Antradienis, Rugs 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 KALBA 

 Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kurs parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės galia. Šis kvapas yra kalba. Ji nustato tautos gyvatos apskritį.

 Nėra ji dalykas šalia mokslo, šalia meno bei doros. Yra ji joms visoms priemonė jų tikslams. Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

 Kalba tegalėjo augti draugijoj. Bet ir tik tokioj, kurioj atskiras vienetas yra asmenybė su aukštu sąmoningumu. Tiktai tasai, kurs žino apie save kaip apie aš, tas gali ir kalbėti. Todėl mokslininkų spėjimai apie gyvių kalbą ir yra apsirikimai, jeigu kalba nevadinami apskritai kokie nors girdimi gyvių reiškiniai. Bet reikėtų suprasti, kad tada nekalba gyvis kaipo vienetas, bet kad gyvija (arba nors padermė ar ir tik veislė) kalba tuo vienu gyviu.

 Žmonės yra visai kitos asmenybės negu gyvuliai. Jų kiekvienas yra versmė ypatingų naujų reiškinių. Todėl kiekvienas ir turi iš tikrųjų savo kalbą, o tai juo aiškiau, juo daugiau jis yra sąmoningas aš, sąmoninga dvasia-siela. Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir taip jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimi ir girdimi.

 O kad žmonės sudaro tautą su ypatinga savo kalba, tai reiškia, kad visi tie žmonės, kurie čia gema, kalbėdami prišauks kitojo supratimą, pasieks kitojo jausmus, jo širdį ir pagaliau jo dvasią-sielą.

 Įsižiūrint į kalbantįjį, turi aiškėti, kad kalba paeina iš žmogaus asmenybės. Norint apsireikšti, tosios gyvumas tarsi sukyla. Įsivaizduodami tai, galime sakyt, kad, žmogui kalbant, jo asmenybė suspindi, žmogus tarsi nušvinta. Todėl ir ne be pagrindo sakoma, būk seniausioji ir plačiau suprantamoji kalba buvusi regimoji.

 Kaip žmogus kūrybos statomas į šį pasaulį, taip jis ir gaminasi sau pasaulio supratimą, savaip stato pasaulį, jame tuo apsireiškia ir kuria mokslą, meną bei dorą. Bet taip jis ir nuolatinį savo asmens kitimą, tojo prasmę esamybėje, savo asmenybės reikšmę žmonių santykiuose mėgina parodyti, kitojo žmogaus jusnims prieinamą padaryti. Ir toks žmogaus pasistengimas yra matyt tai iš kūno, tai iš kokių daiktų. Žmogus taip įteikia jiems savo asmenybės pobūdį.

 Žmogus paprastai kalba visu savo kūnu ar ir tik savo veidu bei rankomis. Gali jis ką ir pažymėti, papiešti. Kiekvienas meno dalykas todėl yra kalba. O vaidintojo veikimas yra kalbėjimas. Seniausioji regima kalba, kuri atitinka mūsų dienų raštą, todėl yra vaizdinga buvusi. Ji tobulinosi, kol nerado konkurento, kurs jai užbėgo kelią. Buvo tai nauja regima kalba, kuri artimame sąryšyje augo su girdimąja.

 Girdimoji kalba tarpo iš lengvo, kaip žmogui jo žadas svarbėjo. Taiko šis pasakymas į seniai praėjusius laikus ir į tokią žmogaus padėtį, apie kurią paprastas mokslas nieko nežino. Norėta šišion pasakyti, kad buvo laikai, kuriais žmonės iš lengvo virto daugiau kūningais ir kuriais kūno gyvybė jiems vyriausiai pasižymėjo žadu.

 Bet lai pasiliks šis dalykas ir ne pilnai suprantamas! Užteks numanius, kad girdimoji kalba paeina iš žmogaus pasijautimo esančiu šiame pasaulyje. Žadą turėti yra dalyvauti pasaulio gyvenime, kurs tvinsta ir senka, reiškia stoti į eilę su kitomis taipjau kvėpuojančiomis asmenybėmis.

 Žmogaus žadas arba, kaip dažniau sakoma, jo kvapas, buvo iš lengvo vis daugiau vartojamas jo asmenybės gyvybei apreikšti. Supraskime gerai, ir augmuo kvėpuoja, taipjau gyviai. Žadas yra kūno gyvybės pažymys. Bet iš lengvo juo reiškėsi ir jausmai-geismai, mintys ir pagaliau net dvasia-siela. Ir taip savo žadu prasitaria visos žmogaus asmens gyvenimo sritys kartu. Tuomet žmogaus asmuo įgyja iš lengvo žmogaus asmenybės pobūdį. Asmuo tampa tarsi meno dalyku, kurs vartojamas kitam meno dalykui gamint, būtent girdimajai kalbai. Tokiu būdu tenka jai tokios savybės, kurios yra kartu ir visos tautos pažymiai.

 Lengva suprasti, kad girdimoji kalba turi būti tokia, koks yra kūnas. Šišion berods dalykas aiškinamas apskritai, ne jo išimtis. Nepamiršta, kad žmogus gali ir neprigimtą kalbą vartoti. Žmogaus žadas pasidaro girdimas su visokiais ypatingumais. Žado srovė burnoj ir kakle nuolat kitaip verčiama ir tuo tampa prasminga. Žmonės, kurie klausos, ką kiti kalba, berods ausimis paima tiktai garsus. Tačiau jie jų tikrai nei nepastebi. Visas jų dėmesys kreiptas į kalbančiojo asmenybę, į tai, ką ji apreikšti nori, į jos jausmus-geismus-mintis ir į sielos gyvybę.

 Kalbėdamas žmogus traukia savo kūną į savo jausmų-geismų ir minčių gyvenimą. Todėl tasai kalbos garseliuose, žmogaus balse atsimuša ir yra numanomas. O atsimindami, kad kaip tik žmogaus jausmų-geismų-minčių gyvenimas santykiuoja su psichiniu pasauliu, kurs yra tauta, suprasime, kad nieku kitu tiek, kiek kalba, tautos gyvata ir jos turinys nepasižymi.

 Savo amžiaus bėgyje tauta vis daugiau prieina aiškesnius ir skaidresnius balselius ir garselius. Vis daugiau skiriasi panašieji nuo viens kito. Ir kartu vis aiškiau reiškiasi mintys ir jausmai. Dar ir kūno išvaizda gauna aiškesnį tos tautos pobūdį. Iš to tad ir matyti, kad kalba labai daug reiškia minčių ir jausmų gyvatoj. Su kalba ir toji gyvata turtėja.

 Šišion pirm viso pastebėt, kad kalba yra tautai kaip kūno žadas kūnui. Su kalba tauta gyvėja ir nyksta. Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, todėl pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba. Bet nieko tai nereikštų, jeigu nebūtų ta ypatingoji tos tautos gyvybė gaivinama, kuri kalba apsireiškia. Svarbu todėl, kad gaivinamąja kalba būtų sakomi kuo kilnesni jausmai, kuo aiškesnės, šviesesnės mintys.

 Ir labai svarbu tautos gyvenime, kad šalia girdimosios kalbos būtų atbojama ir naujoji regimoji ka1ba. Iš lengvo ji tik stojosi senosios regimos kalbos vietoj. Tiktai laikui bėgant, ji svarbėjo, ir iš lengvo tik išmokta už kiekvieną garselį, tai esti už kiekvieną žado srovės kliuvimą, statyti ypatingą raidę. Nėra tai visiškai galima. Per daug įvairiuoja ta srovė, atskiram žmogui kalbant. Ir per daug yra menkesnių kitimų žado srovėj. Todėl vyriausiejie garseliai tik teturėtų būti žymimi.

 O tuo pasirūpinant, vienas dalykas labai atbotinas. Girdimai apsireiškiant, garsams suteikiamas dar balsas, kurs juos padaro kitokius, nors jų pagrindinė ypatybė pasilieka ta pati. Jie tariami linksmai, liūdnai ir kitaip dar. To pažymėti rašte nėra galima. Raštas yra regimoji kalba, o todėl jame pastebimas grynas esimas, arba, dar aštriau sakant, sustingimas, pastyrimas. Einant iš girdimos į regimąją kalbą, einama iš gyvybės, iš srovės į materinę, į ledo sritį. Todėl regimoji kalba turi atboti ypatingus pažymius, jeib ji atspindėt galėtų tautos gyvybę ir kad galima būtų atsekti gyvąją jos prasmę. Ženklai turi atitikti reikšmingiausiuosius garselius.

 Vienas žvilgis į regimąją kalbą turi parodyti tautos ypatybę. Regimoji kalba turėtų būti tautos atvaizdas. Visi mąstymai, ar vienaip ar kitaip rašydami atvaizduosime geriau girdimąją kalbą, yra be naudos, kad nėra pirm viso apsvarstyta, ar vienaip ar kitaip rašydami žvilgiui geriau atveriame duris į tautos manymą.

 Prisirišimas prie to, kas girdima, yra dažnai tikras apsirikimas. Tariama labai įvairiai. Ir, kaip jau sakyta, žmonės nesiklauso tiek garselių, kiek minčių. Atitinkamai apsieinama ir su raštu. Iš žodžio pavidalo žmogui turi mintis šokti į akis. Todėl pirma rašybos pagrindas ir tegali būti žodžių kilmė.

 Tuomet žodžio vaizdas rodo į visų tautos amžių manymą ir jį paduoda skaitančiam. Fonetiškoji rašyba tik tėra pateisinama, kur nebėra svarbu žodžio kilmę surast, o kur ji gelba atminti, kaip rašyt reikia. Bet būtina suprast, kad gana retai tai tėra. Rašant žodžius, kaip jų kilmė to prašo, tuojau pasidaro aiškus tos pačios kilmės žodžių sąryšis. Regimoji kalba neturėtų bandyt parodyti girdimosios žado srovę, bet tautos manymo papročius.

 Daug šiuo žvilgsniu reikėtų pasakyti ypačiai apie dažniau vartojamąją lietuvių rašybą. Tai pasistengiama rašyti fonetiškai ir kad visos tarmės ją galėtų savaip skaityti, tai vėl, visai nebojant žemaičių, rašoma č, kur turėtų stovėti t. Nenumanoma, jog pirm viso svarbu, kad žodis nemainytų savo šaknies pavidalo. Ypačiai tuomet nereikėtų to daryt, kad girdimoji kalba palaiko tą patį garsą. Sakant pats, paties, patiam, patį, patiu, o rašant pats, paties, pačiam, patį, pačiu, tuojau matyt, kaip rašymas apniaukia visą kalbos skaidrumą, tarsi skaitytoją tyčia suklaidint norėtų.

 Vėlgi balso ilgis girdimoj mūsų kalboj padaro jos gyvybę. Ilgieji balsai neša apreiškimo galybę į klausytojo ausį. Jais remiasi kalbos ritmas. Ir todėl jie yra toks dalykas, kad negalima tiktai kartais į juos atsižvelgt. Nenumano nei rašytojai-poetai, nei patriotai, kiek čia neatbojama tautos savybių. Tūli net su tikru aitrumu meta visus ilgius, būk girdimoji kalba jau ir esanti šen bei ten juos metusi. Bet regimoji kalba neturi tiesos tame pralenkti girdimąją. Ji teturėtų ją sekti, o ir tik labai iš tolo.

 Apie raidžių pavidalus tiek tepasakytina šišion, kad tokie sulopyti dalykai, kaip š ir č, yra barbarizmo pažymiai. Meno kūriniai turi organišką pavidalą. O raidės kaip tik turėtų būti gražios. Jos dažnai stojasi žmogui į akis ir neturėtų darkyti jo grožės numanymo.

 Iš visų šių aiškinimų matyt, kaip giliai kalba surišta su tautos gyvenimu. Ji suveda vienos tautos žmones. Ji yra priemonė, kad žmonių sielos viena antrai tampa artimos. „Kalbėki, kad tave matyčiau, – sakė žmonės senovėj. Bet mūsų laiku svarbėja ypačiai regimoji kalba. Ir tie, kuriems rūpi tautos gyvybės kilimas, turėtų kiek tikt galima gelbėti jos išvaizdą skaidrinti ir ją padaryti tikriausiu tautos gyvybės reiškiniu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata