Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

 LYGYBĖ IR TEISINGUMAS 

 Žiūrint į šių dienų žmonių santykius, rodosi, kad kone visos minėtos teorijos daugiau ar mažiau juose atsispindi. Yra čia viso ko. Ir nėra valdžiavos, kurioj būtų pastebimas vienas ir visai saviškas tvarkos būdas. Tvarka statoma iš visokių atžvilgių. Ir nebėra ji uždedama ir užveržiama žmonėms kelių valdančių žmonių arba vieno žmogaus, bet ji paeina iš pačių žmonių noro, kuriame visų norai ir pasistengimai yra suglausti ir sujungti.

 Suprantamas dalykas, kad tie žmonės, kurie iš prigimties yra vieno kraujo, kurių jausmų-geismų ir minčių gyvenimas yra vienaip augęs arba suaugęs, veikiau gali dėtis į vieną talką. O kaip matyti, paskutiniais laikais valdžiavos ir vis daugiau glaudžiasi prie tautų gyvybės. Iš tosios tad išauga vis tiesiau jų tvarka. Ir pagaliau bus valdžiava tikra tautos organizacija.

 Bet į tai visi minėtieji rašytojai nėra atsižvelgę. Jų spėjimai atrodo tarsi būtų sapnai. Tačiau jie žino netikumą žmonių santykių tvarkos. Ir jie norėtų jį šalinti, nors tam užduoda visokius užmanymus. Bet beveik visuose galima ir nujausti, jog rasta, kad žmonės turėtų kaip nors žmoniškiau, tai esti teisingiau gyventi su viens kitu.

 Teisingumas yra jau seniai žinomas kaip vyriausias valdžiavos dėsnis. Numanyta net, kad jis kaip nors rišasi su žmonių pažanga. Ir, prašant daugiau teisingumo žmonių santykiams, šita pažanga atbojama. Tiktai, to neaiškiai prašant, matyt, kad ji ir neaiškiai atjausta. Vienok mes einame pilnan tosios supratiman.

 Berods, sulyginant tą, kaip šiandien teisingumas suprantamas, su tuo, kaip tai seniau buvo, rodos, lyg ir nebūtų pažangos. Seniejie graikai tikėjo, kad valdžiava turinti kokius nors ryšius su valdomu kraštu ir su tautos dievaičiu. Platonas pasakoja, kad Dzeusas žmonėms suteikęs galimybę valdžiavą steigti, jiems įkvėpdamas drovą ir teisingumą. Padaręs tai Hermis [9], Dievo pasiuntinys, dviem, būtent Prometėjui ir Epimetėjui [10], žmonėms atnešus tiktai amatų supratimą. Valdžiavai reikalinga kūrybos galia.

Platonas savo raštuose leidžia valdžiavą tiesiog išaugti iš asmens doros širdies. Paprastoji valdžiava yra jo akyse vien tik to laiko doros reiškinys. Labai reikia šitą skirtumą pastebėti. Platono išmanymas toli pralenkia mūsų dienų žinovų supratimą ir žinojimą.

Asmuo esąs doras, kad jis savyj yra įgijęs vyriškumą, apveikęs baimę, savo palinkimus sudraudžia, įgijęs intuityvų išmanymą, sielos regėjimą, ir teisingumą. Teisingumas yra asmiens harmonija. Tai reiškia: žmoguje yra visokių, įvairių jėgų, bet jos visos taikosi po valdovybe aukščiausiosios ir kilniausiosios, būtent dieviškosios žmogaus sielos.

Tas pats dalykas esąs teisingumas ir žmonių draugijoj – būtent harmonija visų jų apsireiškimų. Daug reikėtų apie tai pasakyti. Mūsų dienų manymas yra labai toli nuėjęs nuo Platono. To gilaus ir plataus žvilgio mūsų laikas nebeturi. Jau vokiečių filosofas Hėgelis, rodos, nebesuprato Platono mokslo. Platonas kalba apie valdžiavą kaip apie priemonę žmogui tobulintis, tai esti aukštesnei dorai pasiekti, Hėgelis mato valdžiavoj pačią aukščiausiąją dorą. Iš tikrųjų yra toji,— ypačiai ir tas jos reiškinys, kurį vadiname teisingumu, – žmogaus sielos ilgesys, yra jos idealas. Iš to ilgesio statyti žmonių santykių tvarką — tai yra Platono valdžiavos mokslo svarbumas.

Daug yra barta ir peikta ši Platono valdžiava. Tūli jo mokslai šiandien berods atrodo nepakeliami. Bet, nebojant to, visi jo kritikai nei tiek nesupranta, kad Platonas yra viena visų amžių aktingiausioji išmintis. Jam valdžiava nėra padaras, bet organizmas. Jos tinkamumą jis tame mato, kad psichologinės, etiškos ir socialios funkcijos gražioj sutartyj apsireiškia. Jo valdžiavos supratimas yra organiškas. Ir nenuostabu. Jis buvo poetas ir kartu regėtojas-pranašas.

Teisingam būti nereiškia reikalauti ir teikti kiekvienam tą patį, bet kiekvieną čia pastatyti, kur jis tinkamiausias bus, kur jis pilnai galės apreikšti savo jėgas kaipo draugijos narys. Kiekvienas žmogus turi atskirą savo uždavinį gyvenime, turi daryti savo darbą. Valdžiavos harmonija yra suoskambis nelygių, bet įvairių įvairiausių balsų, kurie tikromis proporcijomis vienas kitam gretinti.

Čia tad ir pradeda savo aiškinimais ir Platono mokinys, antrasis garsus senų graikų filosofas, būtent Aristotelis. Jis kalba apie teisingumą kaip apie analogijos dalyką. Neteisingumas esąs nusižengimas prieš įstatymus ir neatbojimas žmonių lygybės. Iš to išeina, kad teisingumas yra gerasis pasielgimas ir tikrasis tiekimas. Todėl valdžiavos teisingumas esąs nusižengimų atitaisymas ir suteikimas kiekvienam tat, kas jam pridera.

Labai svarbus yra čia žmonių lygybės klausimas. Teisingumas reikalauja josios. Bet mūsų patyrimas parodo nuolatai, kad nėra dviejų žmonių, kuriuodu būtų visai lygiu. Kurs nors šiek tiek yra išprusęs, turėtų atjausti, koks skirtumas vidaus kilnybės randasi žmonėse. Aristotelis žino tiesiog kalbėti apie doros kopėčias, kurių apačioj stovi vergas, jų viduryj kilnusis žmogus, viršuje dieviškasis regėtojas.

Lygybė jo akimis nėra paviršutinė visų asmenų lygybė, bet lygybė ta, kad kiekvienam tiek turi tekti, kiek jis yra užpelnęs. Taip visiems žmonėms lygiai suteikiama. Bet jie negauna kiekvienas tiek, kiek kitas. Lygybė vien yra santykiuose tarp to, kas žmogus yra, ir to, ką jis t ur i, arba kitaip: kiekvieno turtas turi atitikti jojo asmens vertybę. Taip teikiamasis teisingumas neduoda kiekvienam to paties, bet kiekvienam jojo, tai esti kas jos verta. Kiekvienas turi gauti savo dali. Ir taip tegali , būti teisingumo tik ten, kur nėra kalbos apie tai, kad visi žmonės lygūs yra.

Taipojau ir atitaisomasis teisingumas atsižiūri i žmonių nelygybę, nors ir čia pastatytas sakinys: prieš įstatymus yra visi žmonės lygūs. Jie tiek tėra lygūs, kad jie šaukiami j teismą neatsižvelgiant į luomą ir kad kiekvienas turi būti nuteisiamas, kaip jis yra nusidėjęs. Bet kaip tik bausmės klausimu jau daug sveria žmonių nelygybė.

Toli mūsų laikas yra užsilikęs nuo šito seno filosofo manymo. Garsiau negu senais laikais mūsų dienomis kalbama apie žmonių lygybę. Bet kokia žiauri, stambi ta lygybė! Beveik vien eina klausimas apie tai, kad kiekvienam turi tekti tiek, kiek ir kitam. Gauti nori kiekvienas iš visuomenės turtų kuo daugiau. Kur tai dar Platono pragystas, l-nd kiekvienas turi dirbti savo darbą, pildyti savo uždavinį!

Primint gal svarbu, kad Aristotelis jau pirm Markso nutaria piningų sukrovimą ir nori, kad žmonės vien mainytų tuos turtus, kurie kitiems yra reikalingi, vieniems jų turint skalsoj. Berods šios dienos žmonių padėtis yra visiškai kita negu senų laikų. Prieš karą pasaulis buvo tikra visokių išdirbinių prikimšta ir prikrauta klėtis. Tarsi žmonės būtų kiek tik galėdami pasistengę dirbti ir savo uždavinius pildyti. Tik jie dirbo verčiami, ne savaime, ir nedirbo kiekvienas tik „savo“ darbo. Toliau tie išdirbiniai buvo dalinami visai neatsižiūrėjus į teisingumą. Dabar berods jų išteklius tirpsta kaip sniegas saulėj. Prisieis nauju būdu gyvent.

Ir kitas dar skirtumas tarp Aristotelio ir Markso pastebėtinas. Ans be jokios abejonės tvirtina, kad kiekvieno yra asmens tiesa turėti žemės ir turto. Mūsų laikais Markso pasekėjai tą pripažint nelabai tenori.

Bet viename dalyke jie visai sutinka su Aristoteliu ir su Platonu ir pastato tą net vyriausiu savo pastangos tikslu. Jie nori, kad žmogaus darbas būtų branginamas doros reiškiniu, kad vien darbas atskiram žmogui teiktų tiesą ko ir reikalauti. Apskritai mūsų laiku sušvinta vis aiškiau ta mintis, kad be darbo žmogus neapreiškia savo vertybės ir kad jis tad visuomenei yra be svarbumo.

Vėlgi reikia pastebėti, kad yra daugybė žmonių, kurie dirbti norėtų ir tuo apreiškia doringą norą, tačiau jie žūva varge ir kaipsta. Iš ko matyti mūsų laikų neteisingumas.

Berods nėra lengva teisingam būti. Žmonės nepažįsta masto žmogaus darbo vertybei mastuoti. Marksistai nori suskaityti darbo valandas. O tai yra apsirikimas, kurs ir silpnam protui nedovanotinas. Nežiūrint į tai, kad tuo pačiu laiku vienas toli nepadaro tiek kiek antras, ir įvairūs darbai nereiškia tiekjau žmonijos gyvenime. Imkime tiktai, vienas žmogus būtų ilgą laiką akmenį skaldęs, o kitas tuo pačiu laiku gražų vaizdą nutepęs. Ir akmenis skaldyti yra naudingas darbas. Skaldytų akmenų reikia keliui gristi. Smagiau važiuojasi. Bet gražus vaizdas džiaugsmo teikti gali per šimtmečiui tūkstančių tūkstančiams, jiems uždegti sielos šviesą ir lobinti jų širdies turtą.

Be abejonės, darbo laikas negali būti mastas darbo vertybei. Ir negalima taip žmogų vertinti. Reikia ieškoti kito masto. Bet kur jis būtų randamas? Kaip čia padarius, kad kiekvienam būtų galima suteikt, kas jo, kad kiekvienam visi kiti būtų teisingi? Kaip galima teisingai spręst žmogaus vertybę ir jo darbo svarbumą?

Mūsų laiku visokiu žvilgsniu apie žmogų sprendžiama. Žiūrima į jo turtą, į giminę, į titulą, į garsą, į luomą, į vietą valdžiavoj, bet vos ne vos kiek ir į žmogaus kilnybę. Todėl ir yra neretai žmonės į vietas įsodinti, kurioms jie visai netinka. Bet sakoma: kaip spręsi apie žmogų? Niekas negali žvelgti jam į širdį.

Ne visai yra tai teisybė. Žmonės gali išmokti spręst apie meno dalykus. Berods ne visi. Reikia tam turėti gabumo, mokslo bei įpratimo. Žmogus turi būt prinokęs tikram sprendimui. Tame visas slėpinys. Tiktai muzikas, jeigu jame nėra jokių trūkumų, gali tikrai spręsti apie muzikos dalykų vertybę. Kurs girsies neturi ir nėra savęs lavinęs, to negali. Taipojau ir mokslo klausimus negali spręsti kiekvienas, kaip koks jis yra. Turi būti tam save gudinęs.

Tokiu pat būdu ir apie žmogaus vertybę ir kokio kilnybės laipsnio jo reiškiniai yra, tik tegali tarti teisingą žodį tas žmogus, kurs pats tiek vertas yra. Ir kuo kilnesnis žmogus bus, tuo geriau jis kitojo vertybę supras ir galės apie ją spręsti. Negali kito žmogaus vertybės suprasti, kurs pats niekšas. Ir nėra jam galima pilnai numanyti tosios vertybės, kuri yra aukštesnė už jo paties vertybę.

Todėl paprastai žemas ir nedoras žmogus į visus žmones žiūri kaip į nedorus. Ir jo akyse visa žmonija jam nėra kam šutusi. Antraip vėl kilnusis — apie kitus sprendžia geriau, negu jie tai būtų užpelnę. Bet tai nėra kenksminga. Toks kilniojo spręsmas yra galia, kuri kitų gerumą žadina. Niekšo manymas visus traukia į jo netikumą. Ir taip vis arčiau dar teisingumo bus kilnusis negu žemasis. Ans, būdamas savo keliu neteisus, nors žmonijai nekenks, bet bus jos tikslams naudingas.

Iš viso to matyt, koks labai aukštas dalykas yra teisingumas. Vos jis yra pasiekiamas teisingiausiajam. Daugumai jis pasilieka tarsi nežinomas. Ir žmonėms priderėtų pirma rūpintis neteisingumo mažinimu.

Bet neturėtų tai pasilikti amžina padėtis. Kiekvienas žmogus pašauktas kilnybei ir vaiskumui. Kiekvienas todėl ir turėtų pasistengti kilnus būti. Tada jis ir galės teisingai spręsti ir teisingai gyventi. Ir žmonių santykiams tada i š lengvo vis daugiau ir aiškiau virs pagrindu pats teisingumas. Visiems tautos vaikams pasirūpinant kilnumu, visa valdžiava tampa kitokia.

Čia reikėtų ilgai sustoti. Nesą čia tūno visas gerų žmonių sugyvenimo slėpinys. Iš to kyla žmonių laimė. Taip tik įvyksta, ko iš tikrųjų žmonės trokšta. Nematydami, kame gyvenimo klausimas gludo, jie kaži ką susisvajoja ir viso ko reikalauja, tik ne to, kas jiems iš tikrųjų naudinga. Tik palyginkime tai, ką visi tie mokslai apie valdžiavos pataisymą sveria prieš šitą, ir paaiškės, kas turėtų būti politika tautos gyvenime.

Valdžiava nebebūtų tvarka, kuri iš kurio nors ūpo, geismo arba manymo būtų uždėta žmonėms, bet ji paeitų iš žmonių esmės branduolio, kaip tai prašo Platonas. Ji būtų reiškinys žmonių doros laipsnio ir tikras gyvas organizmas, ne padaras, ne padirbtas tik dalykas.

Ir tokia valdžiava veiktų tikslingai kaip kiekvienas organizmas. Jis kaip žmonių gyvybės, kaip tautos gyvatos reikšmuo tarnautų žmonijos tikslams, būtent žadinti ir gaivinti žmoniškumui.

Nebūtų valdžiava kaip lig šiol vien pastanga sudraust žmonėms, jų jėgoms miklint savo tikslams, tvirtint tvarkai, kokia ji yra, kad pasiliktų amžinai suakmenėjusi žmonių sugyvenimo forma. Ne, valdžiava turėtų kiekvienam būti žmoniška priemonė augint tikriausiai kilnybei ir šviesiausiam vaiskumui.

Gal prisimena šišion tikybinės draugijos ir jų uždaviniai. Bet jos turi, kaip jau aiškinta, savo pareigas. Šišion žiūrima į erdvinį-laikinį gyvenimą. O tautos žmonių santykių tvarka, tai esti valdžiava, turėtų tarnauti pažangos, žmogaus atsilukštinimo tikslui.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata