Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

VALDŽIAVOS ESMĖ IR KILMĖ 

 Sunkiau dar negu tauta tūliems yra suprast žmonių santykių tvarka, arba valdžiava. Tauta turi regimą pagrindą, bet valdžiava jo neturi. Čia visa eina apie žmonių norus ir veikimus, kurie sukyla žmonėse, apsireiškia ir praeina. Ir visai apskritai tik tegalima kalbėti apie tai, kad valdžiava yra žmonių gyvenimo tvarka. O tajai lig šiol beveik visai nerūpėjo žmonių kilmė, jų kraujas, jų kalba, jų manymas, jų jausmai. Vien svarbu, kad čia yra žmonių, kad tie gyvena su viens kitu ir kad tame jų draugijiniame gyvenime būtų kaip nors ypatingiems tikslams drausmės.

 Iš viso to matyti, kad ta tvarka nepaeina tiek, kiek ji turėtų iš prigimties nustatytų santykių, ir ne iš žmoniškumo reikalų, bet kad ji yra norų apraiš-k a. Šitie norai gali paeiti iš daug, iš kelių ir iš vieno žmogaus, gali gimti iš geismų, iš kokių nors minčių arba ir iš aukštos išminties. Ir todėl dažnai seniau ir dar naujesniais laikais visi tie dėsniai, kuriais žmonės, gyvendami su viens kitu, turėjo vaduoties, būdavo nustatymai, kitiems uždedami jų neatbojus.

 Jeigu valdžiava jau daug reiškė, tai ji tebuvo mažesnis ar didesnis „savų reikalų“ supratimas ir jų šelpimas bei saugojimas. Tuo giliosios senovės valdžiavos prilygsta labai giriamosioms mūsų laikų valdžiavoms. Žmonių santykių tvarkymas vyriausiai rūpinasi paprasčiausiais žmonių reikalais, atsižiūri kone vien į tai, kad žmonėms   būtų gyvent.

 Ir rodos, kad tik mūsų laiku toks žmonių santykių supratimas tegalėjo pilnai įsigalėti. Sako tūli mokslininkai, kad valdžiavos tiktai įsikūrusios kūno gyvybės būtinumams verčiant. Kalbama apie ekonomines to priežastis. Žmonės būk susitelkę, jeib geriau galėtų sau maisto ir kito ko gamint ir nuo priešų apsigint 2 (2 Primityvių žmonių gyvenimas Australijoj vienok parodo, kad tiems dalykams jie retai tesitelkia). Gyvenimo reikmenės būk pasiekiamos dviem priemonėm, būtent: darbu ir plėšimu, tai esti kitojo darbo pasinaudojimu be atlyginimo. O vienas sociologas vadina pirmąją ekonomine, antrąją politine priemone ir sako valdžiava esant organizacija politinės priemonės.

 Gali būt, kad ji tat dabar yra, bet abejotina, ar tai buvo ir visuomet jos prasmė. Sako kitas sociologas, kad valdžiavos stojos, susidėjus dviem giminėm gimties žvilgsniu ir tam sutarus tikrus tiesius. O tiems tiesiams prižiūrėti buvę pastatyti žmonės, kurie ir turėję priemonių kitus priversti prie paklusnumo. Jų valdžia tokiu būdu guldėsi ant tiesų ir ant galybės, nors visa tai paėję ir iš pačių žmonių, iš jų sutarimo.

 Bet ir tai negali būti valdžiavų kilmė. Valdžiavomis apsireiškia žmonių tikslai. O jie juos stato ir junpi eina, kokie jie yra. Kaip tik žmogus yra šiek tiek pakilęs, ir nebėra tuomet vyriausias jo rūpesnis, kad gyvas išliktų, bet kad kuo gyviausius gyvybės pajautimus susižadintų. O tam ne tiek reiškia turtai, kiek kiti žmonės. Tą reikia tikrai suprasti.

 Greitosiomis pažvelgus, berods ir yra, lyg turtai čia visa padarytų. Todėl ir dažnai manoma, kad valdžiavoj vieni kitus pavergia tik tiems galams, kad jiems gamintų gyventi reikalingų dalykų. Iš tikrųjų taip labai dažnai būdavo ir dar esti pasaulyje. Bet, apskritai imant, tai nėra vienų kitų pavergimo prasmė.

 Žmonės daro tat, kas jiems džiaugsmą sukelia, tai esti kas jiems daugiau teikia gyvybės pajautimo. Žinoma, kad tai galima visokiu būdu. Ir vienam žmogui vienas, kitam kitas atrodys tinkamesnis. Bet, visa pamėginus, pasilieka žmonių geismų pagrindu įsivyrauti kitų tarpe, būti savo pasaulio viduriu, viešpatauti šiame gyvenime.

 Visai yra tai lėkšto manymo sapnai, būk valdžios paeinančios iš kūno gyvenimo reikalų. Taip tegali sakyti tik žmonės, kuriems svarbūs vien materiniai turtai. Todėl toks mokslas yra skleidžiamas ir beveik vienos tik kilmės ir ypatingumo žmonių. Bet kas yra galingas giliau žvelgti į santykius tarp atskiro gyvio ir esamybės, tam tokia pažiūra nieko nebereiškia.

 Daug sveria žmogaus geismai ir mintys. Bet plačiai žiūrint negali likt nepastebėta, kad valdžiavos, vis tiek, kokios jos būtų, visuomet paeina iš pagrindinio žmogaus pasistengimo, būtent iš jo noro kurti  pasaulį.  Taip jis sau gamina pasaulio supratimą, taip jis sau kuria meną ir taip jis bando žmones traukt į savo asmenybės reiškinių skritulį.

 Jeigu žmogus vyriausiai gyvena kūnu, tojo reikmenės šitam žmogaus kūrimui bus svarbiausios. Jeigu jis savo gyvybę atjaus geismuose ir troškimuose, tiejie jį vers sau statyt pasaulį jų būdu. Pasijausdamas smagus vyriausiai minčių gyvenime, jojo kuriamas pasaulis bus pilnas žmonių, gyvenančių su viens kitu jo duota tvarka.

 Bet visų giliausią pagrindą žmogus bus padėjęs savo pasauliui, jį kurdamas savo asmenybės, savo dvasios-sielos jėgomis. Tada tasai augs. Jame veiks stipriausiosios kūrybos galios. Kitaip žmogaus darbas bus kitiems sunkenybė. Turime akyj šita: kur žmogus savo dvasios-sielos jėgomis ką stato, čia jis pasilieka kūrybos galių sutartyje ir tada jokio žmogaus neslegia, nors kartais vienam antram ir kiek nesmagumų iš to atsiranda. Statydamas valdžiavą iš savo geismų ar minčių tikslų, jis kūrybos galių neatboja. Visai neatsižiūri, kas, kaip sakoma, gamtos jau yra statyta. Todėl ir buvo valdžiavų, kurios galėjo aprėpti tūlas tautas. Ir vėl buvo kitos, kurios buvo sau pasiėmusios kai kurios tautos tik dalį. O tauta yra jau pasaulis, yra gyvata, statyta žmonių asmenybių. Todėl valdžiavos turėtų kaip tik būti tolimesnis tų gyvatų tvarkymas sąryšyje su tuo, kas „gamtos“ jau padaryta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata