Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 MOKSLAS, MENAS IR DORA 

 Ką žmonės daro ir veikia, nėra kas kartą tiktai vienos asmens gyvybės srities reiškinys. Kiekvienam veikimui susideda dažnai akstinai iš kelių sričių. Todėl žmonių pasielgimas ir jų darbai dažnai ir yra didžiai neaiškūs, turi mišrumo pažymius. Tūli todėl ir nežino teisingai spręsti apie žmonių veikimą. Vadina jį tai nežmonišku, gyvulišku, tai vėl žmonišku, kilniu, vaiskiu. Bet kur vienas prasideda ir kitas baigiasi, pasakyti jiems sunku.

 Apskritai, žiūrint į tai, ką žmonės daro, ką jie padirbę ir gaminę yra, pastebimi trys dalykai, dėl kurių žmoniškumo nebėra abejonės. Yra tai mokslas, menas ir dora1. Daug apie juos yra jau sakyta bei rašyta. Bet lyg vis dar ne su tikru supratimu. Rodos, kad vien atbojant asmens gyvybės sritis jų prasmė ir reikšmė aiškėja. Jie neša žmoniškumą į pasaulį. Ir tiktai jie. Visa, kas be to paeina iš žmogaus, turi savo kilmę žemesnėse asmens gyvybės srityse ir atrodo tiktai žmoniška, kadangi žmogaus asmenybė jų žingsnius lydi.

 1 Apie tai esu kiek plačiau rašęs kitame savo veikale, kurį ketu vėliau, jį kiek pataisęs, su titulu „Sąmonė" išleisti.— Primenu šišion ir tai, kad tikyba, kuri šiaip dar laikoma žmoniškumo reiškiniu, užima visai kitą vietą. Ji nėra objektyvus dalykas. Tik nesusipratimas jį gretina s  mokslu, men  ir dora. Toliau bus  apie ją  dar  kalbama.

 Yra berods mokslas, menas ir dora jau žmoniškumo reiškiniai, kaip jie pakyla iš atskiro žmogaus asmenybės. Todėl jie ir neša žymiai individualumo pobūdį, nors moksle tas dėl tūlų priežasčių nedaug tesveria. Bet augte jie teauga draugijiniame gyvenime. Vien žmogui atsiliepiant į žmogų, kaip tai ką tik aiškinta, žmonės subruzda kurti savo mokslą, meną ir dorą. Bet neketama šišion daugiau apie tai kalbėti, kiek draugija čia dalyvauja, bet vyriausia apie tai, ką mokslas, menas ir dora žmogaus gyvenime apskritai reiškia, iš ko tad aiškėja ir jų svarbumas tautos gyvatoj.

 Plačiausią vietą čia užima mokslas. Jis turi artimiausiuosius santykius su pasaulio supratimu. Ir dažnai jo reikšmė neskiriama nuo tojo reikšmės. Tačiau reikėtų suprast, kad mokslas yra dalykas, kuriame daugiau sveria pasaulis, pasaulio supratime – daugiau žmogaus asmenybė. Mokslas šitam suneša materialą. Todėl mokslas ir geriau talkoj pavyksta.

 Nežiūrint į tai, apie mokslą galima tą patį pasakyti, kas jau aiškinta apie tai, kaip stojasi pasaulio supratimas. Mokslą gelba gamint kiekvienas žmogus iš pat pirmo akies mirksnio savo sąryšio su regimuoju pasauliu. Jis renka įspūdžius iš esamybės. Iš tosios turinio jis bando paimti, kas tiktai galima, į savo sąmonę ir jąja visa persunkti.

 Pastebėtina yra, kad esamybės turinys neįeina į žmogaus sąmonę toks, koks jis yra. Ir vien jojo dalis jam tetenka. Pirma pasiekia jis žmogaus organizmą, būtent kūną, tojo jusnis, per tas tad jausmų-geismų ir toliau minčių gyvatą. Bet visi šie laipsniai esamybės veikimo lipami tiktai, žmogui ir pirmąjį jau pasitinkant.

 Žmogus laiko savo kūną, šį tarpininką tarp esamybės ir savęs, savo sąmonėj ir jam suteikia žmoniškumo. Taip tad įvyksta, ką vadiname žinojimu, iš kurio tad išauga mokslas. Yra jo visokių laipsnių. Visa dera iš to, kiek esamybės turinys, kurs yra tapęs sąmonės turiniu, yra tos sąmonės persunktas. Jeigu šis persunkimas tėra labai menkas, kalbama apie naivų mokslą. Tokį gamina bemoksliai žmonės ir (seniau) gamtos mokslininkai. Kuomet sąmonės turinys jau tvarkomas vienu žvilgsniu, kalbama apie tikrąjį mokslą. Aukščiausiąjį laipsnį užima išminties mokslas.

 Čia sąmonės turinys yra visiškai valdomas sąmonės šviesos. Ant žemesniųjų laipsnių vis dar grumiasi turinys ir sąmonė. Ant žemiausiojo laipsnio vyrauja turinys. Sąmonė tad visai dera iš savo turinio. Todėl naivaus manymo žmonės ir tiki savo sąmonę paeinant iš smegenų, kas tiek jau reiškia, kaip iš savo turinio.

 Negalima taip manyti, kuomet suprasta, kad mokslui kurti nėra vien reikalinga rinkti įspūdžius, įsižiūrėti į esamybės turinį, bet kad pirm viso svarbi sąmonės šviesa, žmogaus įsigalėjimas regimame pasaulyje. Šitą numanydami todėl tūli ir, nors ne visai suprasdami dalyką, sako, kad su mokslu žmogus svarbėja pasaulyje, kad mokslas esąs kultūros gimdyvė, kad žinojimas esąs galia ir t. t. Atsimindami, kas sakyta apie pasaulio supratimą, teisingiau spręsime ir apie mokslo vertybę. Jis suneša tam supratimui materialą ir tuo pasidaro svarbus.

 Ir tai atbojant tik tegalima kalbėti apie tai, kad žmogus mokslu nuvaldo pasaulį ir kad tasai virsta toks, koks yra žmonių mokslas. Juo žmogus kuria, stato ir ardo pasaulį. Visa, kas pasaulyj esti, žmogus savaip taiso, jei tat jam tik prieinama. Mineralija, augmenija, gyvija ir net pati žmonija tai numano. Bet nereikia pamiršt, kad iš tikrųjų tik veikia žmogaus  pasaulio supratimas.

 Vėlgi ir pasakyti reikia, kad koks žmogus yra, toks bus ir jo mokslas. O jo mokslas bus toks, kokia yra ta tauta, kurios jis vaikas. Tautai stovint ant žemo sąmoningumo laipsnio, jos mokslas bus menkas. Jis bus didesnis, tautai tvirčiau persunkiant jai prieinamąją esamybės dalį.

 Kiek ji tai padaryti gali, tiek ji pasauliui reiškia, tiek ji jo gyvenime bus veiksnys, tiek ji pasaulio kūrimo pamatui suneš daiktų. Pirma berods tik savo pasauliui, savo gyvatai. O čia kiekvieno žmogaus darbas svarbus. Kiekvienas yra žmoniška asmenybė, kiekvienas daugiau ar mažiau sąmoningai pasitinka ir pasirenka esamybės įspūdžių ir rodo juos kitiems. Ir taip mokslą plačiausia prasme kuria kiekvienas ir menkiausias tautos kūdikis.

 Visai kitas dalykas yra menas. Ir juo apsireiškia vyriausiai žmogaus asmenybė, jo dvasia-siela. Bet visai nauju būdu. Menu žmogus nenori pasaulio nuvaldyti, kaip mokslu (pasaulio supratimu). Jis menu keliasi tiesiog į pasaulio dalykus, kurie yra prieinami jusnims. Jiems jis tiek savo asmenybės suteikia, kiek tai galima, taip kad jie visai nušvinta aukštu sąmoningumu, kurs tačiau niekas kitas nėra, kaip tiktai žmogaus sąmonės pašvaita. Padaro tai visos meno šakos savo ruožtu. Ir tuo menas yra tarsi žmoniškumo pranašas.

 Berods menas nėra lygus visose savo šakose. Kalbėdami apie jausmų-geismų sritį, jau pasakėme, kad žmonės vieni kituose atitinkamus jausmus sužadina, savuosius prikergdami prie kokio dalyko, veikiančio jusnis. Dažnai manoma, kad toksai jau yra ir meno dalykas. Bet jis tuo tik tėra, jeigu jam prisideda ir pačios žmogaus asmenybės kilnybė. Ir meno gaminiai tuo skiriasi, kiek tos asmenybės antspaudas bus ryškesnis ir kas, be to, vyriausiai apsireikš: jausmai-geismai, ūpas ar mintys.

 Menas nestato regimojo pasaulio, kaip tai daro mokslas. Bet jis savo būdu kuria kiekvienu veikalu mažą pasaulį, kaip to savo pasaulio supratimu nori kiekvienas žmogus. Tik meno pasaulėliai skiriasi pagal patyrimo sritis. Vieni yra girdimi, kiti regimi, o čia tai daugiau erdviniai, tai daugiau laikiniai; kiti vėl yra kartu girdimi ir regimi. O tų pasaulėlių saulė yra žmogaus asmenybė.

 Labai svarbu žinoti, kad ryškiau negu mokslu kiekviena tauta savaip parodo savo esmę meno dalykais. Savo mokslu kiekviena tauta kaipo kūrybos veiksnys kuria pasaulį savo būdu, bet savo menu ji regimame pasaulyje parodo, kokia jai yra jos žmoniškumo varsa. Meno dalykai turi tautos asmenybės antspaudą. O tasai pasidaro todėl tiek žymus, kad menas ir akims bei ausims parodo, jog žmogus yra kūrėjas.

 Skirtumas tarp mokslo ir meno tuo yra visai aiškus. Moksle žmogaus dvasia stengiasi visą esamybės turinį savo asmenybe persunkti, mene jis bando šio regimo pasaulio dalykams tik uždėti savo asmenybės vaiskumą. Moksle žmoniškumas yra veikiama galia, mene jis pasirodo esamas. Ten jis viduje veikia, šišion jis pasidaro regimas ir girdimas.

 Menas kreipiasi vien tiktai į žmones. Jis nėra dalykas gyvuliams. Jie meno negali būti pasiekiami. Nors ne taip, kad galėtų į juos tarti meno prasmė. Ir menko žmoniškumo žmonės maža ar visai neatjaučia meno. Todėl Menas kreipiasi vien tiktai į žmones. Jis nėra dalykas gyvuliams tokiais laikais, kuriais žmoniškumas silpsta, menas ir nebetenka savo svarbumo. Ir jo vietą užima meno pamėgdžiojimai.

 Tuomet berods ir mokslas silpsta. Vis tik jis pasilieka šiek tiek veikiamas. Ir jo pasiekiama visa gamta: mineralai, augmenys, gyvuliai ir žmonės. Vieniems žmonėms savo žmoniškume pasilpus, kiti gali pasilikti žmonėmis ir savo mokslu apsireikšti. Nesą mokslą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys, menas, tam priešingai,— tiktai kelių žmonių.

 Dora stovi kaipo trečias žmoniškumo žymis šalia mokslo ir meno. Ji yra kaip mokslas visiems žmonėms būtina, yra jiems pareiga. Bet ji prilygsta tuo menui, kad ji yra žmoniškumas, pastebimas, taip sakant, regimuose dalykuose, būtent žmonių santykiuose. Kiek pati žmogaus asmenybė tuose santykiuose reiškia, tiek yra juose doros. Todėl draugijoj tokių žmonių, kurių žmoniškumas miega, apraustas po žemesniais žmogaus asmens reiškiniais, doros ir vos kiek pastebėt.

 Vienas žmogus pats, rodos, nei nebūtų doros reikalingas. Bet, įsižiūrėdami į jo asmens gyvenimą, ją tačiau pabosime. Kiekviename yra jau tatai dora, kad jo asmenybė, jo dvasia-siela, vyrauja tarp visų asmens gyvenimo sričių jėgų. O tai kaip tik aiškėja, žmogui susieinant su kitais žmonėmis. Tuojau tada numanyti ypatingi santykiai, ypatinga jų sutarimo ar nesutarimo tvarka arba dora.

 Toji yra juo žymesnė, juo daugiau žmonių yra susitelkę. Ir ji ypačiai čia daug reiškia, kur žmones jungia kraujo santykiai. Jie yra kūrybos galiomis vykinti. Niekas negali to pakreipti, kad vieni yra vaikai, kiti tėvai. Yra tai tvarka, bet toli dar ne dora. Toji gimsta, kad iš tėvų pusės veikia ne vien kūno, jausmų-geismų ir minčių galios, bet patsai žmoniškumas, kursai vaikuose žadina jų žmoniškumą.

 Paprastai tėvai labai didžiuojasi, kad jie tais yra. Tariasi gaminimas esąs jų dalykas. Bet dėl to jie apsirinka. Gaminimas yra kūnų, o tai reiškia prigimties, darbas, prie kurio žmogus pats, būtent jo aš, jo siela, niekaip negali prisidėti. Todėl gaminimas nieko dar nereiškia. Yra tik tėvams smagumas, nieko daugiau. Tėvų darbas, kaipo dvasių-sielų, paskui tiktai teprasideda. Kaip jie pasitinka gimstantį žmogų ir kaip jie pasielgia su gimusiu, tiktai tat padaro juos tėvais. Čia tad pakyla doros klausimai. Prieina čia naujos eilės santykiai tarp kraujo genčių.

 Šitie santykiai turi būt atbojami, ir tarp brolių ir seserų, tarp giminių ir toliau tarp tautos vaikų. Santykiai, vykinti tuo, kad žmogus įsigema į tautą, turi virsti tais, kuriuose žmonės tiems santykiams suteikia žmoniškumo   pobūdį.  Yra tai visai nauja tų santykių sritis.

 Ir kita dar prisideda. Doros reikalavimai yra visokie. Pareina tai nuo to, kokio žmoniškumo tie žmonės yra, kurie gyvena vieni su kitais. Didžiame skaičiuje yra visokių žmonių. Ir jie turi gyventi su viens kitu. Todėl jau ir senais laikais buvo suprastos tikros tiesos tam gyvenimui tvarkyt, ištartos suprantamai ir tarsi iškelto aukštai iš gyvenimo, vadintos teisėmis. Į jas reikia įsižiūrėti, ir kiekvienas turi jomis vaduotis savo gyvenime. Jas pasekdami žmonės pasilieka dori, jas peržengdami, jie nusideda. Kalbama paprastai apie tai, kad tos teisės nustato ribas tarp žmonių tiesų ir pareigų, ką kiekvienas žmogus daryti gali ir ką jis daryti turi.

 Bet visa tai paliečia tik doros pakraščius. Jos dėsniai iš tikrųjų negali būt užrašomi. Jie pasilieka žmonių atjautime savo žmoniškumo laipsnio. Bet jie nuolatai tai vienaip, tai kitaip yra įsakomi. Ir žmogaus asmenybė tyliau ar aiškiau ištaria savo prašymus. Kalbama apie sąžinę. Savo skaidrumu arba drumstumu toji aiškiai parodo, kiek žmogus žmogumi yra vertas vadintis.

 Ir išeina, kad tūlų žmonių dora yra maždaug ta pati, kitų daugiau skiriasi. Todėl senovėje vienos doros laipsnio žmonės ir buvo priskaitomi vienam luomui. Dabar to ne tiek atbojama. Luomai susidaro pagal visokius kitus dalykus, paveikslui, turtą, mokslą ir t. t., tik ne pagal dorą. Ir todėl vienam luomui priklauso dažnai žmonės labai nelygios dorybės.

 Bet ir tai ne be naudos. Tokio mažesnio skritulio žmonės dažniau pasiekia viens kitą. O tam kaip tik toks doros

 skirtumas yra labai svarbus. Jis sukelia greičiau gyvą tų žmonių atsiliepimą viens kitam. Vieni pasidaro kitiems reikalingi. Tas pats dalykas kartojasi tautoj, bet didesniame skritulyj. Vieni nuolat kitus žadina ar migina; vieni kitus peikia ar giria, myli ar nekenčia; vieni kitiems yra raginimu arba gundymu.

 Ilgai toks tautos gyvenimas tęsiasi be kitos tvarkos negu tos, kurią kūryba yra nustačiusi pasauliui atsilukštinti.

 Ir daug ta tvarka reiškia. Tik ji yra tokia plati, kad netelpa žmonių sąmonėj. Ir jiems pastebint jos tik daleles, rodosi, lyg jos visai nebūtų. Tada žmonės savo ruožtu pradeda savo santykius tvarkyti ir doroti. Ir tuo prasideda naujas tautos gyvenimo amžius, būtent tikslingasis, suprast reikia – tikslingasis žmogaus žvilgsniu.

 Ypatingi yra mokslo, meno ir doros sąryšiai. Mokslas kartais turi ir meno bei doros pažymių, menas – dažnai mokslo bei doros, o toji mokslo bei meno pažymių. Nesunku tai suprasti. Visuose šiuose žmogaus reiškiniuose atsispindi jo asmenybė, jo dvasia-siela.

 Žinomos yra senovės graikų nuomonės apie teisybę, grožį ir labą. Mokslas yra kiekvieno žmogaus dalykas. Jis atitinka pagrindinį jo pasitikimą esamybės, vyriausiai regimojo pasaulio. Todėl ir sakoma teisybę gyvenant žmogaus sieloj. Ir vėl, kad mokslas teieškąs vien teisybės.

 Bet jis ypatingo veiklumo nėra reikalingas. Žmogus gyvendamas tarsi savaime sau kuria mokslą. Visai kitoks yra menas. Tąjį kurti norėdamas, žmogus turi, taip sakant, iš savo vidaus iškilti tiesiog į regimybę. Bet nėra tai kiekvieno žmogaus dalykas. Reikia tam daugiau aktin-gumo negu paprastai. Todėl ir nesijaučia visi žmonės verčiami meno darban.

 Vėl kitokia yra dora. Kaip tik žmogus atsiranda žmonių draugijoj, tuoj dora ir yra reikalinga. Žmogus laukia iš žmogaus žmoniškumo jų santykiuose. Kitaip jie visai negali gyventi šalia viens antro.  Todėl dora žmonėms pasirodo tikrai būtina. Tik prieš gyvius tai ne taip atjaučiamą. Ir tik aukšto žmoniškumo laipsnio žmogus numano, kad jis visur ir visuomet turi apsireikšt žmogumi. Tikrai ryški dora reikalauja didžiausiojo žmogaus asmenybės aktingumo.

 Šie trys žmogaus asmenybės reiškiniai yra kaip apskritai žmoniškumo pažymiai, taip ir kiekvienos tautos gyvatos tarsi dvasia ir siela. Ir kiek toji yra gaivi, tiek aukštai žmonijoj stovi tauta. Tik ne vienaip tie reiškiniai yra kiekvienoj tautoj išaugę. Tūla linksta daugiau mokslan, kita menan arba doron. Mokslas ir menas greičiau pastebimu. Kitaip su dora. Ji žymi pasidaro tik ilgų metų auginimu. O jai pastebėt reikalinga paties doros. Daug berods reiškia ir aplinkybės, kurios žmones prislegia, kad nepasidaro aiškus jų doros laipsnis. Vienok nėra aplinkybės tokios svarbios, kaip tai paprastai tikima.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata