Trečiadienis, Lie 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

TAUTOS REIKŠMĖS KITIMAS 

 

 Dažnai žmonės tiktai pastebi tat, kas paprastame gyvenime nauja pasirodo, nors jo reikšmė nebūtų žymiai didėjusi. Neką atbojama, kad dalykas jau seniai buvęs, o jo esimas daugiau svėręs negu naujasis jo apsireiškimas. Toks dalykas kaip tik atsitiko su tautomis. Sako tūli, jų seniau beveik visai nebūta. O tai atvira neteisybė. Buvo visuomet žmonių su ypatingu krauju, su ypatingu psichiniu gyvenimu ir su savo kalba. Gyveno, dirbo, daugėjo, kūrė savo pasaulį. Ir jautėsi skirtais nuo savo kaimynų. Tautų buvo.

 Jos tiktai to nereiškė, kas joms dabar priskaitoma žmonijos gyvenime. Iš tikrųjų istorininkai ir tik po 1789 m. perversmų tepradeda apie tautas rašyti ir kalbėti. Yra tai gana nuostabu. Minimas perversmas atsitiko Prancūzijoje. Prancūzai tuokart daug reiškė pasaulyj. Juose sukilo naujas žmonių susipratimas. Garsiai buvo šaukiama apie žmonių dykybę, lygybę, brolybę (liberté, égalité, fraternité). Ir netrukus tas šauksmas aidėjo visame pasaulyje [5].

 Lig tol žmonės vieno kraujo, vieno psichinio gyvenimo, vienos kalbos nebuvo dar vienetas, kaip tai būtų reikėję, bet suskaldyti į įvairius luomus, kurių vienas pavergė kitą, juo naudodamasis savo tikslams. Senovėj, žemiausiasis buvo vergų luomas, bet vos laikomas žmonišku. Tada Europoj radosi visokių luomų, kurių vyriausiasis, būtent valdovų, į visus kitus žiūrėjo kaip į savo tikslų priemonę. O tūli jiems pataikavo, norėdami jų galybėj dalyvauti, ir spaudė kitus.

 Tokiu būdu žmonės gyveno iš žilosios senovės. Ir nuolatai jie kovojo su viens kitu. Pavergimas ir išsivadavimas perdėm nusikeitė. 1789 m. perversmas reikalavo pripažinti visiems dykybę, lygybę, brolybę. Ir tuo sienos tarp luomų griuvo, tarpai tarp sluoksnių dingo. Žmonės vieno krašto susiliejo į vieną vienetą; pradėjo tarti vieni su kitais apie draugišką gyvenimą.

 Suprantama, kad nebuvo iš karto aišku, kad tokiam gyvenimui kviečiami tiktai to paties kraujo, tos pačios kalbos žmonės. Bet apsižvalgant, kas dykybėj, lygybėj ir brolybėj dalyvauti galėtų, aiškėjo savaime, kad tam pašaukti pirma žmonės to paties jausmų-geismų-minčių pasaulio. Ir taip tautų gyvatos tarsi pilnai tik tesuaugo. Ir nuo to laiko visiems pradėjo rūpėti tautos gyvatos reikmenys. Didysis žmonių skaičius pradėjo dalyvauti žmonių santykių tvarkyme.

 Dėl tos tai priežasties ir sakoma, kad nuo 1789 m. yra tautų. Jos tampa, kaip tūli mano, istorijos veiksniais. Kiekviena tauta nuo to laiko atrodo tarsi vienas didis gyvas dalykas, kurs aiškiai apreiškia ypatingą gyvybę, savingus norus ir reikalavimus, kurs pradeda statyti savo tikslus ir jausti turįs savo uždavinius ir tuo regimai skirtis nuo kitų tautų.

 Buvo žmonių pasiektas ypatingas laipsnis, ant kurio jie aiškiau numanė, ką reiškia jiems santykiai su viens kitu, kas tai yra būti priklausomam ir nepriklausomam. Žmonės, kurie gimdymu ir užgimimu buvo telkiami gyvenimo dėsnių, kūrybos veikimo, dabar tiek buvo susipratę, kad telkėsi patys su pasiryžimu, numanydami, ką tai reiškia.

 Iš ano laiko ir paeina vokiečių filosofo Fichtės žodis apie tai, kas tauta yra. Sako: tauta yra „,visata tų žmonių, kurie draugijoj su viens kitu gyvena ir nuolat prigimties ir dvasios būdu gaminasi veikiant ypatingiems visai atskiriems Dievybės pažangos dėsniams“.

 Taip tautų reikšmė nuo to laiko yra kiek kitokia negu seniau. Bet, rodos, nėra ji dar pilnai paskaidrėjusi. Dar nėra pasiekta, kas tuokart minėtu šauksmu norėta pasakyti. Nėra dar tikrai suprasta, kas yra tikrosios dykybės-lygybės-brolybės prasmė. Dar vis eina kovos tarp luomų tūlose tautose. Matyt, tautos dar nėra tikri vienetai. Bet ir kitaip dar tautos nėra priėjusios prie tikros gyvybės. Tūlos yra išdalytos. Ir tik didžiojo karo laiku pasigirdo dažniau ir garsiau šauksmas, kad kiekvienai tautai turi būti leidžiama savaip gyventi.

 Nebus to taip greit. Bet yra žmonijoj nors paaugęs toks supratimas, kad kiekviena tauta yra atbotina žmonijos dalis ir kad kiekviena tauta turėtų pati savo gyvenimu rūpintis. Neturėtų tas pats kartotis tarp tautų, kas seniau buvo paprasta tarp žmonių luomų: didieji naudojo silpnuosius savo tikslams.

 Kas 18 šimtmečio perversmu pradėta ir kas ypačiai šiais laikais toliau lukštinasi, tai tik teprieis norimąją padėtį, kad žmonės išmoks visiškai kitaip suprast savo santykius ir juos visai kitu atžvilgiu ims tvarkyti.

 Paskutiniame šimtmetyje vis daugiau svarbėjo turtų gaminimas ir sukrovimas. Ir tojo priežastis tapo ir didžiojo karo priežastimi. Taipgi sukasi apskritai šių dienų luomų kovos apie turtus. Žmonės nori pirma turėti, pasiimti. O naujasis laipsnis bus pasiektas, kad jiems daugiau bus džiaugsmo, teikiant arba įn ešant į gyvenimą savo asmenybės jėgas.

 Tautos bus pasiekusios tikrą savo reikšmę žmonijos ir viso pasaulio gyvenime, kad nebebus jos tikrai bendrovės visokioms prekėms gamint, bet žmoniškumui augint ir tuo pasauliui kurt. Į tai turės atsižvelgt, tvarkydamos savo žmonių santykius. Tuo tarpu apie tai nieks nė nemano. Nors tai kaip tik yra realingiausias dalykas. Topi veda žmoniją kūrybos galios.

 Tautos, šiek tiek saviškos būdamos, vis dar žiūri į tai, ką seniau reiškė santykių tvarka, kas buvo valdžiavų reikšmė. Ir turbūt tik iš lengvo išmoks kitais, gilesniais ir žmoniškesniais, atžvilgiais tvarkyti savo vaikų santykius.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata