Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

GELBIAMŲJŲ LUOMŲ EILĖ 

Visai arti šis darbas susideda su tuoju kito šios eilės luomo, būtent mokslininkų, tyrinėtojų. Gyvenimą visaip ištirdami, jie jį traukia j savo sąmonę ir taip jį valdo. Savo patirtį skelbdami, jie tautos gyvatą lobina. O kitiems tą patirtį pasisavinus, tautos žmonės užvaldo tosios pasaulį ir tvirtina jame žmogaus pirmenybę. Kas seniau apie mokslą pasakyta, aiškina ir šio luomo svarbumą.

Darbas tų luomų, apie kuriuos kaip tik kalbėjome, pirm viso tuo svarbus, kad jis ką nors kuria, gamina. Luomų eilė, apie kurią dabar kalbėsime, nieko negamina, bet turi akyje žmogų ir tai, kas žmogus žmogui gali būti. Šių luomų žmonės neša savo žmoniškumą į žmonių santykius. Todėl jie ir gali būti vadinami doros luomais. O kadangi jų darbas dažniau yra pamokinimas, jiems ir pritiktų vardas mokytojų luomas.

Tas šios eilės luomas, kurs vyriausiai rūpinasi žmonių kūno reikalais, yra gydytojai. Paprastai jie šaukiami

pagalbon, žmogui susirgus. Ir jie ima žmogų gydyti, jam duodami vaistų, šį ir tą patardami. Iš tikrųjų jų uždavinys turėtų būti žmones mokinti, kaip gyvent reikėtų, jeib kūnas sveikas išliktų. Turėtų aiškinti, koks yra geriausias būdas maitinties, vilkėti, dirbti ir ilsėties.

Jų uždavinys turėtų būti atsargiai sekti žmonių įpročius. Ir jei tiejie taip krypsta, kad jie pasidaro sveikatai kenksmingi, gydytojai turėtų nesiliauti žmones raginę kitaip gyventi. Perdėm, kiekvienai progai pasitaikius ir viešuose susirinkimuose, jie turėtų kiek tik įstengdami bandyt žmonėse sužadint kitą palinkimą. Neužtenka tik pasakyti, kad vienaip ar antraip gyvent yra geriau, bet žmonėse tiesiog sukelti tam tikrą pasišventimą.

Gydyti tik turėtų būti išimties darbas. Ypačiai tik tuomet reikėtų gydytojų pagalbos prašyti, kad kokia nelaimė būtų atsitikusi, kad kas susižeidęs, ranką ar koją lūžęs, kad kam kraujas pasileidęs ar kas tam lygu.

Taip savo uždavinį suprasdami, jie iš lengvo ir numanytų, kad mūsų laiku jų darbas per daug yra neigimo pobūdžio. Ne šalint ligą turėtų būt vyriausiasis jų pasistengimas, šalint net visokiais nuodais, bet tvirtint išmintingą žmogaus gyvenimą, žmogaus kūną įstatyti tarsi į gyvybę šelpiančias galias, į tyrą orą ir vandenį, į saulės šviesą ir šilumą, jam duot sveiką maistą, būtent pirm viso augmenų vaisių. Pagaliau reikėtų ir suprast, kad chemijos padarai gali daug reikšti mineralijoj ir gal dar augmenijoj, bet ne čia, kur gyvybė ir sąmonybė vyriausiejie yra dalykai.

Kitas šios eilės luomas yra tasai, kurs paprastai vadinamas mokytojų luomu. Jis vyriausiai tuo yra svarbus, kad tauton ateinantiems jauniems, bet ir kitiems ir senesniems žmonėms atveria tautos gyvatos rūmus, taip, kad tie žmonės tad čia gali patys būti tos gyvatos tvirtintojai ir augintojai. Mokytojų uždavinys yra kiekvieną tautos vaiką padaryti tautos gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu. Šį reikėtų kiekvienam mokytojui nujėgti kaip savo gyvenimo esmę.

Tam reikia vaikus pradžioje taip augint, tarsi jie visi bus vėliau tik nariai produktyvios eilės luomų. Visi kūdikiai nori bet ką dirbti, ką nors kurti šiame pasaulyj. Tam kūdikis žymiai linksta. Neproduktyvūs yra tik silpnučiai arba kaip nors sudarkyti žmonės.

Visas pamokinimas turėtų šitą atboti. Didžiausias mokytojų nusidėjimas yra tas, kad jie slegia jaunųjų judrumą, jų darbštumą, jų bandymą sau pasaulį kurti. Berods išaugusioji mokymo sistema jau yra tai numaniusi ir stengiasi vaikų ypatingumą atboti. Bet retai tik tėra žmonių, kurie mato, kad visa sistema iš šaknų yra netikusi. Norima vyriausiai vaikams ką įbrukti, įteikti, o labiausiai ir tik į atmintį. Visi mėginimai šį tą pataisyti turi dar vis žaidimo pobūdžius. Nujaučiamas sistemos netikumas, bet tikima jau daug pasieksiant ją tik vietomis tetaisant.

Reikėtų pirma visai aiškiai omenyj laikyt, kad kiekvienas žmogus nori būti savo saiko ir laipsnio mokslininkas, menininkas ir doros žmogus. O tai ne vien tiek, kad visa tai liktų vien tik psichiniu jo asmens judėjimu. Ne, ir vaiko kūnas linksta į tai, kad kuo greičiau tą kelti į regimą pasaulį, kas viduje užgimęs yra. Kiekviename žmoguje yra akstinas būti kuo tobulesniu žmogumi.

Yra berods visokių žmonių. Vieni nori tuojau visa, kas juose gyva, ir vykinti. Kiti daugiau parimsta dar savo minčių ir ūpų gyvatoj. Tai reikėtų atboti. Ir yra skirtumas tarp moteriškų ir vyriškų. Moteriškos nori visa, kas jų vidų pildo, tuojau nešti į pasaulį žodžiu ar vėliau krauju, vyriškasis pirm viso savo veikimu.

Į visa tai turėtų atsižvelgti pamokinimo sistema. Nėra patartina sekti jau „išmėgintus“ takus. Nėra jie „išmėginti“, arba, geriau pasakius, išmėginimas parodė, kad jie nėra tat, kas buvo laukiama iš jų. Pakrikusi dabarties kultūra ir mokinimo sistema yra dvynučiu. Reikėtų aiškiai numanyti, kad mes stovime naujos kultūros angoje. Nepasidarykime be reikalo sunkenybių, vilkdami su savim visus senosios kultūros rakandus! Kurio akys to neregi, tas turėtų nors rankų čiupinėjimu tai bandyti suprasti.

Tik atsiminkime, jog „kultūros“ šalyse mokyklos didžiausiajai vaikų daliai yra baudžiava. Vien dėl tos priežasties mokymo sistema ir taisoma. Kas atviromis akimis į jas žiūri, tas matyti turi, kad labai dažnai mokyklos buvo žmoniškų galių slėgimas.

Pirm viso jos neturėtų būti tik pamokų įstaigos. Mokyklose vaikai turėtų augti, o ne vien kūnu, bet ir jo galėjimais. Toliau jie turėtų jausmų-palinkimų-ūpų ir minčių srityje turtėti ir pagaliau: jų dvasia-siela turėtų būt žadinama. Šišion tai pasakoma kitais negu paprastais žodžiais, jeib kuo daugiau aiškėtų dalyko esmė. Svarbiau berods yra mokytojo žmoniškumo būtis. Kad tasai gyvas, visa savaime eina tikru keliu.

Dėl to kas ypačiai pradžioje yra labai svarbu, būtent kūno auginimui ir miklinimui, turėtų minėtuose amatininkų bendrabučiuose būti vaikams progos pasidarbuoti, pagelbėti ar ir tik pasižiūrėti, kaip dirbama. Taip kiekvienas greičiau suras savo gabumą ir jį apreikš. Suprantama, kad apie šį dalyką turėtume dar daug pasakyti. Bet šišion reikia kankinties.

Protinimo srityj esama sistema gana daug gero yra padariusi. Tik reikia dar paantrinti, kad nebūtų pamirštama vaikams kiek galint teikt visokių įspūdžių: regimų, girdimų, užuodžiamų, ragaujamų ir sučiuopiamų. Ir kad reikia turtint jų jausmus, žadint geriausius palinkimus. Akylai turi būt blogiems atitraukiamas maistas, kad negalėtų įsibingėt. Toliau tad ir visokių minčių reikia vaikams sunešti, bet, – o tai labai svarbu, – jų galią žadint šioms mintims tvarkyt.

Žmoniškumo žadinimui tinka taipogi pamokos. Bet jos neturi pasakyt, kaip pasielgt reikėtų, bet parodyti, kaip kiti žmonės paveikslingai, bet kartais ir baisiai pasielgę yra. Toliau labai svarbu, kad vaikai darbavietėse, daržuose ir laukuose, kur žmonės susitelkę dirba, pastebėtų tikrą dorą.

Reikėtų gal šišion ir pakalbėti apie įvairias mokinimo šakas. Bet paliksime tai kitai progai. Vien tai minėsime, kad labai svarbu yra vaikuose suruošti tikybai galimybę. Pamokos tam pradžioj nėra tinkamos. Mažiems vaikams teturėtų būt laikomos tik trumpos pamaldos. Toliau tad ir galėtų būt sakomi pamokslai. Bet ne apie tai, kaip gyvent reikia. Tikybos klausime vien svarbu, kad žmonės atjaustų dvasinį esties malonumą ir labumą.

Viešasis auklėjimas ir protinimas gali būti, trumpai pasakius, šitaip tvarkomas:

Pradedamoji mokykla turėtų vaikus priimti jiems pabaigus 7 metus. Gal ir būtų gera tautai rūpintis jaunesnių, 5-6 m. vaikų auklėjimu, bet neturėtų tai padaryti, kaip dažnai manoma, „priruošiamos“ mokyklos, bet praskiesta sistema. (Mokyklai vaikus priruošt norėt yra tikras viso auklėjimo nesupratimas.) Pradedamoj mokykloj vaikai turėtų mokintis visa gerai pastebėti, klausyties, šnekėti, pasakoti, braižyti, piešti, skaičiuoti ir šį tą dirbinėti. Vienu žodžiu, pradedamasis mokslas turėtų vaiką įvesti į gamtos gyvenimą ir jam leisti čia, kiek jo amžiui pritinka, žmoniškai apsireikšti.

Tas mokslas neturėtų trukti visus metus, bet vis tik kelias savaites, po kurių vaikai galėtų vėl laiką namiej pabūti ir čia darbuoties. Mokyklos ir namų laikai turėtų keistis, atsižiūrint į metų laikus.

Nereikėtų bijoti, kad vaikai pamirš, ką išmokę. Naujai kultūrai bus svarbiau, kad žmogus daugiau galėtų negu žinotų. Tiktai tie žmonės, kuriems žinojimas bus ir pats galėjimas, turėtų ir žinias krauti į atmintį. Galėjimą skirkime nuo mokėjimo!

Pradedamasis mokslas galėtų trukti ketverius metus. Rašyti ir skaityti vaikai tik teturėtų mokinties trečiais ar net ketvirtais metais. Ankstybas rašymas ir skaitymas, kaip jis paprastas yra, žmogui užveria tarsi visą gyvenimą ir jam tepalieka raštų langučius.

Kiti auklėjimo ir protinimo laipsniai turėtų tuo atsižymėti, kad jų mokiniai keistų mokyklą gal pusmečiais su pasidarbavimu pačiame gyvenime. Pirmais trejais metais (12-14) vaikų praktikos darbai turėtų būti tik pagalba tokiuose dalykuose, kuriems jie linksta. Taip kiekvienas galėtų geriausiai išmėginti, kam jis tinka. Ir būtų toks darbas geriausias kvotimas. Neužimtų tad žmonės gyvenime vietos, kuriai jie visiškai netinka.

Nuo 15 metų šie darbo tarpai jau turėtų visai rimtai būt pildomi. Kiekvienas mokinys turėtų jau tautai naudos atnešti, save miklindamas. Svarbu čia šį pastebėti, kad žmogui labai naudinga tą, ką jis supratęs yra, tuojau ir veikimu apreikšti. – Mokslas turėtų dabar jau visai aiškiai vesti mokinius į kultūros pažinimą ir supratimą. Vaikų darbas būtų jau dalyvavimas toj kultūroj.

Vėl galėtume mokslui skirti ketverius metus (15—18), prie kurių tad galėtų prisidėti tolimesni treji metai, kuriais mokiniai tiktai trumpomis atvangomis pasiliktų prie gryno protinimo ir mokslo, jau patys visomis jėgomis jį sau imdamies. Nesą labai svarbu, kad mokslas nebūtų vaikams brukamas, bet kad jie patys jo ieškotų ir įsitiektų.

Kvotimų nereikia. Kas nenorėtų ar neįstengtų žengti tolyn, galėtų kiekviename laipsnyje ir pasilikti gyvenime veikėju, kurs savo darbą daro, kaip jis išmano. Kurs savyj jaučia daugiau galimybės, savaime visa naudos pasitobulinimui.

Tikrasis aukščiausias mokslas turėtų būti teikiamas tiktai tiems, kurie yra baigę 21 metus. Jis galėtų kiekvieno būti naudojamas, kaip jis sau nori6 (6 Maždaug taip rašiau jau „Lietuvos  aide“, nr. 11, 1918 m. [11]. Bet, kiek mačiau iš atgarsio to rašinio, nebuvo numanyta, ko norėjęs).

Kaip augantiems, taip ir užaugusiems kaimo žmonėms turėtų būti teikiamas mokslas. Kaip darbabučiai nėra vien užaugusiems, taip mokyklos ne vien vaikams skiriamos. Mokyklose tinkamą dieną ir valandą turi būt aiškinami visokie gyvenimo, ypačiai sveikatos, pasaulio supratimo bei doros klausimai ir užaugusiems.

Mokykla turėtų būti ir vieta, kur meno gaminiai būtų matomi ir aiškinami, poemos, apysakos paskaitomos, dramos vaidinamos. Vaizdai ir plastikos darbai turėtų laikais keliauti iš vienos mokyklos į kitą. Daug reikėtų ir kinematografu naudoties protinimo ir dorinimo reikalams. Tik netinka tiems tokie dalykai, kurie žmones nuo pikto gąsdintų. Teigiamai reikėtų ir šišion dirbti.

Kitą šios eilės luomą sudaro teisėjai. Bet vyriausias jų uždavinys neturėtų būti teisti. Jie taipgi yra kitų žmonių gelbėtojai. Pirm viso jie turėtų žmonėms teikt pamokų apie dorą sugyvenimą. Ir žadint žmonėse atjautimą, kad kiekvienas žmogus savo pasielgimu turėtų vien skaidrinti draugijinį gyvenimą kūno, ūpų, minčių srityse, bet ne bloginti, kitų žmonių neapteršti, neįvelt į netikumus.

Jeigu kada nors žmonės į ginčą parėję yra, pirmas teisėjo dalykas nėra atsvert, kieno tiesa, kieno čia netiesa, bet ginčą nuguldyt. Jei tai nesiseka, tada reikia spręst. Kur nusižengimų yra, čia pirm viso svarbu žmonėse žadint supratimą jų nusižengimo. Tam ir tik turėtų derėt bausmės uždėjimas.

Kaip kiti, taip ypačiai ir teisėjas negalėtų būti teisėju, jeigu patsai savo gyvenime nebūtų visiškai teisus. Žmogaus protas ir tik tuomet yra pilnai skaidrus, kad žmogus pasistengia būt kilnus ir įnešt į žmonių draugiją aukščiausiąjį žmoniškumą. Tiktai tas žmogus, kuriame pilnai sutaria, ką jis jaučia ir mano, su tuo, ką jis sako ir daro, gali tikrai spręsti savo uždavinį, būti teisingas ir žmonių santykiuose tvirtinti    skaidrųjį    žmoniškumą.

Kitą šios eilės luomą sudaro teisėjai. Bet vyriausias jų uždavinys neturėtų būti teisti. Jie taipgi yra kitų žmonių gelbėtojai. Pirm viso jie turėtų žmonėms teikt pamokų apie dorą sugyvenimą. Ir žadint žmonėse atjautimą, kad kiekvienas žmogus savo pasielgimu turėtų vien skaidrinti draugijinį gyvenimą kūno, ūpų, minčių srityse, bet ne bloginti, kitų žmonių neapteršti, neįvelt į netikumus.

Pagaliau yra žmonių gelbėtojų eilėj dar vienas luomas. Jo uždavinys yra žmones šventinti, jeib jiems būtų galima pareit į būtį, kurioj nujaustų, jog arti jų yra visos esties aukštybė ir šventybė. Šitą luomą gal reikėtų vadint švenčių [12] luomu.

Žmonės, tam tinkami, turi patys atjaust santykį su esamybės pagrindu, su esties esme. Tuomet jie, būdami kokioj nors draugijoj, savaime ją šventins. Negali būti tuo tarp daug tokių žmonių vienoj tautoj. Bet be jų nėra nei vienos. Tik rodos, kad mūsų laiku nėra visi, kurie tam pavadinimui yra atsidavę, jam ir tinkami. Rodos, neturėtų tam būti skiriami žmonės pirm kol nepasiekę 30 m. ir neturėtų būt leidžiami eiti vieni to luomo pareigas, neturėdami 40 m. Išimčių berods gali būti ir čia.

Šitam luomui darbavietė turėtų būti taipgi kiekviename didesniame kaime. Kaip ten randama dirbykla ir mokykla, taip čia turi stovėti ir šventykla. Ir ji turėtų būti puošta tuo, ką kilniausio tautos menas yra gaminęs. Vaiskiausius veikalus reikėtų rasti šventyklose. Pati troba turėtų taip būt kurta, kad įėjęs žmogus tuojau taptų keliamas tarsi į kitą, aukštesnę, skaidresnę gyvenimo sritį.

Šventykla turėtų būti prieinama dieną ir naktį. Bet tikrais laikais minimo luomo žmonės čia turi eiti savo pareigas ir visomis galiomis žmonėms teikt tikrą pašventinimą.

Žymioj tautos krašto vietoj turėtų būt statyta vyriausioji visos tautos šventykla, kuri reikštų tautos vidurį. Šalia jos, tarsi jos prieangis, galėtų stovėti aukščiausioji mokykla su vyriausiu meno trobesiu.

Kaip visi kiti, taip ir šios eilės luomai dalinasi į tūlus skyrius, kurių vienas mažiau, kitas daugiau apreiškia viso luomo dvasią ir prasmę.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata