Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 LAISVĖS KLAUSIMAS AMŽIŲ BĖGYJE 

 Žmonių nekentimas valdžiavos yra jau labai senas. Jautėsi visuomet žmonės jos pajungiami. Ir todėl reikalavo laisvės. Ir mūsų laiku šis šauksmas kuo didesnis. Ypačiai jį pakelia garsiai visokie piktadariai. Suprantama. Jiems jų darbai čia nepavyksta, kur atsižiūrima į visų kitų labą. Bet ir kiti priešinas žmogaus palinkimų apsiaurinimui. Ir visais žinomais laikais yra svarstoma, ar reikia žmones versti prie tikslingo draugijinio gyvenimo, ar leist jiems daugiau ar visai valios.

 Pirmąjį žinomąjį raštą apie valdžiavą gal yra parašęs graikas architektas Hipodamas iš Mileto, kurs ir pastatė Atėnų uosto mūrus. Jis kalba apie tai, kad valdžiavą vien teturėtų žmonėms pagrindą duoti ūkiškam ir asmeniškam gyvenimui, bet šiaip žmonėms leist visą valią. Vien tokie įstatymai, jo nuomone, esą tinkami, kurie apsaugoja pilietį, kad nieks nekenktų jo garbei, o jei jau kenkta, kad būtų pabaudos. Trumpu žodžiu, Hipodamas nori, kad valdžiavą kiekvienam laiduotų jo laisvę. O jis sau galėtų šiaip gyvent į nieką neatsižiūrėdamas. Nepastebėta lieka draugijinio gyvenimo svarbumas ir pačiam žmogui. Nematyta, kad kiekvienas priklauso gyvenimui, būdamas jo narys.

 Visai kitaip jau mąsto Platonas (428-348 pirm Kr.). Jis matė žmonių nelygybę, nelygų jų protą, nelygius jų palinkimus ir savo rašte Politeia beveik visą piliečio gyvenimą statė po valdžia. Prastiems žmonėms nepalieka jokios laisvės. Ir aukštesnieji luomai jos beveik neturi. Vien kad jie nėra slegiami kūno reikalų. Jų gyvenimas taip tvarkytas, kad nėra čia vietos rūpesniams. Tiktai valdytojas yra ne vien laisvas, bet ir pilnai dykas. Berods jis yra išminties žmogus. Išmintis yra dykybė. Jos žmogus gali būti ir visiškai laisvas. O jeigu ir to Platono valdziavos despotizmo šiandien visai negalėtume pakęsti, šiame jo pasakyme matyti turėtų kiekvienas nors šiek tiek protingas žmogus aiškią teisybę. Valdžiava yra, Platono nuomone, prievarta, bet ir augykla. Tik ji nenori auginti, kas nesveika, kas gyvenimui netinka.

 Visai kitaip čia apsireiškė krikščionybė. Ji į visus atsižiūrėjo. Buvo jai prikišama, kad ji, rūpindamosi silpnaisiais ir vargingaisiais, trukinanti žmonijos pažangą, gelbanti įsiveisti silpnučiams ir vergams. Bet yra tai nesupratimas to, ko ji norėjo, būtent dykybės kiekvienam, „Dievo kūdikio dykybės“. Bet kiek tų, kurie tą suprastų? Garsusis vokiečių filosofas Nyčė, kurs tiek išminties žodžių yra ištaręs, rodos, visai nenumanė, ką tai reiškia. Krikščionybė nežiūri į regimojo pasaulio reikalus, bet į dvasią-sielą ir jos augimą. O tam turi derėti visi šio gyvenimo dalykai. Žmogus čia turi gyventi ir triūsti ir viso ko patirti, jeib įaugtų į minimąją dykybę. Priešingumo tarp dvasios-sielos reikalų ir regimojo pasaulio nėra.

 Ir priminsime šišion, kad nuomonė, pirmiejie krikščionys buvę komunistai, yra tikras nežinojimas. Jau pagrindiniame žmonių sugyvenimo supratime yra nesutaikomas skirtumas. Pirmiejie krikščionys nelaukė, kad iš draugijos ko gautų, bet jie aukojo vargingųjų ir silpnųjų gerui, ką jie turėjo, o toliau dirbo ir rūpinosi patys įgyti, kas jiems reikalinga.

 Graikų filosofas Aristotelis (384-322 pirm Kr.) yra daug ir apie politiką parašęs. O Tomas iš Akvino (1227-1274), kurs aiškina jo filosofiją, kalba taipojau apie politiką ir pasako, kokia valdžiava turinti būti. Bet jis daugiau teikia kiekvienam žmogui laisvės negu Aristotelis. Šišion paakinsime ir į tą jo sakinį, kad esąs nusidėjimas kitiems dovanų teikt, jeigu paties šeimyna nėra aprūpinta.

 Labai žymus pasidarė raštas anglo Tomo Moro (1478-1535). Jis kalba apie susvajotą salą Utopiją, kurioj būk geriausioji respublika randama. Vardas šios salos šiandien dar vartojamas atitinkama prasme. Ten žmonės be

 jokių ekonomijos ir politikos suvaržymų gyvena. Minimos salos gyventojai yra be jokių turtų. Tomas Movas taręs, kad didis nusidėjimų skaičius paeinąs iš to, kad žmonės turtų susikrauja. Taip gimstąs godas ir vogimas. Kad turtai visiems priklausysią, visi viso turėsią.

 Kad tai pilnas apsirikimas, labai aišku. Iš pat senovės žinoma, kad visuomenės turtas niekam nebrangintinas ir todėl be jokios sąžinės daugumos naikinamas. Mat žmogus pasielgia, kaip koks jo vidus, kokios jo dvasios-sielos jėgos yra, ne prie ko jis verčiamas aplinkybių.

 Kitą dalyką ir pats Tomas Moras suprato. Sako, kad žmonės, nebeturėdami kiekvienas savo lobio, ir nebenorės dirbt. Ir todėl reikią žmones versti prie darbo. Ir kiekvienas dirbti turi po užvaizdu. Be priverčiamo darbo visuomenės turtas iš lengvo visiškai sutirptų. Iš to matyt, kad prieš visus šito manytojo norus Utopijoje nėra laisvės, nes negali būti.

 Visiškai apsirikęs yra Tomas Moras, tikėdamas, kad žmogus galėsiąs iš visuomenės turto gauti ko ir kiek jis nori. Mat turtai, nors ir didi, turi vis dar savo saiką. Bet žmogaus pageidimams nėra galo. Ir taip žmogui nė nėra laisvės norėti, ko ir kiek jis gali. Pats sau ką pelnydamas, veikiau dar galėtų tuo būti laisvas. Galėtų pirkties, ko jis nori ir kam jis turto yra susipelnęs.

 Utopijoj ir to negali būti. Kiekvienas turi darbą daryti, kurs jam priskiriamas. Vaikai turi savo tėvų darbą tęsti. Ir tame vėl didžiausia nelaisvė. Tokiu būdu visame matyt, kad Utopijoj, kur norėta žmonėms visą laisvę duot, beveik visai nelieka laisvės. Tas ir pastebėti mūsų dienų Utopijose. Norint daugiau laisvės, žmonės įkliūva į didžiausią nelaisvę.

 Tik tikybos dalykuose ten tikra laisvė viešpatauja. Bet neduodama tam garbės, kurs netiki Dievu ir sielos nemirtingumu.

 Italas Tomas Kampanela (1568-1639) rašė šalia kito ir raštą Civitas solis [7], apie Saulės valdžiavą. Ir čia jis visai kaip Platonas reikalauja, kad žmonės būtų visiškai valdomi. Tik ne filosofas, bet tikybos žmogus turėtų būti valdovas. O jis su trimis ministeriais visa padarysiąs.

 Žmonėms vien likta panorėti, kad koks valdininkas būtų šalinamas. Kaip Platonas, taip ir jis uždeda moterims pareigą kareiviauti kaip vyrams. Nepažįsta Kampanela politikos, socialios ir tikybos laisvės.

 Maždaug kaip šis italas rašo vokietis Johanas Valentinas Andreae (1586-1654). Jo raštas turi titulą Christianopolis. Jis taipojau šalina atskiro žmogaus turtą ir tuo atriša žmones nuo ekonominių rūpesnių. Bet už tai jis uždeda, kaip ir visi kiti „utopistai“, žmonėms tikrus pančius, kadangi kitaip ir negali būti. Žmonių gyvenimas nustatomas iš viršaus. Vien leidžiama kiekvienam laisvai pasirinkt moterį apsivedimui.

 Pirmutinis tikras bandymas pastatyti valdžiavą komunistišku pagrindu yra jėzuitų valdžiava Paragvajuje. Jai galime skaityti metus 1610-1773 [8]. Labai ji primena Kampanelos Saulės valdžiavą. Ir šišion visa yra žmonėms įsakoma, jie net apvesdinami. Bet todėl žmonėse neišauga saviškumas ir atsakomybė. Ir kaip tik toj valdžiavoj pasirodė, kad žmonės, pasitaikius progai, savo smagumui vagia ir naudoja valdžiavos, visuomenės turtus. Toliau aiškėjo, kad smagi žmonių padėtis, smagios aplinkybės negerina žmogaus ir nepadaro jo laimingo. Dar ten Amerikoj ir paprastai nė nebuvo sunku gyventi.

 Šitam praktiškam bandymui visai priešingas nuomones pareiškė anglas Gerardas Vinstenlis (1651 m.) savo rašte Law of Freedom, Laisvės įstatymas. Jis nori sutaikinti gyvenimą, kuriam paimtas rūpesnis už išmitimą ir kt. ir su kuo sujungta sunkiausia prievarta, su tikra ekonomine laisve. Jis matė, kad politikos laisvė nieko nepataisė ekonomijos tvarkoj. Čia pasiliko senoji priklausomybė. Vyriausioji to esanti priežastis, kad visu kuo prekiaujama. Reikią du didžiu magazinu, kurių viename visokios žalios medžiagos, antrame visokių daiktų galima dykai gauti, kiek žmogui ir jo šeimai reikia. Kurs ką nors parduoda, sunkiai, net mirtimi baudžiamas. Tikroji laisvė esanti toji, kad kiekvienam leidžiama naudoties žeme ir jos turtais.

 Nepamanė Vinstenlis, kad šie turtai ir susivartoja. Berods darbui jis paskiria tarnus, kurie po užveizdu dirba. Tie turbūt nėra žmonės, kuriems reikia laisvės! Be to, galima ir prekiauti, bet su ne anglais, o ir tik visos šalies naudai.

 Tikyba, jo nuomone, tik tėra kunigų sumanyta, kad žmonės negeidautų žemiškos laimės ir atsižadėtų šitos aukščiausios savo tiesos. Bet vėliau Vinstenlis pats kitaip apie tai mąstyt išmoko ir rašė apie „Šventąjį Paradysą arba Tėvo mokslą, kurs vienas gali patenkinti sielą“.

 Prancūzijoj 1755 m. išėjo knyga Code de la nature, Gamtos įstatymo knyga. Parašęs ją buvo N. Morelis. Nedaug ji reiškia. Bet. prancūzų revoliucijos laiku „Sociétéė des égaux", lygiųjų draugija, šituos įstatymus pasirinko savo gyvenimui tvarkyt. O jie yra visiškai despotiški. Labai sunkiai baudžiamas, kurs juos bando taisyt.

 Anglijoj tuo tarpu kilo garsiau prašymas, kad žmonėms būtų leista visaip sau turtų krauti. Norėta buvo pirm viso laisvai prekiauti. Adamas Smitas (1723-1790) rašo apie nevaržomąjį ekonominių galių judėjimą.

 Kitas prancūzas to laiko yra Šarlis Furjė. Jis pirmas mėgino visiškai šalinti prievartą iš ekonomijos ir draugijinio gyvenimo tvarkos. Jis kalba apie tai, kad žmonėse yra pritraukimo jėgų, kurios turi būt naudojamos. Giriasi pastebėjęs „socialios atrakcijos dėsnį“. Visi žmonės esą geri. Jų blogumas paeinąs iš žmonių santykių ir iš aplinkybių. Todėl reikią žmonėms leist susitelkt į skyrius, kaip juos jų pritraukimo galios savaime suveda. Žmonės linksta tai šian, tai kitan darban. Jie neesą vangūs iš prigimties. Jie tik nenorį dirbt verčiami. Todėl jiems turįs būt duodamas tas darbas, kuriuo jie pasimėgsta.

 Bet Furjė nepažįsta valdžiavos. Jojo žmonės gyvena krūvoj tik skaičiuose 800-1000 žmonių, kurie patys tvarkosi ir maždaug sudaro gaminimo ir vartojimo bendrovę. Savo mokslu jis todėl tokioms bendrovėms Prancūzijoj kelią patiesė. Bet jo sumanymas visai neatsižiūri į gyvąjį žmonių gyvenimą, į santykius, iš gamtos išeinančius. Jis susimanė gyvenimą, kuriame būtų laisvės, jei ne gyventume pasaulyj.

 Žymus pasidarė ir prancūzas Klodas Anri de Sen-Simonas (1770-1825), kurio 1825 m. išėjo raštas „Nouveau Christianisme“, Naujoji krikščionybė. Jis stengiasi įteikti visiems žmonėms, ypačiai vargingiems, smagų gyvenimą.

 Tam turinti derėti tikyba, kuri statyta ant matematikos ir tikro mokslo. Visi žmonės turi lygias tiesas pasaulio turtams ir kūno smagumams. Valdžia turinti būti darbininkų. Ir ji suteiksianti be jokios svetnaudybės žmonėms didžiausiąją laisvę. Toks darbininkų valdymas būsiąs pagrinduotas „darbo tikyba“. – Keli jo pasekėjai iš jo minčių kita ką dar pasidarė. Bet jau jie ir savo mokytojo laisvę šalino kaip negalima dalyką.—Pastebėtinas yra šišon tas jo supratimas, kad žmonių vidaus kitimas padarąs ir aplinkybių kitimą.

 To paties laiko anglas Robertas Ovenas (1771-1858) pasižymėjo, savo fabrikoj apsieidamas tokiu būdu su savo darbininkais, kad jie doriškai labai pakilo. Jis vėliau įsteigė komunistišką draugiją. Bet toji netrukus suiro. Ir jis vėliau, save taisydamas, aiškino, kad esąs apsirikimas, būk aplinkybės svarbios esančios. Visa derą iš to, koks yra žmogus. Žmones pirma reikia kitokius padaryti.

 Vėl prancūzas Etjenas Kabė, kurs 1842 m. išleido savo raštą Voyage en Icarie, Kelionė i Ikariją, pasirodė tikras komunistas. Bet jis aiškiai pareiškė, kad yra nesutaikinama politinė laisvė su ekonomine nepriklausomybe. Jo valdžiava yra radikali demokratija. Visais ekonomijos klausimais turi žmonių atstovai pilną atsvėrimą, nustatymą. Kurs nedirba, sodinamas į viešą apsaugos įstaigą. Kabė griežtai prasitarė, kad komunizmas neesąs galimas be prievartos. Netgi visą dvasios darbą reguliuoja ir tvarko jo valdžiava.

 Ekonominę nelaisvę arba priklausomybę nori šalinti ir ūkio reformos skelbėjai. Jie sako, kad žemė priklausanti visuomenei. Žemė turinti būti visuomenės nuosavybė, kaip apskritai jos gyvenimo pagrindas. Amerikietis Anri Georgas (1839-1897) apie tai kalbėjo. Vokietis Adolfas Damaske ir dabar dar šitą mokslą skleidžia.

 Jokio žmonių noro ir pageidimų suvaržymo, reikalauja anarchistai. Vienas pirmiausiųjų tojo skelbėjas buvo prancūzas P.J.Pradonas (1809-1865). Jis tikėjo, kad žmonių sugyvenimui esanti gamtos duota tvarka, kuri tuojau apsireiškianti, kad žmonės savo sugalvotosios nebestato. Žmonių draugavimas, ūkininkavimas, prekyba, – visa atsitiktų, gamtos dėsniams valdant. Ir tada nebebūtų suvaržymų.

 Tiktai kad yra atskiruose žmonėse atskirų norų, kurie turi susitaikint arba jie veiks prieš viens kitą! – Iš Prudono paeina žodis: la propriėtė c'est le vol, turtas yra vogimas; bet ir tas: la propriėtė c'est la libertė, turtas yra laisvė.

 Vokietis Maksas Štirneris (1806-1856) reikalauja savo rašte: Der Einzige und sein Eigentum, Vienatinis ir jo savybė, pilnos laisvės kiekvienam žmogui. Apie demokratiją jis sako, kad ji visuomenėj pasistatanti viešpatį, o apie socializmą, kad jis atskirą žmogų padarąs skarmalium prieš draugiją, kuri viso ko turinti. Todėl reikią valdžiavą griauti ir jos vietoj statyti „egoistų draugiją“. Jis iš tikrųjų reikalauja, kad tai, kas atskiram žmogui tinka, būtų regula visų gyvenimui.

 Minėtų prancūzo ir vokiečio mokslai tapo anarchistų mokslo pagrindu. Norima nevaržomų žmonių draugijos be privatinių turtų. – Kita anarchizmo rūšis kviečia žmones prisidėti prie draugijos, bet leidžia ja nepasimėgstantiems iš jos vėl šalintis.

 Visa šitokių mokslų eilė, nors labai trumpai ir greitosiomis tik patiesta, parodo, kad visi pasistengimai iš žmonių tarpo šalinti prievartą nepavyksta. Žmogus iš tikrųjų iš pat pradžios statytas po prievarta. Taip jis užgimsta, gyvena ir miršta. Bet dauguma tos prievartos nemato. Berods ji ir nėra šalinama. Ir nėra ji tokia slegianti. Paprastai žmogus jaučiasi užgaunamas tiktai, kad jį koks asmuo priverčia jo tikslams gyventi. O tai suprantama. Bet kad aplinkybės pavergia, tai ne taip skaudu. Ir tik pasvajojus, kad jos gali būti apverčiamos, žmogus sukyla prieš jas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata