Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

EŠKOMASIS VALDŽIAVOS PAGRINDAS 

 

 Dviejų tūkstančių metų bėgyje su viršum daugiausiai mąstyta apie tai, kaip geriau žmones valdžius. Į tuos  mąstymus, nors trumpai pažvelgus, aiškėja, kad nėra ra nujausta, kad valdymas turėtų sąryšyje stovėti su tautos gyvenimu ir tuo, į ką tasai kūrybos galių vedamas. Visi minimi manymai stovi toli nuo to, tarsi jie būtų tik taip iš oro pagautos mintys apie valdymą. Yra berods skirtumų. O žymu, kad, arčiau prieinant mūsų laiką, politinis manymas vis daugiau teatsižvelgia tik į materinius žmogaus reikalus. Matyt, kas yra „kultūros" pažanga.

 Aukštai virš to stovi Platonas su savo Politeia [6], manydamas valdžiavą esant didį žmogų; o kaip paprasto žmogaus gyvenimas turi būti tvarkomas išminties, taip kuo daugiau tikro žmonių skaičiaus, būtent didesnės vietovės gyvenimas. Iš išminties turėtų paeiti visi įstatymai.

 Pirm ir po Platono rašė ir kiti apie valdymą ir valdžiavą. Negalima visus minėti. Bet apie tūlus jų reiks kitu žvilgsniu dar pakalbėti. Berods į tai, kas turėtų būti valdžiavos pagrindas, ilgus šimtmečius beveik visai neatsižiūrėta. O kas rašyta, nepadarė gilaus ir veikiančio įspūdžio.

 Naujam laikui prasidedant, garsiausias politinis rašytojas yra italas Nikolo Makiavelis (1469—1527). Jis savo raštuose kalba apie ypatingą valdžiavų lyties kitimą. Pirma esąs valdovas galingiausiasis žmogus. Jo pasekėjai istvirksta. Tad pasiima valdžią tos giminės, kurios visų yra išmintingiausios, kilniausios ir turtingiausios. Jų pasekėjai tampa daugnoriais ir kitų pavergėjais. Žmonės prieš juos sukylą ir sudarą patys valdžią. Bet toji sugriūvanti, kadangi žmonės be drausmės ištvirksta. Ir vėl pasiima valdžią galingiausiasis.

 Iš to Makiavelis visokius patarimus išveda. Vyriausias yra tas, kad žmones reikia valdyti. Tūlos jo mintys yra tikrai nelabos, velniškos. Sako, paveikslui, kad netikusį valdovą ir jo šeimą reikią nugaluoti, apveiktą valdžiavą visiškai sunaikinti, jeigu laimėtojui tai yra naudinga, sutarties nereikią laikyti, jeigu ji nenaudinga, valdovas turįs būti nelabas ir t. t.

 Makiavelis nori, kad žmonių gyvenimas būtų taip tvarkomas, kaip tai jų tikslams būtų naudingiausia, Jam rodos, žmonės esą iš prigimties blogų norų ir įstatymai juos galį padaryti gerus. Visiems žmonių norams vadovu

 turėtų būti valdžiavos įsakymai. Ir valdžiavos tvirtinimui esančios visos priemonės vartotinos.

 Matyt, kaip maža jis tik teatjaučia žmogaus asmenybės pasistengimą. Nieko nenumano jis apie sąryšį tarp žmogaus ir visos kūrybos, tarp jo ir tautos gyvatos. Nemato jis jokių santykių tarp doros ir valdžiavos dėsnių. Valdytojų nuožiūra ir jų supratimas yra viso gero šaltinis. O vyriausias jam dalykas, kad būtų valdoma. Visa jis, rodos, guldo ant galybės.

 Kiti jau mėgino kaip noris surišti viešojo gyvenimo tvarkos dėsnius su gamtos gyvenimu ir prigimties reikalavimais. Sako, kad tie turį būti pagrindas tiesoms. Tokia tiesa būtų, paveikslui, ir šita, kad nereikią kito skriaust ir pavergti, nesą tada jis, savo prigimties verčiamas pasipriešint, gadinsiąs tvarką.

 Olandas Hugo Grocijus (1583-1645) atsižvelgia į žmogaus prigimtį ir tikrina, kad pagrindinė žmogaus ypatybė esąs appetitus societatis, palinkimas draugijon, kurs verčias žmones prie taikaus ir protingo sugyvenimo. Jis kalba apie prigimtą tiesą, kuri stovinti viršum visų tautų, ir laikomas todėl tautų tiesų įsteigėju.

 Anglas Tomas Hobsas (1588-1679) mano, vyriausias žmonių prigimties pažymys esąs, kad jie vienas kito bijo ir todėl su viens kitu kariauja. Iš to tegalinti išeiti žmonėms pražūtis. Todėl žmonių santykiai turį būti taip tvarkomi, kad kiekvieno būtų gyvenimas saugojamas. Iš to tad reikią išvesti visus tvarkomuosius dėsnius.

 Vokietis Samuelis Pufendorfas (1632-1694) sako, kad žmogui prigimta gyvent kitų žmonių pagalba, bet kiekvienas linkstąs kitam kenkti. Todėl reikią tokią tvarką padaryt, kad žmonės vienas kitam tik tegalėtų tarnauti. Prigimties tiesos turėtų žmogų priversti gera daryti.

 Kitas vokietis, būtent Christianas Tomazijus (1655- 1728), dar toliau nuėjo. Sako, prigimtas žmogaus noras esąs kuo ilgiau ir kuo laimingiau gyventi. To reikią atboti. Iš to prigimties įsakymo reikią nusekti išminties įsakymus, būtent šiuos: ką matai, kad kiti sau daro, daryki ir tu jiems! – Ko nori, kad kiti tau darytų, daryki pirma tu jiems! –Ko nenori, kad kiti tau darytų, ir tu jiems nepadaryki! – Iš tų trijų regulų paeinančios visos valdžiavos gyventojų tiesos.

 Žinomasis filosofas Baruchas Spinoza (163-1677) tariasi, kad žmonėms esą naudinga gyventi proto dėsniais. Ir tam jie turį susidėti į draugiją. Bet iš prigimties žmogus linkstąs laužti savo sutartį, ir todėl kiekvienas turėtų savo prigimties atsižadėti ir draugijos įstatymams pasišvęsti. Žmonės būtų tokiu būdu savo tiesas atidavę valdžiavai, ir iš to išeitų jiems smagesnis gyvenimas.

 Anglas B. Mandevilis (1670–1733) tvirtina, būk valdžiavos tikslas esąs galios ir turtų įgijimas. Ir valdžiava pasiekianti aukščiausiąjį savo galios laipsnį, jeigu piliečiai geidžia visokių smagumų. Ji žūvanti, kad žmonės tenkinasi menku.

 Vokietis Christianas Volfas (1679–1754) pasižymi tais mokslais: žmogus turįs taip gyventi ir apsireikšti, kad vis tobulesnis taptų, o viso vengt, kas jį žemybėj laikytų. Tam turėtų derėti ir valdžiava. Todėl jos dalykas ir esąs rūpintis, kad kiekvienam piliečiui būtų viso pilnai, kas jam gyventi reikalinga, ir kad neprivalėtų bijoti kiti jam padarysią neteisybių; ir pagaliau, kad nieks jam nekenksiąs ir jo nepavergsiąs. Geriausia valdžia būtų protingas despotizmas. – Daug reiškė jo manymas XVIII šimtmetyje

 Prancūzas Žanas Žakas Ruso (1712-1778) norėjo tiesos pagrindą parodyti ir tikrą mastą tam, kas yra tiesa ir teisingumas. Mato jį tame, ką jis vadina volonté géné-ralé, kas turbūt geriausiai lietuviškai bus pasakoma žodžiu: pagrindiniu noru. Nesą to volonté générale nėra visų arba daugumos noras, bet tai, kas apskritai norima, jeib visiems būtų gera gyventi. Visi žmonės turėtų sekti šį norą, žmonių atstovai turėtų mėginti savo sprendimais Eitą norą apreikšti. Valdžiavos gyventojai esą jos ir viešpats, kurs savo norą apreiškiąs ir įstatymus skelbiąs. Valdžia turinti tuos vykinti. Kokia ji yra, tai neesą svarbu. Gali ji būti monarchija, aristokratija ar demokratija. – Lig šiol būk nebuvę valdžiavose tiesų, o tik sauvalės pareiškimų, kadangi žmonių santykiai nebūdavę tvarkyti pagrindinio noro. Dabar turėtų būti tai daroma ir sustatomas contrat social, draugijinė sutartis.

 Ieškodami tikro pagrindo valdžiavai, ypačiai tūli anglai kalba apie piliečių laimę. Vyriausias jų sakinys yra tas, kad valdžiava turėtų pasistengti kuo didesniam skaičiui ir kuo daugiau laimės suteikti. Šitą mokslą skelbia pirm visų Džeremis Bentamas (1748-1832) ir Stiuartas Milis (1806-1873). Kad labai neaiškus šis manymas, rodosi ir iš to, kad vienam yra laimė, kas kito nelaimė yra; ir kad paprastai teisėmis negalima sukelti žmogaus jausmų. Tą žinodami tūli mėgino surasti „normalinę laimę“. Bet salus publica, viešoji palaima, yra dalykas, kurį rankomis sugriebti nieks negali.

 Vėl kiti ieško pagrindo žmonių santykių tvarkymui kituose dalykuose. Tūli kartoja, kad tasai tegalįs būt matomas galybėj, kiti kalba apie tai, kad tiesas teikiąs Dievas. Taip aiškėja, kad nelabai dažnai suprantamas gyvenimas kaip kokia visata, nematoma valdžios tvarka sąryšyje su tautos gyvata..

 Ir visokių kitų dar yra nuomonių apie žmonių santykių pagrindą. Bet visos jos parodo, kaip ir šišon minėtosios, kad jo ieškoma, bet niekaip negalima surasti.

 Didysis filosofas Kantas (1724-1803) savo išmintimi gana nuodugniai mėgino valdžiavos pagrindą. Jis apie tiesą sako, kad toji esanti suma visų tų sąlygų, kuriomis atskiro žmogaus panorėjimas su kitų panorėjimais galėtų būti sutaikintas dykybės įstatymu. – Vaidžiavos žmonės stovi tikrame santykyje vieni su kitais. Jų pastangos ir norai esą statyti po tiesomis. Tosios tarsi sujungia visų norus. Ir tikra tiesa valdytų kraštą, kad nei vienas nebūtų daugiau priemonė sujungtajam norui, kiek tasai jo paties tikslams yra priemonė. – Šitos Kanto mintys taiko ir i doros pagrindą, kaip jis ją supranta.

 Visai naują pagrindą siūlė žmonių santykių tvarkai praėjusio šimtmečio materialistiškasis pasaulio supratimas. Prisiminė jis „evoliuciją“. Bet tos evoliucijos neieškojo žmonėse, bet žmonių aplinkybėse. Ir priėjo sakinį, kad pagrindas visos draugijinės tvarkos esąs daiktų gaminimas ir tų gaminių mainymas.

 Jeigu tuo sakiniu būtų taikinama į tai, ką savo darbu žmogus įneša žmoniško į draugijinį gyvenimą, tad jis gana daug reikštų. Bet jis to nedaro. Žiūri jis vien į daiktų gaminimą ir jo kitimą kaip į gamtos atsitikimą, kurs ir kitokius padarąs žmonių santykius. Tuo norėta gamtos dalyku suprasti ir draugijinį gyvenimą. Ir tvirtinama buvo, kad tuo ši draugijinio gyvenimo tvarka esanti statyta ant „mokslo“ pagrindo.

 Vadinamas šis manymas todėl ir „mokslišku“ socializmu, kurio įsteigėju du yra: Karlas Marksas (1818-1883) ir Fridrichas Engelsas (1820-1895). Jų nuomone, draugijiniai santykiai esą ekonomijos santykių atšvaita. Kiekvienas užgemąs tokiuose. Technikos nustatyti daiktų gaminimo santykiai esą „realus pagrindas, ant kurio kuriamas juridinis ir politinis trobesys ir kurį atitinkančios tikros draugijinės sąmonės lytys“. –„Materinio gyvenimo gaminimo būdas yra apskritai sąlyga socialiam, politiniam ir dvasiniam gyvenimui. Ne žmonių sąmonė nustato jų esimą, bet antraip, draugijinis jų esimas nustato jų sąmonę“. Ir „ideologiški“ dalykai veikią, bet jie teesą ekonomijos dalykų refleksai.

 Daug tame moksle yra pasakyta apie ūkio klausimus ir apie draugijinį gyvenimą. Ir labai žymūs žodžiai yra gaminti jiems suprasti, kaip ekonomijos fenomenai, socialus gyvenimo būdas, luomų kova ir t. t. Bet, žiūrint į visa, pasirodo, kad nėra pasiektos gyvenimo gelmės.

 Norint kalbėt apie draugijinį gyvenimą, negalima į jį žiūrėti kaip į gamtos vyksnį. Žmonės jame stato savo tikslus. Ir mąstymai apie draugijinį gyvenimą turi tai atboti. Negali būti draugijinio ūkininkavimo, kad nėra tam iš anksto nustatytos regulos. Tiesos yra veikimo lytys, ūkis veikiamas daiktas. Ekonomijos fenomenai negali būti gamtos, bet tiesos tvarkomų santykių reiškiniai. Ir „draugijos istorija yra ne ūkio, bet tikslų kitimo istorija“ 4 (4.5 Rudolf Stammler) . Draugijos kitimas yra tuomet mokslo suprastas, jeigu tasai parodo jo turinį būtiną ir sutaikina esamąją būtį su draugijinio gyvenimo prasme, būtent su „tyro bendrumo idėja“. Luomų kova nereiškia nieko kito, kaip tai, kad pasistengimai palaikyt arba taisyt žmonių santykius buvo visuomet vieni kitiems priešingi. Ir, giliau įsižiūrint į istoriją, matyt, kad ji parodo, kaip draugijinis žmonių noras kinta ir lukštinas 5.

 Trumpai pasakius, šis mokslas visai nepastebi, kad žmogus yra veiksnys pasaulyje, kurs daugiau reiškia, negu visos materinės galios, kurios akies mirksniui labai gali būti jaučiamos. Berods Fr. Engelsas ir tų kiek atsimena. Bet, jo nuomone, žmogaus aktyvumas paeina iš aplinkybių ir tad atsigręžęs pasiekia jas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata