Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 MŪSŲ LAIKŲ PERVERSMŲ REIKŠMĖ 

 Labai daug pasakyti gali apie žmonių bei valdžiavos santykius ir žvilgis į mūsų laikų perversmus. Sako juos vykinąs darbininkų luomas. Priėjęs būk darbininkų amžius. Bet ką tai reiškia? Visaip išguldomas darbininkų pasielgimas. Jie patys sako valdžią paimti turį į savo rankas, jeib teisingumą įneštų į žmonių santykius. O viršų gavę, jie nežino, ką veikus. Ir plėšikai bei žmogžudžiai dažnai paima valdžią.

 Iš tikrųjų nėra šių laikų perversmai tik darbininkų dalykas. Jie siekia daug giliau. Eina kova prieš mūsų laikų kultūrą, kurios žymiausias vaisius yra griaujamosios valdžiavos. O kadangi nieks kits taip giliai neatjautė tos kultūros kaip darbininkas, todėl jisai ir yra vyriausias šių perversmų vykintojas.

 Žymu yra, kad ten gyviausia valdžiavos nekanta pastebima, kur daug fabrikų. Berods rusų revoliucija tarsi kita ką sako. Tačiau ir čia, kaip jau Tolstojaus raštuose, matome priešingumą mūsų laikų kultūrai ir valdžiavai. Tiktai kaip Tolstojus nemokėjo pasakyti, kas nekenčiamo dalyko esmė, taip ir jo pasekėjai nieko teigiamo pastatyti negali.

 Šių dienų perversmas yra giliausia prasme žmogaus sielos pasipriešinimas esamajai kultūrai ir vyriausiajai jos reiškėjai, būtent valdžiavai. Ši mintis aiškiausiai matyti fabriko darbininku gyvenimo sąlygomis.

 Fabrikai išaugo iš praeitų šimtmečių pasaulio supratimo ir iš jų manymo. Iš matematiško-materialistiško mokslo pakilo materinė technikos kultūra, kuri yra mūsų laikų viešpats. Žmonės ta kultūra pasimėgsta. Iš jos paėjo jiems visokie smagumai ir patogumai. Visokiu būdu žmonės gali savo jausmus ir geismus žadinti. Ir tame jie mato gyvenimo pažangą.

 Tik patys darbininkai, tai esti labai svarbi dalis tų vinį kultūros gyvenimo priemonių gamintojų, negali jomis naudoties kaip kiti. Jie dargi gauna patirti vyriausią tos kultūros prasmę. Per dienas ir pagaliau per amžių rišti jie prie mašinų, lyg būtų jie viena tų mašinų dalis. Valandų valandas jie nieko kito nejaučia ir nemano kaip tik mašinų darbą. Iš to tad sukyla ilgesys jaustis žmogumi su žmonėmis.

 Bet kas pasakys tokiems žmonėms, kas yra žmoniška! Jiems rodos, kitų, būtent turtingųjų žmonių gyvenimas yra žmoniškas. Ir todėl jie nori gyventi kaip tiejie, nori dalyvauti tame, kas jų nuomone geistina, būtent: apsitaisyt, valgyt, smaginties, dykinėti kaip kiti.

 Kalbama apie savo priešą kapitalą. O kapitalas tuo nėra. Priešingai, jis labai yra naudingas dalykas. Simbolis jis sukaupto darbo ir triūso, kurs žmonėms gali ir turi tarnauti. Bet kapitalas tai tedaro, kad jis neguli kur nors sukrautas, bet kad jis sravi, veikia, kad jis suskatina naują veikimą ir sukelia naują darbą, žmonių neslėgdamas.

 Norima jį padaryti visų piliečių ir tuo valdžiavos dalyku. Iš valdžiavos tad laukia visi to, kas jiems gyvent reikalinga. Bet tosios turtai tirpsta, jei ne nuolat naujų gaminama. O kas juos gamins? Niekam tai nerūpi, nes niekas nemato tiesioginės naudos iš savo triūso. Ir todėl iš tokios tvarkos tegali išeiti, kad žmonės turi būt verčiami į darbą. Todėl, mūsų dienų perversmų keliu tolyn žengiant, tegali pasidaryti žmonėms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas. Daugiau negu lig šiol žmonės gyvens ne iš savo sielos, bet iš kitų paliepimo ir kitų sumanytos tvarkos. Laisvės arba net dykybės negali būti nei kvapo.

 Rodos, kapitalas galėtų visai ramiai pasilikti vieno arba kelių rankose. Bet tik tokių žmonių, kurie jį moka veikiamą padaryti žmonišku būdu. Ir jie turėtų susidėję su darbininkais gaminti visokių daiktų, kurie yra žmonėms reikalingi. Vien kad kapitalas nebevartojamas žmoniškiems tikslams, jis turėtų būt imamas iš vienų rankų ir duodamas į kitas  pagal tikrus įstatymus.

 Draugija, valdžiava vien turėtų rūpinties gyvojo kapitalo veikimu, jo sravėjimu. Ne jis pats turi būti jos dalykas. Ji neturi leist jam susikaupt ir trūnėt ir neturi leist, kad jis būtų vartojamas prieš žmoniškumą. Jis yra žmonių jėgos ir darbo sąkrova. O toks jis draugijai turi būt naudingas.

 Ne kapitalas pavergia žmones, bet kitų žmonių geismai ir troškimai. Ir geisdami vien tik daugiau turtų, dalyvaut didesne dalimi savo darbo vaisiuje, žmonės nieko nelaimi. Ir pasilieka tik kapitalo ir visos naujos daiktų gaminimo tvarkos vergais. Žmogus dirbdamas yra tik tuomet palaimingas, kad jo gyvenimas ir darbas kyla iš jo asmenybės gelmių.

 Todėl tik visai kitas perversmas vesti gali žmones į geresnį gyvenimą. Tas perversmas nėra gyvenimo aplinkybių kitimas. Žmonės turi visai kitaip jas pasitikti. Neturi ieškoti daugiau gauti materinių ir kitų turtų, bet pasistengti įnešti į gyvenimą daugiau širdies ir sielos, daugiau žmoniškumo. Tai reikštų berods perversmą. Bet žmonės patys būtų apsivertę. O kad tai vienatinis kelias geresniuosna laikuosna, negali būti abejotina.

 Bet labai tik iš lengvo tebus galima tą galą prieiti. Žmonės turės išmokt veikimu pasidžiaugt. Ir atsimint, kaip gražu yra talkoj dirbti. Dirbt, žinant, kas iš to išeina. Kad ne vien fabriko savininkas turi savo naudą, kad ne vien bus darbininkui pelno, bet kad apskritai žmonėms naudingas darbas daromas.

 Šita mintis, kad iš žmogaus darbo paeina visai draugijai nauda ir gyvenimo patogumas, tai tat, kas turėtų kiekvienam būt akstinas jo darbui. O iš to tad išaugtų tikras draugijinis gyvenimas, tikras socializmas.

 Bet iš tikrųjų mūsų dienų perversmai nėra tik darbininkų dalykas. Visi žmonės, gal išėmus tiktai kelis, buvo patraukti paskutiniais šimtmečiais augusios kultūros. Visi jie buvo įbedę savo akis į tai, kas išaugo jiems iš technikos. Visi jie tikėjo esą kultūros žmonės, būdami apsikrovę visokiais techniškos kultūros padarais. O pagaliau pasijautė tųjų dalimi, dargi pašalinėmi. Ir nėra tai ilgam pakenčiama. Žmogus amžinai pasiliks dvasia-siela, visuomet bus dvasinė asmenybė. Jam todėl reikalinga kita žmonių sugyvenimo tvarka.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata