos žmonės yra vienu protu sumegzti. Ir vienu protu jie gyvena. Visa, kas toliau atgal pasakyta apie tai, kaip minčių pasaulis kuriamas, šišion svarbu atminti. Ir pastebėti reikia, kad minčių srityj gimstąs žmogus kaip tik yra kūrybos veiksnys pasaulyj. Ir jis čia tuo veiksniu bus toks, kokios yra tautos mintys, kaip tauta pasitinka pasaulį ir visą esamybę.

 Kaip jausmų srityj, taip ir šitoj žmonės trejopu būdu pasiekia viens. kitą. Pirmuoju žmonės naudojasi plačiu gyvenimu. Įsistato vienas kitą į jo įvairumą ir susikelia vienas kitam visokių patyrimų, visokių vaizdų ir sąvokų. Auga taip manymo turtas. Atplaukia ir nuplaukia mintys. Susitvenkia ir vėl nusenka. Prilygsta toks minčių gyvenimas srovelėms po lietaus, kurios teka be jokios tvarkos. Vien tat kiek reiškia, kaip žmogus pats pasitinka mintis, kurios jam atplaukia. Vienas šalina, kitas prisišaukia. Ir taip jas savaip jau tvarko.

 Bet santykiuose tarp žmonių pasidaro minčių gyvenime veikli ir visų žmonių nuožiūra. Daug daugiau negu jausmų-geismų gyvenime žmonės šitame tikslingai apsireiškia. Jie pasistengia viens kitam sušaukt visai parinktas mintis. Galima tai padaryt be jokių priemonių. Bet tat mūsų laiku ir mūsų žmonėms dar yra tarsi svajonė. Paprastai naudojamos tam priemonės, kurios vienaip ar kitaip pasiekia jusnis. Ir iš to tad išeina tikras bendras veikimas šioj srityj, apie ką tuojau plačiau kalbėsime.

 Šišon svarbu dar primint aukščiausiąjį žmonių pasitikimą viens kito. Jų dvasios-sielos turi vienos kitoms ką pranešti. Tuo tarpu berods apie tai nedaug gali būti kalbos. Per maža dar reiškia dvasios-sielos žmogaus asmens gyvenime. Pirmoji jaunų dviejų meilė, kad ji visai dar šventa yra, kilniosios motinos meilė jos kūdikiui yra dvasios-sielos reiškiniai. Bet tai ir beveik visa. Visos kitos, būtent: išmintis, valios tvirtybė, grožė, teisybė ir t.t., vos kur pastebėti. Bet jos turėtų augti. Tam yra gyvenimas. Tam žmogus ant žemės. Tam žmonės gyvena draugijoj, tautoj. Žmonės gyvena su viens kitu, kad vienų dvasios-sielos sušauktų kitųjų dvasios-sielos gyvybę ir kad toji įsigalėtų kas kartą daugiau šiame pasaulyj.

 


 

 MOKSLAS, MENAS IR DORA 

 Ką žmonės daro ir veikia, nėra kas kartą tiktai vienos asmens gyvybės srities reiškinys. Kiekvienam veikimui susideda dažnai akstinai iš kelių sričių. Todėl žmonių pasielgimas ir jų darbai dažnai ir yra didžiai neaiškūs, turi mišrumo pažymius. Tūli todėl ir nežino teisingai spręsti apie žmonių veikimą. Vadina jį tai nežmonišku, gyvulišku, tai vėl žmonišku, kilniu, vaiskiu. Bet kur vienas prasideda ir kitas baigiasi, pasakyti jiems sunku.

 Apskritai, žiūrint į tai, ką žmonės daro, ką jie padirbę ir gaminę yra, pastebimi trys dalykai, dėl kurių žmoniškumo nebėra abejonės. Yra tai mokslas, menas ir dora1. Daug apie juos yra jau sakyta bei rašyta. Bet lyg vis dar ne su tikru supratimu. Rodos, kad vien atbojant asmens gyvybės sritis jų prasmė ir reikšmė aiškėja. Jie neša žmoniškumą į pasaulį. Ir tiktai jie. Visa, kas be to paeina iš žmogaus, turi savo kilmę žemesnėse asmens gyvybės srityse ir atrodo tiktai žmoniška, kadangi žmogaus asmenybė jų žingsnius lydi.

 1 Apie tai esu kiek plačiau rašęs kitame savo veikale, kurį ketu vėliau, jį kiek pataisęs, su titulu „Sąmonė" išleisti.— Primenu šišion ir tai, kad tikyba, kuri šiaip dar laikoma žmoniškumo reiškiniu, užima visai kitą vietą. Ji nėra objektyvus dalykas. Tik nesusipratimas jį gretina s  mokslu, men  ir dora. Toliau bus  apie ją  dar  kalbama.

 Yra berods mokslas, menas ir dora jau žmoniškumo reiškiniai, kaip jie pakyla iš atskiro žmogaus asmenybės. Todėl jie ir neša žymiai individualumo pobūdį, nors moksle tas dėl tūlų priežasčių nedaug tesveria. Bet augte jie teauga draugijiniame gyvenime. Vien žmogui atsiliepiant į žmogų, kaip tai ką tik aiškinta, žmonės subruzda kurti savo mokslą, meną ir dorą. Bet neketama šišion daugiau apie tai kalbėti, kiek draugija čia dalyvauja, bet vyriausia apie tai, ką mokslas, menas ir dora žmogaus gyvenime apskritai reiškia, iš ko tad aiškėja ir jų svarbumas tautos gyvatoj.

 Plačiausią vietą čia užima mokslas. Jis turi artimiausiuosius santykius su pasaulio supratimu. Ir dažnai jo reikšmė neskiriama nuo tojo reikšmės. Tačiau reikėtų suprast, kad mokslas yra dalykas, kuriame daugiau sveria pasaulis, pasaulio supratime – daugiau žmogaus asmenybė. Mokslas šitam suneša materialą. Todėl mokslas ir geriau talkoj pavyksta.

 Nežiūrint į tai, apie mokslą galima tą patį pasakyti, kas jau aiškinta apie tai, kaip stojasi pasaulio supratimas. Mokslą gelba gamint kiekvienas žmogus iš pat pirmo akies mirksnio savo sąryšio su regimuoju pasauliu. Jis renka įspūdžius iš esamybės. Iš tosios turinio jis bando paimti, kas tiktai galima, į savo sąmonę ir jąja visa persunkti.

 Pastebėtina yra, kad esamybės turinys neįeina į žmogaus sąmonę toks, koks jis yra. Ir vien jojo dalis jam tetenka. Pirma pasiekia jis žmogaus organizmą, būtent kūną, tojo jusnis, per tas tad jausmų-geismų ir toliau minčių gyvatą. Bet visi šie laipsniai esamybės veikimo lipami tiktai, žmogui ir pirmąjį jau pasitinkant.

 Žmogus laiko savo kūną, šį tarpininką tarp esamybės ir savęs, savo sąmonėj ir jam suteikia žmoniškumo. Taip tad įvyksta, ką vadiname žinojimu, iš kurio tad išauga mokslas. Yra jo visokių laipsnių. Visa dera iš to, kiek esamybės turinys, kurs yra tapęs sąmonės turiniu, yra tos sąmonės persunktas. Jeigu šis persunkimas tėra labai menkas, kalbama apie naivų mokslą. Tokį gamina bemoksliai žmonės ir (seniau) gamtos mokslininkai. Kuomet sąmonės turinys jau tvarkomas vienu žvilgsniu, kalbama apie tikrąjį mokslą. Aukščiausiąjį laipsnį užima išminties mokslas.

 Čia sąmonės turinys yra visiškai valdomas sąmonės šviesos. Ant žemesniųjų laipsnių vis dar grumiasi turinys ir sąmonė. Ant žemiausiojo laipsnio vyrauja turinys. Sąmonė tad visai dera iš savo turinio. Todėl naivaus manymo žmonės ir tiki savo sąmonę paeinant iš smegenų, kas tiek jau reiškia, kaip iš savo turinio.

 Negalima taip manyti, kuomet suprasta, kad mokslui kurti nėra vien reikalinga rinkti įspūdžius, įsižiūrėti į esamybės turinį, bet kad pirm viso svarbi sąmonės šviesa, žmogaus įsigalėjimas regimame pasaulyje. Šitą numanydami todėl tūli ir, nors ne visai suprasdami dalyką, sako, kad su mokslu žmogus svarbėja pasaulyje, kad mokslas esąs kultūros gimdyvė, kad žinojimas esąs galia ir t. t. Atsimindami, kas sakyta apie pasaulio supratimą, teisingiau spręsime ir apie mokslo vertybę. Jis suneša tam supratimui materialą ir tuo pasidaro svarbus.

 Ir tai atbojant tik tegalima kalbėti apie tai, kad žmogus mokslu nuvaldo pasaulį ir kad tasai virsta toks, koks yra žmonių mokslas. Juo žmogus kuria, stato ir ardo pasaulį. Visa, kas pasaulyj esti, žmogus savaip taiso, jei tat jam tik prieinama. Mineralija, augmenija, gyvija ir net pati žmonija tai numano. Bet nereikia pamiršt, kad iš tikrųjų tik veikia žmogaus  pasaulio supratimas.

 Vėlgi ir pasakyti reikia, kad koks žmogus yra, toks bus ir jo mokslas. O jo mokslas bus toks, kokia yra ta tauta, kurios jis vaikas. Tautai stovint ant žemo sąmoningumo laipsnio, jos mokslas bus menkas. Jis bus didesnis, tautai tvirčiau persunkiant jai prieinamąją esamybės dalį.

 Kiek ji tai padaryti gali, tiek ji pasauliui reiškia, tiek ji jo gyvenime bus veiksnys, tiek ji pasaulio kūrimo pamatui suneš daiktų. Pirma berods tik savo pasauliui, savo gyvatai. O čia kiekvieno žmogaus darbas svarbus. Kiekvienas yra žmoniška asmenybė, kiekvienas daugiau ar mažiau sąmoningai pasitinka ir pasirenka esamybės įspūdžių ir rodo juos kitiems. Ir taip mokslą plačiausia prasme kuria kiekvienas ir menkiausias tautos kūdikis.

 Visai kitas dalykas yra menas. Ir juo apsireiškia vyriausiai žmogaus asmenybė, jo dvasia-siela. Bet visai nauju būdu. Menu žmogus nenori pasaulio nuvaldyti, kaip mokslu (pasaulio supratimu). Jis menu keliasi tiesiog į pasaulio dalykus, kurie yra prieinami jusnims. Jiems jis tiek savo asmenybės suteikia, kiek tai galima, taip kad jie visai nušvinta aukštu sąmoningumu, kurs tačiau niekas kitas nėra, kaip tiktai žmogaus sąmonės pašvaita. Padaro tai visos meno šakos savo ruožtu. Ir tuo menas yra tarsi žmoniškumo pranašas.

 Berods menas nėra lygus visose savo šakose. Kalbėdami apie jausmų-geismų sritį, jau pasakėme, kad žmonės vieni kituose atitinkamus jausmus sužadina, savuosius prikergdami prie kokio dalyko, veikiančio jusnis. Dažnai manoma, kad toksai jau yra ir meno dalykas. Bet jis tuo tik tėra, jeigu jam prisideda ir pačios žmogaus asmenybės kilnybė. Ir meno gaminiai tuo skiriasi, kiek tos asmenybės antspaudas bus ryškesnis ir kas, be to, vyriausiai apsireikš: jausmai-geismai, ūpas ar mintys.

 Menas nestato regimojo pasaulio, kaip tai daro mokslas. Bet jis savo būdu kuria kiekvienu veikalu mažą pasaulį, kaip to savo pasaulio supratimu nori kiekvienas žmogus. Tik meno pasaulėliai skiriasi pagal patyrimo sritis. Vieni yra girdimi, kiti regimi, o čia tai daugiau erdviniai, tai daugiau laikiniai; kiti vėl yra kartu girdimi ir regimi. O tų pasaulėlių saulė yra žmogaus asmenybė.

 Labai svarbu žinoti, kad ryškiau negu mokslu kiekviena tauta savaip parodo savo esmę meno dalykais. Savo mokslu kiekviena tauta kaipo kūrybos veiksnys kuria pasaulį savo būdu, bet savo menu ji regimame pasaulyje parodo, kokia jai yra jos žmoniškumo varsa. Meno dalykai turi tautos asmenybės antspaudą. O tasai pasidaro todėl tiek žymus, kad menas ir akims bei ausims parodo, jog žmogus yra kūrėjas.

 Skirtumas tarp mokslo ir meno tuo yra visai aiškus. Moksle žmogaus dvasia stengiasi visą esamybės turinį savo asmenybe persunkti, mene jis bando šio regimo pasaulio dalykams tik uždėti savo asmenybės vaiskumą. Moksle žmoniškumas yra veikiama galia, mene jis pasirodo esamas. Ten jis viduje veikia, šišion jis pasidaro regimas ir girdimas.

 Menas kreipiasi vien tiktai į žmones. Jis nėra dalykas gyvuliams. Jie meno negali būti pasiekiami. Nors ne taip, kad galėtų į juos tarti meno prasmė. Ir menko žmoniškumo žmonės maža ar visai neatjaučia meno. Todėl Menas kreipiasi vien tiktai į žmones. Jis nėra dalykas gyvuliams tokiais laikais, kuriais žmoniškumas silpsta, menas ir nebetenka savo svarbumo. Ir jo vietą užima meno pamėgdžiojimai.

 Tuomet berods ir mokslas silpsta. Vis tik jis pasilieka šiek tiek veikiamas. Ir jo pasiekiama visa gamta: mineralai, augmenys, gyvuliai ir žmonės. Vieniems žmonėms savo žmoniškume pasilpus, kiti gali pasilikti žmonėmis ir savo mokslu apsireikšti. Nesą mokslą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys, menas, tam priešingai,— tiktai kelių žmonių.

 Dora stovi kaipo trečias žmoniškumo žymis šalia mokslo ir meno. Ji yra kaip mokslas visiems žmonėms būtina, yra jiems pareiga. Bet ji prilygsta tuo menui, kad ji yra žmoniškumas, pastebimas, taip sakant, regimuose dalykuose, būtent žmonių santykiuose. Kiek pati žmogaus asmenybė tuose santykiuose reiškia, tiek yra juose doros. Todėl draugijoj tokių žmonių, kurių žmoniškumas miega, apraustas po žemesniais žmogaus asmens reiškiniais, doros ir vos kiek pastebėt.

 Vienas žmogus pats, rodos, nei nebūtų doros reikalingas. Bet, įsižiūrėdami į jo asmens gyvenimą, ją tačiau pabosime. Kiekviename yra jau tatai dora, kad jo asmenybė, jo dvasia-siela, vyrauja tarp visų asmens gyvenimo sričių jėgų. O tai kaip tik aiškėja, žmogui susieinant su kitais žmonėmis. Tuojau tada numanyti ypatingi santykiai, ypatinga jų sutarimo ar nesutarimo tvarka arba dora.

 Toji yra juo žymesnė, juo daugiau žmonių yra susitelkę. Ir ji ypačiai čia daug reiškia, kur žmones jungia kraujo santykiai. Jie yra kūrybos galiomis vykinti. Niekas negali to pakreipti, kad vieni yra vaikai, kiti tėvai. Yra tai tvarka, bet toli dar ne dora. Toji gimsta, kad iš tėvų pusės veikia ne vien kūno, jausmų-geismų ir minčių galios, bet patsai žmoniškumas, kursai vaikuose žadina jų žmoniškumą.

 Paprastai tėvai labai didžiuojasi, kad jie tais yra. Tariasi gaminimas esąs jų dalykas. Bet dėl to jie apsirinka. Gaminimas yra kūnų, o tai reiškia prigimties, darbas, prie kurio žmogus pats, būtent jo aš, jo siela, niekaip negali prisidėti. Todėl gaminimas nieko dar nereiškia. Yra tik tėvams smagumas, nieko daugiau. Tėvų darbas, kaipo dvasių-sielų, paskui tiktai teprasideda. Kaip jie pasitinka gimstantį žmogų ir kaip jie pasielgia su gimusiu, tiktai tat padaro juos tėvais. Čia tad pakyla doros klausimai. Prieina čia naujos eilės santykiai tarp kraujo genčių.

 Šitie santykiai turi būt atbojami, ir tarp brolių ir seserų, tarp giminių ir toliau tarp tautos vaikų. Santykiai, vykinti tuo, kad žmogus įsigema į tautą, turi virsti tais, kuriuose žmonės tiems santykiams suteikia žmoniškumo   pobūdį.  Yra tai visai nauja tų santykių sritis.

 Ir kita dar prisideda. Doros reikalavimai yra visokie. Pareina tai nuo to, kokio žmoniškumo tie žmonės yra, kurie gyvena vieni su kitais. Didžiame skaičiuje yra visokių žmonių. Ir jie turi gyventi su viens kitu. Todėl jau ir senais laikais buvo suprastos tikros tiesos tam gyvenimui tvarkyt, ištartos suprantamai ir tarsi iškelto aukštai iš gyvenimo, vadintos teisėmis. Į jas reikia įsižiūrėti, ir kiekvienas turi jomis vaduotis savo gyvenime. Jas pasekdami žmonės pasilieka dori, jas peržengdami, jie nusideda. Kalbama paprastai apie tai, kad tos teisės nustato ribas tarp žmonių tiesų ir pareigų, ką kiekvienas žmogus daryti gali ir ką jis daryti turi.

 Bet visa tai paliečia tik doros pakraščius. Jos dėsniai iš tikrųjų negali būt užrašomi. Jie pasilieka žmonių atjautime savo žmoniškumo laipsnio. Bet jie nuolatai tai vienaip, tai kitaip yra įsakomi. Ir žmogaus asmenybė tyliau ar aiškiau ištaria savo prašymus. Kalbama apie sąžinę. Savo skaidrumu arba drumstumu toji aiškiai parodo, kiek žmogus žmogumi yra vertas vadintis.

 Ir išeina, kad tūlų žmonių dora yra maždaug ta pati, kitų daugiau skiriasi. Todėl senovėje vienos doros laipsnio žmonės ir buvo priskaitomi vienam luomui. Dabar to ne tiek atbojama. Luomai susidaro pagal visokius kitus dalykus, paveikslui, turtą, mokslą ir t. t., tik ne pagal dorą. Ir todėl vienam luomui priklauso dažnai žmonės labai nelygios dorybės.

 Bet ir tai ne be naudos. Tokio mažesnio skritulio žmonės dažniau pasiekia viens kitą. O tam kaip tik toks doros

 skirtumas yra labai svarbus. Jis sukelia greičiau gyvą tų žmonių atsiliepimą viens kitam. Vieni pasidaro kitiems reikalingi. Tas pats dalykas kartojasi tautoj, bet didesniame skritulyj. Vieni nuolat kitus žadina ar migina; vieni kitus peikia ar giria, myli ar nekenčia; vieni kitiems yra raginimu arba gundymu.

 Ilgai toks tautos gyvenimas tęsiasi be kitos tvarkos negu tos, kurią kūryba yra nustačiusi pasauliui atsilukštinti.

 Ir daug ta tvarka reiškia. Tik ji yra tokia plati, kad netelpa žmonių sąmonėj. Ir jiems pastebint jos tik daleles, rodosi, lyg jos visai nebūtų. Tada žmonės savo ruožtu pradeda savo santykius tvarkyti ir doroti. Ir tuo prasideda naujas tautos gyvenimo amžius, būtent tikslingasis, suprast reikia – tikslingasis žmogaus žvilgsniu.

 Ypatingi yra mokslo, meno ir doros sąryšiai. Mokslas kartais turi ir meno bei doros pažymių, menas – dažnai mokslo bei doros, o toji mokslo bei meno pažymių. Nesunku tai suprasti. Visuose šiuose žmogaus reiškiniuose atsispindi jo asmenybė, jo dvasia-siela.

 Žinomos yra senovės graikų nuomonės apie teisybę, grožį ir labą. Mokslas yra kiekvieno žmogaus dalykas. Jis atitinka pagrindinį jo pasitikimą esamybės, vyriausiai regimojo pasaulio. Todėl ir sakoma teisybę gyvenant žmogaus sieloj. Ir vėl, kad mokslas teieškąs vien teisybės.

 Bet jis ypatingo veiklumo nėra reikalingas. Žmogus gyvendamas tarsi savaime sau kuria mokslą. Visai kitoks yra menas. Tąjį kurti norėdamas, žmogus turi, taip sakant, iš savo vidaus iškilti tiesiog į regimybę. Bet nėra tai kiekvieno žmogaus dalykas. Reikia tam daugiau aktin-gumo negu paprastai. Todėl ir nesijaučia visi žmonės verčiami meno darban.

 Vėl kitokia yra dora. Kaip tik žmogus atsiranda žmonių draugijoj, tuoj dora ir yra reikalinga. Žmogus laukia iš žmogaus žmoniškumo jų santykiuose. Kitaip jie visai negali gyventi šalia viens antro.  Todėl dora žmonėms pasirodo tikrai būtina. Tik prieš gyvius tai ne taip atjaučiamą. Ir tik aukšto žmoniškumo laipsnio žmogus numano, kad jis visur ir visuomet turi apsireikšt žmogumi. Tikrai ryški dora reikalauja didžiausiojo žmogaus asmenybės aktingumo.

 Šie trys žmogaus asmenybės reiškiniai yra kaip apskritai žmoniškumo pažymiai, taip ir kiekvienos tautos gyvatos tarsi dvasia ir siela. Ir kiek toji yra gaivi, tiek aukštai žmonijoj stovi tauta. Tik ne vienaip tie reiškiniai yra kiekvienoj tautoj išaugę. Tūla linksta daugiau mokslan, kita menan arba doron. Mokslas ir menas greičiau pastebimu. Kitaip su dora. Ji žymi pasidaro tik ilgų metų auginimu. O jai pastebėt reikalinga paties doros. Daug berods reiškia ir aplinkybės, kurios žmones prislegia, kad nepasidaro aiškus jų doros laipsnis. Vienok nėra aplinkybės tokios svarbios, kaip tai paprastai tikima.

 


 

 KALBA 

 Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kurs parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės galia. Šis kvapas yra kalba. Ji nustato tautos gyvatos apskritį.

 Nėra ji dalykas šalia mokslo, šalia meno bei doros. Yra ji joms visoms priemonė jų tikslams. Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

 Kalba tegalėjo augti draugijoj. Bet ir tik tokioj, kurioj atskiras vienetas yra asmenybė su aukštu sąmoningumu. Tiktai tasai, kurs žino apie save kaip apie aš, tas gali ir kalbėti. Todėl mokslininkų spėjimai apie gyvių kalbą ir yra apsirikimai, jeigu kalba nevadinami apskritai kokie nors girdimi gyvių reiškiniai. Bet reikėtų suprasti, kad tada nekalba gyvis kaipo vienetas, bet kad gyvija (arba nors padermė ar ir tik veislė) kalba tuo vienu gyviu.

 Žmonės yra visai kitos asmenybės negu gyvuliai. Jų kiekvienas yra versmė ypatingų naujų reiškinių. Todėl kiekvienas ir turi iš tikrųjų savo kalbą, o tai juo aiškiau, juo daugiau jis yra sąmoningas aš, sąmoninga dvasia-siela. Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

 O kad žmonės sudaro tautą su ypatinga savo kalba, tai reiškia, kad visi tie žmonės, kurie čia gema, kalbėdami prišauks kitojo supratimą, pasieks kitojo jausmus, jo širdį ir pagaliau jo dvasią-sielą.

 Įsižiūrint į kalbantįjį, turi aiškėti, kad kalba paeina iš žmogaus asmenybės. Norint apsireikšti, tosios gyvumas tarsi sukyla. Įsivaizduodami tai, galime sakyt, kad, žmogui kalbant, jo asmenybė suspindi, žmogus tarsi nušvinta. Todėl ir ne be pagrindo sakoma, būk seniausioji ir plačiau suprantamoji kalba buvusi regimoji.

 Kaip žmogus kūrybos statomas į šį pasaulį, taip jis ir gaminasi sau pasaulio supratimą, savaip stato pasaulį, jame tuo apsireiškia ir kuria mokslą, meną bei dorą. Bet taip jis ir nuolatinį savo asmens kitimą, tojo prasmę esamybėje, savo asmenybės reikšmę žmonių santykiuose mėgina parodyti, kitojo žmogaus jusnims prieinamą padaryti. Ir toks žmogaus pasistengimas yra matyt tai iš kūno, tai iš kokių daiktų. Žmogus taip įteikia jiems savo asmenybės pobūdį.

 Žmogus paprastai kalba visu savo kūnu ar ir tik savo veidu bei rankomis. Gali jis ką ir pažymėti, papiešti. Kiekvienas meno dalykas todėl yra kalba. O vaidintojo veikimas yra kalbėjimas. Seniausioji regima kalba, kuri atitinka mūsų dienų raštą, todėl yra vaizdinga buvusi. Ji tobulinosi, kol nerado konkurento, kurs jai užbėgo kelią. Buvo tai nauja regima kalba, kuri artimame sąryšyje augo su girdimąja.

 Girdimoji kalba tarpo iš lengvo, kaip žmogui jo žadas svarbėjo. Taiko šis pasakymas į seniai praėjusius laikus ir į tokią žmogaus padėtį, apie kurią paprastas mokslas nieko nežino. Norėta šišion pasakyti, kad buvo laikai, kuriais žmonės iš lengvo virto daugiau kūningais ir kuriais kūno gyvybė jiems vyriausiai pasižymėjo žadu.

 Bet lai pasiliks šis dalykas ir ne pilnai suprantamas! Užteks numanius, kad girdimoji kalba paeina iš žmogaus pasijautimo esančiu šiame pasaulyje. Žadą turėti yra dalyvauti pasaulio gyvenime, kurs tvinsta ir senka, reiškia stoti į eilę su kitomis taipjau kvėpuojančiomis asmenybėmis.

 Žmogaus žadas arba, kaip dažniau sakoma, jo kvapas, buvo iš lengvo vis daugiau vartojamas jo asmenybės gyvybei apreikšti. Supraskime gerai, ir augmuo kvėpuoja, taipjau gyviai. Žadas yra kūno gyvybės pažymys. Bet iš lengvo juo reiškėsi ir jausmai-geismai, mintys ir pagaliau net dvasia-siela. Ir taip savo žadu prasitaria visos žmogaus asmens gyvenimo sritys kartu. Tuomet žmogaus asmuo įgyja iš lengvo žmogaus asmenybės pobūdį. Asmuo tampa tarsi meno dalyku, kurs vartojamas kitam meno dalykui gamint, būtent girdimajai kalbai. Tokiu būdu tenka jai tokios savybės, kurios yra kartu ir visos tautos pažymiai.

 Lengva suprasti, kad girdimoji kalba turi būti tokia, koks yra kūnas. Šišion berods dalykas aiškinamas apskritai, ne jo išimtis. Nepamiršta, kad žmogus gali ir neprigimtą kalbą vartoti. Žmogaus žadas pasidaro girdimas su visokiais ypatingumais. Žado srovė burnoj ir kakle nuolat kitaip verčiama ir tuo tampa prasminga. Žmonės, kurie klausos, ką kiti kalba, berods ausimis paima tiktai garsus. Tačiau jie jų tikrai nei nepastebi. Visas jų dėmesys kreiptas į kalbančiojo asmenybę, į tai, ką ji apreikšti nori, į jos jausmus-geismus-mintis ir į sielos gyvybę.

 Kalbėdamas žmogus traukia savo kūną į savo jausmų-geismų ir minčių gyvenimą. Todėl tasai kalbos garseliuose, žmogaus balse atsimuša ir yra numanomas. O atsimindami, kad kaip tik žmogaus jausmų-geismų-minčių gyvenimas santykiuoja su psichiniu pasauliu, kurs yra tauta, suprasime, kad nieku kitu tiek, kiek kalba, tautos gyvata ir jos turinys nepasižymi.

 Savo amžiaus bėgyje tauta vis daugiau prieina aiškesnius ir skaidresnius balselius ir garselius. Vis daugiau skiriasi panašieji nuo viens kito. Ir kartu vis aiškiau reiškiasi mintys ir jausmai. Dar ir kūno išvaizda gauna aiškesnį tos tautos pobūdį. Iš to tad ir matyti, kad kalba labai daug reiškia minčių ir jausmų gyvatoj. Su kalba ir toji gyvata turtėja.

 Šišion pirm viso pastebėt, kad kalba yra tautai kaip kūno žadas kūnui. Su kalba tauta gyvėja ir nyksta. Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, todėl pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba. Bet nieko tai nereikštų, jeigu nebūtų ta ypatingoji tos tautos gyvybė gaivinama, kuri kalba apsireiškia. Svarbu todėl, kad gaivinamąja kalba būtų sakomi kuo kilnesni jausmai, kuo aiškesnės, šviesesnės mintys.

 Ir labai svarbu tautos gyvenime, kad šalia girdimosios kalbos būtų atbojama ir naujoji regimoji ka1ba. Iš lengvo ji tik stojosi senosios regimos kalbos vietoj. Tiktai laikui bėgant, ji svarbėjo, ir iš lengvo tik išmokta už kiekvieną garselį, tai esti už kiekvieną žado srovės kliuvimą, statyti ypatingą raidę. Nėra tai visiškai galima. Per daug įvairiuoja ta srovė, atskiram žmogui kalbant. Ir per daug yra menkesnių kitimų žado srovėj. Todėl vyriausiejie garseliai tik teturėtų būti žymimi.

 O tuo pasirūpinant, vienas dalykas labai atbotinas. Girdimai apsireiškiant, garsams suteikiamas dar balsas, kurs juos padaro kitokius, nors jų pagrindinė ypatybė pasilieka ta pati. Jie tariami linksmai, liūdnai ir kitaip dar. To pažymėti rašte nėra galima. Raštas yra regimoji kalba, o todėl jame pastebimas grynas esimas, arba, dar aštriau sakant, sustingimas, pastyrimas. Einant iš girdimos į regimąją kalbą, einama iš gyvybės, iš srovės į materinę, į ledo sritį. Todėl regimoji kalba turi atboti ypatingus pažymius, jeib ji atspindėt galėtų tautos gyvybę ir kad galima būtų atsekti gyvąją jos prasmę. Ženklai turi atitikti reikšmingiausiuosius garselius.

 Vienas žvilgis į regimąją kalbą turi parodyti tautos ypatybę. Regimoji kalba turėtų būti tautos atvaizdas. Visi mąstymai, ar vienaip ar kitaip rašydami atvaizduosime geriau girdimąją kalbą, yra be naudos, kad nėra pirm viso apsvarstyta, ar vienaip ar kitaip rašydami žvilgiui geriau atveriame duris į tautos manymą.

 Prisirišimas prie to, kas girdima, yra dažnai tikras apsirikimas. Tariama labai įvairiai. Ir, kaip jau sakyta, žmonės nesiklauso tiek garselių, kiek minčių. Atitinkamai apsieinama ir su raštu. Iš žodžio pavidalo žmogui turi mintis šokti į akis. Todėl pirma rašybos pagrindas ir tegali būti žodžių kilmė.

 Tuomet žodžio vaizdas rodo į visų tautos amžių manymą ir jį paduoda skaitančiam. Fonetiškoji rašyba tik tėra pateisinama, kur nebėra svarbu žodžio kilmę surast, o kur ji gelba atminti, kaip rašyt reikia. Bet būtina suprast, kad gana retai tai tėra. Rašant žodžius, kaip jų kilmė to prašo, tuojau pasidaro aiškus tos pačios kilmės žodžių sąryšis. Regimoji kalba neturėtų bandyt parodyti girdimosios žado srovę, bet tautos manymo papročius.

 Daug šiuo žvilgsniu reikėtų pasakyti ypačiai apie dažniau vartojamąją lietuvių rašybą. Tai pasistengiama rašyti fonetiškai ir kad visos tarmės ją galėtų savaip skaityti, tai vėl, visai nebojant žemaičių, rašoma č, kur turėtų stovėti t. Nenumanoma, jog pirm viso svarbu, kad žodis nemainytų savo šaknies pavidalo. Ypačiai tuomet nereikėtų to daryt, kad girdimoji kalba palaiko tą patį garsą. Sakant pats, paties, patiam, patį, patiu, o rašant pats, paties, pačiam, patį, pačiu, tuojau matyt, kaip rašymas apniaukia visą kalbos skaidrumą, tarsi skaitytoją tyčia suklaidint norėtų.

 Vėlgi balso ilgis girdimoj mūsų kalboj padaro jos gyvybę. Ilgieji balsai neša apreiškimo galybę į klausytojo ausį. Jais remiasi kalbos ritmas. Ir todėl jie yra toks dalykas, kad negalima tiktai kartais į juos atsižvelgt. Nenumano nei rašytojai-poetai, nei patriotai, kiek čia neatbojama tautos savybių. Tūli net su tikru aitrumu meta visus ilgius, būk girdimoji kalba jau ir esanti šen bei ten juos metusi. Bet regimoji kalba neturi tiesos tame pralenkti girdimąją. Ji teturėtų ją sekti, o ir tik labai iš tolo.

 Apie raidžių pavidalus tiek tepasakytina šišion, kad tokie sulopyti dalykai, kaip š ir č, yra barbarizmo pažymiai. Meno kūriniai turi organišką pavidalą. O raidės kaip tik turėtų būti gražios. Jos dažnai stojasi žmogui į akis ir neturėtų darkyti jo grožės numanymo.

 Iš visų šių aiškinimų matyt, kaip giliai kalba surišta su tautos gyvenimu. Ji suveda vienos tautos žmones. Ji yra priemonė, kad žmonių sielos viena antrai tampa artimos. „Kalbėki, kad tave matyčiau, – sakė žmonės senovėj. Bet mūsų laiku svarbėja ypačiai regimoji kalba. Ir tie, kuriems rūpi tautos gyvybės kilimas, turėtų kiek tikt galima gelbėti jos išvaizdą skaidrinti ir ją padaryti tikriausiu tautos gyvybės reiškiniu.

 


 

 AUKŠČIAUSIOS KULTŪROS SĄLYGA 

 Žinant, kas yra tautos gyvenime jos mokslas, jos menas bei dora, ką reiškia jos kalba, ir yra aišku, kaip tautos gyvata turtėja, gražėja ir labyn eina. O tai kaip tik yra kultūra. Tautos gyvata kultūrinama tų žmoniškų asmenybių, kurios jsigema į jos kraują. Ir suprantama, kad šita gyvata tiek bus kilni, kiek vaiskios bus čia veikiančios asmenybės. Be abejonės, ta tauta stovės ant aukščiausio žmoniškumo laipsnio, kurioj gyvens kilniausieji žmonės.

 Dažnai jau kalbėjome apie tai, kad kiekvienoj tautoj yra visokio žmoniškumo žmonių. Jie teikiasi viens kitam ir tuo auklėjasi. Kūrybos dėsniai žmones taip suveda, kaip jie vienas kitam jos tikslams naudingiausi. Bet žmogui, kurs tiek reiškia visoj esamybėj, priderėtų, kad jis pats ir tam ką galėtų padaryt, kad augtų ir jo asmenybė. Būtų tai dalykas, kurs pasiekia tiesiog visos esamybės šaknis.

 Kaip pradžioje aiškinome, kiekvienu žmogumi, geriau sakant, jo dvasia-siela, kūrybos galia veikia. Ji tarsi tvinsta per ją ir vykina savo tikslus. Žmogus, būdamas individuali sąmonė, tai reiškia nauja anga kūrybos veikimui, gali savaip kreipti šitas galias ir tuo jų veikimą mažint, būtent padaryt jas atitinkamas savo mažybei.

 Bet žmogus gali savo pasiryžimu joms ir pasiduoti. Yra tai visiškai kitas pasielgimas negu tas, kurį pastebėjome, kalbėdami apie tai, kaip darosi pasaulio supratimas. Čia žmogaus asmenybė, kuri nešama kūrybos galios į esamybę, tosios turinį savo pasiryžimu pasitinka, jos dalį traukia į savo sąmonę ir atitinkamai apsireiškia. Yra tai, kaip sakėme, tikras žmogaus veiklumas. Bet dabar kalbame apie daug dar didesnįjį. Žmogus pats kreipia savo sąmonę į kūrybos galią, kuri jį neša.

 Nėra toji dalykas, kurs priklauso sąmonės turiniui. Žmogaus sąmonė yra kūrybos galios spindulys. Ir tasai turi kreiptis į savo šaknį, į savo asmenybės pagrindą. Negali tai padaryti žmogus, kurio dvasia-siela vos nujaučia save. Ir negali to toji, kuri dar gyvai tebesapnuoja. Visi tokie žmonės turi gyvent ir bandyt išgirst kitų daugiau išaugusių žmonių sielos balsą. Pajaust tojo palaiminimą. Tada gal iš lengvo jų dvasios-sielos taipgi iškils iš sapnų ir prieis tą savo kilimo laipsnį, kurs šišion pažymimas. Prieis jos antrąjį pasistengimą.

 Supraskime jį gerai! Pirmuoju žmogus patenkina kūno reikalus, jausmų-geismų prašymus ir minčių gyvenimo būtinumus; jis gamina mokslą, meną bei dorą. Tam jis visą savo dėmesį turi kreipti į pasaulio galias, į žinomojo gyvenimo verpetą. Ir taip jis tą gyvenimą kelia, persunkia savo asmenybe ir tuo tad žmoniškumu palaimina.

 Visai kita kas yra antrasis pasistengimas. Čia žmogus savo dvasią-sielą kreipia, sakysime, į visai priešingąją šalį, į tą visumos pagrindą, iš kurio sukyla visa esamybė, iš kurio pareina ir jo asmenybė. Žmogus šiuo pasistengimu tarsi žvelgia į savo asmenybės dugną, ne į pasaulį, ne į regimąją esamybę, kaip tai liepia jam kūryba, bet atgal į tai, kas jo asmenybės gelmėse gludo.

 Šitas atsigręžimas yra sunkiausias žmogaus veikimas. Jis reikalauja tvirčiausiojo pasiryžimo ir didžiausiojo aktingumo. Nesą jis tiesiog eina prieš kūrybos galių srovę. Bet todėl jis ir turi visai ypatingą vaisių. Taip atsigręždamas į savo asmenybės pagrindą, žmogus tarytai tvenkia savyje kūrybos galias, sušaukia visą Aukštybę savęspi, kaip jis į ją kreipdamasis visą savo asmenį jai skyrė ir pašventė. Ir žmogaus asmenybė auga. Žmogus tuo savo veikimu susitinka su pačiu esties svarbumu ir jos vertybe, su pačia Aukštybe, kitaip sakant, su Dievu.

 Šis susitikimas yra tikyba. Iš jos tai pareina žmogui visa galia, kuri jį aukština. Tik ją sutikdamas, žmogus auga savo asmenybe. Ir taip jis iškyla iš paprastojo žmoniškumo į aukštesnįjį, pilnesnįjį, į dieviškąjį. Ir taip jis tampa daug galingesniu veiksniu pasaulyj, negu jis tuo lig tol yra buvęs.

 Paprastai kitaip apie tikybą manoma. Kas ja vadinama, tai tik tėra priemonė pačiai tikybai. Kartais net vadinami tikybomis senovės pasaulio supratimo skelbimo likučiai. Ir žmonės verčiami jais tikėti. Tam tai ir priešinasi tūli žmonės, net visas didis skaičius. Sakoma, tikyba kvailinanti žmones. Ir todėl ji turinti likti dalyku kiekvieno žmogaus. Manoma, kad kiekvienam turi būti leidžiama, jeigu jis nori kvailinamas.

 O visiškai nėra taip. Būtinai reikia skirti tikybą, tikybos mokslus ir senovės pasaulio supratimo skelbimą. Tikybos mokslai nieko darbo neturi su pasauliu. Jie vien tik rodo žmogui kelią, kad jis galėtų pakilti į tokią padėtį, iš kurios būtų galima pasiekti pačiąją Aukštybę.

 Ir nėra taip, kad šitas pasiekimas atsitinka, žmogui nieko nebenorint, nieko dėl nebetriūsiant. Priešingai, jis reikalauja sunkiausiojo pasistengimo. Kalbama kartais apie pasaulio neigimą, atsitraukimą nuo jo. Bet nėra tai rūpimasis dalykas. Ne neigimu pasiekiama Aukštybė. Reikia jospi kreiptis, jai pasišvęst. O tam reikalinga labai didžio valios tvirtumo. Joks pasaulio darbas to tiek neprašo.

 Suprantama, rodos, kad visai kitą pagrindą, visai kitą galybę turi ta tauta, kurioj ir tiktai keli žmonės gyvena pažymėtame santykyj su Aukštybe. O kur jų daug, čia tautos gyvata visai kitaip tarpsta, ypačiai žmoniškumo reiškiniai, būtent: mokslas, menas ir dora, visai kitais virsta, pražydi, klėstėja. Žmonijos istorija tai aiškiai parodo. Žmogaus asmenybė yra kūrybos veiksnys. O jam virtus galingesniam, turi daug geriau derėti visa, kas tada iš jo pareina. Tiktai žmogaus sielai augus, tegali tikrai tarpti ir tautos gyvata ir visa jos kultūra. Todėl tikyboj randasi aukščiausioji tautos gyvenimo galios ir pažangos versmė. Tikyba viena tik tėra ta priemonė žmogaus asmenybei stiprint ir augint. Tikyba viena tėra sielos kultūros sąlyga. Be jos tauta gali krauti ir kaupti visokių turtų, gali savo mokslą, meną ir dorybę skleist. Ji liks vis ta pati. Jos gyvybė bus dauginama, bet ne aukštinama. Tai tegali padaryti tikyba.

 Todėl iš seniausios senovės buvo tautose tam ir įstaigų. Mums kaipo tokia žinoma dabar krikščioniškoji bažnyčia. Nėra tokia įstaiga dalykas, be kurio tauta gali apsieit. Tautoj yra visokių žmonių. Tie, kuriems ji nebetinka pasišventinimui, turėtų rūpinties savaip prieit Aukštybę. Bet be to žmogus savo asmenybe negali tarpti. Tik tuo žygiu jis tegali vykinti tikrąją, būtent savo sielos kultūrą.

 Be šitos kultūros kitosios nedaug tereiškia. Materinė kultūra dera iš žmoniškosios, būtent: iš mokslo, meno ir doros. Kurio laipsnio toji yra, tokius gaminasi žmonės savo gyvenimui ir įrankius bei priemones.

 Ypačiai daug tam reiškia mokslas. Garsioji mūsų laikų technika ankštai rišta su dabarties mokslu. Bet kad čia daug ir sveria menas bei dora, nesunku suprasti. Tik menui klestėjus, galėjo technika tarpti, ir tik žmonėms susitvarkius talkoj dirbti fabrikuose, pasisekė įvairiausių mašinų gaminti.

Nėra dar visos prigimtos galimybės išnaudotos, o jau prislėgė materinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, net jos vergu. Ji augo, jam pasilikus kas jis buvęs. Ir visi mūsų laikų bandymai žmogaus padėtį gerinti tegali tuo pasibaigt, kad visa materinė kultūra bus sunaikinta ir žmogus pasijus bestovįs pradžioj tos kultūros gyvenimo.

 O yra kita dar išeiga. Žmogus gali savo asmenybę augint, ir toji tad apsireikš aukštesniu mokslu, menu ir žmoniškesne dora, ir tad iš lengvo virs kitokia ir materinė kultūra. Ji nebeprislėgs žmogaus, bet jam tarnaus.

 Todėl sielos kultūra turėtų kiekvienoj tautoj būti svarbiausias dalykas. Ji yra iš tikrųjų ta šventykla, iš kurios pareina visos tautos labas. Šitą šventyklą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys. Savo sieloj jis deda jai pagrindą. O ne vien sau, bet visai tautai. Čia kiekvienas savo tautai stato Dievnamį, iš kurio spindi nuolatinis palaiminimas jai ir žmonijai.

 


 

 IV. TAUTA IR POLITIKA 

 


TAUTOS REIKŠMĖS KITIMAS 

 

 Dažnai žmonės tiktai pastebi tat, kas paprastame gyvenime nauja pasirodo, nors jo reikšmė nebūtų žymiai didėjusi. Neką atbojama, kad dalykas jau seniai buvęs, o jo esimas daugiau svėręs negu naujasis jo apsireiškimas. Toks dalykas kaip tik atsitiko su tautomis. Sako tūli, jų seniau beveik visai nebūta. O tai atvira neteisybė. Buvo visuomet žmonių su ypatingu krauju, su ypatingu psichiniu gyvenimu ir su savo kalba. Gyveno, dirbo, daugėjo, kūrė savo pasaulį. Ir jautėsi skirtais nuo savo kaimynų. Tautų buvo.

 Jos tiktai to nereiškė, kas joms dabar priskaitoma žmonijos gyvenime. Iš tikrųjų istorininkai ir tik po 1789 m. perversmų tepradeda apie tautas rašyti ir kalbėti. Yra tai gana nuostabu. Minimas perversmas atsitiko Prancūzijoje. Prancūzai tuokart daug reiškė pasaulyj. Juose sukilo naujas žmonių susipratimas. Garsiai buvo šaukiama apie žmonių dykybę, lygybę, brolybę (liberté, égalité, fraternité). Ir netrukus tas šauksmas aidėjo visame pasaulyje [5].

 Lig tol žmonės vieno kraujo, vieno psichinio gyvenimo, vienos kalbos nebuvo dar vienetas, kaip tai būtų reikėję, bet suskaldyti į įvairius luomus, kurių vienas pavergė kitą, juo naudodamasis savo tikslams. Senovėj, žemiausiasis buvo vergų luomas, bet vos laikomas žmonišku. Tada Europoj radosi visokių luomų, kurių vyriausiasis, būtent valdovų, į visus kitus žiūrėjo kaip į savo tikslų priemonę. O tūli jiems pataikavo, norėdami jų galybėj dalyvauti, ir spaudė kitus.

 Tokiu būdu žmonės gyveno iš žilosios senovės. Ir nuolatai jie kovojo su viens kitu. Pavergimas ir išsivadavimas perdėm nusikeitė. 1789 m. perversmas reikalavo pripažinti visiems dykybę, lygybę, brolybę. Ir tuo sienos tarp luomų griuvo, tarpai tarp sluoksnių dingo. Žmonės vieno krašto susiliejo į vieną vienetą; pradėjo tarti vieni su kitais apie draugišką gyvenimą.

 Suprantama, kad nebuvo iš karto aišku, kad tokiam gyvenimui kviečiami tiktai to paties kraujo, tos pačios kalbos žmonės. Bet apsižvalgant, kas dykybėj, lygybėj ir brolybėj dalyvauti galėtų, aiškėjo savaime, kad tam pašaukti pirma žmonės to paties jausmų-geismų-minčių pasaulio. Ir taip tautų gyvatos tarsi pilnai tik tesuaugo. Ir nuo to laiko visiems pradėjo rūpėti tautos gyvatos reikmenys. Didysis žmonių skaičius pradėjo dalyvauti žmonių santykių tvarkyme.

 Dėl tos tai priežasties ir sakoma, kad nuo 1789 m. yra tautų. Jos tampa, kaip tūli mano, istorijos veiksniais. Kiekviena tauta nuo to laiko atrodo tarsi vienas didis gyvas dalykas, kurs aiškiai apreiškia ypatingą gyvybę, savingus norus ir reikalavimus, kurs pradeda statyti savo tikslus ir jausti turįs savo uždavinius ir tuo regimai skirtis nuo kitų tautų.

 Buvo žmonių pasiektas ypatingas laipsnis, ant kurio jie aiškiau numanė, ką reiškia jiems santykiai su viens kitu, kas tai yra būti priklausomam ir nepriklausomam. Žmonės, kurie gimdymu ir užgimimu buvo telkiami gyvenimo dėsnių, kūrybos veikimo, dabar tiek buvo susipratę, kad telkėsi patys su pasiryžimu, numanydami, ką tai reiškia.

 Iš ano laiko ir paeina vokiečių filosofo Fichtės žodis apie tai, kas tauta yra. Sako: tauta yra „,visata tų žmonių, kurie draugijoj su viens kitu gyvena ir nuolat prigimties ir dvasios būdu gaminasi veikiant ypatingiems visai atskiriems Dievybės pažangos dėsniams“.

 Taip tautų reikšmė nuo to laiko yra kiek kitokia negu seniau. Bet, rodos, nėra ji dar pilnai paskaidrėjusi. Dar nėra pasiekta, kas tuokart minėtu šauksmu norėta pasakyti. Nėra dar tikrai suprasta, kas yra tikrosios dykybės-lygybės-brolybės prasmė. Dar vis eina kovos tarp luomų tūlose tautose. Matyt, tautos dar nėra tikri vienetai. Bet ir kitaip dar tautos nėra priėjusios prie tikros gyvybės. Tūlos yra išdalytos. Ir tik didžiojo karo laiku pasigirdo dažniau ir garsiau šauksmas, kad kiekvienai tautai turi būti leidžiama savaip gyventi.

 Nebus to taip greit. Bet yra žmonijoj nors paaugęs toks supratimas, kad kiekviena tauta yra atbotina žmonijos dalis ir kad kiekviena tauta turėtų pati savo gyvenimu rūpintis. Neturėtų tas pats kartotis tarp tautų, kas seniau buvo paprasta tarp žmonių luomų: didieji naudojo silpnuosius savo tikslams.

 Kas 18 šimtmečio perversmu pradėta ir kas ypačiai šiais laikais toliau lukštinasi, tai tik teprieis norimąją padėtį, kad žmonės išmoks visiškai kitaip suprast savo santykius ir juos visai kitu atžvilgiu ims tvarkyti.

 Paskutiniame šimtmetyje vis daugiau svarbėjo turtų gaminimas ir sukrovimas. Ir tojo priežastis tapo ir didžiojo karo priežastimi. Taipgi sukasi apskritai šių dienų luomų kovos apie turtus. Žmonės nori pirma turėti, pasiimti. O naujasis laipsnis bus pasiektas, kad jiems daugiau bus džiaugsmo, teikiant arba įn ešant į gyvenimą savo asmenybės jėgas.

 Tautos bus pasiekusios tikrą savo reikšmę žmonijos ir viso pasaulio gyvenime, kad nebebus jos tikrai bendrovės visokioms prekėms gamint, bet žmoniškumui augint ir tuo pasauliui kurt. Į tai turės atsižvelgt, tvarkydamos savo žmonių santykius. Tuo tarpu apie tai nieks nė nemano. Nors tai kaip tik yra realingiausias dalykas. Topi veda žmoniją kūrybos galios.

 Tautos, šiek tiek saviškos būdamos, vis dar žiūri į tai, ką seniau reiškė santykių tvarka, kas buvo valdžiavų reikšmė. Ir turbūt tik iš lengvo išmoks kitais, gilesniais ir žmoniškesniais, atžvilgiais tvarkyti savo vaikų santykius.

 


 

VALDŽIAVOS ESMĖ IR KILMĖ 

 Sunkiau dar negu tauta tūliems yra suprast žmonių santykių tvarka, arba valdžiava. Tauta turi regimą pagrindą, bet valdžiava jo neturi. Čia visa eina apie žmonių norus ir veikimus, kurie sukyla žmonėse, apsireiškia ir praeina. Ir visai apskritai tik tegalima kalbėti apie tai, kad valdžiava yra žmonių gyvenimo tvarka. O tajai lig šiol beveik visai nerūpėjo žmonių kilmė, jų kraujas, jų kalba, jų manymas, jų jausmai. Vien svarbu, kad čia yra žmonių, kad tie gyvena su viens kitu ir kad tame jų draugijiniame gyvenime būtų kaip nors ypatingiems tikslams drausmės.

 Iš viso to matyti, kad ta tvarka nepaeina tiek, kiek ji turėtų iš prigimties nustatytų santykių, ir ne iš žmoniškumo reikalų, bet kad ji yra norų apraiš-k a. Šitie norai gali paeiti iš daug, iš kelių ir iš vieno žmogaus, gali gimti iš geismų, iš kokių nors minčių arba ir iš aukštos išminties. Ir todėl dažnai seniau ir dar naujesniais laikais visi tie dėsniai, kuriais žmonės, gyvendami su viens kitu, turėjo vaduoties, būdavo nustatymai, kitiems uždedami jų neatbojus.

 Jeigu valdžiava jau daug reiškė, tai ji tebuvo mažesnis ar didesnis „savų reikalų“ supratimas ir jų šelpimas bei saugojimas. Tuo giliosios senovės valdžiavos prilygsta labai giriamosioms mūsų laikų valdžiavoms. Žmonių santykių tvarkymas vyriausiai rūpinasi paprasčiausiais žmonių reikalais, atsižiūri kone vien į tai, kad žmonėms   būtų gyvent.

 Ir rodos, kad tik mūsų laiku toks žmonių santykių supratimas tegalėjo pilnai įsigalėti. Sako tūli mokslininkai, kad valdžiavos tiktai įsikūrusios kūno gyvybės būtinumams verčiant. Kalbama apie ekonomines to priežastis. Žmonės būk susitelkę, jeib geriau galėtų sau maisto ir kito ko gamint ir nuo priešų apsigint 2 (2 Primityvių žmonių gyvenimas Australijoj vienok parodo, kad tiems dalykams jie retai tesitelkia). Gyvenimo reikmenės būk pasiekiamos dviem priemonėm, būtent: darbu ir plėšimu, tai esti kitojo darbo pasinaudojimu be atlyginimo. O vienas sociologas vadina pirmąją ekonomine, antrąją politine priemone ir sako valdžiava esant organizacija politinės priemonės.

 Gali būt, kad ji tat dabar yra, bet abejotina, ar tai buvo ir visuomet jos prasmė. Sako kitas sociologas, kad valdžiavos stojos, susidėjus dviem giminėm gimties žvilgsniu ir tam sutarus tikrus tiesius. O tiems tiesiams prižiūrėti buvę pastatyti žmonės, kurie ir turėję priemonių kitus priversti prie paklusnumo. Jų valdžia tokiu būdu guldėsi ant tiesų ir ant galybės, nors visa tai paėję ir iš pačių žmonių, iš jų sutarimo.

 Bet ir tai negali būti valdžiavų kilmė. Valdžiavomis apsireiškia žmonių tikslai. O jie juos stato ir junpi eina, kokie jie yra. Kaip tik žmogus yra šiek tiek pakilęs, ir nebėra tuomet vyriausias jo rūpesnis, kad gyvas išliktų, bet kad kuo gyviausius gyvybės pajautimus susižadintų. O tam ne tiek reiškia turtai, kiek kiti žmonės. Tą reikia tikrai suprasti.

 Greitosiomis pažvelgus, berods ir yra, lyg turtai čia visa padarytų. Todėl ir dažnai manoma, kad valdžiavoj vieni kitus pavergia tik tiems galams, kad jiems gamintų gyventi reikalingų dalykų. Iš tikrųjų taip labai dažnai būdavo ir dar esti pasaulyje. Bet, apskritai imant, tai nėra vienų kitų pavergimo prasmė.

 Žmonės daro tat, kas jiems džiaugsmą sukelia, tai esti kas jiems daugiau teikia gyvybės pajautimo. Žinoma, kad tai galima visokiu būdu. Ir vienam žmogui vienas, kitam kitas atrodys tinkamesnis. Bet, visa pamėginus, pasilieka žmonių geismų pagrindu įsivyrauti kitų tarpe, būti savo pasaulio viduriu, viešpatauti šiame gyvenime.

 Visai yra tai lėkšto manymo sapnai, būk valdžios paeinančios iš kūno gyvenimo reikalų. Taip tegali sakyti tik žmonės, kuriems svarbūs vien materiniai turtai. Todėl toks mokslas yra skleidžiamas ir beveik vienos tik kilmės ir ypatingumo žmonių. Bet kas yra galingas giliau žvelgti į santykius tarp atskiro gyvio ir esamybės, tam tokia pažiūra nieko nebereiškia.

 Daug sveria žmogaus geismai ir mintys. Bet plačiai žiūrint negali likt nepastebėta, kad valdžiavos, vis tiek, kokios jos būtų, visuomet paeina iš pagrindinio žmogaus pasistengimo, būtent iš jo noro kurti  pasaulį.  Taip jis sau gamina pasaulio supratimą, taip jis sau kuria meną ir taip jis bando žmones traukt į savo asmenybės reiškinių skritulį.

 Jeigu žmogus vyriausiai gyvena kūnu, tojo reikmenės šitam žmogaus kūrimui bus svarbiausios. Jeigu jis savo gyvybę atjaus geismuose ir troškimuose, tiejie jį vers sau statyt pasaulį jų būdu. Pasijausdamas smagus vyriausiai minčių gyvenime, jojo kuriamas pasaulis bus pilnas žmonių, gyvenančių su viens kitu jo duota tvarka.

 Bet visų giliausią pagrindą žmogus bus padėjęs savo pasauliui, jį kurdamas savo asmenybės, savo dvasios-sielos jėgomis. Tada tasai augs. Jame veiks stipriausiosios kūrybos galios. Kitaip žmogaus darbas bus kitiems sunkenybė. Turime akyj šita: kur žmogus savo dvasios-sielos jėgomis ką stato, čia jis pasilieka kūrybos galių sutartyje ir tada jokio žmogaus neslegia, nors kartais vienam antram ir kiek nesmagumų iš to atsiranda. Statydamas valdžiavą iš savo geismų ar minčių tikslų, jis kūrybos galių neatboja. Visai neatsižiūri, kas, kaip sakoma, gamtos jau yra statyta. Todėl ir buvo valdžiavų, kurios galėjo aprėpti tūlas tautas. Ir vėl buvo kitos, kurios buvo sau pasiėmusios kai kurios tautos tik dalį. O tauta yra jau pasaulis, yra gyvata, statyta žmonių asmenybių. Todėl valdžiavos turėtų kaip tik būti tolimesnis tų gyvatų tvarkymas sąryšyje su tuo, kas „gamtos“ jau padaryta.

 


 

 ŽMONIŲ SUSITIKIMAS SU VALDŽIAVA 

 Jeigu taip būtų, žmonės valdžiavose kitaip gyventų, negu paprasta. Nebūtų taip apskritai prieš ją nusistatę. Kaip matyt, jie jos tiesiog nekenčia. Vos kas ja gėrėjas. Tik reikia atsimint senąją Rusiją. Mažumą kitaip jau buvo Vokietijoj. Bet ir čia tikras valdžiavos pasimėgimas tik tesirado mokslininkų luomuose ir gal vienų antrų valdovų bei aukštesnių valdininkų tarpe, bet ne kituose žmonėse.

 Kilnūs žmonės kartais net labai nutarė valdžiavą. Ne vienas pastebėjo, kad toji esanti vartojama blogų žmonių savo tikslams, būtent: kitus kankint, nebaudžiamiems kitus apiplėšt. Dažnai visas valdymas buvęs tik popieriaus prirašymas ir piktadariams geriausia priemonė jų pasistengimams vykint ir t. t.3 (3 Taip maždaug rašo vokietis Leopold Ziegler savo rašte Volk, Staat und Personlichkeit. S. Fischer, Berlin, 1917.) Valdžiava reiškė žemę ir žmones savaip valdyt.

 Iš kitos pusės žiūrint, valdžiava yra ypačiai šiais laikais visai ypatingas dalykas, yra tiesiog visa kas. Ko atskiras žmogus imasi ir rūpinasi, tą dabar daro valdžiava. Taip tad galima sakyt ją esant laukininku, amatininku, pirkliu, pramonininku, bankininku, mokytoju, pamokslininku, mokslininku, gydytoju, meno mėgėju (meno daiktų rinkėju), teisėju, kareiviu ir t. t.

 O ko ji nedaro ir pasiekia I Tiesia kasimus-kanalus ir kelius-geležinkelius, stato visokius trobesius-rūmus, taikina darbo davėjus ir darbininkus, rūpinasi visaip žmonių mitimu ir gyvenimu, tvarko piningus, rūpinasi krašto apsauga, kuo aitriau imasi vaikų auklėjimo, prižiūri net mokslo ir bažnyčios darbus ir t. t. be galo. Vis ji yra darbšti, vis ji, filosofo žodžius vartojant, konstituoja ir reguliuoja.

 Vien menininko darbais ji, rodos, ne labai rūpinasi. Ir neatsižiūri į tai, ar ir žadinamas žmoguje žmogus. Mat visa ji savo tikslams tik teskiria. Neturėjo ji omenyj dar lig mūsų laiko, kad visas gyvenimas tik tam tėra kurtas, jeib žmogus taptų tikru žmogumi ir kad valdžiava tam galėtų ir turėtų derėti.

 Berods ji visokiems darbams ir veikimams reikalauja žmonių. Ir tuo verčia žmones visokias savo galias, jėgas ir supratimus augint ir miklinti. Tai ir beveik rodos, būk ji esanti įstaiga žmonėms augti ir tobulintis. Bet pastebėkime gerai! Ji save stato pirmu viso gyvenimo tikslu. Jai rūpi tiktai pilietis, ne žmogus, tarsi tasai tik tebūtų piliečio šešėlis. O, rodos, turėtų būti antraip. Žmogus stovi pirmoj eilėj, pilietis yra vienas jo reiškinių.

 Valdžiava yra, be abejonės, įstaiga. Bet ne daiktinga. Kaipo žmonių norų surišimas ji nuolatai turėtų kisti. Nesą nuolatai kinta žmonių tikslai. Ir todėl reikėtų į ją žiūrėti kaip į gyvą dalyką, kurs turi tarnauti kas dieną aukštesniems tikslams. Bet žmonių daugiui tai nėra žinoma. Ir todėl vyriausias valdžiavos pažymys kone yra tat, kad ji gina, gina, ir nuolatai gina. Vis kalbama tiktai apie tai, kas ginama, ne kas liepiama. Išeina iš to, kad valdžiava tuo tarpu yra neigimo įstaig a, yra tvarka, kuri žmonių pastangas smelkia.

 Todėl žmonės dažnai į ją ir žiūri kaip į didį savo priešą. O atsimenant vokiečių filosofo Hegelio nuomonę, kad valdžiava reiškianti aukščiausiąją dorą, kurios atskiras žmogus negalįs pasiekti, žmonės visi būtų nusipelnę papeikimo. Bet, rodos, nebūtų tai teisinga.

 Esamybė yra kūrybos vaisius, žmogus čia brangiausias dalykas. Valdžiava yra žmonių padaras. Ką kūryba stato, vis bus didesnės vertybės, negu žmogaus, šitos augančios asmenybės darbas. Valdžiava tegali būti dalykas žmogui, o ne žmogus jajai.

 Be to, žmonės visuomet tam pritaria, kas juos šelpia ir aukština. Nors ir kartais kitaip atrodo. Tik atsiminkime žmonių drovos, kuri visur yra žinoma, o jų nebenutarsime. Žmonėse yra gyva, kas pasiilgsta pilnesnio žmoniškumo, kas ieško pagalbos jam pasiekti. Žmonės nori džiaugsmo. O reikėtų žinoti, ką tai reiškia.

 Valdžiava turėtų tam tinkama būti priemonė. Ji turėtų žmonėms derėti tą prieiti, kopi veda giliausias jos linkimas. Tiktai kad žmonės to nemato ir visur klajoja! Todėl | visa ką atsižvelgia, tik ne į rea1ingiausiąjį dalyką, būtent į kūrybos kelią.

 Ir mūsų laiku yra gana žmonių, kurie visai mokslo būdu dar klausia, ar valdžiava būtų savaime vertybės dalykas ar tik vien tikslingas dėsnių veikimas, kurs jokios žmogaus užuojautos sužadinti negali. Rodos, neturėtų būti čia abejonių. Kas tinka aukštiems tikslams, tas tuo ir pasidaro vertu. Berods negali ir švenčiausias tikslas padaryti blogo dalyko geru. Tik be prasmės dalykas su tikslu brangėja. O valdžiava yra vienas ir antras. Ją žmonės turėtų kurti ir naudoti aukščiausiems savo galams.

 


 

 MŪSŲ LAIKŲ PERVERSMŲ REIKŠMĖ 

 Labai daug pasakyti gali apie žmonių bei valdžiavos santykius ir žvilgis į mūsų laikų perversmus. Sako juos vykinąs darbininkų luomas. Priėjęs būk darbininkų amžius. Bet ką tai reiškia? Visaip išguldomas darbininkų pasielgimas. Jie patys sako valdžią paimti turį į savo rankas, jeib teisingumą įneštų į žmonių santykius. O viršų gavę, jie nežino, ką veikus. Ir plėšikai bei žmogžudžiai dažnai paima valdžią.

 Iš tikrųjų nėra šių laikų perversmai tik darbininkų dalykas. Jie siekia daug giliau. Eina kova prieš mūsų laikų kultūrą, kurios žymiausias vaisius yra griaujamosios valdžiavos. O kadangi nieks kits taip giliai neatjautė tos kultūros kaip darbininkas, todėl jisai ir yra vyriausias šių perversmų vykintojas.

 Žymu yra, kad ten gyviausia valdžiavos nekanta pastebima, kur daug fabrikų. Berods rusų revoliucija tarsi kita ką sako. Tačiau ir čia, kaip jau Tolstojaus raštuose, matome priešingumą mūsų laikų kultūrai ir valdžiavai. Tiktai kaip Tolstojus nemokėjo pasakyti, kas nekenčiamo dalyko esmė, taip ir jo pasekėjai nieko teigiamo pastatyti negali.

 Šių dienų perversmas yra giliausia prasme žmogaus sielos pasipriešinimas esamajai kultūrai ir vyriausiajai jos reiškėjai, būtent valdžiavai. Ši mintis aiškiausiai matyti fabriko darbininku gyvenimo sąlygomis.

 Fabrikai išaugo iš praeitų šimtmečių pasaulio supratimo ir iš jų manymo. Iš matematiško-materialistiško mokslo pakilo materinė technikos kultūra, kuri yra mūsų laikų viešpats. Žmonės ta kultūra pasimėgsta. Iš jos paėjo jiems visokie smagumai ir patogumai. Visokiu būdu žmonės gali savo jausmus ir geismus žadinti. Ir tame jie mato gyvenimo pažangą.

 Tik patys darbininkai, tai esti labai svarbi dalis tų vinį kultūros gyvenimo priemonių gamintojų, negali jomis naudoties kaip kiti. Jie dargi gauna patirti vyriausią tos kultūros prasmę. Per dienas ir pagaliau per amžių rišti jie prie mašinų, lyg būtų jie viena tų mašinų dalis. Valandų valandas jie nieko kito nejaučia ir nemano kaip tik mašinų darbą. Iš to tad sukyla ilgesys jaustis žmogumi su žmonėmis.

 Bet kas pasakys tokiems žmonėms, kas yra žmoniška! Jiems rodos, kitų, būtent turtingųjų žmonių gyvenimas yra žmoniškas. Ir todėl jie nori gyventi kaip tiejie, nori dalyvauti tame, kas jų nuomone geistina, būtent: apsitaisyt, valgyt, smaginties, dykinėti kaip kiti.

 Kalbama apie savo priešą kapitalą. O kapitalas tuo nėra. Priešingai, jis labai yra naudingas dalykas. Simbolis jis sukaupto darbo ir triūso, kurs žmonėms gali ir turi tarnauti. Bet kapitalas tai tedaro, kad jis neguli kur nors sukrautas, bet kad jis sravi, veikia, kad jis suskatina naują veikimą ir sukelia naują darbą, žmonių neslėgdamas.

 Norima jį padaryti visų piliečių ir tuo valdžiavos dalyku. Iš valdžiavos tad laukia visi to, kas jiems gyvent reikalinga. Bet tosios turtai tirpsta, jei ne nuolat naujų gaminama. O kas juos gamins? Niekam tai nerūpi, nes niekas nemato tiesioginės naudos iš savo triūso. Ir todėl iš tokios tvarkos tegali išeiti, kad žmonės turi būt verčiami į darbą. Todėl, mūsų dienų perversmų keliu tolyn žengiant, tegali pasidaryti žmonėms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas. Daugiau negu lig šiol žmonės gyvens ne iš savo sielos, bet iš kitų paliepimo ir kitų sumanytos tvarkos. Laisvės arba net dykybės negali būti nei kvapo.

 Rodos, kapitalas galėtų visai ramiai pasilikti vieno arba kelių rankose. Bet tik tokių žmonių, kurie jį moka veikiamą padaryti žmonišku būdu. Ir jie turėtų susidėję su darbininkais gaminti visokių daiktų, kurie yra žmonėms reikalingi. Vien kad kapitalas nebevartojamas žmoniškiems tikslams, jis turėtų būt imamas iš vienų rankų ir duodamas į kitas  pagal tikrus įstatymus.

 Draugija, valdžiava vien turėtų rūpinties gyvojo kapitalo veikimu, jo sravėjimu. Ne jis pats turi būti jos dalykas. Ji neturi leist jam susikaupt ir trūnėt ir neturi leist, kad jis būtų vartojamas prieš žmoniškumą. Jis yra žmonių jėgos ir darbo sąkrova. O toks jis draugijai turi būt naudingas.

 Ne kapitalas pavergia žmones, bet kitų žmonių geismai ir troškimai. Ir geisdami vien tik daugiau turtų, dalyvaut didesne dalimi savo darbo vaisiuje, žmonės nieko nelaimi. Ir pasilieka tik kapitalo ir visos naujos daiktų gaminimo tvarkos vergais. Žmogus dirbdamas yra tik tuomet palaimingas, kad jo gyvenimas ir darbas kyla iš jo asmenybės gelmių.

 Todėl tik visai kitas perversmas vesti gali žmones į geresnį gyvenimą. Tas perversmas nėra gyvenimo aplinkybių kitimas. Žmonės turi visai kitaip jas pasitikti. Neturi ieškoti daugiau gauti materinių ir kitų turtų, bet pasistengti įnešti į gyvenimą daugiau širdies ir sielos, daugiau žmoniškumo. Tai reikštų berods perversmą. Bet žmonės patys būtų apsivertę. O kad tai vienatinis kelias geresniuosna laikuosna, negali būti abejotina.

 Bet labai tik iš lengvo tebus galima tą galą prieiti. Žmonės turės išmokt veikimu pasidžiaugt. Ir atsimint, kaip gražu yra talkoj dirbti. Dirbt, žinant, kas iš to išeina. Kad ne vien fabriko savininkas turi savo naudą, kad ne vien bus darbininkui pelno, bet kad apskritai žmonėms naudingas darbas daromas.

 Šita mintis, kad iš žmogaus darbo paeina visai draugijai nauda ir gyvenimo patogumas, tai tat, kas turėtų kiekvienam būt akstinas jo darbui. O iš to tad išaugtų tikras draugijinis gyvenimas, tikras socializmas.

 Bet iš tikrųjų mūsų dienų perversmai nėra tik darbininkų dalykas. Visi žmonės, gal išėmus tiktai kelis, buvo patraukti paskutiniais šimtmečiais augusios kultūros. Visi jie buvo įbedę savo akis į tai, kas išaugo jiems iš technikos. Visi jie tikėjo esą kultūros žmonės, būdami apsikrovę visokiais techniškos kultūros padarais. O pagaliau pasijautė tųjų dalimi, dargi pašalinėmi. Ir nėra tai ilgam pakenčiama. Žmogus amžinai pasiliks dvasia-siela, visuomet bus dvasinė asmenybė. Jam todėl reikalinga kita žmonių sugyvenimo tvarka.

 


 

 TAUTOS GYVATOS IR VALDŽIAVOS SUTAIKINIMAS 

 Mūsų laiku žmonių gyvenimas yra dvejaip pagrinduotas. Iš vienos pusės jis nešamas tautos, iš antros pusės valdžiavos tvarkomas. Yra čia tarsi priešingumo, kurį reikia gerai suprast, norint kokioms politinėms pastangoms kitą kryptį suteikt.

 Tauta, pakilusi iš kūrybos gelmių, ir gyvena jos dėsniais. Atskiras žmogus stovi sąryšiuose su kitais ir negali tų pertraukti. Visas jo asmuo, visas jo kraujas, jo jausmai, mintys ir manymas yra tautos gyvatos dalis. Iš tos išeiti nieks negali. Jeigu jis ir stotus į kitą tautą, į jos gyvenimo srovę, kad būtų jos visiškai nešamas ir persunkiamas, vis jis pasiliktų čia svetimas. Neregimos gijos rištų jį prie tos tautos, iš kurios jis yra gimęs.

 Ir tik tojoje jis galėtų stoti į tikrą santarą su kitais. Tik ten jis tegalėtų gyvai atjausti, ką tai reiškia, kad žmogus gyvena su žmonėmis. Visa žmogaus reiškinių eilė, prasidedant žemaisiais ir pasibaigiant aukščiausiais, tik taip tesukyla ir veikia, ir tad tuo pasidaro tikras gyvenimas.

 Atsitinka tai tautoje tarsi savaime. Ir nei neprasimano žmogus išeiti iš tų gamtos nustatytų santykių. Gyvena, minta ir kinta. Tai kyla, apreiškia daugiau žmoniškumo, tad vėl ir grimzta, tai esti gyvena žemesniu būdu. Kaip srovė plaukia gyvenimas. Žmonės ateina į jį, užgimsta, yra jo nešami ir vėl pradingsta iš jo, kitiems į jį atėjus arba ateinant.

 Tautos gyvata yra sau pasaulis. Yra ypatingas gyvybės skritulys. Nėra jis ko nors padarytas, nors ir daug čia reiškia žmonių noras, kurs kartais, rodos, ir kitaip galėtų eiti, negu eina. Tik atsiminkime to, kaip žmonės pasirenka sau gyvenimo draugą. Bet, apskritai žiūrint, tautos gyvatoj pastebimos gamtos, tiesioginės kūrybos galios.

 Visai kitaip atrodo valdžia va. Yra ji regimai vienojo arba ir tūlų noro reiškinys. Ir todėl čia yra jau visokių priešingumų, visokių gynių ir ginčų, įtampų ir atslūgių ir kitų kitimų, kurie kartais staiga, kartais slankiai teįvyksta. Kalbama apie atsvaras ir apie perversmus.

 Žmonės valdžiavos gyvenime stato savo tikslus ir juos seka. Ir susiduria su kitų tikslais. Iš to tad sukyla didis nerimasčiavimas. Valdžiavos gyvenimas turi tojo pažymį. Jis visiškai skiriasi nuo tautinio gyvenimo. Tasai pareina iš pačios kūrybos gelmių, šis iš žmonių norų ir jų tikslų.

 O tie tikslai yra, kaip tai jau matėme, visokie. Kūno gyvybės reikalai nedaug tereiškia. Todėl žmonės galėtų visai gerai gyventi sutikime. Nedaug tereikia kūnui aprūpinti. Greitai čia žmogus yra patenkinamas. Berods jis ir greit vėl išalksta ir ištrokšta. Vis dėlto yra tikras nesupratimas, sakant, žmogus turįs kovot su kitais dėl duonos kąsnio.

 Sukeičiami kūno reikalai su geismų prašymais. Iš tųjų pasidaro visai kiti žmonių tikslai. Yra jų begalis. Ir nelengva juos patenkinti. Vis iš naujo jie pastatomi, ir vis plačiau jie griebia. Ir kas kartą mažiau jie teatboja kitų žmonių norų ir tikslų. Geismų tikslus tegalima tikrai pasiekti, visų kitų žmonių smagumą ir net pačius žmones jiems aukojant, padarant jų priemonėmis. Nėra čia derėjimų ir lygimų, bet rijimų ir naikinimų.

 Kiti dar tikslai paeina iš minčių gyvenimo. Jos turi skirtą savo pobūdį. Jos labai linksta kitiems uždėti savo formą, savo lytį, savo ypatybę. Nebėra čia karštumo, kaip geismų tiksluose. Bet jos siekia daug toliau. Nebenaudoja jos kitų žmonių savo gyvybei išlaikyt, kad tie joms būtų maistas. Mintys stengiasi visam įsiteikti tvarkymu, gyvenimo kryptimi.

 Įvairūs šie tikslai statomi tai vieno, tai kelių žmonių. Ir tie tikslai vykinami gyvenime. Iš to tad pasidaro valdžiavos. Jos seniau ir dalinai dar dabar yra vieno arba kelių žmonių noras su jų tikslais, kurie kitiems įbrukami ar užmetami.

 Ir kokie yra tie žmonės, kurių norai žmonių santykiuose įvyksta, tokia ir yra valdžiava ir josios prasmė. Labai ypatinga toji buvo paskutiniais šimtmečiais. Žmonės buvo nukrypę, kaip jau pastebėjome, į gyvenimo paviršių. Buvo pasidaręs ypatingas gyvenimo supratimas. Visas jo turinys rodės materinis. Ir tūli tikėjo, jog to gyvenimo uždavinys teesąs jo išdavas savintis.

 Todėl žmonės, kurių norų reiškinys buvo valdžiava, ir tik tegalėjo pasistengti valdžiavoj sukrauti tiek tų turtų, kiek tiktai galima. Ir todėl pagaliau valdžiavos nebuvo kita kas, kaip didė materinės galios sąstatą ir sąkrova. Ir toji galia trokšte troško kitą ją į save įtraukti, tai reiškia, praryti. Buvo ta galia tikras geismų-troškimų karštumas.

 Iš to sukilo didysis karas. Ir iš to pasidarė valdžiavų irimas arba ir visiškas sugriuvimas. Labai daug čia reiškė tai, ar mažiau ar daugiau žmonių norai parėmė valdžiava. Kur jų buvo daugiau, čia toji ir dar kiek pastovėjo. Bet iš lengvo visos ardosi ir kinta.

 Ir nėra tai tik svajonė, kad visame pasaulyje įvyksta perversmas. Valdžiavos visos virs kitokios. Žmonėms kyla kiti tikslai. Nebegalės valdžiavos tuo būti, kas jos ligi šiol yra buvusios. Žmonės kinta. Ir valdžavos virs daugiau tautų gyvatos tvarka ir reiškiniu.

 Valdziavos turės tarnauti ne tiktai kūno reikalams, ne tik geismų ir minčių tikslams. Jos turės būti priemonė gyvybės keliams. Kaip jos griūva menkesniems galams tarnaudamos, taip jos tvirtės tikdamos kūrybos žengimui. Valdžiava turėtų būti ta tvarka, kuri kiekvienam žmonių laipsniui būtų tinkamiausia, kad jis galėtų pasiekti sekantįjį, aukštesnįjį. Valdžiava turėtų visiškai prisitaikinti prie tos tvarkos, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta.

 


 

V. SENI VALDŽIAVOS KLAUSIMAI 

 


EŠKOMASIS VALDŽIAVOS PAGRINDAS 

 

 Dviejų tūkstančių metų bėgyje su viršum daugiausiai mąstyta apie tai, kaip geriau žmones valdžius. Į tuos  mąstymus, nors trumpai pažvelgus, aiškėja, kad nėra ra nujausta, kad valdymas turėtų sąryšyje stovėti su tautos gyvenimu ir tuo, į ką tasai kūrybos galių vedamas. Visi minimi manymai stovi toli nuo to, tarsi jie būtų tik taip iš oro pagautos mintys apie valdymą. Yra berods skirtumų. O žymu, kad, arčiau prieinant mūsų laiką, politinis manymas vis daugiau teatsižvelgia tik į materinius žmogaus reikalus. Matyt, kas yra „kultūros" pažanga.

 Aukštai virš to stovi Platonas su savo Politeia [6], manydamas valdžiavą esant didį žmogų; o kaip paprasto žmogaus gyvenimas turi būti tvarkomas išminties, taip kuo daugiau tikro žmonių skaičiaus, būtent didesnės vietovės gyvenimas. Iš išminties turėtų paeiti visi įstatymai.

 Pirm ir po Platono rašė ir kiti apie valdymą ir valdžiavą. Negalima visus minėti. Bet apie tūlus jų reiks kitu žvilgsniu dar pakalbėti. Berods į tai, kas turėtų būti valdžiavos pagrindas, ilgus šimtmečius beveik visai neatsižiūrėta. O kas rašyta, nepadarė gilaus ir veikiančio įspūdžio.

 Naujam laikui prasidedant, garsiausias politinis rašytojas yra italas Nikolo Makiavelis (1469—1527). Jis savo raštuose kalba apie ypatingą valdžiavų lyties kitimą. Pirma esąs valdovas galingiausiasis žmogus. Jo pasekėjai istvirksta. Tad pasiima valdžią tos giminės, kurios visų yra išmintingiausios, kilniausios ir turtingiausios. Jų pasekėjai tampa daugnoriais ir kitų pavergėjais. Žmonės prieš juos sukylą ir sudarą patys valdžią. Bet toji sugriūvanti, kadangi žmonės be drausmės ištvirksta. Ir vėl pasiima valdžią galingiausiasis.

 Iš to Makiavelis visokius patarimus išveda. Vyriausias yra tas, kad žmones reikia valdyti. Tūlos jo mintys yra tikrai nelabos, velniškos. Sako, paveikslui, kad netikusį valdovą ir jo šeimą reikią nugaluoti, apveiktą valdžiavą visiškai sunaikinti, jeigu laimėtojui tai yra naudinga, sutarties nereikią laikyti, jeigu ji nenaudinga, valdovas turįs būti nelabas ir t. t.

 Makiavelis nori, kad žmonių gyvenimas būtų taip tvarkomas, kaip tai jų tikslams būtų naudingiausia, Jam rodos, žmonės esą iš prigimties blogų norų ir įstatymai juos galį padaryti gerus. Visiems žmonių norams vadovu

 turėtų būti valdžiavos įsakymai. Ir valdžiavos tvirtinimui esančios visos priemonės vartotinos.

 Matyt, kaip maža jis tik teatjaučia žmogaus asmenybės pasistengimą. Nieko nenumano jis apie sąryšį tarp žmogaus ir visos kūrybos, tarp jo ir tautos gyvatos. Nemato jis jokių santykių tarp doros ir valdžiavos dėsnių. Valdytojų nuožiūra ir jų supratimas yra viso gero šaltinis. O vyriausias jam dalykas, kad būtų valdoma. Visa jis, rodos, guldo ant galybės.

 Kiti jau mėgino kaip noris surišti viešojo gyvenimo tvarkos dėsnius su gamtos gyvenimu ir prigimties reikalavimais. Sako, kad tie turį būti pagrindas tiesoms. Tokia tiesa būtų, paveikslui, ir šita, kad nereikią kito skriaust ir pavergti, nesą tada jis, savo prigimties verčiamas pasipriešint, gadinsiąs tvarką.

 Olandas Hugo Grocijus (1583-1645) atsižvelgia į žmogaus prigimtį ir tikrina, kad pagrindinė žmogaus ypatybė esąs appetitus societatis, palinkimas draugijon, kurs verčias žmones prie taikaus ir protingo sugyvenimo. Jis kalba apie prigimtą tiesą, kuri stovinti viršum visų tautų, ir laikomas todėl tautų tiesų įsteigėju.

 Anglas Tomas Hobsas (1588-1679) mano, vyriausias žmonių prigimties pažymys esąs, kad jie vienas kito bijo ir todėl su viens kitu kariauja. Iš to tegalinti išeiti žmonėms pražūtis. Todėl žmonių santykiai turį būti taip tvarkomi, kad kiekvieno būtų gyvenimas saugojamas. Iš to tad reikią išvesti visus tvarkomuosius dėsnius.

 Vokietis Samuelis Pufendorfas (1632-1694) sako, kad žmogui prigimta gyvent kitų žmonių pagalba, bet kiekvienas linkstąs kitam kenkti. Todėl reikią tokią tvarką padaryt, kad žmonės vienas kitam tik tegalėtų tarnauti. Prigimties tiesos turėtų žmogų priversti gera daryti.

 Kitas vokietis, būtent Christianas Tomazijus (1655- 1728), dar toliau nuėjo. Sako, prigimtas žmogaus noras esąs kuo ilgiau ir kuo laimingiau gyventi. To reikią atboti. Iš to prigimties įsakymo reikią nusekti išminties įsakymus, būtent šiuos: ką matai, kad kiti sau daro, daryki ir tu jiems! – Ko nori, kad kiti tau darytų, daryki pirma tu jiems! –Ko nenori, kad kiti tau darytų, ir tu jiems nepadaryki! – Iš tų trijų regulų paeinančios visos valdžiavos gyventojų tiesos.

 Žinomasis filosofas Baruchas Spinoza (163-1677) tariasi, kad žmonėms esą naudinga gyventi proto dėsniais. Ir tam jie turį susidėti į draugiją. Bet iš prigimties žmogus linkstąs laužti savo sutartį, ir todėl kiekvienas turėtų savo prigimties atsižadėti ir draugijos įstatymams pasišvęsti. Žmonės būtų tokiu būdu savo tiesas atidavę valdžiavai, ir iš to išeitų jiems smagesnis gyvenimas.

 Anglas B. Mandevilis (1670–1733) tvirtina, būk valdžiavos tikslas esąs galios ir turtų įgijimas. Ir valdžiava pasiekianti aukščiausiąjį savo galios laipsnį, jeigu piliečiai geidžia visokių smagumų. Ji žūvanti, kad žmonės tenkinasi menku.

 Vokietis Christianas Volfas (1679–1754) pasižymi tais mokslais: žmogus turįs taip gyventi ir apsireikšti, kad vis tobulesnis taptų, o viso vengt, kas jį žemybėj laikytų. Tam turėtų derėti ir valdžiava. Todėl jos dalykas ir esąs rūpintis, kad kiekvienam piliečiui būtų viso pilnai, kas jam gyventi reikalinga, ir kad neprivalėtų bijoti kiti jam padarysią neteisybių; ir pagaliau, kad nieks jam nekenksiąs ir jo nepavergsiąs. Geriausia valdžia būtų protingas despotizmas. – Daug reiškė jo manymas XVIII šimtmetyje

 Prancūzas Žanas Žakas Ruso (1712-1778) norėjo tiesos pagrindą parodyti ir tikrą mastą tam, kas yra tiesa ir teisingumas. Mato jį tame, ką jis vadina volonté géné-ralé, kas turbūt geriausiai lietuviškai bus pasakoma žodžiu: pagrindiniu noru. Nesą to volonté générale nėra visų arba daugumos noras, bet tai, kas apskritai norima, jeib visiems būtų gera gyventi. Visi žmonės turėtų sekti šį norą, žmonių atstovai turėtų mėginti savo sprendimais Eitą norą apreikšti. Valdžiavos gyventojai esą jos ir viešpats, kurs savo norą apreiškiąs ir įstatymus skelbiąs. Valdžia turinti tuos vykinti. Kokia ji yra, tai neesą svarbu. Gali ji būti monarchija, aristokratija ar demokratija. – Lig šiol būk nebuvę valdžiavose tiesų, o tik sauvalės pareiškimų, kadangi žmonių santykiai nebūdavę tvarkyti pagrindinio noro. Dabar turėtų būti tai daroma ir sustatomas contrat social, draugijinė sutartis.

 Ieškodami tikro pagrindo valdžiavai, ypačiai tūli anglai kalba apie piliečių laimę. Vyriausias jų sakinys yra tas, kad valdžiava turėtų pasistengti kuo didesniam skaičiui ir kuo daugiau laimės suteikti. Šitą mokslą skelbia pirm visų Džeremis Bentamas (1748-1832) ir Stiuartas Milis (1806-1873). Kad labai neaiškus šis manymas, rodosi ir iš to, kad vienam yra laimė, kas kito nelaimė yra; ir kad paprastai teisėmis negalima sukelti žmogaus jausmų. Tą žinodami tūli mėgino surasti „normalinę laimę“. Bet salus publica, viešoji palaima, yra dalykas, kurį rankomis sugriebti nieks negali.

 Vėl kiti ieško pagrindo žmonių santykių tvarkymui kituose dalykuose. Tūli kartoja, kad tasai tegalįs būt matomas galybėj, kiti kalba apie tai, kad tiesas teikiąs Dievas. Taip aiškėja, kad nelabai dažnai suprantamas gyvenimas kaip kokia visata, nematoma valdžios tvarka sąryšyje su tautos gyvata..

 Ir visokių kitų dar yra nuomonių apie žmonių santykių pagrindą. Bet visos jos parodo, kaip ir šišon minėtosios, kad jo ieškoma, bet niekaip negalima surasti.

 Didysis filosofas Kantas (1724-1803) savo išmintimi gana nuodugniai mėgino valdžiavos pagrindą. Jis apie tiesą sako, kad toji esanti suma visų tų sąlygų, kuriomis atskiro žmogaus panorėjimas su kitų panorėjimais galėtų būti sutaikintas dykybės įstatymu. – Vaidžiavos žmonės stovi tikrame santykyje vieni su kitais. Jų pastangos ir norai esą statyti po tiesomis. Tosios tarsi sujungia visų norus. Ir tikra tiesa valdytų kraštą, kad nei vienas nebūtų daugiau priemonė sujungtajam norui, kiek tasai jo paties tikslams yra priemonė. – Šitos Kanto mintys taiko ir i doros pagrindą, kaip jis ją supranta.

 Visai naują pagrindą siūlė žmonių santykių tvarkai praėjusio šimtmečio materialistiškasis pasaulio supratimas. Prisiminė jis „evoliuciją“. Bet tos evoliucijos neieškojo žmonėse, bet žmonių aplinkybėse. Ir priėjo sakinį, kad pagrindas visos draugijinės tvarkos esąs daiktų gaminimas ir tų gaminių mainymas.

 Jeigu tuo sakiniu būtų taikinama į tai, ką savo darbu žmogus įneša žmoniško į draugijinį gyvenimą, tad jis gana daug reikštų. Bet jis to nedaro. Žiūri jis vien į daiktų gaminimą ir jo kitimą kaip į gamtos atsitikimą, kurs ir kitokius padarąs žmonių santykius. Tuo norėta gamtos dalyku suprasti ir draugijinį gyvenimą. Ir tvirtinama buvo, kad tuo ši draugijinio gyvenimo tvarka esanti statyta ant „mokslo“ pagrindo.

 Vadinamas šis manymas todėl ir „mokslišku“ socializmu, kurio įsteigėju du yra: Karlas Marksas (1818-1883) ir Fridrichas Engelsas (1820-1895). Jų nuomone, draugijiniai santykiai esą ekonomijos santykių atšvaita. Kiekvienas užgemąs tokiuose. Technikos nustatyti daiktų gaminimo santykiai esą „realus pagrindas, ant kurio kuriamas juridinis ir politinis trobesys ir kurį atitinkančios tikros draugijinės sąmonės lytys“. –„Materinio gyvenimo gaminimo būdas yra apskritai sąlyga socialiam, politiniam ir dvasiniam gyvenimui. Ne žmonių sąmonė nustato jų esimą, bet antraip, draugijinis jų esimas nustato jų sąmonę“. Ir „ideologiški“ dalykai veikią, bet jie teesą ekonomijos dalykų refleksai.

 Daug tame moksle yra pasakyta apie ūkio klausimus ir apie draugijinį gyvenimą. Ir labai žymūs žodžiai yra gaminti jiems suprasti, kaip ekonomijos fenomenai, socialus gyvenimo būdas, luomų kova ir t. t. Bet, žiūrint į visa, pasirodo, kad nėra pasiektos gyvenimo gelmės.

 Norint kalbėt apie draugijinį gyvenimą, negalima į jį žiūrėti kaip į gamtos vyksnį. Žmonės jame stato savo tikslus. Ir mąstymai apie draugijinį gyvenimą turi tai atboti. Negali būti draugijinio ūkininkavimo, kad nėra tam iš anksto nustatytos regulos. Tiesos yra veikimo lytys, ūkis veikiamas daiktas. Ekonomijos fenomenai negali būti gamtos, bet tiesos tvarkomų santykių reiškiniai. Ir „draugijos istorija yra ne ūkio, bet tikslų kitimo istorija“ 4 (4.5 Rudolf Stammler) . Draugijos kitimas yra tuomet mokslo suprastas, jeigu tasai parodo jo turinį būtiną ir sutaikina esamąją būtį su draugijinio gyvenimo prasme, būtent su „tyro bendrumo idėja“. Luomų kova nereiškia nieko kito, kaip tai, kad pasistengimai palaikyt arba taisyt žmonių santykius buvo visuomet vieni kitiems priešingi. Ir, giliau įsižiūrint į istoriją, matyt, kad ji parodo, kaip draugijinis žmonių noras kinta ir lukštinas 5.

 Trumpai pasakius, šis mokslas visai nepastebi, kad žmogus yra veiksnys pasaulyje, kurs daugiau reiškia, negu visos materinės galios, kurios akies mirksniui labai gali būti jaučiamos. Berods Fr. Engelsas ir tų kiek atsimena. Bet, jo nuomone, žmogaus aktyvumas paeina iš aplinkybių ir tad atsigręžęs pasiekia jas.

 


 

 LAISVĖS KLAUSIMAS AMŽIŲ BĖGYJE 

 Žmonių nekentimas valdžiavos yra jau labai senas. Jautėsi visuomet žmonės jos pajungiami. Ir todėl reikalavo laisvės. Ir mūsų laiku šis šauksmas kuo didesnis. Ypačiai jį pakelia garsiai visokie piktadariai. Suprantama. Jiems jų darbai čia nepavyksta, kur atsižiūrima į visų kitų labą. Bet ir kiti priešinas žmogaus palinkimų apsiaurinimui. Ir visais žinomais laikais yra svarstoma, ar reikia žmones versti prie tikslingo draugijinio gyvenimo, ar leist jiems daugiau ar visai valios.

 Pirmąjį žinomąjį raštą apie valdžiavą gal yra parašęs graikas architektas Hipodamas iš Mileto, kurs ir pastatė Atėnų uosto mūrus. Jis kalba apie tai, kad valdžiavą vien teturėtų žmonėms pagrindą duoti ūkiškam ir asmeniškam gyvenimui, bet šiaip žmonėms leist visą valią. Vien tokie įstatymai, jo nuomone, esą tinkami, kurie apsaugoja pilietį, kad nieks nekenktų jo garbei, o jei jau kenkta, kad būtų pabaudos. Trumpu žodžiu, Hipodamas nori, kad valdžiavą kiekvienam laiduotų jo laisvę. O jis sau galėtų šiaip gyvent į nieką neatsižiūrėdamas. Nepastebėta lieka draugijinio gyvenimo svarbumas ir pačiam žmogui. Nematyta, kad kiekvienas priklauso gyvenimui, būdamas jo narys.

 Visai kitaip jau mąsto Platonas (428-348 pirm Kr.). Jis matė žmonių nelygybę, nelygų jų protą, nelygius jų palinkimus ir savo rašte Politeia beveik visą piliečio gyvenimą statė po valdžia. Prastiems žmonėms nepalieka jokios laisvės. Ir aukštesnieji luomai jos beveik neturi. Vien kad jie nėra slegiami kūno reikalų. Jų gyvenimas taip tvarkytas, kad nėra čia vietos rūpesniams. Tiktai valdytojas yra ne vien laisvas, bet ir pilnai dykas. Berods jis yra išminties žmogus. Išmintis yra dykybė. Jos žmogus gali būti ir visiškai laisvas. O jeigu ir to Platono valdziavos despotizmo šiandien visai negalėtume pakęsti, šiame jo pasakyme matyti turėtų kiekvienas nors šiek tiek protingas žmogus aiškią teisybę. Valdžiava yra, Platono nuomone, prievarta, bet ir augykla. Tik ji nenori auginti, kas nesveika, kas gyvenimui netinka.

 Visai kitaip čia apsireiškė krikščionybė. Ji į visus atsižiūrėjo. Buvo jai prikišama, kad ji, rūpindamosi silpnaisiais ir vargingaisiais, trukinanti žmonijos pažangą, gelbanti įsiveisti silpnučiams ir vergams. Bet yra tai nesupratimas to, ko ji norėjo, būtent dykybės kiekvienam, „Dievo kūdikio dykybės“. Bet kiek tų, kurie tą suprastų? Garsusis vokiečių filosofas Nyčė, kurs tiek išminties žodžių yra ištaręs, rodos, visai nenumanė, ką tai reiškia. Krikščionybė nežiūri į regimojo pasaulio reikalus, bet į dvasią-sielą ir jos augimą. O tam turi derėti visi šio gyvenimo dalykai. Žmogus čia turi gyventi ir triūsti ir viso ko patirti, jeib įaugtų į minimąją dykybę. Priešingumo tarp dvasios-sielos reikalų ir regimojo pasaulio nėra.

 Ir priminsime šišion, kad nuomonė, pirmiejie krikščionys buvę komunistai, yra tikras nežinojimas. Jau pagrindiniame žmonių sugyvenimo supratime yra nesutaikomas skirtumas. Pirmiejie krikščionys nelaukė, kad iš draugijos ko gautų, bet jie aukojo vargingųjų ir silpnųjų gerui, ką jie turėjo, o toliau dirbo ir rūpinosi patys įgyti, kas jiems reikalinga.

 Graikų filosofas Aristotelis (384-322 pirm Kr.) yra daug ir apie politiką parašęs. O Tomas iš Akvino (1227-1274), kurs aiškina jo filosofiją, kalba taipojau apie politiką ir pasako, kokia valdžiava turinti būti. Bet jis daugiau teikia kiekvienam žmogui laisvės negu Aristotelis. Šišion paakinsime ir į tą jo sakinį, kad esąs nusidėjimas kitiems dovanų teikt, jeigu paties šeimyna nėra aprūpinta.

 Labai žymus pasidarė raštas anglo Tomo Moro (1478-1535). Jis kalba apie susvajotą salą Utopiją, kurioj būk geriausioji respublika randama. Vardas šios salos šiandien dar vartojamas atitinkama prasme. Ten žmonės be

 jokių ekonomijos ir politikos suvaržymų gyvena. Minimos salos gyventojai yra be jokių turtų. Tomas Movas taręs, kad didis nusidėjimų skaičius paeinąs iš to, kad žmonės turtų susikrauja. Taip gimstąs godas ir vogimas. Kad turtai visiems priklausysią, visi viso turėsią.

 Kad tai pilnas apsirikimas, labai aišku. Iš pat senovės žinoma, kad visuomenės turtas niekam nebrangintinas ir todėl be jokios sąžinės daugumos naikinamas. Mat žmogus pasielgia, kaip koks jo vidus, kokios jo dvasios-sielos jėgos yra, ne prie ko jis verčiamas aplinkybių.

 Kitą dalyką ir pats Tomas Moras suprato. Sako, kad žmonės, nebeturėdami kiekvienas savo lobio, ir nebenorės dirbt. Ir todėl reikią žmones versti prie darbo. Ir kiekvienas dirbti turi po užvaizdu. Be priverčiamo darbo visuomenės turtas iš lengvo visiškai sutirptų. Iš to matyt, kad prieš visus šito manytojo norus Utopijoje nėra laisvės, nes negali būti.

 Visiškai apsirikęs yra Tomas Moras, tikėdamas, kad žmogus galėsiąs iš visuomenės turto gauti ko ir kiek jis nori. Mat turtai, nors ir didi, turi vis dar savo saiką. Bet žmogaus pageidimams nėra galo. Ir taip žmogui nė nėra laisvės norėti, ko ir kiek jis gali. Pats sau ką pelnydamas, veikiau dar galėtų tuo būti laisvas. Galėtų pirkties, ko jis nori ir kam jis turto yra susipelnęs.

 Utopijoj ir to negali būti. Kiekvienas turi darbą daryti, kurs jam priskiriamas. Vaikai turi savo tėvų darbą tęsti. Ir tame vėl didžiausia nelaisvė. Tokiu būdu visame matyt, kad Utopijoj, kur norėta žmonėms visą laisvę duot, beveik visai nelieka laisvės. Tas ir pastebėti mūsų dienų Utopijose. Norint daugiau laisvės, žmonės įkliūva į didžiausią nelaisvę.

 Tik tikybos dalykuose ten tikra laisvė viešpatauja. Bet neduodama tam garbės, kurs netiki Dievu ir sielos nemirtingumu.

 Italas Tomas Kampanela (1568-1639) rašė šalia kito ir raštą Civitas solis [7], apie Saulės valdžiavą. Ir čia jis visai kaip Platonas reikalauja, kad žmonės būtų visiškai valdomi. Tik ne filosofas, bet tikybos žmogus turėtų būti valdovas. O jis su trimis ministeriais visa padarysiąs.

 Žmonėms vien likta panorėti, kad koks valdininkas būtų šalinamas. Kaip Platonas, taip ir jis uždeda moterims pareigą kareiviauti kaip vyrams. Nepažįsta Kampanela politikos, socialios ir tikybos laisvės.

 Maždaug kaip šis italas rašo vokietis Johanas Valentinas Andreae (1586-1654). Jo raštas turi titulą Christianopolis. Jis taipojau šalina atskiro žmogaus turtą ir tuo atriša žmones nuo ekonominių rūpesnių. Bet už tai jis uždeda, kaip ir visi kiti „utopistai“, žmonėms tikrus pančius, kadangi kitaip ir negali būti. Žmonių gyvenimas nustatomas iš viršaus. Vien leidžiama kiekvienam laisvai pasirinkt moterį apsivedimui.

 Pirmutinis tikras bandymas pastatyti valdžiavą komunistišku pagrindu yra jėzuitų valdžiava Paragvajuje. Jai galime skaityti metus 1610-1773 [8]. Labai ji primena Kampanelos Saulės valdžiavą. Ir šišion visa yra žmonėms įsakoma, jie net apvesdinami. Bet todėl žmonėse neišauga saviškumas ir atsakomybė. Ir kaip tik toj valdžiavoj pasirodė, kad žmonės, pasitaikius progai, savo smagumui vagia ir naudoja valdžiavos, visuomenės turtus. Toliau aiškėjo, kad smagi žmonių padėtis, smagios aplinkybės negerina žmogaus ir nepadaro jo laimingo. Dar ten Amerikoj ir paprastai nė nebuvo sunku gyventi.

 Šitam praktiškam bandymui visai priešingas nuomones pareiškė anglas Gerardas Vinstenlis (1651 m.) savo rašte Law of Freedom, Laisvės įstatymas. Jis nori sutaikinti gyvenimą, kuriam paimtas rūpesnis už išmitimą ir kt. ir su kuo sujungta sunkiausia prievarta, su tikra ekonomine laisve. Jis matė, kad politikos laisvė nieko nepataisė ekonomijos tvarkoj. Čia pasiliko senoji priklausomybė. Vyriausioji to esanti priežastis, kad visu kuo prekiaujama. Reikią du didžiu magazinu, kurių viename visokios žalios medžiagos, antrame visokių daiktų galima dykai gauti, kiek žmogui ir jo šeimai reikia. Kurs ką nors parduoda, sunkiai, net mirtimi baudžiamas. Tikroji laisvė esanti toji, kad kiekvienam leidžiama naudoties žeme ir jos turtais.

 Nepamanė Vinstenlis, kad šie turtai ir susivartoja. Berods darbui jis paskiria tarnus, kurie po užveizdu dirba. Tie turbūt nėra žmonės, kuriems reikia laisvės! Be to, galima ir prekiauti, bet su ne anglais, o ir tik visos šalies naudai.

 Tikyba, jo nuomone, tik tėra kunigų sumanyta, kad žmonės negeidautų žemiškos laimės ir atsižadėtų šitos aukščiausios savo tiesos. Bet vėliau Vinstenlis pats kitaip apie tai mąstyt išmoko ir rašė apie „Šventąjį Paradysą arba Tėvo mokslą, kurs vienas gali patenkinti sielą“.

 Prancūzijoj 1755 m. išėjo knyga Code de la nature, Gamtos įstatymo knyga. Parašęs ją buvo N. Morelis. Nedaug ji reiškia. Bet. prancūzų revoliucijos laiku „Sociétéė des égaux", lygiųjų draugija, šituos įstatymus pasirinko savo gyvenimui tvarkyt. O jie yra visiškai despotiški. Labai sunkiai baudžiamas, kurs juos bando taisyt.

 Anglijoj tuo tarpu kilo garsiau prašymas, kad žmonėms būtų leista visaip sau turtų krauti. Norėta buvo pirm viso laisvai prekiauti. Adamas Smitas (1723-1790) rašo apie nevaržomąjį ekonominių galių judėjimą.

 Kitas prancūzas to laiko yra Šarlis Furjė. Jis pirmas mėgino visiškai šalinti prievartą iš ekonomijos ir draugijinio gyvenimo tvarkos. Jis kalba apie tai, kad žmonėse yra pritraukimo jėgų, kurios turi būt naudojamos. Giriasi pastebėjęs „socialios atrakcijos dėsnį“. Visi žmonės esą geri. Jų blogumas paeinąs iš žmonių santykių ir iš aplinkybių. Todėl reikią žmonėms leist susitelkt į skyrius, kaip juos jų pritraukimo galios savaime suveda. Žmonės linksta tai šian, tai kitan darban. Jie neesą vangūs iš prigimties. Jie tik nenorį dirbt verčiami. Todėl jiems turįs būt duodamas tas darbas, kuriuo jie pasimėgsta.

 Bet Furjė nepažįsta valdžiavos. Jojo žmonės gyvena krūvoj tik skaičiuose 800-1000 žmonių, kurie patys tvarkosi ir maždaug sudaro gaminimo ir vartojimo bendrovę. Savo mokslu jis todėl tokioms bendrovėms Prancūzijoj kelią patiesė. Bet jo sumanymas visai neatsižiūri į gyvąjį žmonių gyvenimą, į santykius, iš gamtos išeinančius. Jis susimanė gyvenimą, kuriame būtų laisvės, jei ne gyventume pasaulyj.

 Žymus pasidarė ir prancūzas Klodas Anri de Sen-Simonas (1770-1825), kurio 1825 m. išėjo raštas „Nouveau Christianisme“, Naujoji krikščionybė. Jis stengiasi įteikti visiems žmonėms, ypačiai vargingiems, smagų gyvenimą.

 Tam turinti derėti tikyba, kuri statyta ant matematikos ir tikro mokslo. Visi žmonės turi lygias tiesas pasaulio turtams ir kūno smagumams. Valdžia turinti būti darbininkų. Ir ji suteiksianti be jokios svetnaudybės žmonėms didžiausiąją laisvę. Toks darbininkų valdymas būsiąs pagrinduotas „darbo tikyba“. – Keli jo pasekėjai iš jo minčių kita ką dar pasidarė. Bet jau jie ir savo mokytojo laisvę šalino kaip negalima dalyką.—Pastebėtinas yra šišon tas jo supratimas, kad žmonių vidaus kitimas padarąs ir aplinkybių kitimą.

 To paties laiko anglas Robertas Ovenas (1771-1858) pasižymėjo, savo fabrikoj apsieidamas tokiu būdu su savo darbininkais, kad jie doriškai labai pakilo. Jis vėliau įsteigė komunistišką draugiją. Bet toji netrukus suiro. Ir jis vėliau, save taisydamas, aiškino, kad esąs apsirikimas, būk aplinkybės svarbios esančios. Visa derą iš to, koks yra žmogus. Žmones pirma reikia kitokius padaryti.

 Vėl prancūzas Etjenas Kabė, kurs 1842 m. išleido savo raštą Voyage en Icarie, Kelionė i Ikariją, pasirodė tikras komunistas. Bet jis aiškiai pareiškė, kad yra nesutaikinama politinė laisvė su ekonomine nepriklausomybe. Jo valdžiava yra radikali demokratija. Visais ekonomijos klausimais turi žmonių atstovai pilną atsvėrimą, nustatymą. Kurs nedirba, sodinamas į viešą apsaugos įstaigą. Kabė griežtai prasitarė, kad komunizmas neesąs galimas be prievartos. Netgi visą dvasios darbą reguliuoja ir tvarko jo valdžiava.

 Ekonominę nelaisvę arba priklausomybę nori šalinti ir ūkio reformos skelbėjai. Jie sako, kad žemė priklausanti visuomenei. Žemė turinti būti visuomenės nuosavybė, kaip apskritai jos gyvenimo pagrindas. Amerikietis Anri Georgas (1839-1897) apie tai kalbėjo. Vokietis Adolfas Damaske ir dabar dar šitą mokslą skleidžia.

 Jokio žmonių noro ir pageidimų suvaržymo, reikalauja anarchistai. Vienas pirmiausiųjų tojo skelbėjas buvo prancūzas P.J.Pradonas (1809-1865). Jis tikėjo, kad žmonių sugyvenimui esanti gamtos duota tvarka, kuri tuojau apsireiškianti, kad žmonės savo sugalvotosios nebestato. Žmonių draugavimas, ūkininkavimas, prekyba, – visa atsitiktų, gamtos dėsniams valdant. Ir tada nebebūtų suvaržymų.

 Tiktai kad yra atskiruose žmonėse atskirų norų, kurie turi susitaikint arba jie veiks prieš viens kitą! – Iš Prudono paeina žodis: la propriėtė c'est le vol, turtas yra vogimas; bet ir tas: la propriėtė c'est la libertė, turtas yra laisvė.

 Vokietis Maksas Štirneris (1806-1856) reikalauja savo rašte: Der Einzige und sein Eigentum, Vienatinis ir jo savybė, pilnos laisvės kiekvienam žmogui. Apie demokratiją jis sako, kad ji visuomenėj pasistatanti viešpatį, o apie socializmą, kad jis atskirą žmogų padarąs skarmalium prieš draugiją, kuri viso ko turinti. Todėl reikią valdžiavą griauti ir jos vietoj statyti „egoistų draugiją“. Jis iš tikrųjų reikalauja, kad tai, kas atskiram žmogui tinka, būtų regula visų gyvenimui.

 Minėtų prancūzo ir vokiečio mokslai tapo anarchistų mokslo pagrindu. Norima nevaržomų žmonių draugijos be privatinių turtų. – Kita anarchizmo rūšis kviečia žmones prisidėti prie draugijos, bet leidžia ja nepasimėgstantiems iš jos vėl šalintis.

 Visa šitokių mokslų eilė, nors labai trumpai ir greitosiomis tik patiesta, parodo, kad visi pasistengimai iš žmonių tarpo šalinti prievartą nepavyksta. Žmogus iš tikrųjų iš pat pradžios statytas po prievarta. Taip jis užgimsta, gyvena ir miršta. Bet dauguma tos prievartos nemato. Berods ji ir nėra šalinama. Ir nėra ji tokia slegianti. Paprastai žmogus jaučiasi užgaunamas tiktai, kad jį koks asmuo priverčia jo tikslams gyventi. O tai suprantama. Bet kad aplinkybės pavergia, tai ne taip skaudu. Ir tik pasvajojus, kad jos gali būti apverčiamos, žmogus sukyla prieš jas.

 


 

 LYGYBĖ IR TEISINGUMAS 

 Žiūrint į šių dienų žmonių santykius, rodosi, kad kone visos minėtos teorijos daugiau ar mažiau juose atsispindi. Yra čia viso ko. Ir nėra valdžiavos, kurioj būtų pastebimas vienas ir visai saviškas tvarkos būdas. Tvarka statoma iš visokių atžvilgių. Ir nebėra ji uždedama ir užveržiama žmonėms kelių valdančių žmonių arba vieno žmogaus, bet ji paeina iš pačių žmonių noro, kuriame visų norai ir pasistengimai yra suglausti ir sujungti.

 Suprantamas dalykas, kad tie žmonės, kurie iš prigimties yra vieno kraujo, kurių jausmų-geismų ir minčių gyvenimas yra vienaip augęs arba suaugęs, veikiau gali dėtis į vieną talką. O kaip matyti, paskutiniais laikais valdžiavos ir vis daugiau glaudžiasi prie tautų gyvybės. Iš tosios tad išauga vis tiesiau jų tvarka. Ir pagaliau bus valdžiava tikra tautos organizacija.

 Bet į tai visi minėtieji rašytojai nėra atsižvelgę. Jų spėjimai atrodo tarsi būtų sapnai. Tačiau jie žino netikumą žmonių santykių tvarkos. Ir jie norėtų jį šalinti, nors tam užduoda visokius užmanymus. Bet beveik visuose galima ir nujausti, jog rasta, kad žmonės turėtų kaip nors žmoniškiau, tai esti teisingiau gyventi su viens kitu.

 Teisingumas yra jau seniai žinomas kaip vyriausias valdžiavos dėsnis. Numanyta net, kad jis kaip nors rišasi su žmonių pažanga. Ir, prašant daugiau teisingumo žmonių santykiams, šita pažanga atbojama. Tiktai, to neaiškiai prašant, matyt, kad ji ir neaiškiai atjausta. Vienok mes einame pilnan tosios supratiman.

 Berods, sulyginant tą, kaip šiandien teisingumas suprantamas, su tuo, kaip tai seniau buvo, rodos, lyg ir nebūtų pažangos. Seniejie graikai tikėjo, kad valdžiava turinti kokius nors ryšius su valdomu kraštu ir su tautos dievaičiu. Platonas pasakoja, kad Dzeusas žmonėms suteikęs galimybę valdžiavą steigti, jiems įkvėpdamas drovą ir teisingumą. Padaręs tai Hermis [9], Dievo pasiuntinys, dviem, būtent Prometėjui ir Epimetėjui [10], žmonėms atnešus tiktai amatų supratimą. Valdžiavai reikalinga kūrybos galia.

Platonas savo raštuose leidžia valdžiavą tiesiog išaugti iš asmens doros širdies. Paprastoji valdžiava yra jo akyse vien tik to laiko doros reiškinys. Labai reikia šitą skirtumą pastebėti. Platono išmanymas toli pralenkia mūsų dienų žinovų supratimą ir žinojimą.

Asmuo esąs doras, kad jis savyj yra įgijęs vyriškumą, apveikęs baimę, savo palinkimus sudraudžia, įgijęs intuityvų išmanymą, sielos regėjimą, ir teisingumą. Teisingumas yra asmiens harmonija. Tai reiškia: žmoguje yra visokių, įvairių jėgų, bet jos visos taikosi po valdovybe aukščiausiosios ir kilniausiosios, būtent dieviškosios žmogaus sielos.

Tas pats dalykas esąs teisingumas ir žmonių draugijoj – būtent harmonija visų jų apsireiškimų. Daug reikėtų apie tai pasakyti. Mūsų dienų manymas yra labai toli nuėjęs nuo Platono. To gilaus ir plataus žvilgio mūsų laikas nebeturi. Jau vokiečių filosofas Hėgelis, rodos, nebesuprato Platono mokslo. Platonas kalba apie valdžiavą kaip apie priemonę žmogui tobulintis, tai esti aukštesnei dorai pasiekti, Hėgelis mato valdžiavoj pačią aukščiausiąją dorą. Iš tikrųjų yra toji,— ypačiai ir tas jos reiškinys, kurį vadiname teisingumu, – žmogaus sielos ilgesys, yra jos idealas. Iš to ilgesio statyti žmonių santykių tvarką — tai yra Platono valdžiavos mokslo svarbumas.

Daug yra barta ir peikta ši Platono valdžiava. Tūli jo mokslai šiandien berods atrodo nepakeliami. Bet, nebojant to, visi jo kritikai nei tiek nesupranta, kad Platonas yra viena visų amžių aktingiausioji išmintis. Jam valdžiava nėra padaras, bet organizmas. Jos tinkamumą jis tame mato, kad psichologinės, etiškos ir socialios funkcijos gražioj sutartyj apsireiškia. Jo valdžiavos supratimas yra organiškas. Ir nenuostabu. Jis buvo poetas ir kartu regėtojas-pranašas.

Teisingam būti nereiškia reikalauti ir teikti kiekvienam tą patį, bet kiekvieną čia pastatyti, kur jis tinkamiausias bus, kur jis pilnai galės apreikšti savo jėgas kaipo draugijos narys. Kiekvienas žmogus turi atskirą savo uždavinį gyvenime, turi daryti savo darbą. Valdžiavos harmonija yra suoskambis nelygių, bet įvairių įvairiausių balsų, kurie tikromis proporcijomis vienas kitam gretinti.

Čia tad ir pradeda savo aiškinimais ir Platono mokinys, antrasis garsus senų graikų filosofas, būtent Aristotelis. Jis kalba apie teisingumą kaip apie analogijos dalyką. Neteisingumas esąs nusižengimas prieš įstatymus ir neatbojimas žmonių lygybės. Iš to išeina, kad teisingumas yra gerasis pasielgimas ir tikrasis tiekimas. Todėl valdžiavos teisingumas esąs nusižengimų atitaisymas ir suteikimas kiekvienam tat, kas jam pridera.

Labai svarbus yra čia žmonių lygybės klausimas. Teisingumas reikalauja josios. Bet mūsų patyrimas parodo nuolatai, kad nėra dviejų žmonių, kuriuodu būtų visai lygiu. Kurs nors šiek tiek yra išprusęs, turėtų atjausti, koks skirtumas vidaus kilnybės randasi žmonėse. Aristotelis žino tiesiog kalbėti apie doros kopėčias, kurių apačioj stovi vergas, jų viduryj kilnusis žmogus, viršuje dieviškasis regėtojas.

Lygybė jo akimis nėra paviršutinė visų asmenų lygybė, bet lygybė ta, kad kiekvienam tiek turi tekti, kiek jis yra užpelnęs. Taip visiems žmonėms lygiai suteikiama. Bet jie negauna kiekvienas tiek, kiek kitas. Lygybė vien yra santykiuose tarp to, kas žmogus yra, ir to, ką jis t ur i, arba kitaip: kiekvieno turtas turi atitikti jojo asmens vertybę. Taip teikiamasis teisingumas neduoda kiekvienam to paties, bet kiekvienam jojo, tai esti kas jos verta. Kiekvienas turi gauti savo dali. Ir taip tegali , būti teisingumo tik ten, kur nėra kalbos apie tai, kad visi žmonės lygūs yra.

Taipojau ir atitaisomasis teisingumas atsižiūri i žmonių nelygybę, nors ir čia pastatytas sakinys: prieš įstatymus yra visi žmonės lygūs. Jie tiek tėra lygūs, kad jie šaukiami j teismą neatsižvelgiant į luomą ir kad kiekvienas turi būti nuteisiamas, kaip jis yra nusidėjęs. Bet kaip tik bausmės klausimu jau daug sveria žmonių nelygybė.

Toli mūsų laikas yra užsilikęs nuo šito seno filosofo manymo. Garsiau negu senais laikais mūsų dienomis kalbama apie žmonių lygybę. Bet kokia žiauri, stambi ta lygybė! Beveik vien eina klausimas apie tai, kad kiekvienam turi tekti tiek, kiek ir kitam. Gauti nori kiekvienas iš visuomenės turtų kuo daugiau. Kur tai dar Platono pragystas, l-nd kiekvienas turi dirbti savo darbą, pildyti savo uždavinį!

Primint gal svarbu, kad Aristotelis jau pirm Markso nutaria piningų sukrovimą ir nori, kad žmonės vien mainytų tuos turtus, kurie kitiems yra reikalingi, vieniems jų turint skalsoj. Berods šios dienos žmonių padėtis yra visiškai kita negu senų laikų. Prieš karą pasaulis buvo tikra visokių išdirbinių prikimšta ir prikrauta klėtis. Tarsi žmonės būtų kiek tik galėdami pasistengę dirbti ir savo uždavinius pildyti. Tik jie dirbo verčiami, ne savaime, ir nedirbo kiekvienas tik „savo“ darbo. Toliau tie išdirbiniai buvo dalinami visai neatsižiūrėjus į teisingumą. Dabar berods jų išteklius tirpsta kaip sniegas saulėj. Prisieis nauju būdu gyvent.

Ir kitas dar skirtumas tarp Aristotelio ir Markso pastebėtinas. Ans be jokios abejonės tvirtina, kad kiekvieno yra asmens tiesa turėti žemės ir turto. Mūsų laikais Markso pasekėjai tą pripažint nelabai tenori.

Bet viename dalyke jie visai sutinka su Aristoteliu ir su Platonu ir pastato tą net vyriausiu savo pastangos tikslu. Jie nori, kad žmogaus darbas būtų branginamas doros reiškiniu, kad vien darbas atskiram žmogui teiktų tiesą ko ir reikalauti. Apskritai mūsų laiku sušvinta vis aiškiau ta mintis, kad be darbo žmogus neapreiškia savo vertybės ir kad jis tad visuomenei yra be svarbumo.

Vėlgi reikia pastebėti, kad yra daugybė žmonių, kurie dirbti norėtų ir tuo apreiškia doringą norą, tačiau jie žūva varge ir kaipsta. Iš ko matyti mūsų laikų neteisingumas.

Berods nėra lengva teisingam būti. Žmonės nepažįsta masto žmogaus darbo vertybei mastuoti. Marksistai nori suskaityti darbo valandas. O tai yra apsirikimas, kurs ir silpnam protui nedovanotinas. Nežiūrint į tai, kad tuo pačiu laiku vienas toli nepadaro tiek kiek antras, ir įvairūs darbai nereiškia tiekjau žmonijos gyvenime. Imkime tiktai, vienas žmogus būtų ilgą laiką akmenį skaldęs, o kitas tuo pačiu laiku gražų vaizdą nutepęs. Ir akmenis skaldyti yra naudingas darbas. Skaldytų akmenų reikia keliui gristi. Smagiau važiuojasi. Bet gražus vaizdas džiaugsmo teikti gali per šimtmečiui tūkstančių tūkstančiams, jiems uždegti sielos šviesą ir lobinti jų širdies turtą.

Be abejonės, darbo laikas negali būti mastas darbo vertybei. Ir negalima taip žmogų vertinti. Reikia ieškoti kito masto. Bet kur jis būtų randamas? Kaip čia padarius, kad kiekvienam būtų galima suteikt, kas jo, kad kiekvienam visi kiti būtų teisingi? Kaip galima teisingai spręst žmogaus vertybę ir jo darbo svarbumą?

Mūsų laiku visokiu žvilgsniu apie žmogų sprendžiama. Žiūrima į jo turtą, į giminę, į titulą, į garsą, į luomą, į vietą valdžiavoj, bet vos ne vos kiek ir į žmogaus kilnybę. Todėl ir yra neretai žmonės į vietas įsodinti, kurioms jie visai netinka. Bet sakoma: kaip spręsi apie žmogų? Niekas negali žvelgti jam į širdį.

Ne visai yra tai teisybė. Žmonės gali išmokti spręst apie meno dalykus. Berods ne visi. Reikia tam turėti gabumo, mokslo bei įpratimo. Žmogus turi būt prinokęs tikram sprendimui. Tame visas slėpinys. Tiktai muzikas, jeigu jame nėra jokių trūkumų, gali tikrai spręsti apie muzikos dalykų vertybę. Kurs girsies neturi ir nėra savęs lavinęs, to negali. Taipojau ir mokslo klausimus negali spręsti kiekvienas, kaip koks jis yra. Turi būti tam save gudinęs.

Tokiu pat būdu ir apie žmogaus vertybę ir kokio kilnybės laipsnio jo reiškiniai yra, tik tegali tarti teisingą žodį tas žmogus, kurs pats tiek vertas yra. Ir kuo kilnesnis žmogus bus, tuo geriau jis kitojo vertybę supras ir galės apie ją spręsti. Negali kito žmogaus vertybės suprasti, kurs pats niekšas. Ir nėra jam galima pilnai numanyti tosios vertybės, kuri yra aukštesnė už jo paties vertybę.

Todėl paprastai žemas ir nedoras žmogus į visus žmones žiūri kaip į nedorus. Ir jo akyse visa žmonija jam nėra kam šutusi. Antraip vėl kilnusis — apie kitus sprendžia geriau, negu jie tai būtų užpelnę. Bet tai nėra kenksminga. Toks kilniojo spręsmas yra galia, kuri kitų gerumą žadina. Niekšo manymas visus traukia į jo netikumą. Ir taip vis arčiau dar teisingumo bus kilnusis negu žemasis. Ans, būdamas savo keliu neteisus, nors žmonijai nekenks, bet bus jos tikslams naudingas.

Iš viso to matyt, koks labai aukštas dalykas yra teisingumas. Vos jis yra pasiekiamas teisingiausiajam. Daugumai jis pasilieka tarsi nežinomas. Ir žmonėms priderėtų pirma rūpintis neteisingumo mažinimu.

Bet neturėtų tai pasilikti amžina padėtis. Kiekvienas žmogus pašauktas kilnybei ir vaiskumui. Kiekvienas todėl ir turėtų pasistengti kilnus būti. Tada jis ir galės teisingai spręsti ir teisingai gyventi. Ir žmonių santykiams tada i š lengvo vis daugiau ir aiškiau virs pagrindu pats teisingumas. Visiems tautos vaikams pasirūpinant kilnumu, visa valdžiava tampa kitokia.

Čia reikėtų ilgai sustoti. Nesą čia tūno visas gerų žmonių sugyvenimo slėpinys. Iš to kyla žmonių laimė. Taip tik įvyksta, ko iš tikrųjų žmonės trokšta. Nematydami, kame gyvenimo klausimas gludo, jie kaži ką susisvajoja ir viso ko reikalauja, tik ne to, kas jiems iš tikrųjų naudinga. Tik palyginkime tai, ką visi tie mokslai apie valdžiavos pataisymą sveria prieš šitą, ir paaiškės, kas turėtų būti politika tautos gyvenime.

Valdžiava nebebūtų tvarka, kuri iš kurio nors ūpo, geismo arba manymo būtų uždėta žmonėms, bet ji paeitų iš žmonių esmės branduolio, kaip tai prašo Platonas. Ji būtų reiškinys žmonių doros laipsnio ir tikras gyvas organizmas, ne padaras, ne padirbtas tik dalykas.

Ir tokia valdžiava veiktų tikslingai kaip kiekvienas organizmas. Jis kaip žmonių gyvybės, kaip tautos gyvatos reikšmuo tarnautų žmonijos tikslams, būtent žadinti ir gaivinti žmoniškumui.

Nebūtų valdžiava kaip lig šiol vien pastanga sudraust žmonėms, jų jėgoms miklint savo tikslams, tvirtint tvarkai, kokia ji yra, kad pasiliktų amžinai suakmenėjusi žmonių sugyvenimo forma. Ne, valdžiava turėtų kiekvienam būti žmoniška priemonė augint tikriausiai kilnybei ir šviesiausiam vaiskumui.

Gal prisimena šišion tikybinės draugijos ir jų uždaviniai. Bet jos turi, kaip jau aiškinta, savo pareigas. Šišion žiūrima į erdvinį-laikinį gyvenimą. O tautos žmonių santykių tvarka, tai esti valdžiava, turėtų tarnauti pažangos, žmogaus atsilukštinimo tikslui.

 


 

VI. BŪTINOJI VALDŽIAVA 

 


ŽMONIŲ TIKSLŲ PRASMĖ 

 

Paklausti, ko nori, statydami savo tikslus, visi žmonės pasakys, kad siekia laimės. Tiktai kiekvieno laimė yra visai kita kas negu kitojo. Todėl tūli ir vos vos tenumano, kas kitą laimina. Dėl tos priežasties ir šišion reikia apie žmonių tikslus dar kartą pakalbėti, nors jau ne sykį jų klausimas buvo aiškinamas.

Kaip koks žmogus yra, tokia yra ir geidžiamoji jo laimė. Kurs daugiau gyvena kūno gyvumu, tam visa laimė bus duota kūno smagumais. Kurs vien tesirūpina savo jausmais, geismais, troškimais, tas bus laimingas jų supimu ir karštumu ir nuolatai dabos, kaip tik tą daugiau sužadinus. Kurs mintimis gyvens, tas norės pasaulio kuo daugiau jomis pagaut ir jį pajungt jų galiai.

Bet kaip ir žmogus nesijaustų laimingas, visuomet tai reikš tą patį, būtent gyvybės pakilimą atitinkamoj jo gyvenimo srityj: kūno, jausmų arba minčių. Tik nėra pastovi ši laimė. Labai greit ji pranyksta, surasta kūno gyvenime. Nedaug ilgiau ji žmogų globoja geismų srityj. Pagaliau ir minčių gyvenime ji nepasilieka jam ilgą laiką.

Taip žmogus vis jaučiasi savo vilties, savo lūkimo apgautas. Tačiau jis paprastai bando iš naujo tuo pačiu ruožtu gaudyti laimės. Tik lig šiol jokiam žmogui dar nesisekė minėtose gyvenimo srityse ją galutinai sučiuopti. Pastovios laimės nėra čia randama. Bet pasakyki tai žmonėms! Jie netiki teisybės žodžiais. Nežino, kas laimė yra iš tikrųjų. Ir netiki, kad kas nors tai žinoti galėtų.

Tačiau tai yra žinoma. Visi tie žmonės, kurie yra augę savo dvasioje-sieloje, tikrą laimę pajaučia. Laimė yra aukštesnis sąmoningumas, pilnesnė gyvybė. Dvasioj-sieloje augusiam žmogui sąmonė skaidriau šviečia ir nebeapsiniaukia, jeigu jis nenusideda gyvybės dėsniams.

Ta šviesesne sąmone gyvendamas, žmogus daugiau reiškia pasaulyje. Jis pasiekia tą, kam jis ant žemės gyvena. Reiškia, jis kūrybos tikslą prieina. Todėl jo laimė yra ir tokia pilna ir pastovi.

Aiškintąją prasmę turi laimė, apskritai imant, ir atsižiūrint į atskirą žmogų. Draugijiniame gyvenime ją ir kitaip dar galime suprasti nors iš tikrųjų ji ir čia yra sąmonės, tikrosios gyvybės pakilimas. Gamtos tvarkytoj draugijoj, būtent šeimoj, tėvai ir broliai bei seserys dažnai atjaučia pilną ir pastovią laimę, kad jie, nebodami kūno smagumo, jausmų-geismų prašymų ir minčių įsakymų, vienas kitų labui gyvena, dirba, triūsia.

Berods ne dažnai žmonės taip gyvena. Ir nėra todėl daug tokių laimingų šeimų. Dar rečiau žmonės didesnėse draugijose patiria laimę. Čia žmonės pirma rūpinasi savo kūno smagumu, savo geismų sūkuriu, savo minčių įsigalėjimu. Ir tik tuo jie kiek tarnauja ir kitiems. Tačiau ir jie atjaučia visai gerai, kad tik šioj tarnyboj galima rasti aukščiausiąją laimę. Nesą tik tokioj tarnyboj auga žmoniškumas. Bet tojo laimė yra tūliems dar per skaidri. Jie gyvybę tegali atjausti tirštume.

Vienok gyvenimas kiekvienoj tautoj kaip tik siekia šio tikslo. Visa verčia žmones, kad būtų vienas kitam daugiau žmogumi, o tuo save laimintų. Tokiu tad savo pasielgimu ir darbu jis savo dvasioj e-sieloje auga. Ir pagaliau žmonės, visokius savo tikslus statydami, savo asmenybės gelmėje iš tikrųjų ieško aukščiausiojo.

Kurie tą supranta, tie turėtų todėl su visa įgale žmonių santykius taip tvarkyti, kad visų žmonių tikslų sutelkimas derėtų kūrybos tikslui. Berods jie visuomet jam dera. Bet žmonės, savųjų savaip siekdami, kaupiasi daugiau nelaimės arba tik laimės šešėlius. O rodos, žmonėms priderėtų žengti aukščiausian tikslan tiesiogiu keliu. Tai reiškia: visaip žadinti žmoniškumą. Įvyksta tai visuomet geriausiai, pačiam gryniausiąjį apreiškiant.

Yra daug, kurie tariasi, būk reikią aplinkybes gerint. Kad žmonėms bus „smagu gyventi“, jie bus doresni. Tiktai kaži kodėl ir turtingieji kartais dėl jų neteibingumo ir beširdiškumo vargingųjų taip labai nutariami? Jų aplinkybės smagios, ir jie turėtų, note šios nuomonės, būti doriausi žmonės. O jie to nėra. Ir negali to būti. Žmogus dorėja vien, augant jo žmoniškumui. O tasai auga, kad jam duodama proga apsireikšti.

Labai pastebėtina, kad žmonės, verčiami dorai apsireikšt, nesijaučia pavergiami, jeigu tie, kurie juos verčia, patys apreiškia tikrąjį žmoniškumą. Tačiau nepatartina žmones versti, kad gera darytų. Taip jie ne gerėja. Tik pačiam žmogui savo pasiryžimu apsireiškiant žmoniškai, jo dvasia-siela auga. Ir jis jaučia laimę. Gera darydamas prievarta, jis tik sektų kitojo tikslą. O žmogus turi pats iš savo esmės statyti kūrybos tikslą ir jo siekti.

Vien tai, kad nė vienam nebūtų leidžiama savo reiškiniais kitą bloginti, reikėtų draugijos gyvenime prievarta vykinti. Taip tad visų tikslų telkimas tarnautų pagaliau kūrybos tikslui. Bet būtina, kad toj talkoj nors kelių žmonių tikslai jį pasiektų.

Veidmainingas apsireiškimas nieko nevertas. Gyvenimo galios neapgaunamos. Bet kur nuoširdžiai pasistengiama žmogumi būt ir apsireikšt, čia ir kelių tik dvasios-sielos augimas tiek veikia visos tautos gyvatoj, kad iš lengvo daugumai yra numani tikroji laimė. Ir noroms ne-noroms pamažu visi savo tikslus stato pagal aukščiausiojo žmogaus tikslą.

 


 

DYKYBĖS PRASMĖ 

Dar ir kitu žvilgsniu galime draugijiniam žmonių gyvenimui šitą kryptį suteikti. Kaip žmonės trokšta laimės, taip jie ir reikalauja laisvės. Tiki, galėdami daryti, ko nori, jie bus laimingi. O mūsų laiku kitaip dar yra. Beveik galėtai sakyti, žmonės tiki būt laimingi, kad nieko dirbt nebereikės.

Apskritai klausiamąjį dalyką nūdien žmonės daug mažiau tesupranta negu seniau, ypačiai senovėje. Mūsų laikais jie labiau atjaučia būvio, išmitimo rūpesnį, tai reiškia: ekonominę nelaisvę ir žmonių santykių suvaržymą arba politinę nelaisvę. Iš abiejų jie nori iškliūti.

Kad gyvenimas pats su savo dėsniais žmogų laiko surakinęs, tatai taip skaudžiai gal ir neatjaučiama. Kiekvienam rodos, kad kiti žmonės jį laiką nelaisvėj. O tat jam yra nepakeliama. Ir jis tariasi, kad tai galėtų keistis ūmai.

Tūli mato visus nepatogumus aplinkybėse. Jas reikią pakeist, ir visa bus geriau. Kiti berods vėl sako, nelaisvė glūdinti tame, kad jų noras kitų norų yra pančiojamas. Jeigu tų kitų norų nebūtų, tad būtų laisvi ir laimingi.

Senovėje ilgą laiką žmonės apie tokią laisvę nedaug temąstydavo. Tuomet, rodos, žmonėms daugiau rūpėjo jų sielos laisvė. Toji būk gyvenimo siaurinama. Todėl tūli mieliausiai būtų apleidę pasaulį.

Apie šią laisvę berods ir šiandien kalbama. Ypačiai „tikinčiųjų“ draugijose. Bet ir mokslininkai apie ją mąsto. Ir tūli jų sako, kad jos visai neesą. Žmogus esąs gamtos padaras ir turįs apsireikšti, kaip koks jis gimęs ir koks jis yra. Tik kiekvienas, tam priešingai, jaučia, kad jis laisvas galėtų būti. Ir kiekvienam rodosi, kad laisvė ir laimė maždaug tą patį reiškia.

Nelengva šitą mįslę atspėti. Arčiausiai teisybės priėjo dar senovės tikybos mokytojai. Galime juos ir šiandien suprasti. Ir mūsų laikų žmogus nori visoko. O patenkinęs vieną norą, vieną geidulį, jaučiasi tuo ir kuo daugiau rištas. Laisvės nėra. Ir gal dėl šito patyrimo mokslininkai sprendžia, kad žmogus nelaisvas, kad visi jo apsireiškimai, visas jo gyvenimas esąs nustatytas. Žmogus gyvenąs, kūrybos liepiamas. Ir tik sapnuojąs laisvę ir dyką valią.

Yra tame kiek ir teisybės. Bet negana atbota, iš kur šis nenuguldomas laisvės troškimas ir šis jausmas, kad žmogus gali būti laisvas. Ir nepastebėta, kad žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas, kad jame yra įvairiausių laipsnių „norų". Kiekviena asmens gyvybės sritis turi savo tikslus. O pažmoniškų pirm kitų siekęs, žmogus jaučiasi tų savo gyvybės sričių pavergiamas.

Prieš tą nedaug tereiškia, kad jį aplinkybės arba kiti žmonės engia. Kurs šitą nelaisvę tikrai pajutęs, tas žino, kad ji yra didžiausioji. O iš jos iškopti tai yra žmogaus gyvenimo uždavinys. Nebūt vergu, bet viešpačiu savo asmens pažmoniškų jėgų – tai, ko kiekvienas siekia ir nežiniomis.

Berods siekia to tiktai tada, kad jau kiek yra pasirūpinęs žmoniškumu. Ir kad jam aiškėja, jog jis pats, būtent žmogus, yra dvasia-siela, ir kad toji asmens gyvenime nuvaldoma tai vieno, tai kito palinkimo, iš kurių iškliūt mėgindama, tenka vėl kitiems. Ir vis jaučia, jog savo asmenyj ji ne pati valdo.

Žmogus, kurs save jaučia esantį aš, tik tebus laisvas, • kad jo veikimu, visu jo gyvenimu ne kita kas ir tik jo aš apsireikš, tas aš, kurs nieko darbo neturi su visokiais geidimais, visokiomis mintimis, bet yra branduolys, iš kurio spindi žmoniškumas. Ir žmogus tada nebebus tiktai . laisvas, bet dykas. Dykybė yra ta žmogaus būtis, kurioj žmogus nekliudomas gali apreikšti gryną savo asmenybę, savo esmės galias.

Dykybė nėra tiktai dalykas, kurs žmonėms prieinamas, bet ji yra žmoniškumo augimo viršūnė. Kūryba veda žmoniją, kad pagaliau ji visai skaidriai būtų regima gyvenime, kad tasai visai būtų nušviestas žmoniškumo. Ir tuo kūryba veda žmoniją dykybėn.

Iš tikrųjų žmogus irgi tuomi yra tarsi verčiamas. Prieš kūrybos žengimą jis nieko padaryti negalės. Bet ne tai jam yra laisvės klausimas. Visas jo troškimas būt laisvu pareina vien iš to, kad kūryba žmogumi neša žmoniškumą ir tasai juo dar neapsireiškia, kaip turėtų. Todėl žmogus iš tikrųjų ir nėra laisvas, galėdamas daryti, ką nori, bet tik tada, jeigu jis apreiškia savo esmę. Tuomet jis jaučiasi pilnai dykas. Todėl ir sakė Augustinas: Deo servire summa libertas, Dievui tarnauti yra aukščiausioji dykybė.

Ir visas gyvenimas tam dera, kad šitas kūrybos tikslas būtų pasiekiamas. Todėl žmonės, tvarkydami savo santykius, ir turėtų tuo tarnauti šitam tikslui. Gyvendami su viens kitu, žmonės turėtų vienas kitą šelpti, taip kad kiekvieno žmoniškumas tarptų ir augtų, o nebūtų skaudžiamas.

Toks tvarkymas būtų tikslingas. Bet nebe paprastu būdu. Jau jis atsižvelgtų į tai, ko kūryba nori. Ir turėtų akyse giliausiąjį žmonių ilgesį, būtent laimę, laisvę, dykybę. Tam turėtų derėti visa, kaip žmonės gyvena. Tik nereikėtų čia ką dirbtinai nustatyti. Netinka čia padaras, bet ūgis. Kas kūrybos žmogui teikta, tuo reikia prasidėt ir tuo ruožtu eiti tolyn.

 


 

LUOMŲ REIKŠMĖ 

Žmonių sugyvenime labai svarbu, kad žmonės turi kiekvienas savo tikslus ir kad kiekvienas savaip seka aukščiausiąjį savo ilgesį. Tik taip tegali vienas būti kitam naudingas jo gyvybei žadint. Lygumas labai lengvai nustelbtų visą kilimą. Todėl ir reiktų į šitą žmonių nelygybę atsižiūrėti, tvarkant tautos žmonių santykius.

Jauniausiu laiku, bet ir kiek seniau buvo žmonių nelygybė randama turtuose ir kituose paviršiaus dalykuose. Gal dar ir atboja kartais žmogaus mokslas, jo miklumas, jo vardas, garsas. Senovės Egipte ir Indijoj žmonės buvo dalinti į kastas. Į tas jie įėjo gimdami, iš jų išeiti ir nebegalėjo, kol ant žemės gyveno. Jautė tai tūli esant baisiu pavergimu. Ir priešinos tam, kaip ir šiandien priešinasi nelygybei, pareinančiai iš turtų.

Toks dalinimas į luomus arba į kastas yra gal gimęs iš aukštos išminties. Bet kaip jis pasidaro žmogaus kalėjimu, jis ir gyvenimui nebetinka. Ypačiai todėl ne, kad jis neatboja realybės.

Nesą ne tai yra realybė, kad žmogus turtingas, galingas, giriamas, bet tat, kiek yra jame žmoniškos asmenybės. Ir tik pats žmogus tegali ją keisti, šiaip nieks. Į tą žmonių esmę reikėtų atsižvelgti. Pagal tai žmonės turėtų į luomus susidėti. Tokie luomai tad ir ką reikštų. Jie būtų ne vien svarbūs žmonių sugyvenimui, bet jie derėtų ir jų asmenybės pakilimui, jos atsilukštinimui.

Koks neapsakomas vargingumas tuose žmonių santykių tvarkymuose, kur beveik vien visa eina apie turtus! Tik pažvelkime į Romos įstatymus! Kiek iš to paeina neteisingumų prieš žmoniškumą! Moters nužeminimas, paveikslui, ne toks jiems nusidėjimas kaip vogimas. Visai nenumanoma, kad ten vien vyras tegali būti kaltininku.

Pirmas ir vyriausias žmonių santykių pagrindas turėtų būti atskiro žmogaus žmoniškumo laipsnis. Berods nėra tasai regimas kiekvienam. Ir todėl tūli tariasi, kad jis negalįs tikti aiškiam santykių nustatymui. Tačiau taip visai nėra. Atsiminkime tik to, kas toliau atgal pasakyta apie galimybę žmogaus vertybei surasti. Minimi laipsniai pasidaro gana žymūs. Ir žmonės net tvarkosi pagal juos savaime. Iš tikrųjų ir tegalėtų vien žmoniškumo laipsnis būti tas veiksnys, kurs luomus sudaro ir skiria.

Jeigu jis ir nebūtų aiškiai pastebimas, vis jis labai daug reikš žmonių santykiuose. Žmonės pasitinka žmones visuomet taip, kokie jie yra. Ir jis tautos žmonių santykiuose daug sveria. Jo veikimas negali likti neatbotas. Luomas, kaip jis šišion suprantamas, yra dėl minėtų priežasčių kūrybos vaisius ir kūrybos savo tikslams naudojamas.

Statydami savo tikslus ir eidami junpi, žmonės turėtų tai būtinai atboti. Kitaip jie eitų savo takais ir veiktų ne gamtos galiomis, bet prieš jas. Ir pasidarytų taip tik skausmų. Pasijustų apsivylę tuo, ko ieško. Ir vargas ir nelaimė būtų jų gyvenimas. Eidami su kūryba ir siekdami jos tikslų, žmonės kiltų ir stiprėtų. Jų pasistengimai sutiktų su tuo, kas kūrybos daroma.

Bet tam reikalinga pamatyti, kaip žmonės jau kūrybos yra tvarkomi, kaip jie gretinti šalia viens kito ir skirti nuo viens kito. Ir iš to tad reikėtų suprasti jų veikimus ir jų uždavinius, kas galima ir ko negalima, kiek kiekvienas tų luomų reiškia tautos gyvatai ir kiek žmonių kilimui. Luomai yra veiksniai žadint atskirame žmoguje    aukštesnį    žmoniškumą.

 


 

PRODUKTYVIŲ LUOMŲ EILĖ 

Rodos aišku, kad tie luomai daugiausiai sveria tautos gyvatoj, kurie tosios gyvybę gamina, iš kurių jai paeina visos augimo ir gyvenimo galios. Geriausia gal bus kalbėti apie juos kaip apie produktyvius luomus. Ir reiks aiškiai suprasti, kas tai yra.

Negali tai būti jau tie tautos žmonės, kurie tiktai gamina kūdikius ir tuo tautos skaičių didina. Ką patsai gaminimas reiškia, jau esame matę. Svarbiau yra, kad žmogus savo pasiryžimu, savo pasistengimu įneša į tautos gyvatą savo galias, savo dvasios-sielos jėgas, kad jis tautos gyvatą lobina. Bus tai pirmasis jo nuopelnas. Toliau tad jau reiks klausti, kokiu saiku jis tai padaro.

Ir prasideda šių produktyvių luomų eilė tuo, kurs yra pasirinkęs tautos šalį, jos žemę dirbti. Tuo jis neša savo galias į pasaulį. Berods yra tai pirma kūno galios, bet ir žmogus pats čia prisideda. Matyt dažnai, kaip gyvena su visa širdimi. Ypačiai, kad savo ūkį, veldėtą iš tėvų ir bočių, myli. Svarbiau yra, kad žmogus savo pasiryžimu, savo pasistengimu įneša į tautos gyvatą savo galias, savo dvasios-sielos jėgas, kad jis tautos gyvatą lobina. Bus tai pirmasis jo nuopelnas. Paskutiniu laiku vis daugiau dingo tūlose tautose pajautimas, kiek reiškia, kas tėvų palikta vaikams. Ūkiai tapo prekybos dalyku. Bet lietuviai dažniau dar brangina savo žemę.

Ir nėra svarbu vien, kad žmonės gamintų visokių valgomų daiktų ir kitas gamtos išdavas, bet kad žemė, tautos šalis, įgautų gyventojų dvasios-sielos antspaudą. Kaip kraštas į laukus dalintas, kaip laukuose kiemai ir kaimai išbarstyti, kaip atskiri namai medžių ir daržų apgobti ir papuošti, visa tai jau daug sako. Kiekvienas ūkis turi su savo trobomis ir su savo sodu bei daržu būti ypatingas sau gražus pasaulis. Aiškiai turi būt matyti iš atskiro namo ir iš viso kaimo, kad čia žmonės gyvena, kurie kasdieniu savo gyvenimu savo žmoniškumą skelbia.

Kitas dalykas vėl yra tas, kad laukininkai su savo gyvenimu būtų paveikslas visiems kitiems tautos vaikams. Jiems lengva yra gyventi su gamta, su ja gulti ir kelties, ilsėties ir dirbti. Jie gali maitinties sveikais valgiais ir žmoniškai draugauti su viens kitu. Ir todėl jie gali būti veikiau sveiki ir dori. Taip šis luomas tūleriopu būdu yra produktyvus ir užima savo kad ir neaukštą garbės vietą tautos gyvatoj.

Nėra jis vienopas, bet sudėtas. Galima šiame luome visokių skyrių atrasti. Žiūrint į išprusimo laipsnį, galima kalbėt apie laukininko darbo bandytojus ir pagalbininkus, apie tokius žmones, kurie senu padavimu gyvena, ir tokius, kurie su tikru mūsų dienų žinojimu eina darbus.

Bet tai šiuo rašto žvilgsniu nedaug tereiškia. Šišion svarbu žmones skirt pagal tai, kiek jie žmoniškumo apreiškia savo darbu ir gyvenimu. Tą omenyj turėdami, pamatom, kad laukininkų luomas susideda iš tokių, kurie savo kūno reikalų yra vergai, iš tokių, kurie triūsia ir vargsta dėl savo geismų ir minčių tikslų, ir tokių, kurie atjaučia žmogaus atsakomybę už tėvynės praeitį ir kūrybą, apsireiškiančią žemės ir gamtos gyvybe.

Kitas šios eilės luomas yra visos rūšies amatininkai, būtent: paprasti amatininkai, toliau mechanikai, technikai ir inžinieriai. Jie gamina įrankius, kuriais žmonės gyvendami naudojasi. Jiems paprastai svarbiausia, kad jų darbas būtų kuo tobulesnis. Ir tai jiems dera garbei.

Ypatingu būdu skiriasi jie nuo laukininkų. Šie yra tiktai tarsi gamtos pagalbininkai. Gamta išduoda vaisius, žmogus tiktai priruošia, kas tam reikalinga. Amatininkas, ypačiai technikai ir inžinieriai, pasiima gamtos galias, kad su jų pagalba gamintų reikiamus daiktus. Jų garbė bus todėl tame randama, kad jie visuomet užtars žmogų prieš mašinas ir gamtos jėgas.

Šis dalykas yra berods naujas. Ir čia, kur nėra pramonės, čia jis lyg ir nieko nereiškia. Bet reikėtų tuo pasirūpinti, ypačiai Lietuvoj. Pirm visų turėtų elektriką būti traukiama į žmogaus tarnybą. Kiekviename kaime turėtų kaip mokslo troba, mokykla, taip ir darbo namas būt randamas. Jame turėtų visokie amatininkai, mechanikai, technikai savo darbavietes turėti. Ir visokios reikalingos įstaigos, kuriose gamtos galios žmogui tarnauja, turėtų čia būt įkurtos.

Žmogaus noras triūsti, dirbti, kurs gyvas nuo pat kūdikio dienų, turėtų šišion rasti progos būt raginamas ir miklinamas. Kaip laukininko gyvenimas žmogų šaukia į darbą, taip šis gyviau dar turėtų tai atlikti. Amatas turėtų žmogų verst savo jėgas ir kartu dar tai apreikšt, kad jos yra valdovas tarp visų gamtos jėgų pasaulyj.

Visai arti šis darbas susideda su tuoju kito šios eilės luomo, būtent mokslininkų, tyrinėtojų. Gyvenimą visaip ištirdami, jie jį traukia j savo sąmonę ir taip jį valdo. Savo patirtį skelbdami, jie tautos gyvatą lobina. O kitiems tą patirtį pasisavinus, tautos žmonės užvaldo tosios pasaulį ir tvirtina jame žmogaus pirmenybę. Kas seniau apie mokslą pasakyta, aiškina ir šio luomo svarbumą.

Kitą šios eilės luomą sudaro menininkai. Jie ypačiai daug reiškia tautos gyvatoj. Tautinį žmoniškumą statydami regimybėn, jie kartu ir žadina tautinį kitų žmoniškumą. Ir taip tat, kas paslėpta, kas tarsi kitame pasaulyj buvo, tampa šio pasaulio dalyku. Menininkai rodo tautos atvaizdą, padaro tautos ypatingumą šio žinomojo gyvenimo veiksniu.

Aiškiau dar negu mokslininkai jie užkariauja pasaulį, praneša žmonėms, kad žmogaus dvasia-siela čia gali būti valdytoja. Bet kaip mokslininkai, taip ir menininkai gali ir tosios jėgą nusmelkt, įsipainiodami į menkumą ir drumstumą. Atsitinka tai, kad jie neauga žmoniškumu.

 


 

GELBIAMŲJŲ LUOMŲ EILĖ 

Visai arti šis darbas susideda su tuoju kito šios eilės luomo, būtent mokslininkų, tyrinėtojų. Gyvenimą visaip ištirdami, jie jį traukia j savo sąmonę ir taip jį valdo. Savo patirtį skelbdami, jie tautos gyvatą lobina. O kitiems tą patirtį pasisavinus, tautos žmonės užvaldo tosios pasaulį ir tvirtina jame žmogaus pirmenybę. Kas seniau apie mokslą pasakyta, aiškina ir šio luomo svarbumą.

Darbas tų luomų, apie kuriuos kaip tik kalbėjome, pirm viso tuo svarbus, kad jis ką nors kuria, gamina. Luomų eilė, apie kurią dabar kalbėsime, nieko negamina, bet turi akyje žmogų ir tai, kas žmogus žmogui gali būti. Šių luomų žmonės neša savo žmoniškumą į žmonių santykius. Todėl jie ir gali būti vadinami doros luomais. O kadangi jų darbas dažniau yra pamokinimas, jiems ir pritiktų vardas mokytojų luomas.

Tas šios eilės luomas, kurs vyriausiai rūpinasi žmonių kūno reikalais, yra gydytojai. Paprastai jie šaukiami

pagalbon, žmogui susirgus. Ir jie ima žmogų gydyti, jam duodami vaistų, šį ir tą patardami. Iš tikrųjų jų uždavinys turėtų būti žmones mokinti, kaip gyvent reikėtų, jeib kūnas sveikas išliktų. Turėtų aiškinti, koks yra geriausias būdas maitinties, vilkėti, dirbti ir ilsėties.

Jų uždavinys turėtų būti atsargiai sekti žmonių įpročius. Ir jei tiejie taip krypsta, kad jie pasidaro sveikatai kenksmingi, gydytojai turėtų nesiliauti žmones raginę kitaip gyventi. Perdėm, kiekvienai progai pasitaikius ir viešuose susirinkimuose, jie turėtų kiek tik įstengdami bandyt žmonėse sužadint kitą palinkimą. Neužtenka tik pasakyti, kad vienaip ar antraip gyvent yra geriau, bet žmonėse tiesiog sukelti tam tikrą pasišventimą.

Gydyti tik turėtų būti išimties darbas. Ypačiai tik tuomet reikėtų gydytojų pagalbos prašyti, kad kokia nelaimė būtų atsitikusi, kad kas susižeidęs, ranką ar koją lūžęs, kad kam kraujas pasileidęs ar kas tam lygu.

Taip savo uždavinį suprasdami, jie iš lengvo ir numanytų, kad mūsų laiku jų darbas per daug yra neigimo pobūdžio. Ne šalint ligą turėtų būt vyriausiasis jų pasistengimas, šalint net visokiais nuodais, bet tvirtint išmintingą žmogaus gyvenimą, žmogaus kūną įstatyti tarsi į gyvybę šelpiančias galias, į tyrą orą ir vandenį, į saulės šviesą ir šilumą, jam duot sveiką maistą, būtent pirm viso augmenų vaisių. Pagaliau reikėtų ir suprast, kad chemijos padarai gali daug reikšti mineralijoj ir gal dar augmenijoj, bet ne čia, kur gyvybė ir sąmonybė vyriausiejie yra dalykai.

Kitas šios eilės luomas yra tasai, kurs paprastai vadinamas mokytojų luomu. Jis vyriausiai tuo yra svarbus, kad tauton ateinantiems jauniems, bet ir kitiems ir senesniems žmonėms atveria tautos gyvatos rūmus, taip, kad tie žmonės tad čia gali patys būti tos gyvatos tvirtintojai ir augintojai. Mokytojų uždavinys yra kiekvieną tautos vaiką padaryti tautos gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu. Šį reikėtų kiekvienam mokytojui nujėgti kaip savo gyvenimo esmę.

Tam reikia vaikus pradžioje taip augint, tarsi jie visi bus vėliau tik nariai produktyvios eilės luomų. Visi kūdikiai nori bet ką dirbti, ką nors kurti šiame pasaulyj. Tam kūdikis žymiai linksta. Neproduktyvūs yra tik silpnučiai arba kaip nors sudarkyti žmonės.

Visas pamokinimas turėtų šitą atboti. Didžiausias mokytojų nusidėjimas yra tas, kad jie slegia jaunųjų judrumą, jų darbštumą, jų bandymą sau pasaulį kurti. Berods išaugusioji mokymo sistema jau yra tai numaniusi ir stengiasi vaikų ypatingumą atboti. Bet retai tik tėra žmonių, kurie mato, kad visa sistema iš šaknų yra netikusi. Norima vyriausiai vaikams ką įbrukti, įteikti, o labiausiai ir tik į atmintį. Visi mėginimai šį tą pataisyti turi dar vis žaidimo pobūdžius. Nujaučiamas sistemos netikumas, bet tikima jau daug pasieksiant ją tik vietomis tetaisant.

Reikėtų pirma visai aiškiai omenyj laikyt, kad kiekvienas žmogus nori būti savo saiko ir laipsnio mokslininkas, menininkas ir doros žmogus. O tai ne vien tiek, kad visa tai liktų vien tik psichiniu jo asmens judėjimu. Ne, ir vaiko kūnas linksta į tai, kad kuo greičiau tą kelti į regimą pasaulį, kas viduje užgimęs yra. Kiekviename žmoguje yra akstinas būti kuo tobulesniu žmogumi.

Yra berods visokių žmonių. Vieni nori tuojau visa, kas juose gyva, ir vykinti. Kiti daugiau parimsta dar savo minčių ir ūpų gyvatoj. Tai reikėtų atboti. Ir yra skirtumas tarp moteriškų ir vyriškų. Moteriškos nori visa, kas jų vidų pildo, tuojau nešti į pasaulį žodžiu ar vėliau krauju, vyriškasis pirm viso savo veikimu.

Į visa tai turėtų atsižvelgti pamokinimo sistema. Nėra patartina sekti jau „išmėgintus“ takus. Nėra jie „išmėginti“, arba, geriau pasakius, išmėginimas parodė, kad jie nėra tat, kas buvo laukiama iš jų. Pakrikusi dabarties kultūra ir mokinimo sistema yra dvynučiu. Reikėtų aiškiai numanyti, kad mes stovime naujos kultūros angoje. Nepasidarykime be reikalo sunkenybių, vilkdami su savim visus senosios kultūros rakandus! Kurio akys to neregi, tas turėtų nors rankų čiupinėjimu tai bandyti suprasti.

Tik atsiminkime, jog „kultūros“ šalyse mokyklos didžiausiajai vaikų daliai yra baudžiava. Vien dėl tos priežasties mokymo sistema ir taisoma. Kas atviromis akimis į jas žiūri, tas matyti turi, kad labai dažnai mokyklos buvo žmoniškų galių slėgimas.

Pirm viso jos neturėtų būti tik pamokų įstaigos. Mokyklose vaikai turėtų augti, o ne vien kūnu, bet ir jo galėjimais. Toliau jie turėtų jausmų-palinkimų-ūpų ir minčių srityje turtėti ir pagaliau: jų dvasia-siela turėtų būt žadinama. Šišion tai pasakoma kitais negu paprastais žodžiais, jeib kuo daugiau aiškėtų dalyko esmė. Svarbiau berods yra mokytojo žmoniškumo būtis. Kad tasai gyvas, visa savaime eina tikru keliu.

Dėl to kas ypačiai pradžioje yra labai svarbu, būtent kūno auginimui ir miklinimui, turėtų minėtuose amatininkų bendrabučiuose būti vaikams progos pasidarbuoti, pagelbėti ar ir tik pasižiūrėti, kaip dirbama. Taip kiekvienas greičiau suras savo gabumą ir jį apreikš. Suprantama, kad apie šį dalyką turėtume dar daug pasakyti. Bet šišion reikia kankinties.

Protinimo srityj esama sistema gana daug gero yra padariusi. Tik reikia dar paantrinti, kad nebūtų pamirštama vaikams kiek galint teikt visokių įspūdžių: regimų, girdimų, užuodžiamų, ragaujamų ir sučiuopiamų. Ir kad reikia turtint jų jausmus, žadint geriausius palinkimus. Akylai turi būt blogiems atitraukiamas maistas, kad negalėtų įsibingėt. Toliau tad ir visokių minčių reikia vaikams sunešti, bet, – o tai labai svarbu, – jų galią žadint šioms mintims tvarkyt.

Žmoniškumo žadinimui tinka taipogi pamokos. Bet jos neturi pasakyt, kaip pasielgt reikėtų, bet parodyti, kaip kiti žmonės paveikslingai, bet kartais ir baisiai pasielgę yra. Toliau labai svarbu, kad vaikai darbavietėse, daržuose ir laukuose, kur žmonės susitelkę dirba, pastebėtų tikrą dorą.

Reikėtų gal šišion ir pakalbėti apie įvairias mokinimo šakas. Bet paliksime tai kitai progai. Vien tai minėsime, kad labai svarbu yra vaikuose suruošti tikybai galimybę. Pamokos tam pradžioj nėra tinkamos. Mažiems vaikams teturėtų būt laikomos tik trumpos pamaldos. Toliau tad ir galėtų būt sakomi pamokslai. Bet ne apie tai, kaip gyvent reikia. Tikybos klausime vien svarbu, kad žmonės atjaustų dvasinį esties malonumą ir labumą.

Viešasis auklėjimas ir protinimas gali būti, trumpai pasakius, šitaip tvarkomas:

Pradedamoji mokykla turėtų vaikus priimti jiems pabaigus 7 metus. Gal ir būtų gera tautai rūpintis jaunesnių, 5-6 m. vaikų auklėjimu, bet neturėtų tai padaryti, kaip dažnai manoma, „priruošiamos“ mokyklos, bet praskiesta sistema. (Mokyklai vaikus priruošt norėt yra tikras viso auklėjimo nesupratimas.) Pradedamoj mokykloj vaikai turėtų mokintis visa gerai pastebėti, klausyties, šnekėti, pasakoti, braižyti, piešti, skaičiuoti ir šį tą dirbinėti. Vienu žodžiu, pradedamasis mokslas turėtų vaiką įvesti į gamtos gyvenimą ir jam leisti čia, kiek jo amžiui pritinka, žmoniškai apsireikšti.

Tas mokslas neturėtų trukti visus metus, bet vis tik kelias savaites, po kurių vaikai galėtų vėl laiką namiej pabūti ir čia darbuoties. Mokyklos ir namų laikai turėtų keistis, atsižiūrint į metų laikus.

Nereikėtų bijoti, kad vaikai pamirš, ką išmokę. Naujai kultūrai bus svarbiau, kad žmogus daugiau galėtų negu žinotų. Tiktai tie žmonės, kuriems žinojimas bus ir pats galėjimas, turėtų ir žinias krauti į atmintį. Galėjimą skirkime nuo mokėjimo!

Pradedamasis mokslas galėtų trukti ketverius metus. Rašyti ir skaityti vaikai tik teturėtų mokinties trečiais ar net ketvirtais metais. Ankstybas rašymas ir skaitymas, kaip jis paprastas yra, žmogui užveria tarsi visą gyvenimą ir jam tepalieka raštų langučius.

Kiti auklėjimo ir protinimo laipsniai turėtų tuo atsižymėti, kad jų mokiniai keistų mokyklą gal pusmečiais su pasidarbavimu pačiame gyvenime. Pirmais trejais metais (12-14) vaikų praktikos darbai turėtų būti tik pagalba tokiuose dalykuose, kuriems jie linksta. Taip kiekvienas galėtų geriausiai išmėginti, kam jis tinka. Ir būtų toks darbas geriausias kvotimas. Neužimtų tad žmonės gyvenime vietos, kuriai jie visiškai netinka.

Nuo 15 metų šie darbo tarpai jau turėtų visai rimtai būt pildomi. Kiekvienas mokinys turėtų jau tautai naudos atnešti, save miklindamas. Svarbu čia šį pastebėti, kad žmogui labai naudinga tą, ką jis supratęs yra, tuojau ir veikimu apreikšti. – Mokslas turėtų dabar jau visai aiškiai vesti mokinius į kultūros pažinimą ir supratimą. Vaikų darbas būtų jau dalyvavimas toj kultūroj.

Vėl galėtume mokslui skirti ketverius metus (15—18), prie kurių tad galėtų prisidėti tolimesni treji metai, kuriais mokiniai tiktai trumpomis atvangomis pasiliktų prie gryno protinimo ir mokslo, jau patys visomis jėgomis jį sau imdamies. Nesą labai svarbu, kad mokslas nebūtų vaikams brukamas, bet kad jie patys jo ieškotų ir įsitiektų.

Kvotimų nereikia. Kas nenorėtų ar neįstengtų žengti tolyn, galėtų kiekviename laipsnyje ir pasilikti gyvenime veikėju, kurs savo darbą daro, kaip jis išmano. Kurs savyj jaučia daugiau galimybės, savaime visa naudos pasitobulinimui.

Tikrasis aukščiausias mokslas turėtų būti teikiamas tiktai tiems, kurie yra baigę 21 metus. Jis galėtų kiekvieno būti naudojamas, kaip jis sau nori6 (6 Maždaug taip rašiau jau „Lietuvos  aide“, nr. 11, 1918 m. [11]. Bet, kiek mačiau iš atgarsio to rašinio, nebuvo numanyta, ko norėjęs).

Kaip augantiems, taip ir užaugusiems kaimo žmonėms turėtų būti teikiamas mokslas. Kaip darbabučiai nėra vien užaugusiems, taip mokyklos ne vien vaikams skiriamos. Mokyklose tinkamą dieną ir valandą turi būt aiškinami visokie gyvenimo, ypačiai sveikatos, pasaulio supratimo bei doros klausimai ir užaugusiems.

Mokykla turėtų būti ir vieta, kur meno gaminiai būtų matomi ir aiškinami, poemos, apysakos paskaitomos, dramos vaidinamos. Vaizdai ir plastikos darbai turėtų laikais keliauti iš vienos mokyklos į kitą. Daug reikėtų ir kinematografu naudoties protinimo ir dorinimo reikalams. Tik netinka tiems tokie dalykai, kurie žmones nuo pikto gąsdintų. Teigiamai reikėtų ir šišion dirbti.

Kitą šios eilės luomą sudaro teisėjai. Bet vyriausias jų uždavinys neturėtų būti teisti. Jie taipgi yra kitų žmonių gelbėtojai. Pirm viso jie turėtų žmonėms teikt pamokų apie dorą sugyvenimą. Ir žadint žmonėse atjautimą, kad kiekvienas žmogus savo pasielgimu turėtų vien skaidrinti draugijinį gyvenimą kūno, ūpų, minčių srityse, bet ne bloginti, kitų žmonių neapteršti, neįvelt į netikumus.

Jeigu kada nors žmonės į ginčą parėję yra, pirmas teisėjo dalykas nėra atsvert, kieno tiesa, kieno čia netiesa, bet ginčą nuguldyt. Jei tai nesiseka, tada reikia spręst. Kur nusižengimų yra, čia pirm viso svarbu žmonėse žadint supratimą jų nusižengimo. Tam ir tik turėtų derėt bausmės uždėjimas.

Kaip kiti, taip ypačiai ir teisėjas negalėtų būti teisėju, jeigu patsai savo gyvenime nebūtų visiškai teisus. Žmogaus protas ir tik tuomet yra pilnai skaidrus, kad žmogus pasistengia būt kilnus ir įnešt į žmonių draugiją aukščiausiąjį žmoniškumą. Tiktai tas žmogus, kuriame pilnai sutaria, ką jis jaučia ir mano, su tuo, ką jis sako ir daro, gali tikrai spręsti savo uždavinį, būti teisingas ir žmonių santykiuose tvirtinti    skaidrųjį    žmoniškumą.

Kitą šios eilės luomą sudaro teisėjai. Bet vyriausias jų uždavinys neturėtų būti teisti. Jie taipgi yra kitų žmonių gelbėtojai. Pirm viso jie turėtų žmonėms teikt pamokų apie dorą sugyvenimą. Ir žadint žmonėse atjautimą, kad kiekvienas žmogus savo pasielgimu turėtų vien skaidrinti draugijinį gyvenimą kūno, ūpų, minčių srityse, bet ne bloginti, kitų žmonių neapteršti, neįvelt į netikumus.

Pagaliau yra žmonių gelbėtojų eilėj dar vienas luomas. Jo uždavinys yra žmones šventinti, jeib jiems būtų galima pareit į būtį, kurioj nujaustų, jog arti jų yra visos esties aukštybė ir šventybė. Šitą luomą gal reikėtų vadint švenčių [12] luomu.

Žmonės, tam tinkami, turi patys atjaust santykį su esamybės pagrindu, su esties esme. Tuomet jie, būdami kokioj nors draugijoj, savaime ją šventins. Negali būti tuo tarp daug tokių žmonių vienoj tautoj. Bet be jų nėra nei vienos. Tik rodos, kad mūsų laiku nėra visi, kurie tam pavadinimui yra atsidavę, jam ir tinkami. Rodos, neturėtų tam būti skiriami žmonės pirm kol nepasiekę 30 m. ir neturėtų būt leidžiami eiti vieni to luomo pareigas, neturėdami 40 m. Išimčių berods gali būti ir čia.

Šitam luomui darbavietė turėtų būti taipgi kiekviename didesniame kaime. Kaip ten randama dirbykla ir mokykla, taip čia turi stovėti ir šventykla. Ir ji turėtų būti puošta tuo, ką kilniausio tautos menas yra gaminęs. Vaiskiausius veikalus reikėtų rasti šventyklose. Pati troba turėtų taip būt kurta, kad įėjęs žmogus tuojau taptų keliamas tarsi į kitą, aukštesnę, skaidresnę gyvenimo sritį.

Šventykla turėtų būti prieinama dieną ir naktį. Bet tikrais laikais minimo luomo žmonės čia turi eiti savo pareigas ir visomis galiomis žmonėms teikt tikrą pašventinimą.

Žymioj tautos krašto vietoj turėtų būt statyta vyriausioji visos tautos šventykla, kuri reikštų tautos vidurį. Šalia jos, tarsi jos prieangis, galėtų stovėti aukščiausioji mokykla su vyriausiu meno trobesiu.

Kaip visi kiti, taip ir šios eilės luomai dalinasi į tūlus skyrius, kurių vienas mažiau, kitas daugiau apreiškia viso luomo dvasią ir prasmę.

 


 

TARNAUTOJŲ LUOMŲ EILE

Kaip matyt, paprastieji luomai šišion visai kitą vietą turi negu senosios kultūros draugijoj. Ir nebėra paprasto darbininkų luomo. Visi yra darbininkai. Jie skiriasi pagal tai, ką jie apreiškia. Gal, kad jie vienur ir kitur bus padėjėjai, bet jau ne sau luomas, tik luomų dalis.

Ir tarnautojų luomų eilėj bus jų. Bet ir čia jie kita ką reiškia. Pirmutinis, ar gal sakysime apatinis, šios eilės luomas yra krašto ir tvarkos gynėjų žmonės. Yra čia visokių laipsnių, bet nedidė jų reikšmė. Jie tada bus garbingesni, kad jie kuo širdingiau ir su didesniu pasišventimu tarnaus tautos gyvatai. Neturės jie kaip seniau girtis savo galybe. Jų uždavinys yra kitus ginti ir saugoti.

Kartais atsitinka, kad visi tautos vyrai turi ginti tautą. Bet bus tai išimtis. Iš tikrųjų tauta ginama ne jos ginklų, bet aukščiausiosios jos gyvybės. Jeigu ta kiek paaugusi ir stipri, tad tokia tauta nėra nuveikiama. Visus vyrus krūvoj miklinant tautos apgynimui, būtina, kad jų būvio vietos, jų būklės, nebūtų nedoros peryklos. Turėtų tam dalykui užtekt paskutinių laikų „galingųjų“ valdžiavų patyrimų.

Kitas šios eilės luomas yra prekybos ir piningų dalykų tarnautojai. Manyta, kad jie eina pareigas, kurias jiems užduoda valdžia va arba bet kuri bendrovė. Nesą tik taip šio luomo žmonės gali, apskritai imant, lengviau pasilikti naudingais tautos vaikais. Išimčių berods vienur ir kitur.

Kitą dar luomą, kurs šišion priklauso, sudaro visi valdininkai, žemesni ir aukštesni. Jie yra doros žmonės, kitiems tikimai tarnaudami ir pilnai atjausdami, kad jie gyvena kitų, o ne kiti žmonės jųjų naudai.

Ypatingas luomas pagaliau yra dar šioj eilėj tas, kurs visuose eina, senu papratimu sakant, užveizdavimo arba ir valdytojų pareigas. Tik jų darbas turėtų būti visiškai kitas negu senųjų laikų atitinkamų žmonių. Čia jie buvo neigimo būdo žmonės. Beveik vien jie žiūrėjo, ar neišvys, kad kas nukrypsta nuo patiesto jam kelio. Dabar šitie žmonės turės kaip koks gaivinimas nuolatai kituose žadinti džiaugsmą ir norą kuo tobuliau atlikti savo darbus.

Prie šito luomo reiks ir tuos žmones skaityti, kurių uždavinys bus žiūrėt, kad žmonių santykių tvarka nesustingtų, nepasidarytų tikslas, bet liktų sąlyga ir priemonė žmonių kilimui. Kartais tvarka ir gali būti labai gera. Bet ji naikina žmonių saviškumą, jų veiklumą, jų iniciatyvą. Žmonės patys nebeįstengia jnešt į gyvenimą vaiskiausias savo jėgas, nebenori dalyvauti toj tvarkoj. Tai reiškia, ta tvarka yra jų žmoniškumą smelkusi. To reikia vengt. Tvarka turi nuolat aukščiausias žmonių jėgas žadinti.

Kaip šito luomo žmones savo uždaviniui parinkt? Žinoma, jie turėtų dalykų, visų valdžiavos gyvenimo šakų žinovai būti. Bet vien tat jų nepadaro tinkamų tokioms vietoms. Jeib iš jų galėtų užgimti užmanymai naujo, geresnio, tinkamesnio tvarkymo, naujų gyvenimo dėsnių, jie turi būti aukščiausios doros, vaiskiausio žmoniškumo žmonės. O tam bus tat pažymys, ar jie savo žodžiais ir darbais daugiau suveda ar skiria žmones, ar jie žmonių santykius harmonizuoja ar griauna.

Kas tik taip sau pasišnekėdamas kitą nutaria ar su pasimėgimu skelbia, ką kiti blogo apie ką nors pasakę yra, tas tikrai netinka šitam tarnautojų luomui. Būtina yra, kad jis įneštų į tautos gyvatą gyvybę, kuri visa nušviečia ir grožina, tai reiškia, tvarką tobulina. Žmonės šio luomo turi būt menininkai, kurių materialas yra žmonių santykiai. Visi didieji valdžiavos vyrai seniau tokie yra buvę. Tikslingai tvarkyta valdžiava yra gražiausias meno veikalas.

 


 

TAUTOS VARGŠAI 

Yra visose tautose ir tokių žmonių, kurie nieko savo negali įnešti į jų gyvatas. Yra jie gal dvasios ir kūno paliegėliai. Tačiau jie labai svarbūs yra tautos nariai. Seniau buvo manoma, kad jie turi būt šalinami iš šio pasaulio. Nėra tai tikęs dalykas. Visuomet reikia omenyj palaikyti, kad nėra šalinta gyvybė iš visumos, kad jos pavidalas naikintas.

Silpnumą ir ligotumą reikia gydyti arba su kantrumu nešti. Tada tuo atskiro žmogaus ir visos tautos dvasinė galia augs ir tvirtės. Dvasios ir kūno paliegėliai yra tautai tikras uždavinys. Jį žmoniškai sprendus, tauta žymiai pakyla.

Kitas tikrai apgailėtinas luomas yra doros silpnučiai ir ligoniai, tai esti piktadariai. Jie aiškiai parodo, kiek tauta verta. Kuo daugiau jų yra, tuo žemiau stovi jinai. O kad tauta moka jų skaičių mažinti, tad yra tikra, jog ji atsigauna. Tik reikia gerai suprasti, kurie šitam nelaimingiausiam luomui priklauso. Aiškiausiai jo vertė matoma, mėginant, ar jo žmonės nors kiek žmoniškumo įneša į gyvenimą ar jie jį tik naikina.

Gal ir, palyginant su produktyviais luomais, jų vertė aiškės. Iš tarnautojų bei gelbėtojų reikalaujama žymios doros. Produktyvūs žmonės veikiau gali atitaisyti paklydimus. Todėl paprastai jiems ir nusižengimai ne tiek priskaitomi. Produktyviems žmonėms kiti yra atlaidesni. O tai iš teisingo atjautimo dalyko būties. Žmogus greičiausiai pasitaiso, gaudamas progos pasidarbuoti produktyvių žmonių gyvenime, ypačiai laukininkų ir amatininkų.

Prie neproduktyvių luomų reikia skaityti, paveikslui, vagis, plėšikus. Dar nėra vagim ir plėšiku, kurs vieną kartą yra vogęs, ypačiai kad išalkęs ar kitas vargas yra jį vertęs taip pasielgti. Bet kuomet vogimas ir plėšimas yra geismo dalykas, tad tie žmonės sudaro jau tikrą luomą.

Ypatingą vietą užima dar pirkliai ir advokatai. Žmoniškoji jų vertybė yra nuolatai pavojuje silpnėti ir žūti. Todėl tokia tauta, kurios vaikai vyriausiai yra tų luomų žmonės, labai maža tereiškia žmonijos pažangai. Ir svarbu labai yra, jeigu tauta nori kilti, kad jos pirkliai taptų tikrais tarnautojais ir advokatai gelbėtojais. Tuomet abu luomu būtų tautai labai naudingu ir tų luomų žmonės ypačiai kilnūs. Bet aišku, kad jų darbas beveik vien seka atskiro žmogaus naudą, be to, jis ir nėra produktyvus. Pirklio manymas sukasi visai tik apie turtų sukrovimą.

Tokiais laikais, kaip juos ką tik praleidome, pirkliai su mažais išimčiais tapo tikrais apgavikais ir plėšikais. Gal dar knygų pirkliai, kurie nustatytus piningus teima už knygas ir kurie, savo ranka prekiaudami, nori į žmones nešti gerus raštus, turi būti šišion menami. Jie yra taipojau tarnautojai. Visi kiti tokiais tik tampa, kad jie prekiaudami savo naudą visai pamiršta ir vien tesirūpina, kaip saviškiams kuo geriau patarnavus.

Aiškiai pastebėt doros silpnėjimas tuose žmonėse, kurie kuriantįjį arba gelbėtojų luomą apleidžia ir tampa gešeftmacheriais. Silpni žmonės turėtų jų saugoties, kiti su jais apsieiti kaip su labai sunkiai sergančiais.

Bet visų opiausias tautos kūno skaudulys yra smuklininkai. Jie yra menkiausio žmoniškumo žmonės. Vagys, plėšikai ir kiti paima kitiems tik turtą, bet smuklininkai jiems žudo ir protą. Nuo tokių žmonių reikia apsivalyti. Ir čia jau ne vien pagailėjimo užtektų, bet jau tikros bausmės. Reikia suprast, kad smuklininkas žudo žmoniškumą. Todėl jis turėtų pilnai atjausti, ką tai reiškia, kad kiti nėra žmoniški. Gal bus ne per daug jiems kelioms dienoms leist kentėt Tantalo kančias. Bet geriau gal bus, kad visi žmonės į juos žiūrės kaip į didžiausius visos tautos vargšus. Žinoma, viešbučio savininkas nėra jau smuklininkas.

Berods galima juos teisinti, sakant, žmonės nori gert ir apsigerti. Teisybė. Tik šis noras sukyla ir nyksta. Ir visi kiti žmonės turėtų gelbėt šį norą šalint. Smuklininkas, priešingai, nuolat laukia, kad kas ateitų ir gertų. Jis yra gundymas, kurs perdėm veikia.

Noras apsisvaigint yra tikras nuostabumas. Žmogus nepakelia sąmonės skaidrumo, kad jis nėra dar pasiekęs tikro žmoniškumo laipsnio. Bet galima jį apsaugot nuo apsigėrimo arba ir kito apsinuodijimo. Reikia teikt ypačiai kilnų turinį jo sąmonei.

Valdžiava todėl turėtų rūpinties, kaip aukščiau jau aiškinta, užaugusiems viso ko iš kultūros turto suteikt. Mokyklos turėtų tam derėti. Kad žmogus pasimėgs kitais patyrimais, mokslu ir menu, jis nelinks girtaviman, jeigu nesukels ypatiško troškulio gal maistas ar kits koks gyvenimo dalykas. Bet tada lengva nuo to saugoties, jei tik norima.

Ir mėsininko darbas yra labai abejotinos vertybės. Sunku bus išvengt žiaurėjimo. Bet mėsininkų ir nereikėtų. Kurs mėsos valgo, pats turėtų ir pjauti bei skersti.

Taip šie luomai nėra gyvybės ir pažangos, bet kliuvinio luomai. Berods reikia pirklių ir kitų. Bet jie turėtų pasistengt, kiek tiktai galima, kitiems patarnauti ir saikūs būt, nuolat apveikdami godą. Tuomet jie gali savo žmoniškume net greičiau dar patvirtėti negu kitų luomų žmonės.

Pagaliau reikia pastebėt, kad kiekvienas žmogus tūliems luomams priklauso. Ir yra tai labai svarbu. Tuo kiekvienam duotos sąlygos iškopt iš pavojaus.

 


 

TVARKOS NUSTATYMAS 

Kaip žmonių luomai pagal tai skiriasi, kiek jie žmoniškumą reiškia, taip ir turėtų visi santykiai apskritai nustatyti ir dėsniai kaip teisės pareikšti būt į tai atsižvelgiant. Žmonių santykiuose turi kuo aiškiau atsižymėt žmoniškumas ir nuolatai tvirtėti. Tai turėtų būt visos tvarkos pagrindas. Bet yra visokių žmonių. Tūli nieko nežino apie žmoniškumą arba jį visai savaip supranta.

Ir stojas klausimas, kaip sutelkus taip įvairių žmonių norus. Būtina, kad žmonės su viens kitu tartųsi. O kadangi negalima visai daugybei tart, reikia rinkt atstovus. Turėtų tai padaryti ne per jauni žmonės. O renkami tegalėtų būti tik turintiejie nors 28 metus. Kad rinkimo būdas ir primosimas turėtų kitas būti, negu koks jis priimtas, rodos, aišku. Bet lai pasiliks ir toliau, koks jis dabar yra! Savaime jis virstų kitoks, kad būtų renkama iš atžvilgių, kurie šišion menami.

Vokietijoj paskutiniais metais pagarsėjęs manytojas Rudolfas Staineris pataria rinkti kelis parlamentus, sakysime tarsmus arba tartuves, o tai todėl, kad nebūtų supinami ekonomijos klausimai su įstatymų leidimu. Rodos tai labai atbotina. Turėtų būt atsižiūrima į tai, kas jau darosi. Atskiri luomai tvarkosi ir pasirenka savo atstovybę. Ir per ją tad luomai su luomais taria.

Bet, rodos, to neužtenka. Pirmiejie trys produktyvios eilės luomai turėtų be to dar savo tarsmą turėti, taipojau atitinkamiejie luomai antrosios ir trečiosios luomų eilės. Tie tarsmai turėtų svarstyti pirm viso tai, kaip visa tvarkius, kad kiekvieno luomo uždaviniai kuo geriau būtų sprendžiami. Ir todėl labai svarbu, kad įstatymai gimtų iš pačios tautos, o nebūtų paimti, kaip seniau iš Romos. Negali vienos tautos teisės būti ir kitos. Rusijos, paveikslui, lietuviams būtų tikri nuodai. Ekonominiai klausimai, įstatymus duodant, turėtų būti tik antros eilės dalykai.

Produktyvių luomų tarsmas su savo valdžia ir užmezga santykius su kitomis tautomis arba valdžiavomis. Jie ir nustato savo luomams mokesnius ir visiems algas. Kiti luomai pagal tai tad sutaria savo mokesnių aukštumą. Kurs produktyvių luomų atstovas taria už mokesnius, kurių pats nenori mokėti, tas, tam apsireiškus, nebėra tinkamas atstovybei. Kas ko nors iš kitų reikalauja, turi būti pirma parodęs, kad jis pats tai visuomet daro.

Menininkų, šventinimo ir užvaizdos žmonių atstovai su žymiausiais minėtųjų tarsmų atstovais sumano tuos įstatymus, kurie tvarko žmonių santykius, nieko bendro neturinčius su turtais.

Šie trys luomai, būtent menininkų, šventinimo ir užvaizdos žmonių luomai, yra visos tautos globiami. Bet jiems tik labai saikiam gyvenimui teturi būt skiriamos algos iš valdžiavos turto. Jeigu kurs menininkas arba valdytojas ir kiti atitinkamos rūšies žmonės geidžia daugiau turto, tad iš to matyt, kad jie nėra tinkami savo luomui.

Nėra didesnio džiaugsmo kaip tas, kurį menininkas jaučia, kad jis ką gali kurti. Kurs todėl kito dar džiaugsmo ieško, tas to nėra dar patyręs ir nėra tikęs menininkas. Veikiau jis turi būti išalkęs negu per sotus. Geriau, žinoma, kad jam yra saikiai ir ramiai gyventi.

Kas apie menininką pasakyta, tai daug daugiau dar reiškia šventinimo žmonėms. Nėra galima, kad žmogus derėtų kitiems šventinimui, pats nebūdamas šventas. O šventas tik tėra, kurs nieko negeidžia, kurs yra patyręs tą pilnybę ir gausumą anapus esamybės kraštų.

Užveizdauja ir vykina kiekvieno luomo ir kiekvienos luomų eilės tvarkos nustatymus vyrai, vyriausiojo valdytojo pašaukti. Tarsmai gali prieš jų pašaukimą atsiliepti. Bet jei tris kartus po viens kito žmonės siūlomuosius yra atmetę, ketvirtuosius turi priimti. Ir jie paskirtą laiką valdo kraštą.

Suprantamas dalykas, kad šio rašto žvilgsniu tas valdymas visai kitas būti turi negu praeitų laikų. Jam turi pirm viso rūpėti, kaip sušaukus žmonėse pasistengimą kuo aiškiau apreikšti žmoniškumą. Todėl pradžioje bus svarbu pavyzdingą žmonių pasielgimą viešai skelbti, vardų nemenant. Blogą veikimą viešai aiškinti nėra tinkama. Ir laikraščiai, kurie apie piktus darbus rašo arba kuriuose žmonės vaidijasi, apsižodžiuoja, turi būti užginami.

 


 

VALDYTOJAI 

Kas valdytojų pareiga yra, tat šiek tiek ir praeitais laikais buvo aišku. Tik abejojama dar tuo, kaip valdytojas valdžiavai teikiamas. Vieni nori, jis turįs būti tautos renkamas, kiti, jis turįs jai užgimti. Žinant, kad tauta yra sudėtas dalykas ir kad ne jos visata, bet atskiras žmogus apreiškia kartais giliausiąjį jos tikslą, pasirodo abu būdu netinkamu. Rinkdama valdytoją, tauta paprastai nesirenka didvyrio. Pasilaikydama šeimą, iš kurios turi jai gimti valdytojai, ji dažnai sau kenkia. Nesą tiejie, kartais save teisingai matydami parėjusius iš Dievo malonės, to paties netiki apie kitus žmones ir jau tuo pasidaro neteisingi.

Kaip tik atskirame žmoguje užgimsta tautos valia, taip ir tik tokiu keliu stojasi tautai valdovas. Tiktai patsai vienas žmogus gali save padaryti tautos valdovu. Didžiausiejie pasaulio valdovai lig šiol tik taip teužėmė savo vietas. Tik taip tapo Cezaris valdytoju. Ir tik taip teužkopė Napoleonas ant Prancūzijos sosto. O jie toli dar nebuvo tobuli žmonės. Todėl buvo žinomasis toks jų ir galas.

Svarbu yra tat, kad vienas žmogus atjaustų valdytojo uždavinį. Yra berods daug, kurie norėtų tautą valdyti. Kaip seniau aiškinta, kiekvienas žmogus trokšta sau pasaulį kurti. Todėl reikia suprasti, kurs galėtų būti tikras valdytojas. Aišku, kad toksai iš pat jaunų dienų jau tuo yra žymus, kad save patį suvaldo. Tai pagrindinė jo ypatybė. Toliau tad jis paaugęs ir turėdamas savo gyvenimo skritulį, turi čia būt apsireiškęs valdytoju.

Nebus tai tat, kad jis kitus žmones bandys savo norams ir tikslams pavergt, bet kad jis žmonių santykiuose tą padarys, ką menininkas savo materialui. Jis turi jiems sužadint pilnesnį ir aukštesnį žmoniškumą. Todėl jis pats turės būt žmogus, kurio asmenyj viršų palaiko jo dvasia-siela, kurs yra harmoniškas žmogus ir kurs nuolat žmonėse tik tvirtina harmoniją. Jeigu valdytojo sūnus tokį pobūdį apreikštų, jis pirm visų turėtų pasistengti po savo tėvo galvos tautą valdyti.

Suprantama, kad jam ir turi būt išminties bei tvirtumo. Vienas svarbiausiųjų valdytojų pobūdžio pažymys yra tai, kad jis visai nėra prieinamas žmonių pagyrimui ir papeikimui. Jis turi griežtai galėt veikt ir prieš bičiulių norus ir palinkimus. Jam turi rūpėti ne jo, bet tautos gyvatos labas; ne žmonių smagumas ir tariama laimė, bet jų pažanga, jų dvasios kilimas; ne jų laisvė, bet jų dykybė.

Svarbu berods, kad, jam užimant valdytojo vietą, ir kaip nors prasitartų visi tautos vaikai. Tarsmų balsų tam neužtektų. Bet tauta tegalėtų apsireikšt neigiamu būdu, kadangi ji valdytojo pasirinkt nenujėgia, tiktai jį atmesti. Bet siundymų neturėtų būti. Todėl, nustačius dieną, kada bus tauta paklausiama, norimo valdytojo vardas tik teturėtų būti viešai skelbiamas kelias valandas pirm atklausimo. Tautai neigiant vieną žmogų, jai gali būti siūlomas ir antras. Trečiasis ir neigtas užima valdžią nors metams. Tautai neneigiant siūlomo valdytojo, tasai ją valdo septynerius metus, bet gal ir visą savo amžių.

Tuo berods nėra visa padaryta. Iš tikrųjų yra gyvai ir augančiai tautai visuomet kitas dar valdytojas. Jis nesiima valdžiavos. Ir negeidžia valdytojo vietos. Jis dirba kitą darbą, būtent augina savo dvasioj ir sieloj kiek tik įmanydamas žmogaus didybę. Ta jo galia yra iš tikrųjų stiprybė. Jis yra visuomet tikrasis tautos valdytojas. Bet ir jis nėra tuo be tautos sutikimo. Atmesdama visa, kas kilnu, aukšta, vaisku, atmeta ji ir jį. Berods tuomet ji ir save pasmerkia žuvimui.

 


 

KELIOS VALDŽIAVAI PAGRINDINĖS MINTYS 

Yra didis skirtumas tarp minėtojo tautos sūnaus ir žemiausiojo jos vaiko. Jis yra vienas savo vaiskume, kitų esant daug. Ypačiai tųjų nėra maža, kurių gyvenimo tikslus nustato kūno ir geismų reikalavimai. Toli tiems žmonėms, kol nebenorės gauti, bet teikti. Bet visiems turi tarnauti valdžiava. Visų norai turėtų krypti nors iš lengvo kilnybėn, žmoniškuman.

Todėl, valdžiava kuriant ir taisant, labai svarbu šį omenyj turėti: valdžiava turi būt kiekvienam tautos vaikui geriausia ir tinkamiausia sąlyga ir priemonė apreikšt aukščiausiąjį jo žmoniškumą.

Tokiai valdžiavai sudaryt turi būti kviečiami ir telkiami visų žmonių norai. Tiejie turėtų sueiti į tikrąją santarą ir sąklausą. Net norai tų žmonių, kurie vien seka savo troškimus, turėtų būt naudojami šiam tikslui. Ir taip tad reikėtų surasti gyvenimo tiesas ir pastatyti atskirų luomų ir žmonių teises, kuriomis jie gyvendami turėtų vaduoties.

Ką kiekvienas nori ir daro, turi būti tat, ką kiekvienas kitas galėtų norėt ir daryti; o tačiau kiekvienam būtų smagu gyventi.

„Visa, ką jūs norite, kad žmonės jums darytų, darykite jiems.“

Joks žmogus neturėtų būti kitam daugiau priemonė jo tikslams negu jis patsai jam.

Jeigu koks įstatymas priverčia žmones jį dažnai peržengt, jis turi būt šalinamas; jis nėra teisingas.

Visa, kas tautoj yra ir kas gali derėti atskiro žmogaus aukštinimui, turi jam būti prieinama. Vien tat, kad jis tam dar nėra prinokęs, galėtų čia padaryti skirtumų.

Pirmiausioji kiekvieno žmogaus tiesa turėtų būt tat, kad jam leidžiama dirbti pagrindiniam valdžiavos tikslui. O dirbti savo būdu, taip kad jaustųsi smagus, tai turėtų reikšt, kad jo darbu sukiltų aukščiausias jo gyvybės pajautimas, būtent šventas džiaugsmas.

Ir dirbant prasčiausiąjį darbą, žmogui turėtų būt numanu, kad jis tarnauja visos tautos labui, o visa tauta jo darbo svarbumą atjaučia.

Visi įstatymai, visos įstaigos turi augt iš tautos esmės. Niekuomet neturėtų būt skolinama iš kitų tautų. Ką kitos tautos turi gero, tegali derėti raginimui atitinkamą savo gera gaminti.

Kiekvienam tautos vaikui turi būt laiduota tiek, kad jo kūnas, saikiai gyvendamas, gali išmist. Toliau jam turi būti progų jo jausmams suptis gražiu būdu, jo geismams būt patraukiamiems į tokius dalykus, kurie žadina žmoniškumą. Jo minčių gyvenimas turi galėti nuolatai turtėti, jo protas ir jėgos būt miklinamos.

Pagaliau yra būtina, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam su kitais, jo manymas, išmintis ir valia augtų ir stiprėtų, kad jo meilė, grožė ir labumas, teisingumas, skaistybė ir kantrumas visaip apsireikštų ir įsigalėtų.

Bet neturėtų būt verčiamas nei vienas geruman. Ir nei vienas, kurs yra apreiškęs savo vertybę, neturėtų pasilikt be dalies iš žmonijos lobio.

Vienok valdžiava tam suteikia skausmą, kurs dirba prieš pagrindinį jos tikslą, kurs žmoniškąją savo paties vertybę žemina ir naikina ir apteršia arba silpnina kitojo žmogaus žmoniškumą. Jam teikiamas skausmas turi jam duot atjaust, kad jo pasielgimas yra nuodėmė.

Visi išvadžiojimai į nedorybę, visi apsirijimai ir apsigėrimai yra tokie nusidėjimai. Nusikaltusiejie žmonės turi išmokti suprast, kad jie priešinos kūrybos veikimui. Tam netinka paprastos bausmės. Silpnos dvasios žmonės turi būt verčiami kokį nors naudingą darbą atlikt.

Sunkiausia nuodėme turi būt laikoma, kad kas nors su pilnu žinojimu viešai laikraščiuose yra melą skelbęs. Toks žmogus tautos turi būt ilgam apleidžiamas.

Gimties santykių nešvarumas turi būt priskaitomas vyriškam. Jis turi pakęst visą gėdą ir papeikimą, mergaitei praradus savo prigimties nepaliečiamybę.

Visa, kas gali sukelt gimties santykiuose įtampas, turi būt vengiama. Todėl vaikai iš mažų dienų turėtų priprast prie nuogumo. Nuogumas tad nebūtų erzinimo dalykas.

Ir vaikams svarbu žinot, kad žmogus yra asmenybė, pareinanti iš dvasios gelmių, jo kūnui augant iš motinos, tėvui sužadinus kūrybos galias.

Vyriausias valdžiavos rūpesnis ne turėtų būti apsaugot kiekvieno žmogaus turtą ir laisvę, bet jo dvasios ir sielos kilnumą ir kad tasai įsigalėtų.

Žmonių vertybei suprast turi būti žiūrima į tai, ar jie nori vyriausiai, kad jiems kas tektų, ar kad jie ką teiktų.

Apreiškimas ir menkiausio pavydo parodo žmogų ne tiek pakilusį, kad jaustųsi teikiantis ir todėl aukštam luomui priklausantis. Pavydo ir pasididžiavimo žmogus pirm visų netinka valdžiavos tvarkai užveizdauti.

Ir tikra nuodėmė yra pašaukt į aukštesnę valdininkų vietą tokius žmones, kuriems dar rūpi daug turtų susikrauti. Jie tada yra tikros tautos siurbėlės.

Kuo daugiau žmogus yra produktyvas arba gelbėtojas ir tarnautojas, tuo daugiau jis yra tinkamas aukštesnei vietai valdžiavoj. Nesą tuomet jis kuo mažiau rūpinasi ką gauti iš gyvenimo. Jis vien nori jam save teikt.

Ypačiai šventinimui netinkamas yra žmogus, kurs dar savo asmens gerui rūpinasi materiniais turtais. Jis turėtų kuo greičiau šalintis iš savo luomo.

Motriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškiejie, žinoma, kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų, teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jai atvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint. Yra tai dėsnis, kurio pašalint negalima. O valdžiava kaip tik turi derėt žmoniškumui aukštint.

Berods tam yra parinkta ir draugė arba šeima, vyriausioji moters gyvybės ir valdžios vieta. Bet pirmasis šeimos uždavinys yra gyvybę dauginti. Negali tai įvykti be šeimos. Ji todėl ir negali būt griaujama. Ji yra labai svarbus žmoniškumo lopšys. Ir motera viešume vis tik tiek tereiškia, kiek ji šeimos dvasios į jį įneša.

Kuo daugiau žmogus yra susikrovęs materinių turtų, tuo akyliau reikia į tai žiūrėti, kaip jis apsieina su žmonėmis. Niekuomet neturi turtai suteikti žmogui daugiau teisių santykiuose su kitais žmonėmis.

Išėmus pirmų dviejų produktyvių ir pirmų trijų tarnautojų luomų pavadinimus, visi kiti neturi būt žmogaus parenkami išmitimui ar pelnui, bet vien kad, juose pasidarbuojant, būtų progos savo žmoniškumą įnešt į gyvenimą.

Tinkamumas vienai antrai vietai neturi būti surandamas kvotimais. Ne tikros tam įstaigos ir ne kiti žmonės, bet kiekvienas turi pats pasirinkt gyvenimo darbą, sekti „,savo pavadinimą“. Ir kaip kur ir kokiu būdu žmogus darbuojasi ir pats tuo save perša, jis ir kitų turi būt kviečiamas į darbą.

Tikriejie piktadariai neturi būti baudžiami. Ypačiai svarbu, kad nebūtų jiems mirties bausmės. Bet laisvė turi jiems būt paimama, juos sodinant į tikrus darbo ir auklėjimo namus. Jų užveizdai turi būt žmonės žymiai kilnios sielos.

Apatiniesiems luomams kiekvienos luomų eilės patartina priklausyt keliems luomams; prie produktyvaus luomo turėtų kiekvienas nors ir mažumą prisidėti.

Geradarys yra pirma tuo žymus, kad jis nė vieno nenutaria, nė to, kurs jam pikta daro. Turtų dalinimas nėra ryškus geradario žymis.

Aukščiausio kilnumo yra tas žmogus, kurs nebelaukia sau smagumo ir džiaugsmo iš gyvenimo ir žmonių, bet kurs jiems visas savo galias teikia, jeib jie pasiektų tikrąją laimę ir dykybę.

***

Pagaliau kelios dar mintys apie visą šią šio rašto dalį! Yra norėta ką parašyti, kaip gal Platonas parašė savo Politeią. Bet reikia tą pastebėti, kad šišion nėra kas nors tik taip sau sugalvota. Valdžiava regėta sąryšyj su tautos gyvybe, kuomet ji tvirtėja, auga, kyla. O toji gyvybė suprasta nešama kūrybos žengimo.

Kiekvienas žmogus yra tos gyvybės srovelė. O ji tiek toj gyvybėj reiškia, kiek ji tą gyvybę stiprina. Pagal tai yra ir luomų svarbumas aiškintas. Nereikėtų į juos žiūrėti senu supratimu ar gal „naujovišku“ manymu, kad nebeturi būti luomų. Jie kaip tik yra tos lytys, kuriomis žmogus savo žmoniškumą neša į visuotinąjį gyvenimą ar iš jo sau traukia gyvybės sultis. Todėl ir čia nėra konstruotės.

Ir nėra manyta, kad dabar visa reikėtų pagal šišion parašytas mintis gal Lietuvoj statyti. Ne, norima sužadinti visas tautiečių sielas, kad numanytų, ką reiškia, kad žmogus gyvena ir kad jis yra tautos vaikas. Jam tad atitinkamai pasistengiant ir apsireiškiant, savaime vis daugiau įvyks, kas šišion, nors ir tik apskritai ir dar ne tobulai, yra pasakyta.

Kam nors statyti ar taisyti neužtenka to tik pageist ir apie tai ką sumanyti. Paprastai berods taip daroma. Todėl ir žmonių veikalai yra be jokios gilesnės prasmės. O žmogus yra viena kūrybos galių ir jos priemonė. Jo darbai turėtų šaknėti kūrybos gelmėse.

Todėl reikalas visas tas gelmes žmoguje sukelti. Visos žmogaus galios, giliausios ir paprasčiausiosios, turi iš lengvo įgaut palinkimą vienam dalykui vykint. Tuomet jis bus kuo svarbesnis. Valdžiava bus tokia, kokie yra tautos žmonės. Todėl pirm viso svarbu žmonėse tą didumą sužadint, iš kurio gali kurties tokia valdžiava, kaip ji šišion vaizduota.

 


 

VII. TAUTA IR ŽMONIJA 

 


ŽMONIŠKUMAS PASAULYJE 

 

Žinant tautos gyvybę ir gyvenimą, prisieina tikrai stebėties. Paprastai tik tėra laikoma svarbu, kas regima ir sučiuopiama. Bet kas tai prieš tautinį gyvenimą! Koks čia apsireiškia pilnumas! O nėra tasai tiktai kūno gyvybė. Labai maža toji tame tereiškia. Tikroji tautos gyvybė prasideda jausmais, geismais, protavimu ir manymu. Bet pati jos galybė skelbiasi tiktai veikiant tautos gyvatoj žmogaus dvasiai-sielai.

Nebus tam aišku, kas čia yra rūpimas dalykas, kurs žiūri į gyvus dalykus tiktai kūno akimis, tarsi visa gyvybė tebūtų tik koks regimų daiktų būdas. Daug geriau tas visa supras, kurs pastebės, kaip jųjų kitimas atsitinka. Susideda tam trys dalykai. Kad akmenėlis, jūrų bangų plaujamas ir supamas, iš lengvo apdyla, tai ne vien patsai akmuo, ir bangų galia ką reiškia. Akmuo taip apdyla, kaip koks yra jo sunkumas ir kietumas. Tas tai yra tame atsitikime svarbiausia.

Toks jau dalykas pastebimas augmenyje. Jis auga ir įgyja ypatingą pavidalą. Tam svarbu žemė, oras ir visos aplinkybės. Jos veikia augmenyj ir jo lytyje! Bet jame gyvas ir tas veiksnys, kurs išskečia augdamas iš lengvo visą augmens pavidalą. Seniau mokslas apie tą veiksnį nieko girdėti nenorėjo. Dabar jau be daug vingių į jį atsižiūri.

Bet šis veiksnys yra regimai kitoks negu akmens kietumas ir sunkumas. Jis yra toks žymus, kad galime tiesiog kalbėt apie augmenų veiksnį pasaulyj. Tik pastebėkime, kaip medis klesti, išvarydamas pumpurus, žiedus ir lapus! Kiek jis sudirba materialo, gamindamas savo malką! O kaip žemė kinta, kur augmenys yra veiklūs! Bet pagaliau reikia suprast, kad tas pats veiksnys visur čia reiškiasi, kur tik pasaulyje kas auga. Ne vien augmenys, bet ir visų gyvių, todėl ir žmogaus pavidalas yra jo kūrinys.

Kitas dar veiksnys randasi gyvulijoj. Regima čia yra psichinė gyvybė šalia kūną gaminančiosios. O per tą ir šitoji kinta. Ir visai kitaip gyvulys veikia pasaulyj negu augmuo. Bet ir jo gyvenimo skritulys yra visai kitoks.

Rodos, turėtų būt aišku kiekvienam manančiam, kad su gyvuliu atsiveria kita esamybės sritis. Ir gana čia jau naujoji mokslo šaka, vadinama biologija, įdomių dalykų moka pasakyti. Žiūri ji į kiekvieną gyvą dalyką kaip į atskirą esamybės reiškėją. Ir vis aiškiau išdėsto ji šią mintį.

Bet kur dar nuo gyvulio pasaulio lig žmogaus! Jeigu to nemato žmonės save mėgindami, tai, rodos, jiems turėtų pasidaryti tat numanu, tyrinėjant tautos gyvatą. Visai kita čia apsireiškia galybė. Daug gilesnės esamybės gelmės dar ja atsiveria. Neužtenka kalbėt tik apie biologijos ir psichinę gyvenimo sritį, bet reikia pastebėt ir dvasios-sielos valdžiavą.

Psichinis žmogaus gyvenimas yra nesulyginamai lobingesnis negu atitinkamasis gyvulio. Bet žmoniškumo sritis tik prasideda dvasios-sielos reiškiniais. Ir tiejie labai galingai žadina psichinę žmogaus asmens sritį.

Kad yra tai, ką vadiname žmonija arba žmonijos gyvata, dera iš to, kad žmoniškasis veiksnys, žmoniškumo potencija, veikia psichinėje, biologijos ir fizikinėj pasaulio srityj. Ir ne vien atskirame žmoguje. Žmoniškumo potencija yra svarbiausia kūrybos galia visame pasaulyj ir taip sena, kaip pasaulis stovi. Šita potencija ir erdvės bei laiko nešamas gyvenimas yra du atskiru veiksniu. Susitinka juodu žmogaus asmenyj. Ir iš to auga psichinis ir dvasinis gyvenimas. Jis auga, tai reiškia, jis didėja ir įvairėja amžių bėgyje.

Daug reiškia, kad graikai apie brolius ir seseris sakė, jie gemą iš tų pačių motinos įsčių. Gema kūnai iš kūno. Bet psichinė žmogaus gyvybė turi platesnę kilmę. Ji paeina iš tautos gyvybės. Toji yra motina psichinės žmogaus gyvybės. Bet žmogaus dvasia-siela tik tegali paeiti iš dvasinės esties.

Toji tai yra žmogaus asmenybės pagrindas ir tuomi kilmė žmoniškumo potencijos pasaulyje, kuri apreiškia savo būdu pasaulio kūrėją. Priklauso ji pasaulį kuriančioms galioms. Bet yra ji žinomųjų pasaulio potencijų galingiausioji.

Visi žmonės todėl yra, žiūrint į jų esmę, tos pačios kilmės ir todėl broliai. Neturėtų būti tarp jų priešingumų. Bet jų yra gana daug. Ir tai tegali reikšti, kad taip negali pasilikti, kad visa iš lengvo turi virsti kitaip. Iš lengvo turi pasaulyj, o pirma žmonijoj įsivyrauti žmoniškumas. Tenlink turėtų vesti pažangos kelias. Būtų tai kūrybos atsilukštinimas.

 


 

INDIVIDUALI IR SOCIALINĖ SĄMONĖ 

Minimas atsilukštinimas reiškiasi dvejaip. Jis atveria didesnes gilybes ir apima ir platesnes platybes. Pastebima tai visame kūrybos darbe, ir menkiausiame. Mineralijoj aiškiai matyt, kad atskiriems daiktams teikiamas individualus pavidalas.

Augmenijoj jau kiek daugiau pastebėt. Atskiri pavidalai įgyja daugiau savybių. Bet žymu labai, kad vienos rūšies pavidalai linksta sau lygius gamint be saiko. Ir taip rodosi, kad kūryba augmenijoj ne tiek individualumą, kiek socialumą vykina. Kad akmenėlis yra, žiūrint į jo formą, visame pasaulyj sau visai vienas, tad augmenys randasi rūšyse. Berods rūšys pačios skiriasi viena nuo kitos kaip akmenys, kurių ir yra visokių rūšių. Tik augmenijai mes noroms nenoroms priskaitome daugiau turinio ir todėl daugiau vertybės.

Didesni dar skirtumai matyti tarp gyvulių veislių. Bet ir pavidalų turinys yra didesnis. Tarsi gilesnės pasaulio gelmės gyvuliais pasemtos. Visai aišku yra, kad gyvulys daug daugiau reiškia negu augmuo. Jis gyvesnis. Jo kūnas daug pinkliau sumegztas. Nesulyginamai jis turi daugiau gyslų ir gijų negu augmuo. Jo pavidalai yra daug ypatingesni. Kiekvienas jųjų yra atskiras sau dalykas.

Bet, žiūrint į gyvulių gyvybę, į jų reiškinius, tad vėl aiškiai matyt, kad vienos veislės gyvulys apreiškia savo gyvybę visai tokiu jau būdu kaip antrasis. Kurs mėgintų užrašyt, paveikslui, žirgo amžiaus bėgį, greit pastebėtų, kad visame, ką vienas žirgas daro, jis apreiškia visą savo veislės, ne savo vieno ypatingumą. Jis tik tėra tarsi savo veislės atstovas. Tik visai menki mažmožiai skiria vieną nuo kito.

Visai kitoks yra žmogus. Jau kūno skirtumai yra gana ryškūs. Vis dėlto čia pastebėt giminių, tautų, padermių panašumai. Bet kad kūnai ir visai maža skirtumų teatrodo, kaip kartais dvynučių, tai psichiniai ir dvasios-sielos reiškiniai yra visai nesulyginami. Labai tai aiškėja, kad kas juos užrašo kas dieną nuo pat užgimimo.

Nėra du žmogų lygiu. Ir lygiuose prietikiuose du žmogų visai kitaip pasielgia. Žino tai labai gerai visi gyvėdžiai, paveikslui, liūtas. Tykodamas užnikt gyvulius, jis moka visiškai prisitaikint atskirų gyvių veislei. Bet kaip žmogų užnikt, to jis nesugeba. Nėra tam padavimų ir papročio. Kiekvienas žmogus kitaip apsireiškia. Todėl jis gyvėdžių ir yra bijomas.

Žmogus yra gyvis ne vien individualaus pavidalo, bet ir su individualia sąmone. Jame yra sušvitusi jau ir sąmonybė. Todėl jis ir vadinasi žodžiu aš. Tuo savo aš žmogus prasideda. Berods dažnai žmogus tuo žodžiu pažymi savo jausmų ir minčių gyvenimą. O tai yra apsirikimas. Tikrasis aš kyla iš dvasios sričių, iš esties labumo. Ir yra tai dalykas, kurį vertėtų tikrai nuodugniai išmanyti.

Su savo aš žmogus iškopia tarsi iš sąryšio su visu regimu gyvumu. Jis kaip koks aš yra sau vienas, lyg būtų viso ir visų apleistas. Ir jis ieško sąryšių. Bando pritraukti visokius turtus. Žemasis žmogus tai tedaro tik laikais. Bet kaip tik jo aš pradeda susimegzti ir susipainioti su geismais ir mintimis, tad jis beveik ir vien tik jais ir jomis rūpinasi, arba, kaip jis pats tiki, – savimi.

Sukyla jam berods ir linkimai prisiglaust prie kitų. Pats jo kūnas jaučiasi rištas neregimais ryšiais su kitais. Pirma su tėvais ir giminėmis, tad su antra gimtimi. Ypačiai šie linkimai, kurie suveda du skirtos gimties žmogų, jį giliai paima. Iš tų santykių vėl pasidaro ir nauja jo sąmonės savybė. Jo aš kinta. Jis nebesilieka susipynęs su savo, bet su kitųjų jausmais ir mintimis. Jo „egoizmas“ aprėpia jo šeimą, giminę ir pagaliau visą tautą.

Taip žmogaus aš ir vienu, ir antru žvilgsniu auga; tai gilėja, tai platėja, kol neatsikliudo iš lengvo visai ir nuo savo geismų ir minčių. Ir vis aiškiau numanyti, kad vienas žmogus nebėra sau atskiras dalykas esamybėje, regimame pasaulyje, bet kad jis yra atskira asmenybė dvasios-sielos srityj ir kad jis priklauso ypatingajai asmenybių eilei, vadinamai žmonija.

Į tąją berods dažnai žiūrima kaip į didį pavidalų skaičių. Bet, pažinę tautos gyvatą ir supratę, ką čia žmogaus asmenybė reiškia, rodos, negalėtų sunku būt išmanyti, kad žmonija susideda iš dvasinės srities gyventojų, būtent iš asmenybių. Iš jų spindi visiškai ypatingas galėjimas, palinkimas ir noras. Kūryba kiekvienu žmogum veikia nauju ir visai ypatišku būdu.

 


 

TAUTŲ KILMĖ IR JŲ TARPIMAS

Taip žmogus yra metafiziškas asmuo ir žmonija metafiziškas veiksnys kūrybos žengimui, esamybės atsilukštinimui, gyvybės klestėjimui. Galima jį palyginti su šviesa. Ir toji susideda iš atskirų spindulių. Tokiu jau būdu žmonija yra atskirų sąmonių, atskirų asmenybių skaičius.

Žiūrint tokiu žvilgsniu į žmogų ir žmoniją, jau kiek ir numanu, kaip tautos atsirado. Neseniai dar mokslininkai kalbėjo apie tautas kaip apie aplinkybių padarus. Dabar sako jas esant „kuriančių galių“ vaisiumi. Bet reikėtų tai dar aiškiau išdėstyti.

Supratus, kad žmonija yra dvasinių asmenybių skaičius, kad tos asmenybės auga, tai esti iš lengvo įsigali šiame pasaulyje, gilėdamos ir platėdamos, ir kita aiškėja. Be abejonės, daug padaro aplinkybės. Vienos priverčia žmogų vienaip apsireikšti, kitos kitaip. Ir veikdamas, dirbdamas žmogus kinta savo asmenybėje. Susitinka bendrame veiksme ypatingas žmogus su ypatinga aplinkybe, kaip ir su ypatingu pasaulio kraštu.

Auga tada žmogui ypatingos kūno galios ir apskritai visokios kūno ypatybės. Ir auga iš lengvo atskiras jausmų-geismų ir minčių-manymo gyvenimas. Pasidaro tikras psichinis pasaulis, vieno žmogaus ir toliau tad visos žmonių eilės. O visa tai yra vaisius reciprokinio veikimo tarp žmonių asmenybių ir aplinkybių, erdvinių ir laikinių. Bet tos asmenybės yra viso to priežastis.

Tokiu būdu ir tautos gyvata kuriama. Ji stovi artimame sąryšyje su gyvenamuoju žemės kraštu ir visomis aplinkybėmis. Tik negalima tai jos kilme vadinti. Toji yra pirmoj eilėj tos asmenybės, kurios gimimu į ją įeina ir ją minėtu būdu stato. Šis jų gimimas turi būt tvarkomas kūrybos dėsnių. Jeigu tos asmenybės auga, tad, rodos, aišku, kad kūrybos dėsniai joms turi skirti tinkamą tam dirvą. Todėl jau ir tos asmenybės, kurios susivokia atskiroj tautoj, yra ypatingos.

Tuo tautos buvimas laiduojamas. Bet iš to ir matyt, kaip ji pati yra gimusi. Ypatinga asmenybė kūrė augdama savo pasaulį, kurs tinkamas buvo ir kitiems tarpti. Bet šis darbas eina dvasinėse gyvenimo srityse. Tose gelmėse randasi tai tautos kilmė. Iš čia gali būt ir statytas tautos tikslas. Kaip tauta svarbi atskiram žmogui, taip ji svarbi ir žmonijai.

Nėra ji tokia jau pradžioje. Bet ji iš lengvo svarbėja, tautos gyvatai tarpstant. Tam dera tautos gyvenamoji šalis ir tautos amžiai. Bet labiausiai įsigemančios žmoniškos asmenybės. Kaip jos pačios, taip ir visa tauta individualinasi. Tautos gyvata nuolat aiškiau įgyja atskiros asmenybės pobūdį.

Rodos, kad tai būtų pirmasis tautos siekimas. Ir tam jai amžiai skiriami. Visai nežiniomis tautos vaikai atitinkamai gyvena, tai daugiau sau vieni, tai daugiau su kitais tautos vaikais. Kartais eina tokių linkimų bangos per visas tautas. Atrodo laikais, tarsi tautos irtų. Jos vaikai nelabai tesirūpina kitais. Tad vėl visi telkiasi karštai krūvon ir skiriasi griežtai nuo kitų tautų.

Mūsų laikas yra kaip tik toks, kuriuo įvairios tautos kiek tiktai galėdamos tvirtina savo ypatingumą. Bet atskiri žmonės tautos skritulyj, pačioj jos gyvatoj, vėl daugiau negu kitais laikais rūpinasi socialiu gyvenimu, tautos vienopumu ir jos vaikų sanklausa.

Ir labai svarbu suprast tautų norų ir tikslų kryptį. Seniau tūlos tautos buvo savo kultūros žengimu įvestos į tokią padėtį, kad visas savo galias kone vien teteikė apsigynimui. Ir tam taupė beveik visus materinius savo turtus. Dabar pradeda vėl visos kreipties daugiau į psichinį ir dvasinį savo turtą ir gyvenimą ir tiki čia turint savo gyvybę ir stiprybę.

Reiškia tai berods pažangą. Bet tautos vienopumas, jos individualybė tuo dar nedaug telaimi. Nesutelkia atskirus asmenis tai, kad kiekvienam tas pats dalykas yra svarbus, bet kiek visa tauta reiškia kiekvienam tautos vaikui.

 


 

SĄMONIŲ SANKLAUSA 

Praskaidrintas žmogaus sielos žvilgis žiūri su ypatingu supratimu į visą gyvenimą. Atrodo jam tasai didžiu gyvybės sandaru, kuriame kiekvienas dalykėlis, ypačiai kiekvienas gyvis, yra toks, kad geriausiai tinka sugyventi su visa esamybe. Visoj jos visatoj kiekvienas gyvis turi savo vietelę ir ją geriausiai pildo. Kūryba jį laiko toj vietoj savo globoj.

Ir tikrai nuostabūs yra santykiai tarp atskiro gyvio ir viso gyvenimo. Gyvis yra tarsi mažas indelis, į kurį iš gausiausios visumos tiek liejasi jėgų, kiek tame indelyje telpa. Kitais žodžiais: kiekvienas gyvis yra ypatinga sąmonė, kuri iš didžiosios esamybės tiek pasirenka, kiek ji patirti įstengia.

Tie gyviai, kurie vos tik tėra gyvi materijos krisleliai, pasiima katras gal du tris esamybės įspūdžius. Jiems visumoj nėra daugiau. Koks menkas jų gyvumas, kokia tamsi jų sąmonė, tokia kurčia ir negyva jiems yra ir visuma. Kitokia ji yra gyviams su šviesesne sąmone.

Ir taip ji tarsi gyvėja, einant aukštyn per gyvių eilę lig žmogaus. Vis daugiau telpa atskiruose gyviuose, ir vis geriau jie iš esamybės įspūdžių sudaro pasaulį. Žmogus pagaliau savo sąmonėj aprėpia neapsakomą erdvės platybę su visu jos turiniu. Ir ne vien tai. Esamybės gelmės jo sąmonėj telpa, jei ne kitaip, tad nors tiek, kiek jos amžiais apsireiškia.

Yra tame berods tarp žmonių skirtumų. Vieni vos mažą skritulį apžvelgia, kiti platesnį. O tūli jau siekia net esamybės bekraštenybių ir gilybių. Dažnai rodomas skirtumas tarp girinio ir aukštos kultūros žmogaus. Ir lyginami juodu, žiūrint į jų sąmonės turinį ir kaip tasai atitinka esamybės turinį. Pirm neilgo laiko net buvo tikima, kad kultūros žmogaus sąmonės turinys esąs ir visos esamybės turinys. Bet dabar, manytojams kiek išprusus, matoma, kad ir žmogaus sąmonės turinys tik atitinka esamybės turinio dalelę.

Bet žmonių sąmonės nesiskiria tik savo turiniu. Tasai visuomet yra toks, koks yra sąmonės šviesos ir platumo laipsnis. Tuo vyriausiai skiriasi žmonės. O tat yra labai svarbu. Tik įvairių šviesos laipsnių žmonės gali tiksliai gyventi su viens kitu.

Menkos šviesos sąmonė teaprėpia beveik vien tą, kas jai tenka iš regimų dalykų veikimo. Kitos sąmonės apšviečia vyriausiai jausmus-geismus ir ūpus, kitos vėl daugiau mintis ir jų gyvenimą. Pagaliau yra ir sąmonių, kurių šviesos branduolys yra dvasios-sielos gyvybė. Bet tosios ir labai plačiai siekia gyvenime. Dar yra pastebėtina, kad sąmonių santykiai su savo turiniu yra nevienokie. Tūla sąmonė gyvai nutveria savo turinį, kita jį tiktai vos paliečia. Ir kitų dar yra skirtumų.

Žmonių sugyvenimui tai daug reiškia. Mat jie vienas kito sąmonės yra turinys. Ypačiai svarbu tai yra tautos vaikų gyvenime. Jeigu jų sąmonės bus lygios šviesos, jie maža tereiks vienas kitam. Ir tautos gyvatoj bus menkos sankabos. Bet gyvesnės šviesos sąmonės, kitas turėdamos savo turiniu, visą tautos būtį pataiso.

Ir kaip tik pradeda rastis sąmonių skirtumų, tautos ir ima tvirtėti, atsigauti, augti. Šviesesnės pasiekia tamsesnes ir jose žadina jų šviesą, tuo darbu pačios daugiau su-švisdamos. Taip vieni kitiems dera, ką kūryba visu gyvenimu pasiekti stengiasi, būtent sukelti daugiau gyvybės, daugiau sąmonės.

Tam tai ir susitelkia žmoniškos asmenybės'vienoj tautoj. Joms, kad galėtų tarpti, nėra vien naudingos aplinkybės, bet apskritai tautos padėtis ir būtis. Ir jos gyvena viena su kitomis. Asmenybė su menka sąmone telaiko maža savyje. Šviesesnė sąmonė aprėpia daugiau. Ir taip susipina visas žmonių skaičius, kurs yra įsigimęs į tą patį kraują, į tą patį psichinį gyvenimą, kurs yra tautos gyvata. Pasidaro tikra tautos vaikų sąmonės sanklausa.

Palaiminta yra ta tauta, kurioj gyvena žmonių su sąmone, laikančia savyj ne tik vienus antrus tautos gyvatos dalykus ir tautos žmones, bet kuri jau aprėpia visą tautos gyvatą. Ir ne tik taip, kad ją laiko savo turiniu, bet ją ir prisunkia visa žmoniška savo didybe.

O tai labai daug reiškia. Visa meilė, visas teisingumas, visa grožybė ir teisybė, visas malonumas, kurs iš jos spindi, leidžiasi į kiekvieną ir vargingiausiąjį tautos vaiką. Ir visi atveria savo sielos akis žiūrėt į viens kitą ir suprast viens kito reikšmę, laukdami iš viens kito kuo tyresnio žmoniškumo.

Ir kiek tasai pabunda, tiek tauta pasiekia savo uždavinį. Kiekvieno atskiro žmogaus pasistengimas žmogumi būti yra todėl labai svarbus. Jo žmoniškumas derės kitiems pakilti. Žmonės noksta sąmonių sanklausoj. Tauta tampa tobulesniu vienetu ir gali kuo daugiau reikšti kitoms tautoms.

 


 

TAUTŲ SANTYKIAI 

Nėra toks tautos tobulumas, apie kurį ką tiktai kalbėjome, sau tikslas. Žmonijos asmenybės susispiečia į tautas tokiu pat keliu, kaip visa esamybė atsiskleidžia. Jos sąmoningumas eina šviesyn ir platyn, pilnyn. Tam tautos įgyja vis daugiau individualumo. Bet jos tam ir stojasi į sąryšį viena su kita ir tūlos su kitomis.

Kartojasi taip santykiai, kurie pastebėti yra tarp atskirų žmonių. Tautos pasitinka viena kitą su savo ypatybėmis. Apsireiškia viena kitai materiniu savo būviu, psichiniu savo gyvenimu ir gal ir savo dvasios-sielos esimu ir būtimi. Ir taip sužadina kitoj tautoj atitinkamas galias ir atitinkamą turinį.

Nėra tautų santykiai jau dabar tokie kaip tarp kilnių žmonių. Priešingai, tautos dažnai pasiekia viena kitą žiauriu būdu. Nors prisieina tą pasakyti apie valdžiavas, kurios pirm neilgo laiko dar tarėsi atstovaujančios tautoms. Bet ir, nežiūrint į tai, tautos apskritai kaipo vienetai mažiau apreiškia žmoniškumo negu atskiras žmogus.

Taip vyriausiai tautos pasidaro jaučiamos kitoms savo sunkumu, kūniškumu. Ir sukelia viena kitai daug vargo ir skausmų. Net dviem tautom susiliejant, kraują sudedant, išeina viso ko. Sako tūli mokslininkai, kad nerimastis, kurs pastebimas tūlose tautose, kyląs iš mišraus kraujo.

Vėl ir atsitinka, kad viena tauta užgula kitą savo geismais ir troškimais. Bruka jai savo būdus, savo kalbą, užneria jai savo manymo tinklus. Ir kartais tuo visai įsiurbia kitos tautos gyvatą į savąją.

Berods įvyksta tat tik tuomet, kad ryjamojoj tautoj nėra sąmonių sanklausos ir kad nėra čia sąmonių su turiniu, joms tekusiu jos dvasiai-sielai gyvenant, o ryjančioji tauta yra sąmoningesnė, turi daugiau ir svarbesnio turinio, kurs nėra vien materinis, bet ir kitų daiktų atspindinys.

Iš to gal aiškėja, kad ta tauta yra kuo stipresnė, kuri turi daugiau dvasios galybės, kurioj sąmonių turinys yra psichinis-dvasinis ir kurs daugiau šviečia. Tokios tautos, nors laikais ir pavergtos, išlieka jų vergėjams pranykstant. Bet būtina yra, kad tos tautos krautų daugiau dvasinio, o ne „materinio“ turto.

Tuomet tokia tauta nėra išnaikinama. Paprastosios kovos teatsitinka tarp materinių pavidalų. Juos pasiekia ginklai. Tiejie gali juos kaip ginti, taip ir sunaikinti. Bet nieko negali jie padaryti psichiniam ir dvasiniam turtui. Prieš tąjį galima veikti tiktai dvasios ginklais. Ir čia bus laimėjimas toj pusėj, kurioj daugiau bus sąmoningumo.

Už visas tautas aukščiau stovi toji, kuri savo visatoj yra aukšto žmogaus sąmonės turinys. Globiama jos dvasios-sielos, ji iš lengvo atspindi visą žmoniškąją jo gyvybę. Gaminasi naują kultūrą jos gyvata. Ir su tos tautos amžių užeina nauji laikai.

Tokia tauta tad ir nebegali užgulti kitų ir bandyti jas praryti arba joms uždėti savo ypatingumo antspaudą. Ir negali ji lenktyniuoti su kitomis dėl įvairių paprastų žmonių rūpesnių dalykų. Yra ji iškilusi iš kitų tautų eilės, kaip kilnus žmogus kitų žmonių tarpe.

Nebėra jam galima kitais naudotis savo tikslams. Ir nebėra jam galima varžytis su kitais dėl kokių nors turtų. Nė nebgali jis lenktyniuoti su kitais, norėdamas juos pralenkti turtingumu, gyrių, savo gabumu, jeib jis pasiektų pirmą vietą. Jis augina aukščiausias savo galias ir jas apreiškia kitiems žmonėms, ar tuo nesužadintų ir juose atitinkamų jėgų.

Taip ir tikrai kilni tauta vien tegali pasistengt augint gyviausiąjj žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu, kad joms kas įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama. Tuomet kitose tautose auga atitinkamas žmoniškumas kaip augmenys saulėje. Tik bus jis kitas, nes noks kitoj tautoj.

Tokia tauta tad nėra sugriaujama. Pildydama aukščiausiąjį kūrybos liepimą, ji yra ir galingiausioji. Kūrybos visagalia yra ir jos galia bei stiprybė. Nėra tad šiame pasaulyje, kas jai kenkti galėtų ir kas norėtų tai padaryti. Visos tautos nusilenktų prieš tokią tautą.

Pagaliau dar vienas dalykas šišion minėtinas. Yra žmonijoj ypatinga žinia, gal ir tik toks numanymas, kad susimaišiusios tautos tikru laiku kiekviena vėl atitrauks iš kitos savo kraują. Tautai augant, tatai suprantama. Kaip ką tik aiškinta, ji vis galingiau pritraukia, kas bet kokiuose santykiuose su ja stovi. Bet ir ypatingas gamtos dėsnis, kurį surado dažnai dabar menamas botanikas Johanas Gregoras Mendelis (1822-1884), daug apie tai sako. Apdulkinus žiedus vienos pupų rūšies dulkėmis kitos, vaisiai buvo mišrios rūšies. Bet jau sekančioj kartoj pradėjo atsitaisyti atskiros rūšys. Radosi pupų su skirtomis ypatybėmis vienos ir antros rūšies vienoj ankštyj. Ir pasirodė, kad nėra galima dviejų rūšių augmenų pasiliekamai sumaišyti. Tas pats dalykas pastebėtas ir tarp gyvulių, nors čia jau santykiai pinklesni ir atitaisymas prasideda keliomis kartomis vėliau [13].

Rodos, kad ir žmonėse turėtų tas pats dėsnis veikti. Bet dalykai čia, kaip suprantama, dar daugiau sumegzti yra. Tačiau tas dėsnis, rodos, išguldo tai, kad tūloj šeimoje randasi visai skirtų žymių vaikų, vieni yra šviesūs, kiti tamsūs ir ktp. Ir jų linkimai bei kitos ypatybės labai skiriasi. O kad tie vaikai vėliau susidėtų su žmonėmis panašiais į juos, jų padermė vis daugiau skaidrėtų.

Pamename šį dalyką ir dėl to, kad jis aiškiai parodo, jog rūšies, veislės, padermės, giminės ypatybės kyla iš atskiro dalyko esmės. Toji ypatybė gali būt laikui drumsčiama materinių maišymų, bet nešalinama. Tiktai esmė, kišdama, gali ir pavidalą galutinai taisyti. Ir taip išeina, kad tautos stovi pagaliau visai atskiru pobūdžiu viena šalia kitos.

 


 

ŽMONIJOS VIENYBĖ 

Tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaidosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta tam yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą.

Visoj žmonijoj iš lengvo vis daugiau išauga šviesios sąmonės asmenybės. Ir jos įsigema į tautas, kurios su ypatinga savo būtimi ir su savo aplinkybėmis joms yra reikalingos kaip jos anoms. Ir taip tobulėja tautos ir vis daugiau reiškia žmonijoj. Berods ir dingsta tūlos tautos. Yra tai ženklas, kad jos netiko kūrybos darbui. Pastovumo tik tas dalykas teturi, kurs gyvena su kūrybos galiomis ir jai tarnauja.

Tokiu būdu tad yra visokių tautų. Ir jų santykiai tiek bus geri ir žmoniški, kiek atskira tauta tinka žmoniškumui augint. Žemo laipsnio tautos todėl savo santykiuose maža apreikš žmonijos vienybės. Bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos būtis ir padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svar-bėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę.

Ir čia daug reikš atskiri žmonės, kurie yra toli pralenkę paprastojo mums žinomojo žmogaus laipsnį. Turėdami savo sąmonėj savo tautą, jie atsimins ir kitas tautas. Jų sąmonė, tiek prašvitusi, kad jau siekia pasaulio kūrėjo širdį, nebegali apsistoti tik prie vienos savo tautos.

Berods kraujo ryšiai juos trauks vis dar į vieną tautą. Ir jie bus tarsi tos tautos siela. Bet jų žmoniškumo laipsnis juos iškelia toli ir iš pakilusios tautos. Ir tūliems jie vos yra suprantami. Negalima kitų žmonių su jais palyginti. Jų asmenybės yra žmoniškumo saulės tarsi spinduliai. Todėl tos asmenybės sudaro sau atskirą draugiją. Beveik, sakyčiau, atskirą tautą.

Bet ji jau nestovi šalia kitų tautų, kurios turi savo kraują, sravėjusį per amžius ir atnešusį į šį gyvenimą vis naujų žmonių pavidalus. Jie stovi po kitais gyvenimo įstatymais. Kūnas ir kraujas jiems maža tereiškia. Yra jie tas kūrybos vaisius, kurs noko esties srityj, vadinamoj žmoniškumu. Yra jie ta draugija, kuria pasiekta pasaulio atsilukštinimo pilnybė.

Bet ji jau nestovi šalia kitų tautų, kurios turi savo kraują, sravėjusį per amžius ir atnešusį į šį gyvenimą vis naujų žmonių pavidalus. Jie stovi po kitais gyvenimo įstatymais. Kūnas ir kraujas jiems maža tereiškia. Yra jie tas kūrybos vaisius, kurs noko esties srityj, vadinamoj žmoniškumu. Yra jie ta draugija, kuria pasiekta pasaulio atsilukštinimo pilnybė.

Juose yra žmonijos vienybė įvykusi. Jų išmintis yra žmonijos dvasia, ir jų meilė jos siela. Bet jų galia yra ir kūrybos galia. Iš čia plaukia visa, kas žmoniją veda aukštyn. Iš čia plūsta visos bangos atskiroms tautoms kopti evoliucijos keliu ir iš lengvo numest visa, kas jas skiria ir visiškai tuo gyventi, kas vienija. Pagaliau ir tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurios ištarnavusios pranyksta.

Toli dar už akių šita žmonijos būtis. Bet kaip seniai jau žmonija mąsto apie savo amžius, ji ir kalba apie šį žmonijos vienijimą. Ir visose tikybose atsispindi žinojimas apie žmonijos aukštybę. O kur šis žinojimas gyvesnis, čia tautos gyvata ir yra šviesesnė. Tas žinojimas, nors tik tiek tikras kaip koks sapnas, yra patsai žmonijos pasiilgimas aukštesnės, pilnesnės gyvybės, pasiilgimas tikrosios žmogaus didybės.

O tam pasiilgimui pareina nuolatai galia iš vieno tikro dalyko. Kaip žmogaus sąmonėj tūno didė esamybės dalis, kaip iškilusio žmogaus sąmonėj nešama visa tauta, pagaliau net žmonija, taip ir su žmonija ir visas pasaulis gyvena tame, iš kur visa turi savo kilmę, savo gyvybę ir tikslą.

Šitą numanyti yra kaip tik sąlyga visam tautų kilimui ir pagaliau žmonijos vienybei vykinti.

Dažnai jaučiama, kad gyvenimas yra labai sunkus. Suvaržęs jis žmogų laiko ir veda ten, kur kūryba jį vesti liepia, tarsi ji būtų geležinė, nenumaldoma. Bet iš tikrųjų ta sąmonė, kurioj visa, tai ir gyvenimas, esti, yra savo esmėje išmintis, grožė ir meilė. Ir iš lengvo ji savimi vis daugiau prisunkia visą esamybę.

Iškilusiejie žmonės, kurie tai numano ir tą sąmonę su širdingu atsidėjimu pasitinka, stovi jau dabar už tikrąją visos žmonijos vienybę. O Amžinoji Meilė laukia, kad kiekviena tauta, kiekvienas žmogus ją pajaustų ir mylėtų ir tuo žmonijos vienybę kurtų.

 


 

PRIERAŠTIS 

Šį savo veikalą parašiau, susipažinęs su tūlais tam reikiamais svarbesniais vokiečių kalba išleistais veikalais, kurių žymiausius šišion užrašau:

Gustav F. Steffen, Der Weg zu sozialer Erkenntnis.

Eugen Diederichs, Jena, 1911. Leopold Ziegler, Volk, Staat und Personlichkeit. S. Fis-cher, Berlin, 1917. Kurt Breysig, Die Geschichte der Menschheit. G. Bondi, Berlin, 1907. Franz Oppenheimer, Der   Staat.   Rūtten   u.   Loening,

Frankfurt a. M., 1912. Rudolf Stammler, Rechts- und Staatstheorien der Neuzeit. Veit u. Comp., Leipzig, 1917. Bruno Bauch, Vom Begriff der Nation. Vortrag. Reut-

her u. Reichard, Berlin, 1916. Dr. Andreas Voigt, Die sozialen Utopien. G. J. Goschen, Leipzig, 1906. Dr. Rudolf Steiner, Die Kernpunkte der sozialen Frage.

Greiner u. Pfeiffer, Stuttgart, 1919. Dr. Rudolf Eisner,   W6rterbuch   der   philosophischen

Begriffe. Mittler u. Sohn, Berlin 1910. (Artik. Rechtsphilosophie.) Jakob Baron von Uexkūll, Bausteine zu einer biologischen VVeltanschauung. Fr. Bruckmann, Mūnchen,

1913. Walter Rathenau, Von kommenden Dingen. S. Fischer,

Berlin, 1917. VVilhelm   Wundt,   Probleme   der    Volkerpsychologie.

Ernst VViegandt, Leipzig, 1911.

Ernst Sigfrid Hartig, Landstadte und Landgeimeinden als Trager und Mittelpunkte technischer Kultur ir t. t. A. Deichert, Leipzig, 1919.

 

Paakinu dar ir į tai, kad šiame rašte tūli žodžiai vartojami, kurių kitur dar nepritikome. Jų prasmė yra aiški iš sakinių. Bet šišion tūlus dar tyčia parašysime, jeib neliktų abejojimo, kas jais norėta pasakyti.

Žodžiu esamybė kalbame apie tą esties (viso, kas esti) dalį, kurią erdve ir laiku ir kauzalumu suprantame. Būtis reiškia atskirą esimo ypatingumą (vok. Zustand). Buvimas yra trunkamasis esimas, būvis – esimas su materiniu pagrindu. – Esmė reiškia dalyko branduolį (vok. das Wesentliche), asmenybė yra asmens esmė (vok. Wesen-heit). Aukštas sąmonės laipsnis šišion vadinamas sąmonybe.

Rašyboj priėmiau daug to, kas kitur vartojama. Rašiau, nors labai abejodamas, ar taip geriau: šišion, aukštas, daiktas ir t. t.

Pataisyt reikėtų šias vietas: 14 puslp. 10 eilėj iš viršaus turi būti skaitoma būtis, ne padėtis; 16 puslp. 2 eilėj iš viršaus – sumegzta; 20 puslp. 2 eilėj iš apačios – esamybės, ne regimos būties; 23 puslp. 2 eilėj iš apat – būtis, ne padėtis. (Kursyvas. – .Red.) *

Širdingai atsimenu ir geriausio mūsų kalbos žinovo Jono Jablonskio man suteiktų patarimų. Skaitęs pirmus 32 psl., jis man jų visą eilę surašė. Gaila, kad jam nebuvo galima man daugiau jų atsiųsti. Berods naudingi tegali būti tokie patarimai asmeniškai pasikalbant. Tai nebuvo mum lemta. Todėl šis raštas kalbos žvilgsniu tūlus dar dalykus su savim neš į tautą, kurie negeistini. Bet, žinant kitų tautų raštijos istoriją, nėra tai labai apgailėtina. Ką kitos tautos pasiekė kelių šimtmečių laiku, neturėtume norėt pasiekt keliais metais. Rods reikia vengti, kas priešinasi protui, bet šiaip tik iš skaidresnio manymo laukt skaidresnės kalbos ir rašybos.

Tilžėj spalis 1920 mt.

Vydūnas

* Šiame leidinyje jau pataisyta nurodytose vietose. (Red.)

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata