Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

PAGRINDAS VISAM DALYKUI SUPRASTI

 

Tai atskiri daiktai, tai vėl pasaulio visata pritraukia žmogaus dvasios akį. Abu sudaro visumą, kuria tik tegalima stebėtis. Kupina ji yra neapsakomų slėpinių. Jųjų gausybė žada žmogui, žiūrinčiam į ją, neaprėpiamą gyvybės pajautimą. Stengiasi žmogus nors kiek to pasiimti savo protu, savo išmanymu. Nėra tuojau aišku, kiek to jam teks. Bet džiaugsmas jį jau pildo, matant, kad bent santykiai tarp atskiro dalyko ir visatos yra nujėgiami.

 

 

Imkime kad ir tik akmenėlį ir visatą. Jei ne kuo daugiau, tad nors tuo jis yra ypatingas, kad jis sveria. Savo sunkumu jis veikia. Sunkumas yra jo, kaip atskiro daikto, prasmė ir reikšmė. Vėl apskritai žinoma, kad sunkumo galia veikia ir visame pasaulyje. Ji yra čia plati didybė. Visur jos valdžią jaučiame. Ir mažiausias dalykėlis tarsi tik tam tėra, kad ją apreikštų. Bet jis ją apreiškia savaip.

 Ir ieškokime platesnio dar supratimo! Pasaulis su savo turiniu yra didis pasidarymas, platus ir gilus veiksmas. Juo apsireiškia pati kūryba. Didžios galios nuolatai juda, sravi. Iš to išeina mažos to judėjimo lytys. Vadinamos jos daiktais. Jie randasi ir nyksta. Ir taip nuolatai, kur tik žvelgi. Kūrybos žygiai tuo įvyksta.

 Yra pavidaluose skirtumų. Vieni, be gyvybės, tarsi nutrupa nuo visatos, kiti yra gyvi. Jie gimsta, gyvena, gamina sau lygius ir žūva. Ir taip gyvasis pasaulis yra amžių srovė. Nuolatai atplaukia į esamybę nauji lašai nesuskaitomu skaičium ir praplaukę dingsta praeityj. Rodos, lyg tame ir nebūtų jokios prasmės. Pasaulio mažmožiai, atskirieji daikteliai, gyviai ir patsai net žmogus tarsi nieko nereikštų.

Tačiau taip negali būt. Jau tat yra labai pastebėtina, kad kiekvienas daiktas priklauso didžiajai visumai, priklauso jos atsivėrimui. Be to dalykėlio ji nebūtų visata, jos atsiskleidimas turėtų spragą. Jai ko trūktų. O kad ir dingų to daiktelio pavidalas, jo galia, visa, kas jame buvo susikaupę, pasilieka visumai.

 Ir šitą supratus, tuojau kita kas aiškėja. Toks dalykėlis, kaip minėtasis akmenėlis, yra visumai reikalingas, jeib juo apsireikštų. Visuma juo visai savaip dirba. Atskiras dalykas yra visumos priemonė jos prasmei atskleisti, jos tikslams vykinti.

Akmenėlis berods apreiškia beveik tiktai sunkumą, kurs visame pasaulyje yra. Bet kitais dalykais, ypačiai gyvaisiais, visuma pasirodo dar daugiau. Paukštelis ant šakos tupėdamas yra čia kiek ir sunkus. Bet jis gali ir lėkti ir tuo apsireikšti visai priešingai visam sunkumui. O ne vien tai. Jis yra gyvas, judrus; jis jaučia, geidžia, kaip visi kiti paukšteliai, kaip visi gyviai. Ir tuo jau pradeda aiškėti, kokio turtingumo yra visuma.

Bet nesulyginamai daugiau dar pastebėt iš žmogaus. Nėra jis tiktai sunkus. Ir jis ne tikt valgo, auga ir gamina kaip augmuo; jis ir ne tikt juda, jaučia, geidžia kaip visi gyviai, jis ir žinosi pats esąs, jis yra išminties ir valios asmenybė, jis gali kalbėti ir save vadina žodžiu aš. Iš to jo asmens branduolio, iš tos jo gyvybės varpsties išeina jam įvairūs įsakymai, kaip apsireikšt ar neapsireikšt turėtų. Ir netrukus gamta visur parodo žmogaus esimo žymius. Kalba tada žmonės, kad pasaulyje ne vien gamta tedirbanti.

Bet reikėtų šią gamtą geriau pažinti. Jos gyvybės ir gyvenimo yra tūli skyriai. Ir be abejojimo reikėtų ir žmogų su jo aš skirti nors prie visumos, jeigu ne prie gamtos. Negali jis iš jos iškilti, nuo jos šalintis. O jeigu ir atrodo, kad jis savaip veikia, kad jo veikimas visai kitokią prasmę apreiškia negu visa, kas šiaip atsitinka pasaulyje, vis dėlto jis yra jo dalykas. Su savo gyvybe ir su savo veikimu jis priklauso prie visumos gyvumo ir jos galių sūkurio.

Vien tai dar pastebėtina, kad žmogus su savo manymu, su savo sąmonybe, su savo sąžine yra visiškai sau atskiras, yra sau vienų vienas kaip kibirkštis tamsoj. Kiekvienas žmogus yra visai nauja veikimų versmė. Jo darbu pasaulio kūrimas eina naujais keliais.

Vėlgi šitame savo veikime žmogus nėra sau vienas. Aišku, kad jis yra narys didesnio pasaulio dalyko, būtent tautos, kuri vėl savo ruožtu yra žmonijos narys. Ir taip išeina ypatinga ir tūleriopa sąmazga žmogaus su tauta ir su visa visuma. Vienas dalykas priklauso didesniajam ir yra tam apsireikšti priemonė.

Žmogus yra tautos dalelė, kuria ji gyvena ir apsisako. Tauta yra žmonijos šaka. Ir ji ja skelbia savo esmę. Bet ji ir atskiru žmogumi taria į visą pasaulį. Pagaliau yra žmonija pati visumos dalis ir narys. Ir kūrybos žengimas naudojasi ja kaip visomis savo priemonėmis savo turiniui ir savo vertybei atskleisti. Ir pasidaro iš to žmogui, tautai ir žmonijai uždavinys. Reikalauja tasai pasišvęsti su aiškiu nusimanymu kūrybos darbui, savo amžių ir savo galias jam skirti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata