Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

DYKYBĖS PRASMĖ 

Dar ir kitu žvilgsniu galime draugijiniam žmonių gyvenimui šitą kryptį suteikti. Kaip žmonės trokšta laimės, taip jie ir reikalauja laisvės. Tiki, galėdami daryti, ko nori, jie bus laimingi. O mūsų laiku kitaip dar yra. Beveik galėtai sakyti, žmonės tiki būt laimingi, kad nieko dirbt nebereikės.

Apskritai klausiamąjį dalyką nūdien žmonės daug mažiau tesupranta negu seniau, ypačiai senovėje. Mūsų laikais jie labiau atjaučia būvio, išmitimo rūpesnį, tai reiškia: ekonominę nelaisvę ir žmonių santykių suvaržymą arba politinę nelaisvę. Iš abiejų jie nori iškliūti.

Kad gyvenimas pats su savo dėsniais žmogų laiko surakinęs, tatai taip skaudžiai gal ir neatjaučiama. Kiekvienam rodos, kad kiti žmonės jį laiką nelaisvėj. O tat jam yra nepakeliama. Ir jis tariasi, kad tai galėtų keistis ūmai.

Tūli mato visus nepatogumus aplinkybėse. Jas reikią pakeist, ir visa bus geriau. Kiti berods vėl sako, nelaisvė glūdinti tame, kad jų noras kitų norų yra pančiojamas. Jeigu tų kitų norų nebūtų, tad būtų laisvi ir laimingi.

Senovėje ilgą laiką žmonės apie tokią laisvę nedaug temąstydavo. Tuomet, rodos, žmonėms daugiau rūpėjo jų sielos laisvė. Toji būk gyvenimo siaurinama. Todėl tūli mieliausiai būtų apleidę pasaulį.

Apie šią laisvę berods ir šiandien kalbama. Ypačiai „tikinčiųjų“ draugijose. Bet ir mokslininkai apie ją mąsto. Ir tūli jų sako, kad jos visai neesą. Žmogus esąs gamtos padaras ir turįs apsireikšti, kaip koks jis gimęs ir koks jis yra. Tik kiekvienas, tam priešingai, jaučia, kad jis laisvas galėtų būti. Ir kiekvienam rodosi, kad laisvė ir laimė maždaug tą patį reiškia.

Nelengva šitą mįslę atspėti. Arčiausiai teisybės priėjo dar senovės tikybos mokytojai. Galime juos ir šiandien suprasti. Ir mūsų laikų žmogus nori visoko. O patenkinęs vieną norą, vieną geidulį, jaučiasi tuo ir kuo daugiau rištas. Laisvės nėra. Ir gal dėl šito patyrimo mokslininkai sprendžia, kad žmogus nelaisvas, kad visi jo apsireiškimai, visas jo gyvenimas esąs nustatytas. Žmogus gyvenąs, kūrybos liepiamas. Ir tik sapnuojąs laisvę ir dyką valią.

Yra tame kiek ir teisybės. Bet negana atbota, iš kur šis nenuguldomas laisvės troškimas ir šis jausmas, kad žmogus gali būti laisvas. Ir nepastebėta, kad žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas, kad jame yra įvairiausių laipsnių „norų". Kiekviena asmens gyvybės sritis turi savo tikslus. O pažmoniškų pirm kitų siekęs, žmogus jaučiasi tų savo gyvybės sričių pavergiamas.

Prieš tą nedaug tereiškia, kad jį aplinkybės arba kiti žmonės engia. Kurs šitą nelaisvę tikrai pajutęs, tas žino, kad ji yra didžiausioji. O iš jos iškopti tai yra žmogaus gyvenimo uždavinys. Nebūt vergu, bet viešpačiu savo asmens pažmoniškų jėgų – tai, ko kiekvienas siekia ir nežiniomis.

Berods siekia to tiktai tada, kad jau kiek yra pasirūpinęs žmoniškumu. Ir kad jam aiškėja, jog jis pats, būtent žmogus, yra dvasia-siela, ir kad toji asmens gyvenime nuvaldoma tai vieno, tai kito palinkimo, iš kurių iškliūt mėgindama, tenka vėl kitiems. Ir vis jaučia, jog savo asmenyj ji ne pati valdo.

Žmogus, kurs save jaučia esantį aš, tik tebus laisvas, • kad jo veikimu, visu jo gyvenimu ne kita kas ir tik jo aš apsireikš, tas aš, kurs nieko darbo neturi su visokiais geidimais, visokiomis mintimis, bet yra branduolys, iš kurio spindi žmoniškumas. Ir žmogus tada nebebus tiktai . laisvas, bet dykas. Dykybė yra ta žmogaus būtis, kurioj žmogus nekliudomas gali apreikšti gryną savo asmenybę, savo esmės galias.

Dykybė nėra tiktai dalykas, kurs žmonėms prieinamas, bet ji yra žmoniškumo augimo viršūnė. Kūryba veda žmoniją, kad pagaliau ji visai skaidriai būtų regima gyvenime, kad tasai visai būtų nušviestas žmoniškumo. Ir tuo kūryba veda žmoniją dykybėn.

Iš tikrųjų žmogus irgi tuomi yra tarsi verčiamas. Prieš kūrybos žengimą jis nieko padaryti negalės. Bet ne tai jam yra laisvės klausimas. Visas jo troškimas būt laisvu pareina vien iš to, kad kūryba žmogumi neša žmoniškumą ir tasai juo dar neapsireiškia, kaip turėtų. Todėl žmogus iš tikrųjų ir nėra laisvas, galėdamas daryti, ką nori, bet tik tada, jeigu jis apreiškia savo esmę. Tuomet jis jaučiasi pilnai dykas. Todėl ir sakė Augustinas: Deo servire summa libertas, Dievui tarnauti yra aukščiausioji dykybė.

Ir visas gyvenimas tam dera, kad šitas kūrybos tikslas būtų pasiekiamas. Todėl žmonės, tvarkydami savo santykius, ir turėtų tuo tarnauti šitam tikslui. Gyvendami su viens kitu, žmonės turėtų vienas kitą šelpti, taip kad kiekvieno žmoniškumas tarptų ir augtų, o nebūtų skaudžiamas.

Toks tvarkymas būtų tikslingas. Bet nebe paprastu būdu. Jau jis atsižvelgtų į tai, ko kūryba nori. Ir turėtų akyse giliausiąjį žmonių ilgesį, būtent laimę, laisvę, dykybę. Tam turėtų derėti visa, kaip žmonės gyvena. Tik nereikėtų čia ką dirbtinai nustatyti. Netinka čia padaras, bet ūgis. Kas kūrybos žmogui teikta, tuo reikia prasidėt ir tuo ruožtu eiti tolyn.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata